KRISTINA KULIAVAITĖ
Gegužis gaivalingai perbrido per šilą,
Skaidrus, kaip pirmas liepžiedžiu medus.
Ar nuostabu, kad Viešpats su žiedais prabilo,
Paliko nerimą širdy, kol Jis pasiektas bus.
Aliejai neramino, smilkalai, nė žvakės...
Veni Creator meldėsi vargonai ir balsai.
Tu es Sacerdos in aeternum — Jis pasakė,
O žmonės atkartojo: in aeternum—amžinai...
Ir tapo pašvęstas žmogus, lyg indas.
Į jo rankas nusilenkė Dangus,
O sieloje vis nerimas nedingo —
Širdies tyram pavėsy niekad neišdžius.
Tu kunigas ne sau — primins Jis laimėj;
Tu tik žmogus — šnabždės garbėj;
Tavo ranka, tavo žodžiu aš noriu laimint —
Pro nuovargi ir sielos šaltį Jis kalbės.
Tas Dievo balsas, kaip Velykų myra,
Tartum vėjelio vejama vilnis rugiuos...
Jis traukia tol, kol žemės indas i šukes subyra
Ir amžinybėn išsilieja tepalas brangus.
Ir vėl gegužis žydras, tartum linas,
Skaidrus, kaip pirmas liepžiedžių medus,
Jis vėl iš naujo širdj atgaivina,
Bet nerimas vis lieka didelis, kaip pats Dangus.