1957 SPALIŲ MĖN. (OCTOBER) VOLUME VlII, NO. 9
YRA ŽMONIŲ, kurie nepripažįsta Dievo, bet yra ir tokių, kurie nepripažįsta savęs. Vieniems viskas, kas antgamtiška, yra tik pasaka, naivu ir vaikiška, o kiti naiviai ir vaikiškai galvoja, kad viską pasaulyje antgamtinė jėga sutvarko, be jokių žmogaus pastangų. Vieni juokiasi iš maldos, nes tai esąs tik laiko leidimas veltui, o kiti nieku laiko žmogaus darbą ir pastangas, nes viską tikisi pasiekti malda. Ir vieni ir kiti klysta, nes nežino, kad pasaulyje ir kiekviename žmoguje aiškiai pasireiškia du elementai: gamtinis ir antgamtinis. Vieną jų pamiršti būtų didelė klaida. Tos pačios žmogaus rankos turi ir darbo įrankius ir rožančių čiupinėti. Jos turi ir prie darbo linkti ir maldoje į dangų kilti. Žmogus turi taip dirbti ir tiek stengtis, lyg viskas priklausytų tik nuo jo darbo ir pastangų, bet drauge jis turi taip melstis ir Dievu pasitikėti, lyg viskas priklausytų tik nuo Dievo malonės ir palaimos. Žmogus negali būti išganytas be Dievo, o Dievas negali išganyti be žmogaus. Visą pasaulio gyvenimą tvarko ir Dievas ir žmogus.
KUN. DR. P. ALEKSA
K. Varnelis
Šiais painiaisiais ir visam pasauliui audringais laikais Katalikų Bažnyčiai jau aštuoniolikti metai sėkmingai vadovauja didelis Marijos gerbėjas Popiežius Pijus XII. Jis paskelbė Marijos Dangun Paėmimo dogmą, pravedė jos garbei Šventuosius Metus ir įvedė dvi naujas Marijos šventes: Nekalčiausios Marijos Širdies šventė (švenčiama rugpiūčio 22 d.) įvesta 1942 metais ir Marijos Visatos Karalienės šventė (švenčiama gegužės 31 d.) įvesta 1954 metais.
Marijos kultas
Mes esame įpratę garbinti asmenis, pasižymėjusius įgimtais talentais, mokslu, gyvenimo kilnumu bei pasiaukojimu tautai ar visuomenei. Švč. Mergelė savo asmenybe ir savo vaidmeniu žmonijos istorijoje viršija visus nors ir žymiausius asmenis. Šiuo atžvilgiu ji užima pirmą vietą po savo Dieviškojo Sūnaus.
Pats Visatos Kūrėjas, žmonijos atpirkimo darbų planuotojas, Švč. Mergelę išaukštino ir padarė vertą visokios garbės. "Jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą... Didelių dalykų padarė man Galingasis, kurio vardas yra šventas" (Luko I, 48-49). Tie didieji dalykai yra jos nekaltas prasidėjimas, dieviškoji motinystė, paėmimas į dangų ir vainikavimas visatos karaliene.
Dievas Švč. Mergelę padarė vyriausia tarpininke tarp savęs ir žmonių. Tokiu būdu ji tapo krikščionių pagalba, nusidėjėlių gynėja, išminties sostas, taikos karalienė ir t.t. Žmonijos genijai jos garbei prirašė daug mokslinių ir mistinių veikalų, sukūrė nemirtingų meno ir muzikos dalykų. Pavieniai asmenys, organizacijos, parapijos ir tautos pasirinko ją savo globėja. Pagaliau ir visa žmonija jai buvo paaukota.
DR. J. ADOMAVlČIUS
Alkoholis yra mūsų svarbiausias vaistas. Sir William Osler
"Į sveikatą" linkėdavo ir linki lietuvis savo kaimynui, išlenkdamas midaus ragą, alaus kaušą ar giros ąsotį. Ne kitaip jis myli savo artimąjį, prieš save turėdamas vyno butelį, krupniko stiklelį ar net skaidriosios burnelę. Net pavyzdingiausi visais atžvilgiais lietuviai "Agotos ašarų" neatsisakydavo ir neatsisako. Ir nebūdami abstinentais, geroj kūno ir dvasios sveikatoj besirasdami, gražaus amželio jie susilaukdavo. Pasak Simoną Daukantą, "visi mūsiškiai buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir gašios, augumo skaisčio, kalbos drąsios ir sukrios, kūno didžiai balto, veido daugiau pailguotino, kurio įlinkmės daugiau aiškios, neįsmegusios rodėsi. Povyzos lietuviai buvo drąsios ir malonios, ant kožno veidų narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdyje klestėjo. Ūkės dūmoje ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį. Mūsiškių vaišės buvo meilės ženklu, išeigoje buvo padorumas, o žmonystoje viežlybumas. Mūsiškiai paskutinėje nenusiminė, o žadėtojo nenusigando, nelaimėje neišsipylė, laimėje nedidžiavos; dėl to karėje narsybė, ūkėje dorybė ir teisybė per amižus klestėjo. Gėrime buvo vidutiniais. Gėrė paprastai vandenį, midų, beržinę ar klevinę sulą ir girą."
Na ir kodėl jiems, stiklelio nevengiantiems, taip gerai atrodyti ir gyventi nusiduodavo, gal paklaus ne vienas, žinodamas, kad šiandien alkoholį daugelis peikia ir pragaro smala vadina. Pasirodo, kad žmonių tvirtinimas, jog velnias nėra toks baisus, kaip jis atvaizduojamas, daug tiesos savyje slepia. Taip ir su alkoholiu. Tinkamiems "prie svečio ir prie pečio" lietuviams bei "prie tanciaus ir rožančiaus" pajėgiems žmonėms, atseit subrendusiems, alkoholis yra taip naudingas, kaip pvz. peilis, parakas ar suskaldytas atomas. Bėda prasideda, kai nesubrendėlis peiliu, vietoj sau duonos atsiriekęs, ima artimui sprandą riekinėti. Taip ir su visais kitais žmogui naudingais reikmenimis esti — suaugęs, bet nesubrendęs žmogus juos savai pražūčiai panaudoja.
Subrendęs žmogus ir alkoholyje nepaskęsta
Žinoma, tuoj paklaus ne vienas, kas yra tas subrendęs žmogus, kad jis jau taip vikriai ir alkoholio paviršiumi sugeba plaukti? Socialų žmogaus subrendimą apibūdina trys savybės: 1. socialiam žmogui yra svetimas, ar tik labai mažame laipsnyje pasireiškia neurotinis pradas trokšti garbės bei jėgos; jis tų dalykų siekia, savęs nesužalodamas ir kitų nenuskriausdamas; 2. socialaus asmens veiksmai išsivysto virš savo parapijos ribų — jis tiek subręsta, kad pajėgia būti "pasaulio piliečiu"; 3. neatskiriama subrendusio žmogaus savybė yra jo sugebėjimas taikoje gyventi su kitais žmonėmis.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Šv. Margarita Sofija Barat kartą yra pasakiusi: "Aš norėčiau taip gyventi, kad, kai po mirties nueisiu prie Dangaus vartų, galėčiau pasakyti: Įleiskite, nes aš klausiau." Visą savo gyvenimą ji buvo uoliai klusni Bažnyčios perteikiamam Dievo balsui. Mums miela, kad net ir visa eilė nekatalikų, galvojančių ir ieškančių, yra suradę, kad tas tikrasis gyvenimo kelrodis ir uolusis apreikštų tiesų sargas yra Katalikų Bažnyčia.
Kylanti Australijos žvaigždė
Prieš trejetą metų teko lankytis Australijoje. Norėdamas arčiau susipažinti su to krašto kultūriniu gyvenimu, gavau progos ilgesnį laiką pasikalbėti su jų pirmaujančio laikraščio redaktorium. Be kitų dalykų, jis paminėjo jų krašto rašytoją Helen M. Fowler, žymią Australijos beletristę, kurios kūriniai tampa vis mėgiamesni tiek Australijoje, tiek Amerikoje.
Toji rašytoja gimė Sydnėjaus priemiestyje. Išaugo arti Mėlynųjų Kalnų New South Wales provincijoje. Iš pradžių ji lankė vienuolyno mokyklą Katoomboje, paskui įstojo į to paties miesto aukštesniąją mokyklą, kur susipažino su savo busimuoju vyru, tada dar tik 15 metų moksleiviu. Baigusi Sydnėjaus universitetą 1932 m., ji ištekėjo už F. W. Fowler. Kai jos vyras universitete siekė magistro laipsnio, ji parašė savo pirmąjį romaną, vardu "So Late Take Rest", tačiau juo nebuvo patenkinta ir neieškojo leidėjų, taip jis ir pasiliko neišspausdintas.
Kai jos vyras studijavo mediciną, ji mokytojavo ir ilgose kelionėse į mokyklą traukinyje planavo ir kūrė savo beletristikos veikalus. Sydnėjuje 1952 m. buvo išleista jos pirmoji knyga "The Shades Will Not Vanish". Kūrinys susilaukė gražaus pasisekimo, ir greit Amerikoje buvo išleista nauja jo laida, pavadinta "Intruder". Šio veikalo santrauką perspausdino ir "Readers Digest". Po to ji dar parašė "Green Leaves and Laughter" ir keletą kitų veikalų.
Iš pradžių jaunoji autorė pradėjo savo gyvenimą tvarkyti pagal jos pačios susidarytas filosofines pažiūras, kurias ji pavadino realistinėmis. Ji buvo toli nuo katalikybės, tačiau talentingos psichologės stebėjimai ją atvedė į katalikybę. Kaip tai įvyko, ji paaiškina savo paskelbtame pareiškime: "Trumpai sakant, priežastis, dėl kurios aš tapau katalike, yra pavyzdys, man duotas gerų katalikų. Aš juos atidžiai stebėjau ir pamažu įsitikinau, kad jie laikosi tvirtai apibrėžto dorovinio kodekso, kad jų elgesio patrauklumas, bent iki tam tikro laipsnio, buvo jų tikėjimo rezultatas. Jie buvo gerų manierų, švelnūs ir kuklūs ne šiaip sau iš savęs, bet sąmoningai buvo įsitikinę, kad tie dalykai yra geri, todėl sąmoningai jų siekė".
K. Varnelis Pirmosios šešios Kryžiaus Kelių stotys
DAILININKAS KAZYS VARNELIS grime 1917 metais Alsėdžių miestelyje vietos bažnytėlių dekoratoriaus ir dievdirbio šeimoje. Vaikystę praleido romantiškuose Alsėdžiuose, vėliau lankė gimnaziją ir įstojo Meno Mokyklon Kaune, kuria baigė 1941 metais. Profesini darbą pradėjo, mokytojaudamas Saulės gimnazijoje, vėliau buvo instruktorium Dailės Institute ir pagaliau Kauno Bažnytinės Dailės Muziejaus direktorium. Ten įdėjęs daug darbo ir atstatęs sunaikintą muziejų, 1943 metais išvyko į Austriją pagilinti žinių. 1945 m. baigė Vienos “Akademie der Bildenden Kuenste”, įgydamas “Akademischer Maler” titulą.
Po keletos metų tremties Vokietijoje, 1949 m. atvyko Amerikon ir apsistojo Čikagoje. Nuo pat Meno Mokyklos laiku Kaune domėjosi bažnytine daile ir jos kultūra tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje. Kurį laiką padirbėjęs “Daprato” firmoje prie bažnytinio interjero projektavimo, atidarė savo studiją, kurioje savarankiškai dirba jau septinti metai. Yra sukūręs eilę vidaus projektų lietuvių bei amerikiečių bažnyčioms, įskaitant altorius, dekoravimą, kryžiaus kelius, žvakides, monstrancijas ir vitražus. Savo studijoje turi visus įrengimus vitražu gamybai.
Dirbdamas bažnytinės dailės srityje, dailininkas K. Varnelis savo kūrybą stengiasi išlaikyti tinkamoje meno aukštumoje. Paminėtini jo darbai: Nesiliaujančios Pagalbos Švenč. Mergelės Marijos bažnyčia Clevelande, Nekalto Prasidėjimo Seselių Vienuolyno koplyčia Putname, Tėvu Marijonų koplyčios Marianapolyje, Hinsdale ir Čikagoje, Apaštalų Karalienės bažnyčia Čikagoje, Nekalto Prasidėjimo Švenč. Mergelės bažnyčia Whiting, Ind. ir kiti.
EL. VASYLIŪNIENĖ
Didžiojo rusų filosofo Vladimiro Solovjovo yra likę devyni tomai veikalų. Jie liudija jo pasaulėžiūrą, jo mokslo eigą, filosofines pažiūras. Apie Vl. Solovjovą kaip asmenį žinome iš jo draugų pasisakymų, nes priešų nuomonė yra visuomet perdaug vienašališka. Vienas iš Vl. Solovjovo draugų buvo kunigaikštis Trubeckoj, kuris susipažino su rusų filosofu 1880 metais. Jo ir kai kurių kitų jo draugų nuomonę panaudoju, apibūdindama didįjį rusų filosofą Vl. Solovjovą kaip žmogų.
Kalbėdami apie Vl. Solovjovo asmenį, gyvenusį mūsų žemėje ir priklausiusį 19 šimtmečio pabaigos rusų visuomenei, galime pritaikyti graikų filosofo Platono posakį apie filosofą iš viso — jis nemoka užrišti savo keleivinio maišo — nes jo žmogiškasis žvilgsnis yra nukreiptas anapus akimi regimos ir širdimi išgyvenamos tikrovės.
Vl. Solovjovas buvo trumparegis: daiktus, kuriuos kiekvienas eilinis žmogus matė paprasta akimi, rusų filosofas turėjo įžiūrėti iš labai arti, prisimerkęs. Bet toli esamus daiktus filosofas matė labai gerai, įsižiūrėjęs į tolį, jis regėjo kažką, ko kiti nepajėgė įžiūrėti. Jo toliaregiškumas viršijo eilinį žmogų. Vl. Solovjovas mėgo žiūrėti į tolumas. Viename eilėraštyje savo draugui jis sako, kad "viskas, kas arti, yra arba liguista, arba miglota, viskas, kas toli, yra gražu ir šviesu". Šias eilutes galime suprasti perkelta prasme — jos iš tikrųjų turi gilią psichologinę mintį, kad iš arti mes savo artimais nusiviliame, nes pamatome jų klaidas. Vl. Solovjovas žiūrėjo į tolį. Jis mėgo nukreipti žvilgsnį kažkur anapus.
Vl. Solovjovui buvo charakteringa tyla ir juokas. Kartais ištisomis valandomis jis išsėdėdavo, neprataręs nė žodžio, pasinėręs kažkokiose sunkiose dūmose, kurių nepajėgė išblaškyti draugai. Šiais momentais jis išgyvendavo nesuprantamą aplinkai slogutį: kas jį slėgė, kas jo dvasinį pasaulį aptemdydavo ir ką jis savo sieloje išgyvendavo — sunku atspėti. Ne vien tik Trubeckoj, bet ir kiti jį pažinojusieji liudija, kad šiais momentais aplinkoje esą asmenys labai nejaukiai pasijusdavę, nes nebuvo aiškios priežasties užsidaryti filosofui sunkiose mintyse. Kartais jis prapliupdavo juoku: jis juokėsi ilgai, kažkaip giliai, vaikiškai. Galime spėti, kad juokas palengvindavo jam sunkiųjų minčių slogutį nusimesti, jis rasdavo juoke palengvinimą ir poilsį. Kas matė V. Solovjovą besijuokiantį, ilgai negalėjo to juoko užmiršti. Jis nebuvo eilinis ir jo priežastys nebuvo žinomos aplinkai.
A. TAMOŠAITIS, S. J.
Kartais tamsią, lietingą dieną prasimuša pro dangų apniaukusius debesis saulės spindulių pluoštas. Kiek vilties jis įlieja ne vienon širdin! Lietus jau buvo beverčiąs atidėti sporto šventę, neberuošti planuotos iškylos, beketinąs supūdyti lankoj ūkininko šieną ir užtvindyti priemiesčio rūsius. Golfo aikštės jau kelinta diena plumpso tuščios, be žmonių, parkai be paukščių giesmių ir liuoksinčių voverių. Ir štai, ta saulės spindulių sauja staiga atneša vilties. Sporto šventė tikriausiai nebus atidėta! Iškyla įvyks! Ūkininkas linksmas: jo šienas bus netrukus sausėtelaitis, saugiai suvežtas daržinėn. Priemiesčio gyventojui nebereikės kibirais samstyti vandens iš savo rūsio. Ar tos viltys išsipildo? Kartais — taip. Dažnai iš tikrųjų liaujasi lijus, apsiniaukęs dangus nusiblaivo, aikštės ir parkai vėl sukrunta gyvybe. Tačiau nesykį taip pat atsitinka, kad tas pluoštelis saulės netrukus vėl pradingsta, dangus dar tamsesniais debesimis apsidengia, lietus srovėm prapliumpa, vanduo upėje pakyla iki gąsdinančio lygio, nusinešdamas tiltus, išardydamas pylimus ir apsemdamas ištisos apylinkės kaimus ir miestelius. Dabar ne vien priemiesčio gyventojo rūsys užtvindytas, bet vanduo jau net stogą siekia! Ūkininko ne vien šienas prarastas; griuvus pylimui, didžiulė vandens banga nusinešė pačią jo daržinę ir tvartą su karvėm, avim ir kiaulėm! Ne vien iškyla nebeįvyks, bet pati vieta, kur ją ruošdavo, dabar pavirtusi į purviną, dvokiančią klampynę. Sporto šventės žaidynės ne vien atidėtos; potvynio katastrofoje žuvo net keletas pačių žaidėjų. Kur neseniai buvo akį džiuginanti, derlinga apylinkė, dabar riogso nuniokoti plotai, reikalaują ne vieno mėnesio ir ne vieno milijono dolerių atstatymui.
Išverskim šią gamtos sceną į nesenų istorijos įvykių kalbą.
Paėmęs Bažnyčios vairą, savo pirmoje enciklikoje popiežius Leonas XIII gana tamsiom spalvom yra nupiešęs ano meto portretą: "Nuo pat pontifikato pradžios prieš Mūsų akis tiesiasi liūdna virtinė žmoniją apnikusių blogybių: taip plačiai pasklidęs pagrindinių tiesų neigimas, kuriomis yra paremta pati žmonijos bendruomenė; su niekuo nesiskaitanti dvasios laisvė, atmetanti bet kokį autoritetą; amžina nesantaika, iššaukianti vidines skerdynes ir kruvinus karus; panieka dorovę ir teisę saugantiems įstatymams; nepasotinamas praeinančių dalykų geismas ir gėdingas numojimas ranka į amžinuosius; ... lengvapėdiškas viešojo turto valdymas, eikvojimas ir savini-masis;... galų gale vis giliau į žmonijos šeimą įsiskverbianti revoliucijos karštligė, ją vis labiau neraminanti ir pranašaujanti naujas suirutes, atnešančias pražūtingų vaisių" (Enciklika Inscrutabili, 1878 m.. Acta Sanctae Sedis 10, 585-6 p.).
Jonas Ubą
Kiekvienas karas paprastai atneša daug įvairių negerovių. Po paskutiniojo karo tarp lietuvių pradėjo plisti neteisėtų šeimų kūrimas. Mat, bebėgant į užsienius nuo bolševikų okupacijos, atsirado visa eilė šeimų, kurias perskyrė karo veiksmai; žmonos su vaikais pasiliko Lietuvoje, o vyrai atsidūrė Vokietijoje, arba atvirkščiai. Esanti Vokietijoje civilinė metrikacija sudarė didelę pagundą kurti neteisėtas šeimas. Toji pagunda paveikė net kai kurias neišsiskyrusias šeimas. Kai kur dėl vokiečių valdžios įstaigų neapdairumo nueita taip toli, kad vienoje vietoje "susituokė" net penkios poros asmenų, teisėtai vedusių Lietuvoje ir negavusių net civilinių skyrybų. Jie melavo, jog esą nevedę, ir valdžios įstaigos labai lengvai patikėjo. Kai kurių vyrai arba žmonos gyveno visai netolimose stovyklose.
Išemigravus į tolimesnius užjūrius, šie reikalai dar labiau pablogėjo. Ir Amerikoje tarp lietuvių vis labiau ir labiau plinta šeimų irimas ir kūrimas neteisėtų šeimų. Čia pradėta laisvai naudotis kartais labai lengvai teismo nusprendžiamomis skyrybomis ir krašto įstatymais leidžiamomis civilinėmis jungtuvėmis.
Kokios yra svarbiausios šių liūdnų reiškinių priežastys? Žinoma, jų gali būti įvairių, bet svarbiausia — nesiskaitymas su Kristaus mokslu, nepaisymas Dievo ir Bažnyčios įsakymų. Žmonės nesistengia suprasti, kad moterystė nėra tik paprasta vyro ir moters sutartis, bet Kristaus įsteigtas sakramentas. Sakramento ryšio niekas negali nutraukti, tik mirtis. Teisėtos moterystės negali panaikinti nei kunigas, nei vyskupas, nei pats popiežius.
Kęstutis Trimakas. S. J.
— O kitą kartą pakalbėkime apie priežastis, kodėl mes, studentai, negalvojame, — besibaigiant susirinkimui, pasiūlė Tadas. Aplink pasklido nebesuvaldomas juokas.
— Mintis visiškai nebloga, — perviršijo triukšmą kažkieno balsas. Pasigirdus ir daugiau Tadą remiančių balsų, jo pasiūlymas buvo priimtas.
Nutarta, padaryta. Kitame susirinkime diskutuotoj ai pirmiausia tuoj kibo apibūdinti žodį "negalvojame". Kadangi visų pirma tą galvojimą reikėjo atskirti nuo kasdieniškų savęs apsirūpinimo minčių, apibrėžė jį kaipo mintis, turinčias gilesnę prasmę mūsų pačių ar kitų gyvenime, mintis pagrindinai filosofines ar religines, praplečiančias ir pagilinančias mūsų pasaulėžiūrą.
— Man atrodo, — pradėjo Mikas, — kad viena negalvojimo priežasčių yra stoka diskusijų ir ginčų. Viens pasako, visi kiti sutinka. To priežastis — gal bijo pasisakyti, gal neturi nuomonės, o gal nesidomauja.
— Yra kitų priežasčių, — pridėjo Romas. — Štai keletas jų: esam užsikrėtę Amerikoj paplitusia materializmo dvasia, galvojam tik apie pinigus, patogų gyvenimą ir pasilinksminimus. Be to, universitetuose specializuojamės vienai mokslo šakai, pamiršdami visapusišką išsilavinimą.
— Mano manymu, — įsiterpiau, — studentai negalvoja todėl, kad prarado savo pašaukimą. Kiekviena bendruomenės grupė Dievo planuose turi specialų tikslą. Studentai yra besiruošią gyvenimui inteligentai. Artimoj ateityj, kaipo labiausiai išsilavinę, jie turės vadovauti visuomenei; ir tai ne tik savo specialioje profesijoje, bet bendrai visuomeniniame gyvenime. Kol to savo pašaukimo studentai nesupras, jie negalvos ir nesistengs galvoti.
Tokių ir į jas panašių minčių pareiškė ir kiti kolegos. Tada paprašėm mūsų gerbiamo svečio prof. J. Girniaus tarti žodį.
L. Dambriūnas
1. Polemikos metodo klausimas
Mūsų polemikų nevaisingumas dažnai kyla iš to, kad stengiamasi išaiškinti tik savo pusės pažiūras, o kitos pusės pažiūras arba mažai tesistengiama suprasti, arba bandoma jas subanalinti, kad tuo būdu lengviau sektųsi sukritikuoti. Bijau, kad taip neatsitiktų su diskusijom ir politikos pasaulėžiūriškumo ar nepasaulėžiūriškumo klausimu "Laiškuose Lietuviams".
A. Gražiūnas, oponuodamas A. Tamošaičiui, S. I. (L. L. Nr. 7, 1957), savo straipsnį pavadino "Nepasaulėžiūrinė politika". Iš antraštės lauktum, kad bus stengiamasi straipsnio rėmuose išdėstyti temą, pažymėtą antraštėje; kad bus stengiamasi ir sau taikyti patarimą, kurį oponentas duoda straipsnio autoriui: "tiksliai aptarti pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką". Deja, oponentas to gero patarimo sau netaiko. Apie nepasaulėžiūrinę politiką A. G. savo straipsny įterpia tik vieną sakinį, kuriuo sąmoningai ar nesąmoningai klausimas subanalinamas. Tas sakinys yra štai koks: "Pasisakantieji už nepasaulėžiūrinę politiką teigia, jog pasaulėžiūros pagalba esanti visai nereikalinga išspręsti tokiems klausimams, kaip pvz., ar remti grūdų ar gyvulių ūkį, — ir tariasi problemą išsprendę." Norėtųsi paklausti, kas ir kada tarėsi tuo būdu problemą išsprendęs?
Po to, ką A. Maceina yra plačiai tuo klausimu rašęs ("Aidai", 1948 Nr. 19) ir kas mano paties buvo trumpai pasakyta apie pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos skirtumą ("Aidai", 1955 Nr. 4-5), galima, rodos, buvo apsieiti ir be kitų pažiūrų banalinimo, juo labiau, kad A. G. yra pajėgus ir rimtai rašyti. Tiek dėl polemikos pobūdžio. O dabar eikime, kad ir trumpai, prie temos esmės.
2. Nepasaulėžiūrinę ir pasaulėžiūrinę politiką skiria skirtinga laisvės samprata.
Tą esmę čia sudaro ne kokia nors grūdų ar gyvulių ūkio politika, o daug svarbesnė problema — amžina laisvės problema. Amžina ji yra ne tik metafiziniu, bet ir socialiniu atžvilgiu. Šiuo pastaruoju atžvilgiu ir norisi čia keletą minčių iškelti. Peržvelgę valstybines santvarkas laiko ir erdvės požiūriu, tai yra istoriškai ir geografiškai, matome, kad jų būta ir esama gana nevienodų. Nesigilinant į antraeilius dalykus, nesunku pastebėti, kad jos skyrėsi ir tesiskiria laisvės sampratos, tiksliau — laisvės ribų sampratos klausimu, nes ir atskirų žmonių nuomonės tuo klausimu skyrėsi ir tebesiskiria. Tuo atžvilgiu skiriasi ne tik totalistinė santvarka nuo demokratinės, bet ir demokratinės santvarkos tarpusavy, nes ir demokratinės politikos šalininkų nuomonės laisvės ribų klausimu gali skirtis ir faktiškai dažnai skiriasi. Pvz. vienų demokratinių kraštų moterys gali balsuoti, kitų ne, kaip pvz. Šveicarijoj. Vienoj demokratinėj valstybėj nėra valstybinės religijos (JAV), kitoj yra (Anglijoj), o ir Švedijoj, Norvegijoj, Italijoj, Ispanijoj, Izraely valstybinės religijos irgi privilegijuotos (žr. James O'Neill, Catholicism and American Freedom, New York 1951). Vienur tėra galima tik bažnytinė santuoka, kaip buvo Lietuvoj, kitur vėl visiems privaloma civilinė santuoka, kaip yra dabar Vakarų Vokietijoj, Austrijoj ir kitur. Yra kraštų, kur tikybos dėstymas mokyklose privalomas ir yra kraštų, kur tikybos valstybinėse mokyklose dėstyti neleidžiama. Štai kiek skirtumų, nevienodumų demokratinėse valstybėse, ir tai dar, aišku, ne visi. Tai rodo, kad ir demokratinėse valstybėse žmonių nuomonės laisvės ribų klausimu skiriasi ir kad tas skirtumas atsispindi ir viešame valstybės gyvenime.
Skaityti daugiau: KUO SKIRIASI PASAULĖŽIŪRINĖ POLITIKA NUO NEPASAULĖŽIŪRINĖS ?
A. BERNOTAS
Spaliu mėn. antroji diena yra pašvęsta Angelu Sargu garbei. Ta diena Lietuvoje buvo minima kaip visų rūšių policijos šventė. Prie policijos būstinių būdavo iškeliamos vėliavos, o kai kur būdavo ir bendros pamaldos. Kaip angelas sargas saugoja ir globoja kiekvieną žmogų, taip ir policija turi saugoti piliečius nuo užpuolėjų ir žiūrėti, kad valstybės įstatymai būtų vykdomi.
Angelų Sargų šventės proga čia duodame keletą įvairių kraštų pašto ženklų sų angelais:
1. Lietuva — ženklas, išleistas oro pašto įsteigimo proga (1921 m.).
2. Lietuva — angelas laimina Lietuvos karius, kovojusius už nepriklausomybę (1928 m.).
3. Italija — pašto ženklas, išleistas Tarptautinio Policijos Kongreso proga (Interpol) — šv. Mykolas Arkangelas kovoje su velniu (1954 m.).
4. Vatikanas — Arkangelas Gabrielius (1956 m.).
5. Lietuva — liaudies meno drožinys — ariantis angelas pagal šv. Izidoriaus legendą (1940 m.).
6. Rumunija — angelai skelbia geros valios naujieną (1906 m.)'.
7. Airija — angelas virš stebuklingosios Loc Dearg vietovės (1948 m.).
8. Ispanija — angelas su monstrancija (1952 m.).
Bruno Markaitis, S. J.
BAND OF ANGELS
Pagrindinė filmo idėja nėra vientisa. Ji sukasi ir apie aristokratišką Amerikos pietietę Amantha Starr, kuri, pasirodo, be “mėlyno” kraujo turi ir “juodo”, ir apie buvusį vergų pirklį, kuris, susikrovęs iš to didelius turtus, pradeda vaidinti kilnų ir plačiamintį humanitarą, ir apie jauną negrą, kuriam sunku apsispręsti tarp rasės ir vertybės.
Veiksmas vyksta Amerikos civilinio karo laikotarpyje su mažomis iškylomis į pokarines situacijas. Mūsų manymu, turinyje daugiau atsikąsta negu galima nuryti. Todėl kai kurie drastiški pakitimai charakteriuose rodosi dirbtini ir vargu gyvenimiški.
Pagrindiniuose vaidmenyse Clark Gable, Yvonne de Carlo ir Sidney Poitier. Filmas žiūrėtinas tik suaugusiems dėl problematikos jautrumo ir išvadų netikslumo.
Tėvų Jėzuitų "Jaunimo Centras" jau užbaigtas statyti. Nuo rugsėjo mėnesio pradžios jau prasidėjo jame Aukštesniosios Lituanistikos mokyklos pamokos. Jau smarkiai lipa aukštyn ir Jėzuitų namų sienos. Šiuose namuose bus graži ir erdvi lietuviško stiliaus koplyčia. Namų užbaigimui ir įrengimui dar trūksta daug lėšų.
Aukas galima siųsti šiuo adresu:
Jesuit Fathers, 5541S. Paulina St.,
Chicago 36, Illinois
Esame labai dėkingi “Laiškų Lietuviams” Rėmėjams:
Po 10 dol. aukojo:K. Žirgulis (Chicago) ir J. Misevičius (Canada).
5 dol. aukojo B. Skrinska (Willoughby, Ohio).
Po 3 dol. aukojo:A. Bridžius (Cleveland) ir J. Platakis (Chicago).
Po 2 dol. aukojo: R. Kerelytė, M. Žvynakis, S. Žumbakienė, J. Jasaitis, J. Paulikas, P. Patlaba, E. Talondis, B. Paulikas, J. Stančikas, O. Vaičienė, S. Tumosa (visi Chicago); I. Kraučeliūnas (Lemont), E. Masaitienė (Aberdeen), P. Lanys (Elizabeth), G. Kažemekas (Hamilton), A. Motiejūnas (Highland, Ind.).
Po 1 dol. aukojo:B. J. Zully, J. Zelbaitė, A. Sabaliauskas, A. Svezas, S. Mickevičienė, B. Graužinis, K. Valiukaitienė (visi Chicago); A. Rugienienė (Detroit), B. Čiurlionis (Canoga Park), P. Bičkienė (East Chicago), kun. V. Martinkus (Providence), J. Š'monis (S. Barbara), D. Remeikytė (Toronto), P. Mileris (S. Boston).