Dr. P. Celiešius
Žmogaus gyvenimo veiksmai nuo gyvulio veiksmų skiriasi tuo, kad jie yra suprasti ir norėti. Jei jiems trūksta šių žymių, tada jų negalima vadinti žmogiškais veiksmais. Pvz., miegas, poilsis, virškinimas, ėjimas, savisauga, išgąstis, staigus kerštas ir kiti panašūs veiksmai yra bendri tiek gyvuliui tiek žmogui. Šiame rašinyje kalbėsime tik apie žmogiškuosius veiksmus. Žmogiškuose veiksmuose yra skiriami du svarbūs momentai: nusprendimas veikti ir veiksmo įvykdymas. Bus įdomu žinoti, koks yra santykis tarp šių dviejų momentų.
Ideali ir reali sritis
Daugumos mokslininkų nuomone, kiekvieno žmogiško veiksmo pirminis pradas yra galvojimas. Begalvodamas žmogus sugalvoja kartais naują mintį, kurią įprastu būdu išreiškia: "Kilo galvoje nauja mintis".
O moksliškai sakome: "Gimė nauja idėja". Kilusioji idėja yra bekūnė. Ji yra dvasinio pobūdžio, nematoma ir negirdima. Idėja neturi tiesioginio sąryšio su visuomene. Žmogus turi ieškoti ženklų jai išreikšti. Pvz., sugalvotas planas išreiškiamas braižinio pavidalu, sugalvota sąvoka — žodžio pavidalu, sugalvota matematinė tiesa — formulės pavidalu ir t. t. Todėl ir idėjų išreiškimas tam tikrais sutartiniais ženklais sudaro teoretinę arba idealią sritį. Ne šio rašinio tikslas atskleisti idealią sritį ir išsamiai nusakyti visus jos pasireiškimo būdus. Mes daugiau ribosimės idealios srities vertės apsprendimu, lyginant ją su realybe.
Sugalvojimas arba idėja pasireiškia ne tiktai mokslinėje srityje teoretiškai, bet ir praktinėje srityje — veikimo būdu. Prieš svarbesnį veiksmą žmogus pirmiausia pagalvoja, sudaro tam tikrą planą ir tik tada imasi darbo tą planą vykdyti. Sugalvojimas visada yra pirmiau negu veiksmas. Todėl sugalvojimo arba idealioji sritis yra visada pirmesnė už sugalvoto veiksmo įvykdymą. Tai sakydami, turime mintyje siekiamuosius veiksmus, t. y. kai sugalvotą planą siekiama realizuoti. Tarp sugalvoto plano ir įvykdyto veiksmo yra tam tikra distancija. Todėl idėja, pavirtusi įvykdytu veiksmu, dar yra vadinama objektyvuota sritimi — objektyvacija. Objektyvuotoje srityje idėja jau yra negyva, nelanksti, lyg sušalusi ir sustyrusi.
Teigimas, kad idėja savo kilme yra pirmesnė už įvykdytąją sritį, tinka tiktai objektyvioje srityje. Tačiau tuo atveju, kai žmogaus veiksmų inspiracija kyla iš vidaus ir jų vyksmas pasilieka viduje, tada tie veiksmai neturi distancijos nuo žmogaus ir dėl to jų negalima vadinti objektyvuotais. Šių veiksmų atžvilgiu žmogaus minties dėmesio atkreipimas į jų vyksmą nėra pirmesnis. Dažnai tų veiksmų inspiracija kyla žmogaus pasąmonėje anksčiau negu žmogaus atidumo į juos atkreipimas ir tų veiksmų susąmonijimas. Pvz., žmogaus vidujinių organų veikimas yra pirmesnis už mokslišką jų supratimą ir apsprendimą. Žmogaus sąmonė jų nesugalvojo, bet rado. Suradusi ir ištyrusi, gali nustatyti tam tikrą veiksmo pakreipimą kita linkme organizmo ir vaistų sąveikoje. Toks veiksmo įsisąmonijimas ir jo nukreipimas reikiama linkme sudaro visą medicinos mokslą ir jos praktiką. Po vidujinių veiksmų supratimo ir jų nukreipimo naujai gautas rezultatas jau yra idėjinio pobūdžio. Taip pat ir žmogaus visas psichinis pasąmonės pasaulis vyksta be žinojimo ir be protinio nustatymo. Tik paskutiniais laikais vis daugiau pasąmonės pasaulis atskleidžiamas ir susąmonijamas. Po to jau proto nustatytu planu gali būti psichinis veiksmas įtaigojamas ir kita linkme pakreipiamas, pvz., psichopatinių ligų gydymas. Todėl subjektyvinio žmogaus pasaulio veiksmai savo kilme yra pirmesni už sugalvotuosius. Šiuo atveju idėja yra paskesnė už vykstantį veikimą.
Dar yra žmogaus veiksmų, kurių pradinė inspiracija glūdi žmogaus prigimties gelmėse, kaip pasąmonės srityje, ir tik vėliau žmogus atkreipia į juos dėmesį, pritaria ir pradeda planuoti juos realizuoti. Tokios rūšies yra, pvz., gyvybinis instinktas. Jį žmogus savo prigimtyje pajunta, o ne sugalvoja. Po pajutimo atkreipia dėmesį ir supranta, ko siekiama. Tada, jeigu savo valia pritaria, planuojama, kokiu būdu tą veiksmą įvykdyti. Tokios rūšies įvykdytame veiksme galima skirti šie momentai: noras, supratimas, apsprendimas, pasiryžimas ir realizavimas. Pati pradinė sritis tame veiksme nėra idealioji, bet realioji. Pasitaiko kartais, kad žmogus kažko nori, bet jis pats nežino, ko nori. Pradeda bandyti ragauti įvairius rūkščius, karčius ir saldžius valgius, kol atranda ieškomo skonio valgį. Ypatingai žmogus, susirgęs infekcine liga, kažko nori, bet nežino ko. Pažinojau vieną asmenį, sirgusį užkrečiama liga, kuris ieškojo nežinomo skonio valgio ir spintoje suuodė malonų kvapą. Ten buvo keletas gabalų supelėjusios duonos, kurios skonio jis ieškojo ir radęs su malonumu valgė. Tokiais atvejais neteisinga būtų tvirtinti, kad niekad nenorima nežinomo daikto. Bendrai yra teisinga, kad pirmiau pažįstama ir tik po to norima arba siekiama. Bet, kaip matėme, yra ir išimčių, kad pirmiau norima, paskui pažįstama ir po to siekiama įvykdyti.
Idealios ir realios srities vertės palyginimas
Matėme, kad idealioji ir realioji sritis skiriasi viena nuo kitos ir kad pradingumo požiūriu idealioji sritis dažniausiai yra pirmesnė už realiąją. Tik atsitiktinai kartais pirmiau įvykdoma, o po to pažįstama, pvz., vaistų suradimo atveju. Bet įdomu žinoti, kuri sritis yra vertingesnė ir svarbesnė.
Šis klausimas nėra grynai teoriškas, bet drauge ir praktiškas. Kai susiduriame su žmogaus veiksmų įvykdymu, tai svarbu žinoti ne tiktai, kas vertas didesnio atlyginimo, ar tas, kuris naują išradimą sugalvojo ir suplanavo, ar tas, kuris pagal planą jį įvykdė, bet taip pat ir blogio srityje: ar didesnė kaltė už niekšybės sugalvojimą, ar už jos įvykdymą.
Atsakymas nėra paprastas. Dauguma mano (tomistinė mokykla), kad idealioji sritis yra svarbesnė už realiąją. Tą nuomonę grindžia esmės sampratos apsprendimu. Kaip visi daiktai, taip ir įvykstantieji veiksmai turi savo formalų ir materialų momentą. Nuo formalaus momento priklauso tiek daikto tiek akto esmė, o nuo materialaus momento priklauso tiek daikto tiek veiksmo atsitiktinis egzistavimas. Materialus momentas yra tiek daiktų tiek veiksmų praeinamybės pagrindas, o formalus momentas yra tiek daiktų tiek veiksmų išlikimo pagrindas. Kai sugalvoji namui planą, tai namo pastatymu planas nepasibaigia. Jis gali tarnauti nesuskaitomai daugybei namų. O medžiaga, kuria buvo tas planas realizuotas, yra to namo trapumo ir praeinamybės pagrindas. Medžiaginiu požiūriu daugelis tautų galėtų pasigaminti atominių ginklų, bet jeigu jiems trūksta teoretinių žinių, nieko nepadės turėjimas atomui suskaldyti medžiagų. Rusai buvo tiek pat pajėgūs pasigaminti atominę bombą, kaip ir kitos didžiosios valstybės, tačiau jai realizuoti turėjo slaptu būdu išgauti iš J. A. V. atominių ginklų planus. Ir kas šiuo atveju nesutiks, kad atominių ginklų gamybos planai buvo svarbesni už turimą medžiagą jiems realizuoti? Todėl daugiau nuopelnų tenka mokslininkui, kuris išrado atomo suskaldymo formulę, negu inžinieriui, kuris techniškai įvykdė atomo suskaldymą.
Panašiai yra ir sąžinės srityje. Daugiau kaltas yra žmogus už nuodėmės įvykdymo sugalvojimą negu už jos įvykdymą. Niekšybės sugalvojimas yra nuolatinė grėsmė ją vykdyti. Pavienis atsitiktino pobūdžio apiplėšimas yra mažesnė blogybė už sąmokslinį plėšikavimą. Panašiai yra ir nuopelnų srityje. Organizuota Lietuvos partizanų veikla ir pasipriešinimas neteisėtai okupacijai yra daug heroiškesnis ir vertingesnis veiksmas už pavienio asmens pasipriešinimą. Jeigu koks nors vienas žmogus priešinsis ir žus, tai gal kas nors pasakys: "Eh, buvo neišmintingas, tai ir pakliuvo!" O kai partizanai veikia apgalvotai ir organizuotai, tai jų darbai yra žygdarbiais vadinami ir jie bus istorijoje įrašyti. Šią vertę jų darbams teikia ne atsitiktinis galvos atidavimas, ne vien faktiškas jų žuvimas, bet suplanuotai apgalvotas tėvynės gynimas, nebijant nė mirties.
A. Kurauskas Muzikantas (anglis)
Ypatingai ryšku sugalvotos ir vykdyti pasiryžtos srities (idealios srities) persvara prieš materialinį įvykdymą (prieš realią sritį) moterystės neištikimybės nusikaltime. Jeigu moterystės ryšiais sujungtų asmenų vienas partneris pradeda nemylėti antrojo, nes jau įsimylėjo trečiąjį pašalinį asmenį, ir jau suplanavo neištikimybę savo teisėtam partneriui, tai moterystės vienybės esmė yra jau griuvusi. Neištikimasis partneris nekenčia savo teisėtos moterystės partnerio, jį apgaudinėja ir, progai pasitaikius, nusideda su neteisėtu partneriu. Jeigu tas nusidėjimas būtų ir labai retas, bet nuolatinis tikrojo ir teisėto moterystės partnerio neapkentimas ir nuolatinis galvojimas apie trečiąjį neteisėtą griauna moterystę iš esmės, suardo jos vienybę ir priveda prie skyrybų.
Du žmonės (anglis) A. Kurauskas
Ir priešingai, jeigu abudu moterystės partneriai vienas kitą myli, negalvoja apie neištikimybę ir nėra pasiryžę skirtis, tai nors vienas kuris, pasitaikius ypatingai progai, arba esant girtame stovyje aistros užkluptas, nusidėtų moterystės ištikimybei, tai vis dėlto būtų tik atsitiktinis neapdairus nusikaltimas, nepagraužiąs moterystės esmės. Žinoma, pagal valstybės įstatymus gal to pakaktų skyryboms, bet, esant gerai valiai, vienas kitam atleistų ir toliau moterystėje laimingai gyventų. Medžiaginiu požiūriu abiem atvejais nusikaltimas yra tas pats, bet vis dėlto skirtumas yra didelis. Pirmuoju atveju nuodėmė sugriauna moterystę iš vidaus ir neįmanoma jos atstatyti, nes vietoj meilės viename yra išaugusi neapykanta, kuri sugraužia moterystės bendrą sugyvenimą iš esmės. Antruoju atveju nuodėmė yra be apsigalvojimo ir pasiryžimo, tik atsitiktinė, dėl to jos pasekmės gali būti greitai likviduotos, nepažeidžiant moterystės esmės.
Dar labiau galima matyti formalios (idealios) srities persvarą prieš materialiąją (realią) šeštojo Dievo įsakymo peržengime. Kas apgalvotai ir laisva valia nusideda prieš skaistybę, papildo sunkią nuodėmę. Tačiau tie asmenys, kurie, nesutikę nusidėti, yra kitų priverčiami, išprievartaujami, moraliniu atžvilgiu nenusideda, nors materialiai ir atlieka neskaistų veiksmą. Taigi, visas nuodėmės svoris tenka tik idealiai sričiai — proto pažinimo ir valios pritarimo veiksmui. Tuo būdu, jei žmogus supranta, kad įstatymą laužo, ir vis dėlto ryžtasi jį laužyti, jis papildo sunkią nuodėmę (jeigu kalba eina apie svarbų dalyką), nors dėl tam tikrų kilusių kliūčių tos nuodėmės medžiagiškai ir neįvykdytų. Todėl mintimis ar žodžiais papildytos nuodėmės yra lygiai sunkios, kaip ir medžiagiškai įvykdytos. Tiesa, medžiagiškai papildžius nuodėmę, gali ji padidėti, galima vienu kartu pažeisti keletą įstatymų, pvz., kitus papiktinant, darant artimui skriaudą.
Tačiau vienu atveju medžiaginis nuodėmingo veiksmo įvykdymas viršija formalų (idealų) to veiksmo nusistatymą, tai yra tada, kai kitam padaroma skriauda. Papildęs tik formalią nuodėmę, artimui skriaudos dar nepadarei. Dėl to nereikia jo atsiprašyti, papiktinimo atšaukti ar medžiagiškai atlyginti. Bet kai formali nuodėmė yra įvykdoma ir realiu veiksmu, tai yra padaroma kitam skriauda, kurią reikia atitaisyti. Nuodėmė išpažintyje gali būti atleista, bet skriauda pasilieka ir turi būti kaip nors atitaisyta.
Kiti teigia (dinaminė teorija), kad reali sritis yra stipresnė už idealią, dėl to nuodėmingas veiksmas tik sugalvotas, bet neįvykdytas yra daug mažesnė nuodėmė už įvykdytą veiksmą. Šios teorijos pagrindas yra tas, kad tiek daiktų tiek veiksmų esmė susideda lygiai iš formalaus (idealaus) ir iš materialaus momento. Abudu momentai yra lygūs tiek daikto sudarymui tiek veiksmo įvykdymui.
Vis dėlto pirmoji teorija atrodo stipresnė. Be to, jos yra laikomasi ir katalikiškose mokyklose. Taigi, ir mes jos laikysimės, teigdami, kad nuodėmė įvyksta tada, kai žmogus sugalvoja ir nusprendžia įvykdyti nuodėmingą darbą. Pats to veiksmo įvykdymas nuodėmės nepadidina, tik ją kartais praplečia.
Kadangi nuodėmės didumas priklauso nuo suprasto nusprendimo peržengti Dievo ar Bažnyčios įsakymą, tai, mažėjant pažinimui ir laisvai valiai, mažėja ir nuodėmingumas. Kol žmogus nežino, kad yra toks įstatymas, tol to įstatymo laužymas nėra nuodėmingas, pvz., vaiko amžiuje, užsimiršus, esant bepročiu. Taip pat ir, trūkstant laisvos valios, veiksmas negali būti nuodėmingas, pvz., fizinės prievartos atveju. Tačiau yra labai sunku nuspręsti nuodėmės didumo laipsnį, kai pažinimas ir laisva valia tik dalinai sumažėjo, bet visiškai nepranyko, pvz., smarkiame aistros antpuolyje, išsigandus, supykus, susijaudinus. Aišku, kad minėtos aistros nuodėmingumą sumažina, bet sunku pasakyti, iki kokio laipsnio. Geriausia tai palikti nuodėmklausio sprendimui.