1957 LAPKRIČIO MEN. (NOVEMBER) VOLUME VIII, NO. 10
GYVENIME niekas vietoje nestovi, viskas juda ir keičiasi. Po dienos naktis, po vasaros ruduo, po jaunystės ateina senatvė. Visas žmogaus gyvenimas yra sudėtas iš nuolatinių susitikimų ir atsiskyrimų, iš pasisveikinimų ir atsisveikinimų. Jei to nebūtų— nebūtų gyvenimo. Uola nesikeičia, nes joje nėra gyvybės. Judesys yra gyvybės ženklas, o sustingimas— mirties. Žmogus su šiuo gyvenimu susitinka ir greitai vėl skiriasi. Verkia kūdikis, pirmą kartą gyvenimą sveikindamas, nes jo prigimtis gal nujaučia, kad po ilgesnės ar trumpesnės metų virtinės reikės ji atsisveikinti. Metai ugdo žmogaus kūną, ir brandina dvasią— metai didina žmoguje gyvenimišką judėsi, keisdami žmogų stipryn ir geryn. Bet metams vis sukant ir sukant gyvenimą, žmogus pamato, kad jo kūnas yra atvirkščiai proporcingas dvasiai. Kai kūnas vis silpsta ir silpsta, kai vis artėja sustingimui, dvasia nuolat stiprina sparnus ir pagaliau, palikusi nejudantį sustingusi kūną, kyla aukštyn— tikrajam savo gyvenimui, nesuvaržytam kūniško sustingimo. Kai jos žemiškasis gyvenimas pasikeis į amžinąjį, ji nuolat gyvens ir judės, bet jau daugiau nesikeis—- ji gyvens nuolatiniu gyvenimo sveikinimu ir susitikimu su juo. Niekados daugiau nereikės skirtis ir atsisveikinti.
P. SALANTAS
Žmonių pasikalbėjimuose dažnai tenka išgirsti tokių išsireiškimų: "Tai tikras liberalas... tai klerikalai, kunigų klapčiukai... jis yra labai tolerantiškas — būkite be baimės, supras... jie stoja už laicistinę mokyklą... jis yra cicilikas, bedievis..."
Pažiūrėkime, kas už tokių žmonių vertinimų slepiasi, kiek čia perdėjimo ir šmeižto, kiek tiesos ir gėrio. Pasvarstykime, kas iš tikrųjų yra liberalizmas, laicizmas ir klierikalizmas. Toliau pakalbėsime, kokia turėtų būti mūsų laikysena jų atžvilgiu.
Liberalizmo esmė
Liberalizmaspaeina nuo lotyniško žodžio "libertas" — laisvė. Liberalizmas yra idėjinė ir politinė srovė, kuri laisvės branginimą ir jos gynimą laiko svarbiausiu dalyku. Liberalai dėl to laisvę taip labai brangina, kad ji yra didžioji žmogaus vertybė, iškelianti žmogų į laisvą asmenybę. Gyvuliai jos neturi. Žmogaus laisvę ir laisvą valią kartais kiti žmonės nori sumažinti ir net visai užgniaužti. Užtat liberalizmas kovoja už laisvą žmonių apsisprendimą ir veiklą visose žmoniškojo gyvenimo srityse. Liberalizmo pagrinduose yra trys pagrindiniai principai:
a) su nieku pasaulyje nesulyginama žmogaus vertė;
b) sąžinės laisvė pasirinkti ir laisvai išpažinti bet kurį tikėjimą ar pasaulėžiūrą;
c) tolerancija kitoms religijoms, pasaulėžiūroms ir žmonių gyvenimo būdams.
Liberalizmas, kaip matyti, nėra kokia nors pilna pasaulėžiūra ar filosofinė sistema. Tai daugiau moralinis arba dorinis nusistatymas kitų žmonių ir jų pasaulėžiūros atžvilgiu: laikytis tolerancijos santykiuose su kitais žmonėmis ir kovoti už sąžinės laisvę viešajame gyvenime. Iš to sekanti išorinė valdymosi forma yra demokratija. Toks liberalų nusistatymas yra tikrai kilnus ir garbingas. Juk dėl religinės, pasaulėžiūrinės ir politinės neapykantos tiek daug žmonių nukentėjo naujųjų amžių pradžioje ir dabar kenčia visiškai be jokios kaltės ar blogos valios.
Su laiko srovėmis
Sakėme, kad liberalizmas nėra pilna pasaulėžiūra. Tačiau kaip tik tas pilnutinės pasaulėžiūros trūkumas ir išstato liberalus į pavojų persiimti kitomis ideologijomis, kartais vienašališkomis ar net klaidingomis. Dauguma liberalų to pavojaus neišvengė ir nuėjo su laiko srovėmis.
Nuo pat pradžios dauguma liberalų persiėmė perdėtu individualizmu. Individualizmas laiko individą didžiausia vertybe ir leidžia jam daryti viską, jeigu tik tai suderinama su kitų žmonių laisve. Bendruomenei ir valstybei nepripažįsta kitos teisės, kaip ėjimo "naktinio sargo" pareigų.
DR. JUOZAS PRUNSKIS
Visada mes žavimės ne besiblaškančiomis peteliškėmis, ne vėjo plakamais ir linguojamais stagarais, o gilyn šaknis įleidusiais ąžuolais, į erdvės mėlynes besistiebiančiomis pušimis — žavimės žmonėmis, kurie ieško tiesos ir gyvenimo prasmės.
Paskutiniuoju metu vienas tokių įdomių mintytojų ir ieškotojų yra James Harry Price. Pirmiau jis buvo žymus episkopalų ministeris. Gimęs 1902 m. Baltimorėje, išėjęs studijas episkopalų teologijos mokykloje Cambridge, Price buvo įšventintas episkopalų ministeriu 1928 metais.
Gilus tiesos ieškotojas tomis studijomis nepasitenkino, jas dar gilino Kolumbijos universitete, Union teologijos seminarijoje ir Naujoje Socialinių Studijų mokykloje. Gavęs gilų teoretinį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, jis dar norėjo arčiau susipažinti su gyvenimo praktika ir gerokai pakeliavo po Europą ir Pietų Ameriką. Eilę metų jis studijavo Amerikos indėnų kultūrą, ypač JAV pietvakariuose ir Meksikoje, Jukatane, Bolivijoje ir Peru valstybėje.
Krikščionybės studijos atveda į katalikybę
Būdamas pastorium New Yorko valstybėje, rūpinosi kultūriniu savo parapiečių auklėjimu ir suorganizavo svarbiųjų knygų seminarą, pats mėgęs jas sekti ir skaityti. Ypač jis susidomėjo graikų ir pirmųjų krikščionių rašytojų veikalais, stengdamasis gilintis į jų mintį ir filosofiją. Tos studijos jam atskleidė naujus krikščionybės horizontus, vedančius į katalikybę. 1953 m. jis buvo Washingtone priimtas į Katalikų Bažnyčią. Katalikybės tiesas dar specialiai jis studijavo su jėzuitu Ferdinand Schoberg. Paskui buvo pakviestas profesoriauti į Iona kolegiją New Rochelle mieste, kur dėsto vakarų civilizacijos istoriją.
P. MALDEIKIS
ČIA NESIIMAMA specialiai nagrinėti psichologijos mokslo padarytų klaidų, o tik bandoma peržvelgti naujųjų laikų psichologines tendencijas, pagal kurias yra susiformavusios įvairios psichologinės srovės bei mokyklos.
Kaip visi mokslai, taip ir psichologija naujausiais laikais yra parodžiusi labai didelį aktyvumą ir padariusi labai didelę pažangą. Psichiniam gyvenimui išaiškinti yra atsiradę daug teorijų ir jo reiškiniams tirti yra atlikta begalės eksperimentų. Nepaprastai išsiplėtė psichologijos pritaikymas įvairiose gyvenimo srityse, ir taip greta bendrosios psichologijos išsivystė ilga eilė specialių teorinio ir praktinio pobūdžio psichologijų, kurių kiekviena progresuoja savo keliu.
Turint prieš akis tą didelę psichologijos pažangą, kiekvienam kils mintis, kad lyginti tokį pažangos laikotarpį klaidžiojimui, t. y. savo kelio nesuradimui, yra, mažiausia, perdėta. O tačiau klaidžiojimo termino pavartojimas turi ir čia savo pateisinimą. Tai įrodo ir tas faktas, kad pačiam pagrindiniam klausimui, būtent, psichiniam gyvenimui išaiškinti yra daug tarp savęs nesutinkančių ir kita kitą paneigiančių teorijų. Tai rodo, kad ir pagrindiniu klausimu bendro kelio dar nesurasta. Įvairios vienašališkos mokyklos gali vesti ne vien į tiesą, bet ir į klaidas ir nuo teisingo kelio nuvesti į šunkelius.
Aiškesnį tuo klausimu gausime vaizdą, jei nors ir trumpai peržvelgsime naujausių laikų psichologines tendencijas.
1. Vakaru Europos psichologinės tendencijos
Devynioliktasis amžius, ypač jo antroji pusė, yra eksperimentinės psichologijos įsigalėjimo laikotarpis. Kylant tiksliesiems mokslams, į jų tyrimo sritį buvo bandoma įtraukti ir psichinį gyvenimą. Taip 19-me amžiuje išsivystė tendencija psichologiją įjungti į biologinius mokslus. To buvo siekiama dviem keliais: 1) biologijos mokslo duomenimis išaiškinant, iš kokių fiziologinių procesų kyla sąmonės gyvenimas ir 2) eliminuojant iš psichologijos visa tai, kam tik negalima pritaikinti eksperimentinio tyrimo metodo. Tuo būdu visa eilė 19 amžiaus fiziologų tapo žymiais psichologais, aiškinusiais smegenų fiziologijos ir žmogaus pergyvenimų ryšius, o daug to laikotarpio psichologijos veikalų turi fiziologinės psichologijos pavadinimą. Ta tendencija ypač sustiprėjo pozityvizmo vyravimo laikotarpiu. Prie to meto žymiausių psichologijos tyrėjų priklauso fiziologai J. Mueller, E. H. Weber, H. Lotze ir fizikai G. T. Fechner ir H. Helmholtz. Jų tyrimai daugiausia ribojosi eksperimentams prieinamais pojūčiais ir jutimų kokybėmis bei kiekybėmis. Todėl ir psichologijos pavadinimą daug kur pakeičia psichofizika. Tačiau tikruoju eksperimentinės psichologijos kūrėju laikomas gydytojas fiziologas W. Wundtas, įkūręs Leipcigo universitete pirmąją pasaulyje psichologinę laboratoriją. Lyginant jį su anksčiau minėtais fiziologais bei fizikais psichologais, reikia pripažinti, kad psichologiją jis gerokai praplėtė, nes eksperimentiniu keliu tyrė ne tik jutimus, bet ir aukštesniuosius psichinius reiškinius: atmintį, dėmesį, vaidinius, mąstymą ir ypač valią. Wundto tyrimai turėjo nepaprastos įtakos tolimesnei eksperimentinės psichologijos evoliucijai visuose kraštuose. Iš jo pasimokydami, pažangiausių kraštų psichologai steigė laboratorijas, tęsė jose psichologinius tyrimus, juos praplėsdami, įvairindami ir gilindami. Toje pačioje Vokietijoje Wundto mokiniai ir šiaip nuo jo įtakų nepriklausą psichologai toliau gilino psichinio gyvenimo studijas, vis daugiau skirdami dėmesio jau nebe jutimams, o aukštesniems mąstymo ir valios aktams, nutoldami nuo eksperimento ir daugiau remdamiesi savęs stebėjimu arba introspekcija. Iš dalies eksperimento ir iš dalies introspekcijos metodu tirdami, produktyviai pasireiškė stiprių psichologų grupė, sudaranti vadinamąją Wuerzburgo mokyklą, kuriai priklausė O. Kuelpe, K. Buehler ir daugelis kitų, kurių tyrimais buvo įrodyta abstrakčių sąvokų ir nuo mąstymo bei emocijų nepareinančio valios akto buvimas. Tuo būdu vėl buvo grįžta į veiklios sielos, veiklaus vidinio "aš" pripažinimą.
M. Šileikis Siuvėjas
1936 m. premijuotas kūrinys
Dr. Jonas Adomavičius
Alkoholio J. A. Valstybėse per metus išgeriama 190 milijonų galionų. Lietuviai šio krašto statistikose žymimi drauge su labiausiai girtaujančiais.
Vaikeliai taip elgiasi, kaip tėvelis moko
Tarakoniukas lygiai taip savo ūselius kraipo, kaip ir senis tarakonas. Niujorkietis vaikas panašiai teršia kiemą ir gatvę, kaip ir jo gimdytojas. Juodu abu labu tokiu — kur papuola, ten mėto nuorūkas ir tuščius butelius. Juodu, vienas kitą pralenkdami, svaido savoj aplinkoj popiergalius ir valgio liekanas. Čikagiškis jaunuolis jau sugeba nušauti savo tėvą taip taikliai, kaip ir jo mokytojas televizijoje. Ne vienas jaunuolis ir savus mokytojus pralenkia: ir įmantriau sugeba rūkyti ir daugiau skaidriosios pakelia. Mat, blogio mokykloje visi yra geri mokiniai.
Tai dar nebūtų padėtis be išeities, jei mes, save sveikais žmonėmis laikydami, sveikai ir elgtumės. Juk mes nė piršto nepajudinam problemos sprendimui. Tiesa, mes vien tuščiu, kad ir religiniu ar tautiniu terorizavimu jau tūkstančius metų užsiimam. Mes vis rašom ir posėdžiaujam ir jubiliejus švęsdami stebimės, kodėl mes tokie geri, o anie, jaunieji, tai jau visai netikę. Vis mes dar sukam galvas, norėdami išsiaiškinti, iš kur kriminalas šakoja, kodėl jis lapoja ir dėl ko mums jau vartus kilnoti pradeda. Beteorizuodami mes pamirštam, kad jokie pamokslai nepadės tol, kol savo pavyzdžiu nepradėsime šviesti. Mes nespėsime jaunų žmonių tiesinti, jeigu kiti juos, dar tik pirmus žingsnius žengiančius, neatlenkiamai ir toliau lankstys. Tamsuma, netikę papročiai ir prietarai taip mus suraizgė, kad mes visai nesirūpinam kandidatais į žmoniškus žmones. Juk tik iš tokių reikiamai subrendusių žmonių išsivystys tinkamas kunigas, pageidaujamas gydytojas, pajėgus mokytojas, sąžiningas darbininkas, tikras tėvas ir pasišventimo pilna motina.
Dar septynerių metu nesulaukusius jau reikia ruošti kandidatais Jaunimo Namams
Malonu, kad mūsų aptemę laukai jau ima dienoti. Jaunimo Namai Čikagoje jau pradeda šviesą ir šilimą mūsų tarpe skleisti. Bet kas duos tiems namams gyventojų, kai, be šių namų steigėjų, daugiau beveik niekas reikiamai žmogaus sužmoginimu nesirūpina. Šitų namų steigėjai suprato, kad vien tik religijos nepakanka. Kurčias net ir gražiausios muzikos nesiklauso. Neklauso jos ir dabartinis atžalynas, nes niekas mūsų jaunųjų, dar vienerių ar trejų metų pipirais esančių, klausytis neišmokė. Tad kiekvienas save lietuviu laikąs jau šiandien turėtų pradėti mūsų mažuosius, dar septynerių metų nesulaukusius, tinkamai subrendusiais žmonėmis ruošti ir saugoti juos nuo visokių jų jautrių sielų žalotojų. Tada jaunimo namų keliai ir takai bus
M. Šileikis
Šv. Augustino bažnyčia
pavyzdingiausio jaunimo užplūsti.
E. VASYLIŪNIENĖ
Meilės klausimu Solovjovas išlaikė vienodą pažiūrą, kuri, atremta į jo paties gyvenimą, nesikeitė. Šiuo klausimu jis yra parašęs veikalą, vardu "Meilės Prasmė". Meilės prasmės teoriją papildo mintys, išreikštos kitame jo veikale, vardu "Gyvenimiškas Platono Tragizmas", kur yra duodamas laipsniškas meilės suskirstymas. Pasinaudodama minėtais veikalais ir papildydama mintis kunigaikščio Trubeckio pažiūromis, išreikštomis jo veikale, pavadintame "Solovjovo Pasaulėžiūra", bandysiu trumpai išdėstyti Solovjovo pažiūrą į meilės prasmę.
Solovjovas meilei skiria labai svarbią vietą visatoje, kaip visuotiniai pasireiškiančiai jėgai. Iš visų meilės rūšių jis išskiria lyčių meilę, kuri yra intensyviausioji ir stipriausioji. Lyčių meilę jis kruopščiai išanalizuoja savo veikaluose. Kalbėdamas apie lyčių meilę, jis atmeta pažiūrą, kuri lyčių meilę laiko tik priemone giminei palaikyti. Filosofas nurodo, kad gyvulių lyčių trauka nėra būtina giminei palaikyti. Pvz., žuvys dauginasi milijardais, o lyčių traukos nepažįsta. Paukščiai, kurie išgyvena bene intensyviausią lyčių trauką, dauginasi daug mažesniais skaičiais.
Solovjovas nesutinka su šiuo visuotinuoju reiškiniu. Jis ieško kelių, kaip praeinantį jausmą sulaikyti, jo tikslus ir vylius išpildyti, kaip meilei duoti nepraeinamumo galią. Jis nėra pesimistas: jis nepateisina meilės praeinamumą ir sudužimą taip, kaip aštuonioliktojo šimtmečio laisvosios meilės skelbėjai, vadovaujami Ellen Key. Solovjovas ieško kelių meilei pakelti, nušvarinti, sudvasinti. Tą kelią jis mato paties individo tobulėjime — aptvarkant ir sumažinant žemesniosios prigimties reikalavimus aukštesniųjų naudai. Naudojant į-prastą terminą, kurio Solovjovas nenaudoja, yra rekomenduojama askezė. Kiek žmogus ją pajėgs suprasti ir iki kurio laipsnio jis pajėgs savo prigimtį pažaboti, tiek jo meilė taps šventesnė ir amžinesnė. Askezė meilėje šiandien skamba labai keistai ir nemoderniškai: technika, muzika, menas, filmas — visi jie tarnauja paerzinti žmogiškai prigimčiai ir sukelti joje laukiniškumą. Askezė meilėj! Ar tai nėra viduramžių terminas, atgyventas ir užmirštas? Gal užmirštas, bet teisybė niekad netampa melu, ypač žmogiškosios prigimties teisybė. Visos priemonės, kurios šiandien lepina žmogaus gyvuliškąjį pradą, kaip tik ir yra meilės degradacijos, sugyvulėjimo ir nuolatinės mirties priežastis. Skyrybos ir naujos santuokos yra geriausias pavyzdys, kaip karčiai yra nusivilta meilės laisve, kuri yra žemiausioji meilės forma. Sekdami Solovjovo mintis, turėtume daugiau rūpintis meilės sudvasinimu ir įsisąmonijimu savo širdyse ir jaunimo gretose.
Dailininkas Mikas Šileikis jaunas atvyko i Ameriką. Mokėsi BELLE ARTI meno mokykloje Bostone. 1923 m. baigė Čikagos Meno Institutą su pasižymėjimu tapyboje. Dar vienerius metus gilinosi meno istorijoje toje pačioje mokykloje ir Čikagos Universitete. Dalyvavo daugelyje šio krašto meno parodu. Laimėjo keletą premijų už savo kūrinius. Taip pat yra laimėjęs ir Meno Instituto premiją. Yra keliu amerikiečiu meno organizacijų narys. Taip pat priklauso Lietuviu Dailininku Sąjungai. Neseniai yra pakviestas šiuo metu Čikagoje įsteigtos Čiurlionio galerijos direktorium.
Dail. Mikas Šileikis yra iliustravęs visą eilę lietuviškų knygų: P. Orintaitės “Šulinį Sodyboje”, Margerio “Širdies Rūmus” ir “Čikagos šešėlius”. Yra padaręs keletai kyngų viršelius. Nuo 1934 m. redaguoja “Naujienose” meno skyrių. Yra parašęs daug straipsnių meno klausimais, o taip pat ir beletristinių dalykėlių.
Kristina Kuliavaitė
"Parašyk ką nors apie gražų rudenį, kaip vėjas gena lapus iš miško taku... ir apie sumaišytą žmogų."
Prašančioji man taip artima, kaip sesuo. Bet ne tas ryšys sujudino mano širdies skruzdėlyną keistu virpesiu parašyti ką nors taip didinga, kaip, žinau, nemoku ir nepajėgiu. Pirmiau būčiau nusijuokusi iš jos: "Jaunystės jausmų ir vaizduotės energija nori audros, lietaus ir vėjo draskomų lapų, kad pasisotintų nerealios kovos ir skausmo ilgesiu, kuris, dar nepatirtas viduje, vilioja subrendimo pažadu."
Dabar ne juoku, bet gyvu įsijautiniu prisimenu jos žvilgančias jaunas akis ir liūdesiu persunktą veidą. Jame nėra nei savęs gailesčio dėl padarytų pažadų, nei neįvykdytų troškimų užsilikusios vilties. Ir pagalvojau: kas esu aš, kad galėčiau įtarti ją bereikšme jaunatvės nuotaika? Juk suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad jiems visi atrodo nesubrendę, išskyrus, žinoma, juos pačius.
Mažos susijaudinimo skruzdėlytės kyla vaizduotėn ir vargina mintį savo judrumu bei geliančia prievarta, kad būtų įjungtos į nuostabų rudens paveikslą. Kaip lengva kalbėti apie rudenį, sėdint prie lango! Medžiai, švelniausios pastelės pridengti, švytruoja spalvų niuansais, lyg sunkus žalumas būtų nuvarvėjęs žemėn su lietum ir šakos džiovintų saulėje savo plonyčius nailonus. Lengva rašyti apie rudenį, kai lietus ašaroja langus, kai sodo medžiai, lyg sušlapę vaikai prie užrakintų durų, liūdni, nuleidę galvas, susitraukę.
Įdomu stebėti, kai lietus nustoja savo vasariškos galybės, savo ūžesio ir vyriškos kirtimo jėgos. Jis mėtomas, taškomas ir trinamas pašėlusio vėjo rankomis į smulkius bejėgius ratus, kuriais važinėja ir supasi audra, kur panori. Vien tik juokas kalbėti apie rudenį — jis lapai, lietus ir audra. Ar jis bėgs miško taku, ar sustingęs kabos medžių viršūnėse, ar taškysis ant langų, jis bus visada tas pats nenuorama ruduo su vėju, lapais ir lietum.
A. KEZYS, S. J.
Profesijos pasirinkimas yra vienas populiariausių klausimų jaunimo tarpe. Kiekvienas besiruošiąs gyvenimui žmogus anksčiau ar vėliau turi sau atsakyti: Kuo būsiu? Ką studijuosiu? Kurią darbo sritį pasirinksiu? Nuo šių klausimų teisingo išsprendimo priklauso visa eilė dalykų, tarp kurių priskaitoma ir gyvenimo laimė.
Žmogaus būdas ir gyvenimo laimė
Kol žmogus studijuoja, tol kartais negalima pasakyti, ar jis pasirinko sau tinkamą profesiją, ar ne. Gali atsitikti, kad pradėjęs studijuoti kurį nors dalyką iš prievartos, po truputį prie jo pripranta ir, kai ateina laikas dirbti, savo darbu jaučiasi visai patenkintas. Bet dažnai jau studijų metu galima numanyti, kas eina į "savo" sritį, kas ne. Tai gali jausti ir pats žmogus ir kiti.
Klaida padaroma dažnai tų, kurie nesirenka gyvenimo darbo pagal savo patraukimus, sugebėjimus ar charakterį, bet verčiami kokių nors išskaičiavimų. Aiškus pavyzdys iš senesniųjų laikų yra tas, kada tėvai versdavo savo sūnus tapti kunigais, arba savo dukteris tekėti už jų parinkto vyro. Šie tėvai nesuprasdavo, kad tokiu elgesiu gali sugriauti savo vaikų gyvenimo laimę ir net patį gyvenimą.
Gyvenime kiekvienas siekia laimės. O kadangi darbas užima didelę gyvenimo dalį, tai ir jis turi būti toks, kuris padarytų žmogų laimingą. Aišku, darbas pirmiausia turi būti pragyvenimo šaltinis. Jis turi duoti pakankamai pajamų išlaikyti šeimai ir susitaupyti ateičiai. Bet šiame krašte dėl to nėra didelės problemos. Kiekvienas darbas, ypač specializuotas, yra apmokamas pakankamai. Todėl, renkantis profesiją, galima daugiau dėmesio kreipti ir į kitus motyvus, ne vien į finansinę darbo naudą.
Atrodo, kad galima be baimės tvirtinti, jog žmogus yra labiausiai patenkintas savo darbu tada, kai tas darbas tinka jo būdui. Ir priešingai, kieno darbas nėra tinkamas jo būdui, tas lengvai pasiduoda apatijai ir indiferentiškumui darbo atžvilgiu, kuris kenkia ne tik darbui, bet ir pačiam darbininkui. Jeigu, pavyzdžiui, jaunas, pilnas energijos sportininkas būtų pasodintas prie dulkėto raštinės stalo vesti smulkias sekretoriato sąskaitas, tai vargu, ar tas jaunas sportininkas ilgai tokį darbą kęstų. Žmogų, kuris be gryno oro kaip žuvis be vandens, sąskaitų vedimas vien tik dusintų. Tačiau kitą, kuris labiau linkęs į užsidarymą ir kruopštumą, toks darbas ne tik kad nedusintų, bet dar gal gaivintų.
Norint pasirinkti tinkamą sau profesiją, yra naudinga pažinti save ir savo būdo palinkimus. Pagal vieną psichologinę žmonių klasifikaciją visi žmonių tipai yra skirstomi į tris grupes: introvertiniai, ekstrovertiniai ir ambiveitiniai. Pažvelkim trumpai į šią klasifikaciją. Gal kai kam ji bus naudinga, renkantis profesiją.
Introvertinio tipo žmogus
Prieplauka M. Šileikis
Juozas Vaišnys
ANTIKOMUNISTINĖ PROPAGANDA?
Paskutiniu metu pagaminta keletas filmų, kuriuose stengiamasi pajuokti rusų komunizmo principus, čia paminėsime du šios rūšies filmus: “Silk Stockings” ir “Jet Pilot”.
“Silk Stockings” yra nauja versija prieš dvidešimt metų sukto filmo “Ninotchka”, kuriame pagrindinis vaidmuo buvo tekęs to meto pirmo šviesumo žvaigždei Greta Garbo. Dabar Ninotchkos vaidmenyje matome simpatišką šokėją Cyd Charisse.
Filmo turinys maždaug toks. Ninotchka, partijos patikima komunistė, siunčiama iš Rusijos į Paryžių suimti ir grąžinti tris nepaklusnius rusų komisarus, kurie nutolo nuo partijos ir pasiliko gyventi “kapitalistų” šalyje. Bet, deja, ir Ninotchką ištiko toks pat likimas: trupučiuką pagyvenusi Paryžiuje, ji neįstengė atsispirti Vakarų aplinkai, perdaug greitai pamiršo komunizmo idėjas ir visu moterišku aistringumu metėsi į liuksusini Paryžiaus gyvenimą, visai negalvodama grįžti į Rusiją.
Labai panašus turinys ir antrojo filmo “Jet Pilot”. Rusų aviacijos leitenantė Olga (Janet Leigh), pasivadinusi Anna, skrisdama džetu, nusileidžia J. A. Valstybių aerodrome. Ji pavedama iškratyti ir išklausinėti Amerikos aviacijos pulkininkui (John Wayne). Jau iš pirmo pažvelgimo ji pulkininkui “krinta į akį”. Jis su ja labai švelniai elgiasi ir paskui leidžia jai laisvai skrajoti džetais drauge su juo. Ir Olga neatsispiria “kapitalizmo” aplinkai — nutaria tekėti už pulkininko.
Abiejuose filmuose norėta parodyti, kaip greitai atsisakoma komunizmo idėjų, patekus į laisvąjį vakarų pasaulį. Norėta tas idėjas pajuokti, parodant, kaip lengvai jas Ninotchką išmaino į nailono kojines, o Olga — į šilkinę pidžamą. Bet jeigu šių filmų objektyvus žiūrovas valandėlę šaltai pagalvos ir iš bendro įspūdžio turės sau atsakyti, ar simpatiškiau čia yra atvaizduotas vakarų pasaulis, ar rusų komunizmas, tai atsakymas nebus toks lengvas, o gal jis bus net komunizmo naudai.
Tėvų Jėzuitų "Jaunimo Centras" jau užbaigtas statyti. Nuo rugsėjo mėnesio pradžios jau prasidėjo jame Aukštesniosios Lituanistikos mokyklos pamokos. Jau smarkiai lipa aukštyn ir Jėzuitų namų sienos. Šiuose namuose bus graži ir erdvi lietuviško stiliaus koplyčia. Namų užbaigimui ir įrengimui dar trūksta daug lėšų.
Aukas galima siųsti šiuo adresu:
Jesuit Fathers, 5541S. Paulina St., Chicago 36, Illinois
Kai pernai "Laiškuose Lietuviams" paskelbėme, kad Tėvų Jėzuitų Čikagoje statomuose namuose galės rasti prieglauda visos lietuviškos organizacijos ir įvairių pažiūrų sambūriai, kurie tik dirba Lietuvos gerovei, tai kai kurių partijų laikraščiai ir žurnalai išreiškė abejojimą, ar tikrai taip bus. Tačiau šių metų spalių mėnesio 6 dieną, kai "Jaunimo Centro" rūmai buvo iškilmingai atidaryti, tas abejojimas gal šiek tiek sumažėjo, nes į garbės prezidiumą buvo pakviesti ne tik visų mūsų jaunimo organizacijų atstovai (ateitininkų, skautų, santariečių, šviesininkų), bet ir krikščionių demokratų, tautininkų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų, frontininkų ir kitų partijų atstovai. Šiuose namuose norima suburti visus geros valios lietuvius į bendrą lietuvišką darbą.
"Jaunimo Centro" namuose bus ir nuolatinė Čiurlionio meno galerija, kuri buvo iškilmingai atidaryta spalių mėnesio 20 dieną.