A. GRAŽIŪNAS
"Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 8 Tėv. A. Tamošaitis, S. J., straipsny "Nesusipratimai Bažnyčios pulso bečiuopiant" pateikia savo paaiškinimus dėl anksčiau "L. L." spausdinto jo straipsnio "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas" bei kviečia mane taip pat paryškinti savo mintis, išdėstytas pastabose dėl to straipsnio "L. L." š. m. Nr. 7.
Ką siūlau
Tėv. A. Tamošaitis pareiškė pageidavimą, kad paryškinčiau savo mintis trimis klausimais. Pirmasis jų — jei jo vartojami pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos terminai jo svarstomiems dalykams netinka, ką jų vietoj pasiūlyčiau. Iš savo pusės jis įrodinėjo tų terminų tinkamumą.
Imantis atsakyti į šį klausimą, pirmiausia pastebėtina, jog, norint apie terminus kalbėti, pirmiau reikia aiškiai žinoti, kam to termino ieškome. Šiame straipsnyje Tėv. A. Tamošaitis paaiškina, kad jo pirmojo straipsnio tikslas buvo šis: "Daugelis teigia, jog Katalikų Bažnyčia — kaip tikroji — turinti turėti Valstybės ypatingą paramą, paspirtį kovoje prieš sektantų misijonierius, katalikų tikėjimo išpažinimas turįs būti oficialus valstybinis reikalas. Mano straipsnio buvo užsibrėžta parodyti, jog Bažnyčioje esama ir kitokių pažiūrų, būtent, kad Valstybė turi duoti lygią laisvę reikštis visokio tikėjimo arba, platesniu terminu, visokių įsitikinimų žmonėms." Deja ( labai apgailėtina — kad praėjusį kartą savo klausimo jis taip ryškiai nesuformulavo. Užuot klausimą taip suformulavęs ir ėmęsis jį nagrinėti, pradėjo nuo A. Maceinos propaguojamos nepasaulėžiūrinės politikos teorijos, stengdamasis įrodyti, jog Bažnyčios pulsas plakąs ar bent linkstąs plakti tokios politikos naudai. Tenka manyti, jog Tėv. A. Tamošaičiui buvo susidaręs įspūdis, kad A. Maceinos teorija yra identiška su jo norėtomis iškelti pažiūromis, jog valstybė turėtų duoti lygią laisvę reikštis visokių įsitikinimų žmonėms. Tačiau taip nėra. Jei A. Maceina būtų tai skelbęs, to daugiau kaip dešimtmetį mūsų visuomenėj trunkančio nepasaulėžiūrinės politikos klausimu ginčo iš viso nebūtų buvę. Toje visuomenėje nėra tokios grupės, kuri skelbtų, jog išlaisvintoje Lietuvoje valstybė tokios laisvės turinti neduoti. Krikščionys demokratai, su kuriais A. Maceina ir jam pritariantieji daugiausia ginčijosi šiuo klausimu, net į Lietuvos konstituciją šį dėsnį buvo įrašę. A. Maceina skelbia ką kita — kad politika apskritai būtų atsieta nuo pasaulėžiūrinių pagrindų. "Pasaulėžiūriškai apspręsta politika ir demokratija yra du vienas antrą išskirią dalykai", teigia jis, savo teigimo neribodamas kokiu vienu klausimu. (Aidai, 1947 m. 341 psl.). Taigi tarp to, ką Tėv. A. Tamošaitis turėjo galvoj iškelti, ir A. Maceinos teorijos yra didžiulis skirtumas. Dėl to ir mes čia turime tuos du dalykus pabrėžtinai išskirti, kad būtų aišku, apie ką kalbame ir kam kurį terminą taikome.
Praėjusį kartą rašydamas, turėjau prieš akis tai, ką Tėv. A. Tamošaitis iškėlė, būtent A. Maceinos nepasaulėžiūrinės politikos teoriją, ir toje plotmėje klausimą svarsčiau. Ir nesu sakęs, jog šiuo atveju pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos terminai netinka. Jie yra visai vietoje. Pastebėjau tik, jog Tėv. A. Tamošaitis netiksliai aiškina pačią nepasaulėžiūrinės politikos sąvoką ir toliau nurodžiau, kad ta teorija nepriimtina, o pateikti tariami jos pavyzdžiai netikri.
E. Marčiulionienė
Vaza
Kitaip, žinoma, dalykas atrodys, jei turėsime prieš akis pastarajame jo straipsnyje suformuluotą problemą. Tėv. A. Tamošaitis tuos terminus gina, kaip ir jo pateiktus nepasaulėžiūrinės politikos pavyzdžius. Esą tie terminai mūsų spaudoje pradėję prigyti. Net pateikia tų terminų vartosenos pavyzdžiu, kurie tariamai jo vartoseną pateisina. Tačiau tie pavyzdžiai nieko neįrodo, nes jie kalba apie p a s a u l ė ž i ū r ą , o mes — apie k o n f e s i j ą . Gi tai du visai skirtingi dalykai, todėl jiems turi būti vartojami ir skirtingi terminai. Mūsų atveju vartotina ne pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės, bet k o n f e s i n ė s ir n e k on f e s in ė s politikos terminai, kaip vartojami konfesinės ir nekonfesinės partijos ar mokyklos terminai.
Tuo pat pagrindu turime šiuos terminus vartoti ir Tėv. A. Tamošaičio pateiktiems tariamiems pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos pavyzdžiams. Jei norime Ispanijos ir JAV politiką aptarti ne valdymosi formos, bet santykio su konfesija atžvilgiu, pirmosios politiką turime vadinti konfesine, antrosios — nekonfesine. Tuomet bus aišku, apie ką kalbame, ir nebus pavojaus patekti j painiavas, į kurias patenka šiam reikalui vartojantieji pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos terminus ir būna priversti teigti neįmanomus dalykus, pvz., kad JAV politika esanti kartu ir pasaulėžiūrinė ir nepasaulėžiūrinė.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie mano oponento minėtus tariamus nepasaulėžiūrinės politikos skelbėjus— kard. Gibbons, vysk. P. Būčį ir kitus. Juos verčiant nepasaulėžiūrinės politikos skelbėjais, taip pat tik nesusipratimai susidaro. Tėv. A. Tamošaitis į jų eiles įrikiuoja net J. Maritain, dar pridėdamas, kad jo nepasaulėžiūrinę politiką propaguojančią knygą esąs rekomendavęs vysk. V. Brizgys. Reikia pasakyti, jog tai bus Ekscelencijai labai nustebinanti naujiena... Kad vysk. P. Būčį yra pacitavęs ir A. Maceina, tam nėra joks pateisinimas. Nepasaulėžiūrinės politikos propagatoriai, norėdami savo teorijai visuomenės akyse suteikti daugiau svorio, į tą eilę buvo įrikiavę ne tik vysk. Būčį, bet ir prof. S. Šalkauskį, prof. K. Pakštą, Dr. P. Dielininkaitį ir kit. Tačiau žinomas faktas, kad vysk. Būčys tą teoriją laikė klaida, prof. K. Pakštas, išgirdęs, kas apie jį sakoma, nustebęs tik pečiais traukė, o kad Šalkauskis tokios teorijos neskelbė, buvo įrodyta, perspausdinus atitinkamą jo straipsnį. Dėl to mano ir buvo pastebėta, jog vysk. Būčio rikiavimas į nepasaulėžiūrinės politikos skelbėjus nesiderina su jam priderančia pagarba.
Baigiant šiuo klausimu kalbėti, primintinas dar vienas esminės reikšmės dalykas. Vienas ar kitas terminas turi tikros vertės, kol — sąmoningai ar nesąmoningai — juos vartojantieji neįsileidžia į kokius nors dviprasmiškumus. Kitaip jie visai nepadeda žmonėms susiprasti. Tai gerai parodo vienas tos rūšies dalykas, įsibrovęs į gerb, mano oponento pastarąjį straipsnį. Dėl mano teigimo, kad JAV politika yra pasaulėžiūrinė, jis sušunka, jog žinomas dalykas, kad taip. Tai gali kitą nustebinti, nes ankstesniame straipsnyje jis teigė, kad JAV politika esanti nepasaulėžiūrinė. Pirmu pažvelgimu atrodo, jog labai greit jį įtikinau. Tačiau ne taip yra. Aišku, sako jis, kad JAV politika yra pasaulėžiūrinė, tai sako ir nepasaulėžiūrinės politikos šalininkai: A. Maceina gi sako, kad nepasaulėžiūrinės politikos teorija taip pat yra pasaulėžiūrinė. Taigi, straipsnio autorius, tariamai sutikdamas su manim, iš tikro teigia visai ką kita: aš teigiau, jog JAV politika yra pasaulėžiūrinė, kad ji politinius klausimus sprendžia, remdamasi pasaulėžiūriniais principais, jis gi — kad JAV politika esanti pasaulėžiūrinė, nes sutinka su p a s a u l ė ž i ū r i n e t e o r i j a , kuri reikalauja, kad politika būtų nepasaulėžiūrinė, atseit — yra nepasaulėžiūrinė.
Aišku, jog, ir tą patį terminą vartojant, tokia kalba neišvengiamai turi baigtis nesusipratimu, nes pasikalbėjimo partneris, tariamai kalbėdamas apie tai, kaip ir kitas, kalba apie visai kitą dalyką. Ir jei mano oponentas būtų nuosekliai ta kryptim toliau dar ėjęs, būtų priėjęs labai jo nelauktos išvados. A. Maceina tame pat straipsnyje dar sako, kad "pasaulėžiūriškai apspręsta politika ir demokratija yra du vienas antrą išskirią dalykai". Tad mano oponentas, laikydamas, jog nepasaulėžiūrinė politika yra pasaulėžiūriškai apspręsta, pagal to paties A. Maceinos straipsnio išvadžiojimus turėjo padaryti išvadą, kad nepasaulėžiūrinė politika ir demokratija yra du vienas kitą išskirią dalykai.
Tikiuosi, jog tai pakankamai aiškiai rodo, kad ne tik terminais reikia rūpintis, bet ir kaip juos naudoti.
Kur kreiptis
Savo pastabose buvau iškėlęs mintį, kad jei mums rūpi tik nepasaulėžiūrinės politikos klausimu Bažnyčios mokslas, o patys negalime prieiti vieningo ir neabejotinai su Bažnyčios doktrina suderinamo atsakymo, galime kreiptis į atitinkamą Bažnyčios instituciją ir sužinosime. Tėv. A. Tamošaitis tad kelia man klausimą — kur turėtume kreiptis, kokiame dokumente ar pasisakyme turime to atsakymo ieškoti.
Tenka pastebėti, jog klausimas bent kiek neryškus: neaišku, ar čia turima galvoj institucija, į kurią reikėtų kreiptis, ar dokumentas, į kurį turėtume kreiptis be institucijos pagalbos. Juk jei kreiptumės į instituciją, tai dokumentais mums nebūtų reikalo rūpintis. O jei būtume pasiryžę patys ieškotis atsakymo dokumentuose, tuomet institucija lieka šalia. Tačiau nenorėčiau palikti klausimą neatsakytą, todėl pasisakysiu ir dėl vieno ir dėl kito atvejo.
Kiek dalykas liečia instituciją, į kurią šiuo atveju turėtume kreiptis, manau, jog čia netenka svarstyti, nes tai grynai techniškas klausimas — jei jau mes ir nežinotume, ar kreiptis tiesiai į Kongregaciją S. Officii ar į savo vyskupą, tai, užsukę į bet kurios vyskupijos kuriją, labai trumpu laiku gautume visas reikiamas informacijas.
Kiek kitaip dalykas atrodo dokumentų ir pasisakymų klausimu. Tėv. A. Tamošaitis teigia, jog Leono XIII enciklikos patenkinančio atsakymo neduosią. Tėv. J. C. Murray teigiąs, jog nebus tikslu to popiežiaus enciklikas laikyti veidrodžiu dabartiniam laikui.
Turėčiau pastebėti, jog niektu nesu sakęs, kad mums rūpimas atsakymas yra Leono XIII enciklikose. Todėl ta pastaba yra lyg ir užbėgimas savo oponentui už akių. Antra, jog nereikia būti taip jau tikram, kad Leono XIII enciklikos mums tuo reikalu nieko nepasakys. Nesu tą Tėv. Murray raštą skaitęs, tačiau esu tikras, jog jis, tai sakydamas, toli gražu neskelbia, kad Leono XIII enciklikas jau reikia padėti į archyvą, nes jos atgyvenusios savo amžių. Tėv. A. Tamošaitis gerai žino, jog popiežių enciklikos paprastai turi istorinį akstiną. Pilnos ramybės laikais popiežiai tuo būdu paprastai nekalba. Todėl visai suprantama, jog kas jose specialiai skirta katalikams pamokyti, kaip jie tam tikroje istorinėje situacijoje turi laikytis, ilgainiui gali pasidaryti neaktualu, nes situacija gali būti visai kita ir kito pobūdžio. Taip pat lygiai suprantama, jog ankstesnėse enciklikose gali nebūti nurodymų tos situacijos klausimu, kuri susidarė po tos enciklikos pasirodymo. Tai juk ir yra viena priežasčių, kodėl popiežiai turi leisti naujas enciklikas ir teikti tikintiesiems naujų pamokymų. Tačiau kiek enciklikos aiškina neklaidingąjį Bažnyčios mokslą, pačią jos doktriną, jos turi nepraeinamos reikšmės ir niekad nepasensta. Ir tai tinka taip pat ir Leono XIII enciklikoms. Todėl niekas nepadarys klaidos ir mums rūpimu klausimu pasižiūrėjęs į Leono XIII enciklikas. Juk gi ir Tėv. A. Tamošaitis sako, kad tai yra p a s a u l ė ž i ū r i n i s klausimas, ne kokios praeinamos situacijos.
Tačiau tuo, kas aukščiau pasakyta dėl enciklikų, nenoriu pasakyti, jog mums rūpimo atsakymo turime ieškoti Leono XIII ar kurio kito popiežiaus toje ar kitoje enciklikoje. Atsakymo į mūsų šioje polemikoje paliestus klausimus reikia ieškoti ne kuriam paskiram dokumente ar pasisakyme, bet B a ž n y č i o s m o k s l e tokiais klausimais, žinoma, pirmoj eilėj socialiniam Bažnyčios moksle. Kas pasigauna tik paskirų to mokslo dalykų, nekreipdamas dėmesio į doktrinos ir istorinį kontekstą, atsiduria pavojuje suklysti ir labai dažnai suklysta. Popiežių enciklikose, pvz., galima rasti ir demokratijos smerkimų ir pagyrimų. Aišku, jog be doktrinos ir istorinio konteksto tai lengvai gali atrodyti kaip pozicijos pakeitimas, nors nieko panašaus nėra. Drįsčiau manyti, jog ir Tėv. A. Tamošaičio pastaruoju atveju išryškintas dalykas įgauna problemos pobūdžio daugiausia dėl to, kad nepakankamai žiūrima minėto konteksto. Nors pirmu pažvelgimu atrodo, jog kard. Ottaviani, teigdamas, kad valstybė turi išskirti katalikų tikėjimą iš kitų tarpo bei teikti jam išskirtiną globą, ir kard. Gibbons, girdamas amerikinį valstybės ir Bažnyčios santykių sprendimą, stovi visai priešingose pozicijose, tačiau iš tikro jie toli gražu nėra kokių dviejų skirtingų doktrinų atstovai. Jie tik kalba apie tos pačios Bažnyčios doktrinos atskirus dalykus. Pirmasis kelia, jog ne tik paskiras asmuo, bet ir žmonių sukurtos institucijos privalo priimti Dievo apreikštą tiesą, ir "kai tikroji religija yra mums žinoma, turi būti propaguojama savo dvasinėje misijoje daugiau, negu religijos, kurių skelbiamos tiesos yra daugiau ar mažiau nevykusios ir kur klaida yra sumišusi su tiesa" (J. Maritain). Antrasis konstatuoja, koks Bažnyčios ir valstybės santykių sprendimas Bažnyčiai priimtiniausias, kai to tikrosios religijos pažinimo trūksta ir visuomenės tarpe vyrauja ideologinis pluralizmas. O tarp tų dalykų, atsižvelgiant į doktrinos ir istorinį kontekstą,
Š. m. spalių mėn. 20 d. “Jaunimo Centre” buvo iškilmingai atidaryta Čiurlionio galerija. Kalba galerijos direktorius dail. M. Šileikis. Toliau matyti dail. A. Skupas, konsulas Petras Daužvardis ir kiti iškilmių dalyviai.
nėra jokio prieštaravimo. Būtų prieštaravimas, jei kard. Ottaviani reikalautų, kad šių laikų pluralistinę visuomenę apimanti valstybė taip katalikybę traktuotų. Tačiau nei jo nei kieno kito tokio reikalavimo neteko girdėti. Tikiuosi, objektyviai ir patikimai šį klausimą nušvietęs Jakob Fellermeier neseniai pasirodžiusiame savo darbe "Abriss der katholischen Gesellschaftslehre" (Herderio leid.) aiškiai sako, jog "Die Trennung von Kirche und Staat in der letzteren Form (autoriaus įsakmiai nurodyta, apie kokią formą jis kalba, A. G.) wird eine politische Notwendigkeit sein in jedem religioes gespalteten
Br. Murinas
Procesija
Land. In einen religioes einheitlichen Land jedoch hat nur der Glaubenstaat Berechtigung, allerdings in seiner gemilderten Form, die anderen Religionsgemeinschaften zum mindesten als Vereinigung privaten Rechtes anerkennt und in Rahmen des allgemeinen Rechtes auch oefentlichen Ausuebung ihres Kultes gestattet" (149 - 150 psl.). Kartu ten pat nurodoma, jog citatoje minėtą Glaubenstaat reikia skirti nuo nepriimtinos kraštutinės jo formos, kur kitos konfesijos asmuo tuo pačiu laikomas jau valstybės priešu. Tai "cuius regio, eius religio" dėsniu pagrįsta valstybė, dėsniu, kuris sudarė inkvizicijos valstybiškai teisinius pagrindus. O jei iš tikro toks Bažnyčios mokslas, tai Tėv. A. Tamošaičio keliamos problemos faktiškai nėra, todėl šiuo klausimu ir teirautis vargu gali būti pagrindo. Kad už "cuius regio, eius religio" valstybę būtų Bažnyčioje balsų, neteko girdėti.
Ar turėtume laisvę pasirinkti
Paskutinis Tėv. A. Tamošaičio klausimas — jei atitinkamoje Bažnyčios institucijoje negautume norimu klausimu atsakymo, ar turėtume laisvę pasirinkti vieną ar kitą pažiūrą.
Tariuosi klausėją teisingai supratęs, kad jis turi galvoj ne tik tai, jog į mūsų klausimą bus tylima, bet bus atsakyta, jog tuo klausimu Bažnyčia nėra dar padariusi sprendimo. Bet juk tai būtų lygiai toks atsakymas, kaip ir nurodymas, kad Bažnyčia pasisako už vieną ar kitą pažiūrą. Nėra būtina, jog Bažnyčia visuomet atsakytų, kad už vieną ar kitą pažiūrą pasisako.
Tokiu atveju į klausimą, ar mes turėtume laisvę laikytis vienos ar kitos pažiūros, atsakymas visai aiškus, nes Bažnyčioje laikomasi dėsnio: "in dublis libertas". Vis dėlto prisimintinas vienas dalykas: tai dar nereiškia, jog mes galime laikytis bet kurios pažiūros, jei tik ji nėra Bažnyčios kokiu specialiu sprendimu atmesta. Turi būti tikri duomens, jog tasai dalykas Bažnyčios mokslo šviesoje iš tikro yra abejotinas. Pats faktas, jog kokiu klausimu nėra specialaus Bažnyčios sprendimo, dar tokios laisvės nesuteikia. Žmonės daug klaidingų pažiūrų paskelbia, tačiau jos gali būti Bažnyčios mokslo šviesoje taip akivaizdžiai klaidingos, kad jokio specialaus jų klausimu sprendimo nereikia. Laisvė abejotinais klausimais nereiškia laisvės savo nuožiūra bet kurį dalyką paskelbti abejotinu ir laikytis kokios nori pažiūros. Ir mūsų tarpe kartais pasigirstą balsai, jog tos ar kitos pažiūros galima drąsiai laikytis, nes Bažnyčia jos kokiu specialiu dekretu nėra atmetusi, yra visiškai klaidingi. Minėtą laisvę reikia suprasti deramose ribose.