Dalia Staniškienė
* * *
Nėra nieko gyvenime gražesnio
už tylą,
kurią randu
žiedų kvape,
vėjelio ošime,
varpu skambėjime,
vaikų jaunuos balsuos
ir vakare namo sugrįžtančių
ratų bildėjime . . .
Nėra nieko gyvenime brangesnio
už juoką,
kurį girdžiu
tyliuos įsimylėjusių balsuos,
laimingo kūdikio krykštavime,
senelės pasakos beklausančių akyse
ir motinos, pagavusios sūnaus oran
paleistą sviedinį, lūpose . . .
Nėra nieko gyvenime saldesnio
už maldą —
bekylančią iš daugelio širdžių ir lūpų:
kūdikio krykštavime,
įsimylėjusių šnabždėjime,
motinos šypsenoj,
senelės pasakoj,
varpų skambėjime,
ir ratų bildesy — žmonių,
begrįžtančių namo į savo židinį —
už maldą —
bekylančią tyloj ir juoke
į juoko ir tylos
Šaltinį ir Kūrėją . . .
