JONAS MIŠKINIS
Pirmasis lietuvių tautos politinis pasireiškimas rusų caro valdymo laikais buvo kova už lietuviškosios spaudos laisvę. Tiesa, pelitiniai idealai — valstybės atstatymas ir išsivadavimas iš rusų jungo — buvo dar gyvi, bet tai buvo daugiau bajorijos, pasidavusios lenkų įtakon, idealai, tolimi ir nesuprantami plačiajai lietuvių tautos liaudžiai. Sulenkėjusi bajorija svajojo apie buvusios jungtinės Lietuvos-Lenkijos valstybės atstatymą, apie tuos dingusius negrįžtamus laikus, kai bajorija buvo viskas, o likusioji didžioji tautos dalis — niekas, savos rūšies medžiaga bajorijai tarpti.
Suprantama, kad tokie idealai nė kiek nejaudino liaudies, kuri negalėjo jais žavėtis ir pasiliko jiems šalta, nors ir buvo mėginama 1831 ir 1863 m. sukilimuose ją išnaudoti tų idealų siekimui. Tačiau ir per tuos du sukilimus aiškiai pasirodė, kad bajorija sugeba tik svetimomis rankomis žarijas žarstyti, o pati bijo net trupučiuką rizikuoti ar šį tą paaukoti. Bajorija, kėlusi sukilimo idėjas, pati pirmoji nuo jų atsisakė, paskubėdama susitaikyti su priešu ir palikdama kovų dalyvius liūdnam likimui.
Ir kuo visa tai pasibaigė? Nors tam tikra bajorijos dalis nukentėjo, bet vis dėlto ji išsilaikė savo privilegijuotą padėtį, kad ir truputį apkarpytą. Skaudžiausiai nukentėjo lietuvių tauta, nes jai buvo uždrausta lietuviška spauda. Tai buvo bausmė už svetimą nusikaltimą. Bajorija, būdama jau sulenkėjusi, lietuvių spaudos uždraudimo nebuvo paliesta — lietuviška spauda jai nebuvo reikalinga. Galima pasakyti dar daugiau — bajorija lietuviškos spaudos net bijojo, nes jautė, kad atgimstanti tauta jai nedovanos už begėdišką savo tėvynės ir valstybės išdavimą svetimiesiems. Todėl spaudos uždraudimą bajorai pasitiko su pasitenkinimu, nes bent laikinai ji buvo apsaugota nuo tautos gresiančio keršto.
Tad kova dėl spaudos, kaip jau minėjome, buvo pirmasis lietuvių tautos aktyvus politinis pasireiškimas. Siekiant spaudos laisvės, teko kovoti ne tik su rusų valdžia, bet ir su buvusiais saviškiais, su bajorija, kuri iš tikrųjų būtų turėjusi šiai kovai vadovauti, o ne stovėti priešų eilėse.
Spaudos laisvę lietuvių tauta brangiai nupirko: keturiasdešimt metų teko slapstytis, vargti, gyventi nuolatiniame pavojuje, kentėti kalėjimuose, būti ištremtiems į Sibirą. Tad mums spauda dabar turėtų būti ypatingai brangi. Spausdintą lietuvišką žodį mes turime gerbti ir mylėti, nes per jį mūsų tauta tautiškai susiprato ir atgavo laisvę.
Lietuviškoji spauda, prasidėjusi su kuklia "Aušra”, padarė didelę pažangą savo gausumu, turiniu, išplitimu. Mūsų periodinės spaudos istorijoje galima nustatyti tris ryškius etapus. Pirmasis etapas buvo spaudos laisvės atgavimas. Jis tęsėsi 40 metų. Antrasis etapas yra spaudos paplitimas tarp skaitytojų. Sunkus buvo kelias, net ir išsikovojus laisvę. Spauda nebuvo gausi, nes žmonės spaudos reikšmės dar nebuvo supratę. Su spaudos laisvės atgavimu dar ne viskas buvo pasiekta, reikėjo lietuvišką spaudą paskleisti žmonėse, raginti, kad jie spaudos teikiamomis gėrybėmis naudotųsi, kad ją pamiltų. Čia buvo daug pasiekta, atgavus nepriklausomybę. Per 22 laisvo gyvenimo metus buvo padaryta tokia didelė pažanga, apie kurią nebūtų galima svajoti, neturint laisvės. Trečias etapas buvo spaudos surūšiavimas, paskirstymas tam tikromis sritimis. Kiekviena gyvenimo sritis stengėsi įsisteigti savo laikraštį, kad geriau galėtų siekti jai rūpimų tikslų. Spaudos srityje jau buvome susilyginę su kitomis senesnėmis valstybėmis. Tai buvo didelis mūsų kultūrinis laimėjimas.
Dabar lietuviškoji spauda mums yra lengvai prieinama. Mūsų spauda vis gerėja, tobulėja. Nemaža skaitytojų vis labiau susigyvena su lietuvišku žodžiu. Bet tai yra tik pažangesnioji mūsų tautiečių dalis. Deja, yra nemaža lietuvių, kurie nenori įsileisti lietuviškos spaudos į savo pastogę, nenori lietuviško šviesos spindulio, kurį spaudos draudimo laikais gaudyte gaudė, nežiūrint didelių pavojų, nei kalėjimų, nei Sibiro taigų. Vis dėlto reikia manyti, kad tai nėra koks nors apgalvotas nusistatymas prieš spaudą, o tik paprastas apsileidimas ir lietuviškos spaudos neįvertinimas. Reikia manyti, kad susipratusiųjų lietuvių pavyzdys bei tinkama propaganda pagydys ir šią ligą.
Visi gerai žinome, kad lietuvybės ugnis, ilgai rusendama, buvo atgaivinta ir šviesiai įsižiebė tik lietuviškos spaudos dėka. Teisingai vokiečių poetas Goethe sakė, kad "raštas yra šventasis šulinys, kurio vanduo amžiaus troškulį malšina”. Iš tikrųjų, jei ne spauda, tai gal jau seniai būtų išsekęs mūsų lietuvybės šaltinis. Tad savąją spaudą reikia branginti kaip tautinės sąmonės maitintoją. O kur dar mokslo šaltiniai, jei ne knygoje? Juk žmogus ne vien duona gyvena, reikia ir dvasinio peno. O pagaliau ir duona be mokslo sunkiai kepama.
Norėdami savo spaudą išlaikyti, turime nuolat ja rūpintis. Valandos bėga ir dingsta, mums nieko nepalikdamos, nes nemokėjom, o gal nenorėjom jomis pasinaudoti. "Dienos ateina pas mus, lyg dosnūs draugai, nešdamos mums nematoma ranka neįkainojamų brangenybių. Bet jeigu laiko neišnaudojam, tai jos atsitraukia ir jau niekad nebegrįžta”, rašo S. Mardens.
Ypač jaunimas turėtų susirūpinti ir labiau susidomėti lietuviška spauda, nes juk mūsų ateitis jo rankose. Jeigu jis nebus nuolat gaivinamas lietuviškos spaudos, jis tuoj nutols ir nuo lietuvybės. Tik spauda gali pratęsti mūsų lietuvišką gyvenimą ir užtikrinti šviesesnę ateitį.