P. MALDEIKIS
(Tęsinys)
2. Amerikos psichologinės srovės.
Skirtingu nuo V. Europos keliu nuėjo psichologijos pažanga Amerikoje. Iki 19-jo amžiaus paskutinio dešimtmečio psichologija Amerikoje didesnio savarankiškumo neparodė. Tačiau tame dešimtmetyje amerikiečiai psichologai ėmė rodyti didelį veiklumą ir originalumą. Nors jų dauguma dar buvo didelėje europinių psichologijos srovių įtakoje, o dalis jų buvo ir Wundto mokiniai, tačiau jie, betirdami savarankiškai ir daugiausia eksperimentiniu būdu, priėjo naujų išvadų ir sukūrė naujas, originalias psichologijos sroves, skirtingas nuo tuo pat metu besireiškiančių V. Europoje. Čia dar būdinga tai, kad tuo metu, kai Europa, prisirinkusi daugybę eksperimentinių duomenų, pradėjo nuo eksperimentinės psichologijos nutolti, amerikiečiai išliko ištikimi eksperimentui iki galo, ir moksliška laiko psichologijoje tik tai, kas patikrinama eksperimentiniu keliu ir kas tą patį mokslą įstato į biologinių mokslų tarpą.
Neįskaitant iš Europos atėjusių Gestalt psichologijos ir psichoanalizės, grynai amerikietiškomis psichologijos srovėmis yra laikomi struktūralizmas, funkcionalizmas, behaviorizmas, dinaminė ir horminė psichologijos.
Artimiausias Wundto tipo eksperimentinei psichologijai yra jo mokinio anglo imigranto E. B. Titchenerio sukurtas struktūralizmas. Ši srovė pripažįsta skirtingą ir kits nuo kito nepriklausomą fizinį ir psichinį gyvenimą. Pasak Titchenerio, nei kūnas sielos, nei siela kūno negali veikti, tačiau vienos srities veikimas paliečia ir antrąją sritį. Psichologijos mokslo dalyku jis laiko sąmonę, kurios turinį arba psichinius pergyvenimus jis tiria introspekcijos ir eksperimento pagalba. Sąmonę jis skaldo į jos sudedamuosius elementus ir iš jų bando ją sintezės keliu atstatyti panašiai, kaip mes tai pažįstame tradicinėje introspekcinėje psichologijoje. Tai beveik vienintelė čia išaugusi psichologijos srovė, kuri atsiriboja nuo gamtos mokslų. Teorinėje psichologijoje ji didesnio pasisekimo neturėjo, nes ją nustelbė kitos jau biologinės krypties psichologijos srovės. Tačiau kolegijos tipo mokyklose ji buvo gana plačiai prigijusi.
Taip pat 19-jo amžiaus gale Čikagos universitete J. Dewey su kitais psichologais sukūrė naują srovę — funkcionalizmą. Jo psichinio gyvenimo supratimas yra jau visiškai biologiškas. Jis atmeta fizinį ir psichinį dualizmą ir pripažįsta tik fizinį ir psichinį patyrimo aspektą, tačiau juos laiko neišskiriamais, nes psichiniuose aktuose dalyvauja ir psichiniai ir fiziniai reiškiniai. Funkcionalizmas psichinius procesus nagrinėja ne pagal jų turinį ir jų sudėtį, o pagal jų funkcijas, tai yra, pagal jų naudingumą organizmui, būtent, kiek tas ar kitas procesas buvo organizmui naudingas, prisitaikant prie aplinkos, ir padėjo jam išlikti biologinėje evoliucijoje. Tuo būdu čia psichiniai proce-
M. K. ČIURLIONIS
(1875- 1911)
sai nagrinėjami ne į elementus, įeinančius į psichinę sąmonės kompoziciją, bet į veiklumus, vedančius į praktines išvadas, siekiant išaiškinti, kokias funkcijas tas ar kitas veiklumas atlieka žmogaus organizmo visumoje, būtent, kokie organizmo reikalai buvo patenkinti atmintimi, suvokimu, jausmais, mąstymu ir kaip iš viso vyko sąmonės evoliucija. Jo dėmesys nukreiptas į reakcijas, kylančias į tokį ar kitokį aplinkos veikimą. Jis psichinį aktyvumą studijuoja ne kaip tokį, bet kaip biologinio aktyvumo dalį. Nors funkcionalizmas dar ir pripažįsta sąmonę, tačiau psichologija jam yra tik genetinio tipo biologijos mokslo šaka. Ji yra praktinės krypties. Nebetenka nė aiškinti, kad funkcionalizmas yra grynai materialistinė psichologijos srovė.
Dar stipriau ir šiurkščiau savo materialistinį pobūdį pabrėžia behaviorizmas. Jo tėvas J. B. Watson visiškai atmeta sąmonę, vadindamas ją viduramžiškų prietarų liekana, nes jokia sąmonė negalinti būti nei pasverta, nei paliesta, nei parodyta mėgintuvėlyje. Kadangi, jo supratimu, sąmonė galinti būti sielos pakaitalas, tai jis jos buvimą paneigia visais galimais paniekinamais žodžiais. Todėl jis ir visas psichologijos sroves, kurios tik pripažįsta sąmonę, laiko tuščiomis ir nemoksliškomis. Jo žodžiais sakant, psichologija, kaip mokslas, turinti būti griežtai materialistinė, mechanistinė ir deterministinė. Gyvulių psichologija visiškai tinkanti ir žmonėms. Psichologijos objektas esąs ne sąmonės turiniai, ne psichinės funkcijos ir ne kokie ten psichiniai procesai, kurių iš viso nėra, o tik organizmo laikymasis, t. y. jo judėjimas laike ir erdvėje. Kaip fiziologija studijuoja atskirų organų funkcionavimą, taip psichologija tiria viso kūno veiklumą. Ir vieną ir kitą jis laiko fizinės struktūros veiklumu. Introspekciją behaviorizmas visiškai atmeta, nes niekas negali nei pamatyti nei išmatuoti savo minčių ar jausmų. Pripažįsta ir toleruoja testus, tačau jais jis tiria bei matuoja ne inteligenciją ir ne specialius sugebėjimus, o tik organizmo laikymąsi, t. y. jo reagavimą į situacijas. Visa tai, kas yra vadinama psichinėmis funkcijomis, behavioristai išaiškina sąlyginiais refleksais, išsivysčiusiais, organizmui reaguojant į atitinkamus dirgius bei situacijas. Psichologijos uždavinys — numatyti ir kontroliuoti laikymąsi, t. y. nuspręsti dirgius, kad gautų atitinkamas reakcijas. Psichologo darbas su žmogumi esąs visiškai tas pat, kaip inžinieriaus su mašina. Žmogus jokių instinktų ar įgimtų gabumų neturi; todėl iš kiekvieno vaiko galima išauklėti, ką tik nori, nes viskas susiformuoja jame iš reakcijų integracijos, sąlyginimui veikiant.
Neturėtų prasmės toks platus nelabai logiškai atrodančios srovės pagrindų atpasakojimas, jei ji nebūtų turėjusi tokios milžiniškos įtakos vėlesnių laikų amerikiečių psichologijai. Tiesa, behaviorizmo vyravimo laikas, palyginti, buvo neilgas — nuo 1913 iki 1930 metų, tačiau jis iki šiol nėra išnykęs; po 1930 metų visa eilė psichologų jį vėl sustiprino ir palaiko jo aktyvumą. Tik vėlesnieji behavioristai atrodo kiek nuosaikesni. Ir pedagogas J. Dewey, anksčiau buvęs funkcionalizmo kūrėjas, vėlesniais laikais savo pedagogiką pagrindė taip pat behavioristišku psichinio gyvenmio supratimu. Nors dabar behaviorizmo negalima laikyti vyraujančiu, tačiau jo įtaka Amerikos psichologijoje išliko dar labai didelė. Ir naujesniuosiuose psichologijos veikaluose jau retai bekalbama apie psichinius reiškinius ar psichinį gyvenimą, o tik apie tokį ar kitokį žmogaus laikymąsi. Ir sąmonė dažnai apibūdinama laikymosi bei reakcijų terminais. Dėl to ir amerikiečių psichologijos kelias dažnai apibūdinamas gradacija: pirmiausia ji prarado sielą, vėliau ji prarado sąmonę ir pagaliau ji prarado ir psichinį gyvenimą, nes tai, ką jie vadina mind, esąs tik organizmo metodas santykiauti su aplinka.
Naujausiais laikais daugiau dėmesio susilaukia čia vadinamoji dinaminė psichologija, pagrįsta taip pat dirgiais ir iš jų kylančiomis reakcijomis. Tik ji dirgių nebelaiko vieninteliu laikymosi pagrindu, o pripažįsta tam tikrą vaidmenį ir organizmui. Tas organizmo vaidmuo išaiškinamas tuo, kad jame prisirenka daug energijos, kuri nulemia reakcijų pobūdį. Nors ši srovė ir pripažįsta ribotą introspekciją, tačiau ji simpatizuoja ir behaviorizmui, tiriančiam viso organizmo judėjimą.
Iš Europos atėjusi psichoanalizė čia nesiderina su kitų psichologijos srovių kryptimi. Visos čia kilusios srovės ją pasmerkia, nes ji pripažįsta ne tik sąmonę, bet ir pasąmonę ir polinkius, apie ką čia nenorima nė kalbėti. Tačiau nežiūrint to, ji čia yra gana populiari.
3. Bendras psichologinių tendencijų apibūdinimas.
Lygindami V. Europos ir Amerikos psichologines sroves, matome, kad jos daug kur tarp savęs išsiskiria ir daug kuo nesutinka. Tuo pat metu, kai Europoje psichologija, kitados apsiribojusi tik jutimų tyrimais, per eksperimentą praplėtė savo tyrimų lauką, išėjo į visumos principą ir nuėjo iki Šprangerio tipo dvasinės psichologijos ir Šterno tipo asmenybės psichologijos, amerikiečiai tuo pačiu eksperimentiniu metodu per visumos principą pasuko į biologiją ir savo psichologijoje nebeteko visų tų elementų, kurie iš viso beprimintų dvasinę žmogaus prigimtį. Nagrinėdami įvairias sroves ir susipažinę su jų pagrindinėmis charakteristikomis, matėme, kad jų keliai nesutampa: kai kur jie eina lygiagrečiai, kai kur į šalis išsišakoja, o kai kur ir visiškai priešingomis kryptimis pasuka. Tai rodo, kar čia nėra sutarimo, koks yra, palyginti fizikoje ar chemijoje. Tai rodo, kad ne visų srovių kelias yra tiesus ir teisingas. Tai rodo, kad čia yra vietos daugeliui vienašališkumų ir klaidų. Šią išvadą kiek sušvelnina amerikiečio psichologo R. S. Woodswortho mintis, kad, nežiūrint atskirų pscihologijos srovių tezių skirtingumo, jose visose tam tikrais požiūriais yra tiesos, nes jos visos tą patį dalyką prieina iš skirtingų pusių su skirtingomis išvadomis, tačiau viena kitą papildydamos ir drauge prisidėdamos prie bendrosios psichologinės pažangos. Tačiau, ir su tuo sutinkant, vis dar lieka nepaneigti jų vienokie ar kitokie šališkumai, i. y., bandymai pagal vieną kurį principą išaiškinti visą sudėtingą ir šakotą psichinį gyvenimą, daug ką šališkai paneigiant bei atmetant.
Viena pagrindinių visos eilės srovių tendencijų yra pastangos psichologiją įjungti į biologiją, pritaikant pirmajai tik gamtos mokslų metodus ir išmetant iš jos visus tuos klausimus, kurių negalima tais metodais ištirti. Kur įsivyravo tokios tendencijos, ten psichologija buvo labai susiaurinta. Siekdami psichologiją subiologinti, kai kurių srovių atstovai vykdė tai labai skrupulingai, pripažindami moksliškais tik tuos klausimus, kuriuos jie galėjo patikrinti jau turimais eksperimentiniais duomenimis. Tuo pati psichologija pasuko aštriai antiintelektualistine kryptimi: iš metafizikos baimės nebepripažįstama protavimo keliu pasiektų rezultatų ar bent jie vertinami su dideliu įtarimu. Bijoma teorijų, kurios skirtųsi nuo turimų faktų. Tačiau tuo keliu einant, pasidaro neįmanoma jokia mokslinė pažanga, nes visuose moksluose idėjos eina pirmiau už faktus.
O iš esmės, kad ir kaip besistengdamos nutolti nuo racionalinio metodo, nė viena iš čia nagrinėtų psichologinių sistemų negali girtis esanti išaugusi ar sukurta iš faktų ir nė viena jų neturi pakankamai faktų savo pagrindinėms tezėms pagrįsti, nes jos pačios atsirado anksčiau, joms įrodyti jos ieškosi ir faktų. Tai yra natūralu, nes be sistemos negalimas nė faktų rinkimas ar hipotezių sudarymas. O be to, ir tokiuose gamtos moksluose, kaip fizika ar chemija, yra daug pagrindinių dalykų, kurių eksperimentais taip pat neįmanoma pagrįsti. Todėl įvairių psichologinių srovių pasisakymas prieš racionalinį metodą nėra iš esmės pagrįstas ar nuoseklus. Jį galima išaiškinti tik stropia materialistine tendencija.
Iš pirmosios klaidos, būtent, iš psichologijos subiologinimo seka antroji klaida — psichologijos susiaurinimas. Bijodami visa to, kas primintų sielos klausimą, kai kurių srovių psichologai nuėjo per toli, atsisakydami pačių pagrindinių psichologijos klausimų, net psichinio gyvenimo iš viso. Tačiau ir nekalbant apie tokius kraštutinumus, dar lieka labai svarbių klausimų, kurių naujojoje psichologijoje labai dažnai vengiama. Vengiama prisiminti tą centrinį vidinio gyvenimo faktorių, kuris valdo, vairuoja bei pasirenka jutimus, juos įjungia į bendrą patirties sistemą, parenka, kas reikia prisiminti iš praeities, nustato, ką reikia dabar mąstyti ir ko nemąstyti ir kada mąstymą nutraukti, kuo domėtis ir ko iš principo vengti, kuo gėrėtis, kam pritarti ir kaip ką vertinti ir t.t. Tuo būdu iš moderniosios psichologijos, bandančios visus psichinius procesus išaiškinti biologiniais pagrindais, beveik iškrenta visa tai, kas kyla iš principų, kurių jau nebegalima išvesti iš savisaugos, išlikimo, dauginimosi ir kitokių biologinių funkcijų ir kuo žmogus jau išeina iš biologinės sferos. Tai yra tas žmogaus asmenybės sluoksnis, kurį vadiname dvasiniu gyvenimu, į kurį įeina žmogaus sąmoningas ir viską tvarkąs bei organizuojąs mąstymas, jo kūrybinis ekspansingumas, jo būties, esmės, vertybių ir nematerialinių santykių supratimas, jo protinis viršinio pasaulio užvaldymas, jo moralinis savęs užvaldymas, jo santykiavimas su kitais pagal principus, kurie iš esmės priešingi visiems jo paties biologiniams siekimams, jo sugebėjimas aukotis, kuris prieštarauja giliausiems jo prigimties polinkiams, jo sugebėjimas santykiauti su tuo, kas nematerialu ir antgamtiška. Visa tai sudaro labai didelę žmogiškosios būties sferą, kuria jis pasireiškia išskirtinai kaip žmogus, būtent, kur jis, jau nebesiekdamas biologinių tikslų, reiškiasi jau nebe kaip biologinė būtybė, bet kaip dvasinio prado formuota asmenybė, kurianti vertybes bei idėjas, kurios jau toli prašoka jo materialinio gyvenimo laiką bei amžių.
Kiekviena psichologinė srovė, kuri aplenkia šią žmogaus būties sferą, nėra nei išsami, nei vispusiška. O tas, kurios iš viso ją paneigia, tenka laikyti ne tik vienašališkomis, bet ir pasukusiomis į klaidingus kelius.