JONAS MIŠKINIS
Šiemet sukako 35 metai nuo aušrininko Martyno Jankaus mirties. Jis buvo gimęs 1858 m. rugpjūčio 7 d. Mažojoje Lietuvoje, netoli Tilžės. Mirė 1946 m. gegužės 27 d. Vokietijoje. Jo tėvai buvo ūkininkai, iš kurių vėliau Martynas paveldėjo stamboką ūkį Bitėnų kaime, dešiniajame Nemuno krante, netoli Rambyno kalno.
Nors tais laikais, kai augo M. Jankus, apie tautinį susipratimą mažai kas tegalvojo, vis dėlto Jankus išaugo karštas patriotas, susipratęs lietuvis ir atkaklus kovotojas už lietuvybę. Jis, dvidešimt metų jaunuolis, drąsiai stojo į kovą už savo tėviškės ir visos Lietuvos išlaisvinimą. Tada jis pagarsėjo ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, parašęs kaizeriui Viliui I protesto raštą, reikalaudamas lietuviams priklausančių teisių.
1881 m. jis susipažino su dideliu lietuvių kalbos ir lietuvybės mylėtoju dr. Sauerveinu, žinomo eilėraščio "Lietuviais esame mes gimę” autorium. Sauerveino dar labiau paskatintas ir padrąsintas, susiradęs vienminčių ir talkininkų (J. Mikšą, M. Šernių, Višteliauską ir kt.) ir matydamas, kad Mažoji Lietuva priešingai galybei vargiai be-atsispirs, ryžosi savo veiklą plėsti į Didžiosios Lietuvos pusę, tuo metu visai netekusią lietuviško spausdinto žodžio. Tuo būdu buvo paruošta dirva dr. J. Basanavičiaus "Aušrai” atsirasti.
Vokiečiai draudė ir naikino kitas kalbas. Dėl to M. Jankus maždaug taip rašė, kad po 1870-1871 m. karo su prancūzais vokiečiai, likę nugalėtojais, ryžosi visas kitas gimines ir kalbas ne tik Prūsuose, bet visame pasaulyje naikinti. Tuo savo "galingumu” ir lietuvių kalbą 600 metų naikino, o paskui galutinai uždraudė. Išvijo lietuvių kalbą iš mokyklų, iš teismų ir kitų įstaigų. Toks prūsų valdžios pasielgimas nemaloniai įžeidė lietuviškai kalbančius lietuvius. Kilo nepasitenkinimas, kuris, kunigų malšinamas, pirma pasireiškė peticijomis į ciesorių Vilhelmą I. Vis dėlto į tas peticijas nebuvo kreipiama dėmesio. Tada gimė mintis, kad turi kovoti visa Lietuva. Kai prūsų valdžioje gyvena tik maža lietuvių dalis, o rusų valdžioje tebėra senoji galingoji Lietuva, kur gyvena per tris milijonus lietuvių, tai tikrai čia yra Kęstučio, Birutės ir Vytauto tėviškė, kurią sukėlus, jau būtų galima lietuviams išsilaikyti ir daug ką pasiekti. Dabar buvo galvota, kaip būtų galima prieiti prie rusų valstybėje gyvenančių lietuvių. Antrasis žingsnis — spausdintas žodis.
Taip, pasako M. Jankus, gimė sumanymas leisti lietuvišką laikraštį lotynų raidynu, skirtą ne Mažajai, bet Didžiajai Lietuvai.
“AUŠROS” LEIDIMO RŪPESČIAI
Tačiau neužteko tik sumanymo. Sumanymas gražus, bet sunkus. Reikėjo tam laikraščiui redaktoriaus, bendradarbių ir, žinoma, lėšų. Redaktorium tapo dr. J. Basanavičius, bet "Aušros” prenumeratos reikalas ir lėšos gulė ant M. Jankaus.
Dr. J. Basanavičiui gyvenant Prahoje, o pirmajam "Aušros” technikiniam redaktoriui J. Mikšiui pasitraukus iš leidimo ir redagavimo, pritariant J. Basanavičiui, redaktorium buvo pakviestas J. Šliūpas. J. Šliūpą, slaptai atvykusį į Bitėnus, M. Jankus laikė savo namuose. Be to, dat išpirkinėjo Otto Mauderodės spaustuvei duotus "Aušros” vekselius. Jankui tuos vekselius teko išpirkti, pardavus pusę savo gyvulių.
M. Jankui ir lėšomis, ir kitokiais būdais remiant, "Aušra” sėkmingai buvo leidžiama ir plito po visą Lietuvą. "Aušros” rėmimas buvo svarbiausias, bet ne vienintelis M. Jankaus darbas. Su J. Mikšu ir kitais susipratusiais Mažosios Lietuvos lietuviais jis įsteigė "Birutės” draugiją ir išleido lietuviškų dainų rinkinį, kuris daug prisidėjo prie lietuviškos sąmonės kėlimo anapus Nemuno.
1884 m, M. Jankus išleido "Aušros” kalendorių, kurio 5000 egzempliorių greitai paplito po visą Lietuvą. Jis buvo ne tik "Aušros” leidėjas, bet ilgą laiką ėjo ir jos atsakingojo redaktoriaus pareigas. Sustojus "Aušrai”, pradėjo leisti "Garsą”, o pasirodžius "Varpui”, tapo jo talkininku.
DRĄSUS KOVOTOJAS
M. Jankus buvo tikrai garbingas žmogus, kuris visą savo gyvenimą skyrė lietuvių tautai. Jis savo giedriu optimizmu ir tikėjimu laiminga tautos ateitimi yra tautai grąžinęs daug paklydėlių, ne vieną silpnadvasį sustiprinęs, savo autoritetu išgelbėjęs daug žmonių. Jo tėviškė Bitėnai ištisais dešimtmečiais buvo lietuvių patriotų lankoma ir aršiausių žvalgybų sekama bei krečiama. Jis yra net 40 kartų sėdėjęs kalėjime dėl lietuvybės, bet nei kalėjimas, nei ūkio suvaržymai, nei trėmimai nepalaužė jo optimizmo.
Kilus pirmajam pasauliniui karui, M. Jankų ištiko dar kitokios nelaimės. Rusų kariuomenė, įsibrovusi į Rytprūsius, 1914 m. jį kartu su kitais Mažosios Lietuvos gyventojais ištrėmė į Rusijos gilumą, kur išbuvo iki 1917 metų. Grįžęs iš Rusijos, randa tėviškę, karo audros sugriautą. Besitvarkydamas ūkyje, ne tik randa laiko lietuviškam darbui, bet ypač parodo didelį veiklumą, ruošiant Mažąją Lietuvą prijungti prie nepriklausomos Lietuvos.
Nuo 1922 m. vadovauja Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, kuris ruošė Klaipėdos sukilimą. Savo autoritetu jis parėmė tą svarbų žygį ir su nepalenkiamu nusistatymu siekė, kad Mažoji Lietuva kaip galima greičiau susijungtų su Didžiąja Lietuva.
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, M. Jankus ir toliau tebedirbo lietuvišką darbą, kurį jis nuo pat jaunų dienų pasirinko svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu. Rambyno kalnas buvo jo gyvenimo simbolis. Kai per Jonines kalne buvo rengiamos iškilmės, jisai, kaip tas senovės laikų vaidila, dažnai teberymodavo prie aukuro, simbolizuojančio jo didžius darbus, ir atvykstantiems ant Rambyno kalno pasakodavo apie nenykstančią tikrosios ir nepalaužiamos lietuvybės galią. Jis mėgdavo dalyviams sakyti:
Valdė mus kryžiuočiai, lenkai.
Valdė mus visokie stonai.
Šiandien viršus mūsų rankoj,
Šiandien mes lietuviai ponai!
M. Jankus tikėjosi savo gyvenimo kelią baigti numylėtuose Bitėnuose. Tačiau buvo kitaip lemta. 1939 m. hitlerininkams okupavus Klaipėdą ir visą jos kraštą, jis su širdgėla paliko gimtąją tėviškę — Bitėnus ir persikėlė į Kauną. Ir čia jam neilgai teko džiaugtis laisvosios Lietuvos gyvenimu. Bolševikams ją okupavus, jis labai skaudžiai pergyveno tas golgotines kančias kartu su visa lietuvių tauta. 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, naciai įsakė tuoj iš Karo muziejaus sodelio pašalinti Martyno Jankaus biustą. Tas įvykis labai jį paveikė ir prislėgė.
Antrosios bolševikų okupacijos metu M. Jankus tampa benamiu tremtiniu ir atsiduria Vokietijoje, prie Flensburgo, vargingoje pabėgėlių stovykloje. Čia gyvenant, jo sveikata ėmė silpnėti, ir 1946 m. gegužės 27 d. amžinai užgeso jo gyvybė.
Visiems lietuviams, o ypač jaunajai kartai, Martynas Jankus yra ir liks herojaus pavyzdys, kuris savo patriotiškumu, energija, veiklumu ir nepaprastu darbštumu bei ryžtingumu rodo "Aušros” pramintą kelią — kovoti dėl laisvės, dėl šventų idealų, kovoti drąsiai, be baimės, kovoti ligi galo!