DR. J. ADOMAVlČIUS
Alkoholis yra mūsų svarbiausias vaistas. Sir William Osler
"Į sveikatą" linkėdavo ir linki lietuvis savo kaimynui, išlenkdamas midaus ragą, alaus kaušą ar giros ąsotį. Ne kitaip jis myli savo artimąjį, prieš save turėdamas vyno butelį, krupniko stiklelį ar net skaidriosios burnelę. Net pavyzdingiausi visais atžvilgiais lietuviai "Agotos ašarų" neatsisakydavo ir neatsisako. Ir nebūdami abstinentais, geroj kūno ir dvasios sveikatoj besirasdami, gražaus amželio jie susilaukdavo. Pasak Simoną Daukantą, "visi mūsiškiai buvo ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir gašios, augumo skaisčio, kalbos drąsios ir sukrios, kūno didžiai balto, veido daugiau pailguotino, kurio įlinkmės daugiau aiškios, neįsmegusios rodėsi. Povyzos lietuviai buvo drąsios ir malonios, ant kožno veidų narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdyje klestėjo. Ūkės dūmoje ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį. Mūsiškių vaišės buvo meilės ženklu, išeigoje buvo padorumas, o žmonystoje viežlybumas. Mūsiškiai paskutinėje nenusiminė, o žadėtojo nenusigando, nelaimėje neišsipylė, laimėje nedidžiavos; dėl to karėje narsybė, ūkėje dorybė ir teisybė per amižus klestėjo. Gėrime buvo vidutiniais. Gėrė paprastai vandenį, midų, beržinę ar klevinę sulą ir girą."
Na ir kodėl jiems, stiklelio nevengiantiems, taip gerai atrodyti ir gyventi nusiduodavo, gal paklaus ne vienas, žinodamas, kad šiandien alkoholį daugelis peikia ir pragaro smala vadina. Pasirodo, kad žmonių tvirtinimas, jog velnias nėra toks baisus, kaip jis atvaizduojamas, daug tiesos savyje slepia. Taip ir su alkoholiu. Tinkamiems "prie svečio ir prie pečio" lietuviams bei "prie tanciaus ir rožančiaus" pajėgiems žmonėms, atseit subrendusiems, alkoholis yra taip naudingas, kaip pvz. peilis, parakas ar suskaldytas atomas. Bėda prasideda, kai nesubrendėlis peiliu, vietoj sau duonos atsiriekęs, ima artimui sprandą riekinėti. Taip ir su visais kitais žmogui naudingais reikmenimis esti — suaugęs, bet nesubrendęs žmogus juos savai pražūčiai panaudoja.
Subrendęs žmogus ir alkoholyje nepaskęsta
Žinoma, tuoj paklaus ne vienas, kas yra tas subrendęs žmogus, kad jis jau taip vikriai ir alkoholio paviršiumi sugeba plaukti? Socialų žmogaus subrendimą apibūdina trys savybės: 1. socialiam žmogui yra svetimas, ar tik labai mažame laipsnyje pasireiškia neurotinis pradas trokšti garbės bei jėgos; jis tų dalykų siekia, savęs nesužalodamas ir kitų nenuskriausdamas; 2. socialaus asmens veiksmai išsivysto virš savo parapijos ribų — jis tiek subręsta, kad pajėgia būti "pasaulio piliečiu"; 3. neatskiriama subrendusio žmogaus savybė yra jo sugebėjimas taikoje gyventi su kitais žmonėmis.
Arčiau susipažinę su socialiai subrendusiu žmogumi, pamatysime jį esant atsakomingai savarankų. Jis išmoksta, žmogaus pajėgumo ribose, savom jėgom pasitikėti, o ne vien tėvui, motinai, valstybei bei aklam likimui savo ateitį paveda. Toliau stebėdami subrendusį žmogų, pamatysime, kad jis greičiau duos negu lauks iš kito. Toks žmogus sau džiaugsmą kuria, kitam ką nors gera suteikdamas. Tokiam žmogui yra svetimas egoizmas. Jis nesidžiaugia kito nelaime ir nenuliūsta, kai kitam sekas. Socialus žmogus yra vidurio žmogus — nei jis isteriškai bijo lyties dalykų, nei jais vulgariai užsiiminėja. Jis supranta socialiniame gyvenime seksualinių varžtų būtinumą ir leidžiasi jais suveržiamas. Jis pykčio, žiaurumo bei kovingo berniškumo ar neapykantos partinėje, religinėje ar tautinėje scenoje nelaiko stiprumu. Jis neleidžia paskalų apie bendradarbį ir per jo lavoną nekopia aukštyn. Socialiai subrendęs žmogus skiria tikrovę nuo fantazijos. Jis negrindžia savo tikėjimo "ašarojančiom" statulom, "nevalgančiom" merginom ir "neišaiškinamai" kraujuojančiais delnais. Jis ir kitiems, nors ir nesubrendusiems, fantazijos už tikrovę neperša, nors tai jam labai gerai sidabriniais taleriais būtų apmokama. Jis negalvoja, kad pasaulio išgelbėjimas yra tik "mėlynųjų armijų" organizavime, užmiršus visa kita. Jis savo laiką ir energiją pašvenčia išauginimui socialiai subrendusių žmonių. Jis įsteigia bent vieną vaikų darželį, kur Montessori metodu, medicinos pripažintu tinkamu socialiam žmogui paruošti, mūsų atžalynas būtų ruošiamas mūsų visų taip laukiamais socialiai subrendusiais gydytojais, kunigais, inžinieriais, darbininkais ir kitais žmonėmis, su kuriais mes kasdien susiduriame ir nuo kurių socialumo mūsų gyvenimo laimė pareina. Socialūs žmonės nelūždami nusilenkia audrai, jie, žmoniškumo neprarasdami, prisitaiko prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių.
Čia turime apytikrį socialiai subrendusio žmogaus vaizdą. Turėdami reikiamose vietose tokių žmonių, mes pradėsime žmonišką gyvenimą. Ne katalikų ar žydų skaičius, ne respublikonų ar demokratų kiekis, ne turtingųjų ar proletarų gausumas, bet socialiai subrendusių žmonių gausėjančios eilės mums ir žmogui malonų ir Dievui priimtiną gyvenimą užtikrins. Tokių žmonių mums niekad nebus per daug. Tokie žmonės, ir nebėgdami nuo alkoholio, jame nenugrims.
Medicina tai patvirtina
Socialiai subrendę žmonės pastalėm neropoja. Jie smuklių nelanko, bet vestuvėse ar krikštynose stiklelio neatsisako. Toks elgesys yra visai protingas. Toki žmonės sugeba vidurio laikytis. Šiandieninis medicinos mokslas tokį elgesį patvirtina. Virginijos universiteto narys dr. Staige savo knygoje apie alkoholį pasisako, kad jo saikus vartojimas daugeliui žmonių nekenkiąs; priešingai, jis yra naudingai vartojamas, gydant kai kurias ligas. Kai kurie žmonės taip alkoholiu biaurisi, kad nepastebi jo saikaus vartojimo naudos. Jau vien tai, kad keturi iš penkių gydytojų šiame krašte saikiai alkoholį vartoja, leidžia suprasti, jog toks jo vartojimas nekenkia, o dažnai net padeda.
Kada savus daigus liausimės žaloję?
Suprantama, kad besaikis gėrimas yra žmonijos našta. Gydytojai žino, kad visi alkoholikai yra ligoniai. Jie jau buvo ligoniai, pirmą stiklelį lenkdami. Visi alkoholiui vergaują yra tie žmonės, kurie nori pabėgti nuo realybės į fantazijų pasaulį. Nieko nepadės atėmimas jiems stiklelio, jei pagrindinės ligos nepagydysim. Toks negaluojąs žmogus, negaudamas degtinės, prasimanys dar blogesnių dalykų. Kaip prostitucijos negalima panaikinti prostitučių naikinimu, taip ir alkoholizmo neišnaikinsi, vien tik alkoholį naikindamas. Tik socialiai subrendusių žmonių gausėjimas yra tikras raktas į šios žmonijos rykštės tinkamon vieton padėjimą.
Šios problemos mes turime iš akių neišleisti, bet ją privalome gvildenti. Jokiu būdu mes neturime degtinės naikinimu nusiraminti, lyg tokiu būdu jau būtume išsprendę alkoholizmo problemą. Tik pozityvus veikimas — alkoholio besaikiam vartojimui nepasiduodančių asmenų paruošimas yra mūsų ateities užsiėmimas. Tai turime pradėti jau tada, kai žmogus dar negimęs. Ypač 3 - 7 amžiaus metų laikotarpyje reikia vaiką rengti, kad jis taptų socialiu žmogumi. Čia neturi būti vietos jokiems partiniams klystkeliams. Žinoma, pirmiausia mes patys turime socialiai subręsti. Tegul žydų tauta čia mums būna pavyzdžiu. Jie savo mažutėlių alkoholio garuose netroškina, nors saikiai alkoholį vartoja. Kada mes savuosius daigus liausimės žaloję? Kada mes pradėsime ne tik juos, jau sužalotus, tiesinti, bet nuo sužalojimo saugoti? Kada juos, 3 - 7 metų sulaukusius, į subrendimui palankias sąlygas atiduosime ir tuo subrendimu nesiliausime rūpinęsi? Kad kiekviena lietuviška apylinkė mediciniškai sveikan kelin savo mažutėlius pasuktų ir socialių žmonių prieaugliu, o ne kuo kitu, lenktyniauti pradėtų, tada subrendusio žmogaus keliamas stiklelis tikrai sveikatos artimui linkėtų, o ne pražūtį artintų.
Redakcijos prierašas.Tyčia vienas po kito įdėjome šiuos du straipsnius, kur viename raginama organizuoti mėlynąją armiją ir daugiau susirūpinti malda, o kitame pabrėžiama, kad mėlynųjų armijų organizavimo nepakanka, kad nereikia savo tikėjimo grįsti abejingos vertės reiškiniais, bet reikia auklėti socialiai subrendusius žmones. Manome, kad šiuos straipsnius perskaitęs subrendęs žmogus pasidarys ir subrendusias išvadas. Subrendęs žmogus nekrypsta į kraštutinumus, bet pasirenka vidurio kelią. Jis lengvapėdiškai nesišaipo nei iš "mėlynųjų armijų", nei į jas deda visas savo viltis. Jis nėra fanatiškai nusistatęs nei prieš relikvijas ar antgamtinius apsireiškimus, nei juose taip paskęsta, kad nekreipia jokio dėmesio į didžiausią Relikviją, esančią tabernakuly, arba užmiršta apreiškimą, kurio vieno pilnai pakanka mūsų tikėjimui ir šventumui. Subrendęs ir protingas žmogus moka atskirti esminį ir pagrindinį dalyką nuo šalutinio, jis mato, kas yra tikslas ir kas tik priemonė.
Kitados karalius Otonas buvo pasirinkęs savo gyvenimo šūkiu šį sakinį: "Meilė žmonėms, karas ydoms". Šūkis prasmingas ir kiekvienam priimtinas. Dėl pirmosios jo dalies, reikia manyti, bus visuotinis sutarimas, bet dėl antrosios — ne vienas, kurio jaunystės tikėjimas ima blėsti, pradeda svyruoti, kas laikytina yda, o kas ne. Dėl to yra labai svarbu kiekvienam turėti tvirtą autoritetą, kuriuo būtų galima pasikliauti tamsiose svyravimų valandose, kada žmogaus sprendimas gali būti aptemdytas bekylančių aistrų. Šitokiu autoritetu mums yra Dievo Žodis, saugojamas ir perduodamas Katalikų Bažnyčios. Belieka tik jam paklusti.