P. MALDEIKIS
ČIA NESIIMAMA specialiai nagrinėti psichologijos mokslo padarytų klaidų, o tik bandoma peržvelgti naujųjų laikų psichologines tendencijas, pagal kurias yra susiformavusios įvairios psichologinės srovės bei mokyklos.
Kaip visi mokslai, taip ir psichologija naujausiais laikais yra parodžiusi labai didelį aktyvumą ir padariusi labai didelę pažangą. Psichiniam gyvenimui išaiškinti yra atsiradę daug teorijų ir jo reiškiniams tirti yra atlikta begalės eksperimentų. Nepaprastai išsiplėtė psichologijos pritaikymas įvairiose gyvenimo srityse, ir taip greta bendrosios psichologijos išsivystė ilga eilė specialių teorinio ir praktinio pobūdžio psichologijų, kurių kiekviena progresuoja savo keliu.
Turint prieš akis tą didelę psichologijos pažangą, kiekvienam kils mintis, kad lyginti tokį pažangos laikotarpį klaidžiojimui, t. y. savo kelio nesuradimui, yra, mažiausia, perdėta. O tačiau klaidžiojimo termino pavartojimas turi ir čia savo pateisinimą. Tai įrodo ir tas faktas, kad pačiam pagrindiniam klausimui, būtent, psichiniam gyvenimui išaiškinti yra daug tarp savęs nesutinkančių ir kita kitą paneigiančių teorijų. Tai rodo, kad ir pagrindiniu klausimu bendro kelio dar nesurasta. Įvairios vienašališkos mokyklos gali vesti ne vien į tiesą, bet ir į klaidas ir nuo teisingo kelio nuvesti į šunkelius.
Aiškesnį tuo klausimu gausime vaizdą, jei nors ir trumpai peržvelgsime naujausių laikų psichologines tendencijas.
1. Vakaru Europos psichologinės tendencijos
Devynioliktasis amžius, ypač jo antroji pusė, yra eksperimentinės psichologijos įsigalėjimo laikotarpis. Kylant tiksliesiems mokslams, į jų tyrimo sritį buvo bandoma įtraukti ir psichinį gyvenimą. Taip 19-me amžiuje išsivystė tendencija psichologiją įjungti į biologinius mokslus. To buvo siekiama dviem keliais: 1) biologijos mokslo duomenimis išaiškinant, iš kokių fiziologinių procesų kyla sąmonės gyvenimas ir 2) eliminuojant iš psichologijos visa tai, kam tik negalima pritaikinti eksperimentinio tyrimo metodo. Tuo būdu visa eilė 19 amžiaus fiziologų tapo žymiais psichologais, aiškinusiais smegenų fiziologijos ir žmogaus pergyvenimų ryšius, o daug to laikotarpio psichologijos veikalų turi fiziologinės psichologijos pavadinimą. Ta tendencija ypač sustiprėjo pozityvizmo vyravimo laikotarpiu. Prie to meto žymiausių psichologijos tyrėjų priklauso fiziologai J. Mueller, E. H. Weber, H. Lotze ir fizikai G. T. Fechner ir H. Helmholtz. Jų tyrimai daugiausia ribojosi eksperimentams prieinamais pojūčiais ir jutimų kokybėmis bei kiekybėmis. Todėl ir psichologijos pavadinimą daug kur pakeičia psichofizika. Tačiau tikruoju eksperimentinės psichologijos kūrėju laikomas gydytojas fiziologas W. Wundtas, įkūręs Leipcigo universitete pirmąją pasaulyje psichologinę laboratoriją. Lyginant jį su anksčiau minėtais fiziologais bei fizikais psichologais, reikia pripažinti, kad psichologiją jis gerokai praplėtė, nes eksperimentiniu keliu tyrė ne tik jutimus, bet ir aukštesniuosius psichinius reiškinius: atmintį, dėmesį, vaidinius, mąstymą ir ypač valią. Wundto tyrimai turėjo nepaprastos įtakos tolimesnei eksperimentinės psichologijos evoliucijai visuose kraštuose. Iš jo pasimokydami, pažangiausių kraštų psichologai steigė laboratorijas, tęsė jose psichologinius tyrimus, juos praplėsdami, įvairindami ir gilindami. Toje pačioje Vokietijoje Wundto mokiniai ir šiaip nuo jo įtakų nepriklausą psichologai toliau gilino psichinio gyvenimo studijas, vis daugiau skirdami dėmesio jau nebe jutimams, o aukštesniems mąstymo ir valios aktams, nutoldami nuo eksperimento ir daugiau remdamiesi savęs stebėjimu arba introspekcija. Iš dalies eksperimento ir iš dalies introspekcijos metodu tirdami, produktyviai pasireiškė stiprių psichologų grupė, sudaranti vadinamąją Wuerzburgo mokyklą, kuriai priklausė O. Kuelpe, K. Buehler ir daugelis kitų, kurių tyrimais buvo įrodyta abstrakčių sąvokų ir nuo mąstymo bei emocijų nepareinančio valios akto buvimas. Tuo būdu vėl buvo grįžta į veiklios sielos, veiklaus vidinio "aš" pripažinimą.
M. Šileikis Siuvėjas
1936 m. premijuotas kūrinys
Greta eksperimentinių ir introspekcinių atskirų psichinių reiškinių tyrimų dar 19-jo amžiaus pabaigoje V. Europoje ėmė reikštis naujos psichologinės srovės, teigiančios, kad žmogaus psichiniam gyvenimui suprasti bei išaiškinti nepakanka tik anatomiškai bei atomiškai išnagrinėti atskirus psichinius pergyvenimus ir tuo būdu nustatyti jų kokybes, bet reikia tirti ir suprasti visą žmogų. Taip atsirado visumos principu pagrįstos psichologinės srovės, kurios palaipsniui stiprėjo savo įtakingumu ir po pirmojo didžiojo karo ėmė vyrauti, o susidomėjimas eksperimentu, palyginti, labai sumažėjo. Tiesa, eksperimentiniai darbai buvo daug kur gausiai atliekami specialiose psichologijose, kaip vaiko psichologijoje, inteligencijos tyrimuose, tačiau bendrųjų psichinių reiškinių eksperimentinis tyrimas V. Europoje pasidarė lyg ir mažiau aktualus. Pvz., nurodoma, kad tarpkariniu laikotarpiu Vokietijoje nepasirodė nė vienas pagrindinis su naujais duomenimis eksperimentinės psichologijos veikalas. Psichinio gyvenimo tyrimai nukrypo nauja kryptimi. Atskirų psichinių funkcijų tyrinėjimas imta laikyti nebepakankamu ir neatsakančiu svarbiųjų psichinio gyvenimo klausimų. Ankstesniuosiuose eksperimentiniuose atskirų psichinių funkcijų tyrimuose buvo surinkta ir psichologinėje literatūroje bei tos krypties spaudoje paskelbta begalės duomenų. Jie laikomi labai vertingais, nes padėjo išaiškinti atskiras psichines funkcijas, jų išsivystymą žmogui augant ir įvairius jų iškrypimus. Tačiau jais ir nusivilta. Tas nusivylimas bei nepasitenkinimas atskirų psichinių funkcijų tyrimu, taip sakant, psichinio gyvenimo atominiu skaldymu, formuluojamas daugiausia dviem priekaištais: i) iš atskirų, analizavimo keliu gautų sudedamųjų dalių dar negalima nieko spręsti apie jų sudaromą visumą; pvz., galima žinoti, kiek namams pastatyti suvartota medžio, plytų, cemento ir geležies, tačiau iš to dar negalima turėti jokio supratimo apie jo architektūrinį vaizdą, jo paskirtį, jo išplanavimą ir patogumą; 2) žmogaus psichinis gyvenimas nėra mozaikiškai sudėtas iš atskirų psichinių reiškinių; normaliai tų reiškinių negalima nė išskirti, nes jie nevyksta pavieniui vienas greta kito, o susilieja, ir mes juos pergyvename visada kompleksais; niekada nebūna taip, kad žmogus tik mąstytų, tik ryžtųsi ar tik išgyventų kurį nors jausmą, bet visada mąstydamas pergyvena ir kurį nors jausmą ir tokį ar kitokį pasiryžimą; todėl falsifikuoją psichinį gyvenimą tie, kurie jį vaizduoja mozaikiškai sudėtą iš atskirų reiškinių. Atskirus psichinius reiškinius galime gauti bei ištirti, tik metodiškai analizuodami psichinį gyvenimą, tačiau jie bus dirbtinai išskirti, nebegyvi, ir nebereprezentuos natūralaus psichinio gyvenimo, kaip, pvz., pasidaro nebegyva ir viso žmogaus organizmo nebereprezentuoja nukirsta jo ranka ar kuri kita dalis. Atskiri psichiniai tyrimai bei jų duomenys daug pasako apie atskiras atskirų individų psichines funkcijas, tačiau jie beveik nieko nepasako apie tų funkcijų tarpusavio santykį, apie jų visų sudaromą psichinę visumą ir ypač apie charakterį. Pvz., žmogus gali turėti labai gerą atmintį, veiklią vaizduotę ir pajėgti intensyviai abstrakčiai mąstyti, bet tie jo sugebėjimai gali labai nesiderinti jo psichinėje visumoje. Pasitaiko ir labai gabių žmonių, bet neharmoningo charakterio. Kartais pasitaiko, kad ir idiotai turi labai gerą atmintį. Gilus protas be atitinkamos moralinės pusiausvyros gali būti net ir pavojingas. Šie tradicinės psichologijos trūkumai ir vertė psichologus ieškoti naujų kelių ir sudarė sąlygas susikurti naujoms psichologinėms srovėms.
Dėl kalbamų priežasčių V. Europoje išsivystė visumos psichologija, teigianti, kad mes savo jutimais nuvokiame ne atskirus elementus, o kompleksines visumas. Mūsų dvasia turinti natūralų linkimą priimti įspūdžius, kaip visumas. Žiūrėdami į daiktą, arba jį atsimindami ar įsivaizduodami, mes negauname jo vaizdo, susidedančio iš dalių, o iš karto matome, atsimename ar įsivaizduojame jį visą, kaip visumą, kaip neskaidomą sudarančių dalių kompleksą. Kai mes daiktą matome, suvokiame ar jaučiame, mąstome, įsivaizduojame ar mokomės, mes visada veikiame tam tikromis vieningomis visumomis. Ir tik turėdami visumą, mes pereiname prie jį sudarančių dalių. Todėl ta anktesniųjų laikų psichologija, kuri buvo pagrįsta psichinio gyvenimo nagrinėjimu nuo elementariausių dalių ir kuri pažinimo procesą aiškino nesudėtingais jutimais, laikoma nepagrįsta.
Lygiai prieš mozaikinį psichinio gyvenimo supratimą sukilo psichologų grupė, sudariusi Gestalt psichologiją. Jos pagrindas yra tas, kad daiktus mes suvokiame ne taip, kaip jie yra tikrovėje, bet tam tikromis figūromis, t. y., kad jutimus mes gauname ne tokius, kokius turėtų sudaryti objektyvi daiktų situacija, bet susiliejančius į tam tikras struktūras. Pvz., žiūrėdami į eilę viens prie kito esančių taškų, mes jų nematome, o matome liniją; pamatę tris taškus, mes vaizduojamės nesamą trikampį; girdime melodiją, tačiau neišskiriame ją sudarančių atskirų garsų. Ir šie psichologai priėjo išvados, kad tradicinė psichologija, analizuodama jutimus ir percepciją į atskirus elementus, aiškino neteisingai. Iš tikrųjų, percepcija esanti tam tikras totališkumas, forma, struktūra. Analizuodami tą formą į atskirus elementus, ją sunaikiname, kaip sunaikiname poetinio kūrinio grožį, jį analizuodami bei nagrinėdami jo poetinio vaizdavimo priemones. Todėl geštaltininkai psichologai protestuoja prieš psichinio gyvenimo aiškinimą, pradedant nuo elementų, kurie yra tik abstrakcijos padaras, nes tiesioginiame patyrime tų elementų nėra. Jie psichinį gyvenimą pradeda nagrinėti nuo tiesioginio patyrimo, nuo tos naivios percepcijos, kurios pagrindą jie randa atitinkamuose fiziologinio proceso veiksmuose, vykstančiuose atskiruose nervų vienetuose.
Svarbiausieji Gestalt psichologijos atstovai W. Kohler, Kurt Levin ir Kurt Koffka, emigruodami į Ameriką, perkėlė ir šią srovę į šį kraštą. Tačiau didelio pasisekimo jie čia nerado.
Visumos principu yra pagrįsta ir Eduardo Šprangerio atstovaujama dvasinė psichologija, siekianti išaiškinti prasmingą žmogaus veikimą, jo tikslus, vertybes ir jo įsitikinimus bei idealus. Jo aiškinimu, žmogaus psichinis gyvenimas yra tikslinga visuma, tam tikra tikslinga struktūra, kurią galima suprasti, kurios tačiau negalima sudėti iš dalių. Ta tikslinga visuma orientuojasi į kurios nors vertybes ir jas kuria, pasireikšdama vienokiu ar kitokiu dvasiniu veiklumu. Tuo būdu žmogaus psichinis gyvenimas turi tendenciją realizuoti arba objektyvuoti teorines, estetines, socialines, religines, ekonomines ir politines vertybes. Realizuodamas vertybes, žmogus išreiškia objektyvią dvasią ir tuo dalyvauja objektyviosios kultūros kūryboje.
Nuo tradicinio gyvenimo analizavimo nutolsta ir gilumos psichologija, siekianti išaiškinti žmogaus pasąmonės gelmių vyksmus. Žinomiausia šios psichologijos srovė yra psichoanalizė, kurios psichinio gyvenimo supratimas yra pagrįstas žmogaus giliausių polinkių veiklumu pasąmonės sferoje. Taip pat populiari ir psichoanalizės atskala, vadinamoji individualinė psichologija, bandanti menkavertiškumo kompleksu išaiškinti įvairius jo vidinius konfliktus ir jo nenatūralias reakcijas socialinėje aplinkoje.
(Bus daugiau)