("Laiškų lietuviams" konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
REGINA ŠILGALIENĖ
Šių dienų pasaulis, materiališkai nusiteikęs, žada mums laimę, siekiant daiktų, o ne idealų. Žmogiška savybė — daug turint, vis dar trokšti daugiau. Juk reklamos, televizija kasdien žmogų vilioja. Turėdamas tai ar tai, tu būsi laimingas ir tik tada laimingas. .. Manytum, žmogus, Amerikoje apsčiai apsuptas tokios didelės gerovės, turėtų būti labai laimingas. Tačiau atvirkščiai. Ta gerovė sukelia neigiamus jausmus — nepasitenkinimą, pavydą, pasimetimą.
Šis pasaulietiškas nusiteikimas (ypač Amerikoje) yra palietęs ir mūsų lietuvių šeimas. Gyvas tautiškumo jausmas lyg ir turėtų sukelti idealistiškesnius jausmus mūsų visuomenėje. Tačiau ir jis yra sutriuškintas šių dienų sekuliarizmo. Šeimos vienybės stoka šių dienų pasaulyje — tai pasekmė taip materialistiškai nusiteikusios visuomenės.
Nežiūrint išimčių, kurių tikrai negalime paneigti, galima konstatuoti, kad mano kartos šeimos (35-45 metų amžiaus) dažnai sukurtos dviejų aukštesniuosius mokslus baigusių individų. Šeimos galva dažniausiai gauna pasigėrėtiną uždarbį. Tačiau moterų teisių sąjūdis yra sukrėtęs pasaulį. Moteris yra raginama "atrasti save”, būti individu — o tai juk atrasi profesinėje, o ne šeimyninėje plotmėje. Lietuvė moteris taip pat pajuto šio sąjūdžio šauksmą. Ne viena, apleidusi šeimos židinį, ieško savęs šiame materialiniame pasaulyje.
Maria von Trapp, kurios gyvenimas atvaizduotas filme "Sound of Music”, vienoje savo kalboje yra pasakius, kad didžiausia Amerikos tragedija — tai abortai ir motinų įsijungimas į darbo jėgą. Ar ne per anksti apleidžiame šeimos židinį? Didelės mūsų jaunųjų šeimų dalies vaikai auginami į pensiją išėjusių močiučių. Nenorėčiau teigti, kad moteris visam savo gyvenimui užsidarytų savo namuose. Tačiau ar ne per greit skubame į tą pasaulį? Moteris juk šeimos širdis. Sunku jai pajusti šeimos kasdieninį pulsą, kai reikia pačiai skubėti dirbti. Dažnai atsiranda barniai, nesantaika. "Passages” autorė Gail Sheehy aiškina, kad moteris staiga pradeda vystytis kaip tik tuo metu, kai vyras pasiekia savo pusamžio krizę ir pasijunta lyg gyvenimo vidurkelyje. Prasideda konkurencija.
Moteris, būdama šeimos širdis, turėtų būti namų ramstis, raminanti dvasia. Vaikai, sugrįžę į namus, turėtų rasti šiltą prieglobstį, o vyras — raminančią aplinką. Bet priešingai — šių dienų šeimos sugrįžta į savo namus, dažnai tuščius, kur ant stalo dar laukia neplautos pusryčių lėkštės. . .
Yra išimčių, tačiau taip greitas moters įsijungimas į darbo jėgą — tai ne reikalo ar didelio idealistinio užsimojimo pagrįstas žingsnis. Dažnai tai tik gero gyvenimo siekimas. Juk tas "extra uždarbis” suteikia tiek malonumų: puošnūs namai, sklidinos drabužinės, slidinėjimo iškylos, vaikų žaislų krautuvės... Gero gyvenimo siekimas — tai žmogiška savybė, tačiau šių dienų pasaulyje "ponas pinigas” yra pasidaręs mūsų dievukas.
Dažnai moteris pasiteisina, jog einanti dirbti, kad namie nejaučianti dvasinio pasitenkinimo. Graudu, kiek yra nuvertintas motinos pašaukimas. Ne vienoje šeimoje, kilus barniams, vyras drebtelia: "Tu per dieną nieko neveiki, tik namie sėdi”.
Norėdami išlaikyti darnų šeimos gyvenimą, ir vyras, ir žmona turi vienas kitam pajusti pagarbą. Nereikia stebėtis, kad moteris pasijunta užgauta, jeigu ji nėra įvertinta.
Lietuviškumas taip pat labai nukenčia mūsų jaunose šeimose, pagrįstose materializmu. Uždirbam tokius gražius pinigus, bet su jais sunkiai skiriamės. Savo egoistiniams tikslams visuomet jų turime, tačiau dažna šių dienų jauna lietuviška šeima neprenumeruoja jokio lietuviško laikraščio, neaukoja lietuvių organizacijoms, nebesirūpina lietuviškų parapijų išlaikymu. Abiem dažnas pasiteisinimas — nėra laiko.
Savo vaikuose tautiškumą galime išugdyti tik gražiu pavyzdžiu. Kartu su vaikais veikdami organizacijose, mokyklose, sambūriuose, pajusime savo skirtingus gyvenimo tikslus. Nepasimeskime tame dideliame Amerikos katile, pasiskyrę savo gyvenimo tikslu materialinę gerovę. Atvažiavę į šį kraštą, gyvenome labai kukliai, tačiau šeimose nesijuto tos tuštumos, nesantaikų, nutautimo, kuo dabar taip visi nusiskundžiame. Ar nebuvome laimingesni, mažiau visko turėdami?