J. AUGUSTAITYTĖ-VAIČIŪNIENĖ
Tuščia jo sėtuvė ir rankos tuščios —
Širdy gintaro derlius ir daina!
Tegu dabar perkūnai gūsčios,
Kai žemė tikro pasėlio pilna...
Suoš lietus saldus ir ūmas,
Teškės blakstienoms, veidu ir plaukais...
O jis, kaip perlytas žilvičiu krūmas,
Giedos su gyvybe nugirdytais laukais!
Giesmė ta himnas didelis ir naujas
Per laiko ribą žengiančios dienos...
Lauku ir duonos varva kraujas
Ant Nylo varpos alkanos...