KONSTANTINAS PETRAUSKAS
Minėdami “Lietuvos Kariuomenės Savanorių - Kūrėjų Sąjungos” 30 metų sukaktį, sveikiname tuos narsius ir pasiaukojusius mūsų tautos vyrus, kurie ginklu įvykdė tai, kas buvo raštu nutarta Nepriklausomybės Akte.
Redakcija
Ir ČIA, tremtyje, retkarčiais girdime kalbant apie Lietuvos kariuomenės savanorius - kūrėjus. Kartais vienų ar kitų iškilmių proga bažnyčioje bei minėjimuose pasirodo jų vėliava su šūkiu "Dieve padėk — Tėvynę ginam!" Spaudoje kartais skaitome vieną kitą žinelę apie jų organizaciją, o dar dažniau pranešimus apie jų mirtį. Tačiau vis dėlto ne visiems yra aiški savanorio sąvoka. Tad visai nenuostabu, kad kartais tenka išgirsti, ypač iš seniau imigravusiųjų, labai savotišką šio vardo aiškinimą. Vienas kitas pasako, jog savanoriais šie vyrai vadinami dėl to, kad yra atvykę į šį kraštą savanoriškai pasipinigauti, varydami nedraugišką propagandą prieš "demokratiškiausią sovietinę santvarką". Todėl bus ne pro šalį keletą žodžių apie šiuos vyrus parašyti.
Kodėl Lietuvoje anuo metu įsisteigė savanoriai? Atsakant į šį klausimą, reikia bent vienu kitu sakiniu prisiminti mūsų tautos gyvenimą prieš I-ąjį Pasaulinį karą. Lietuva drauge su Lenkija praradusi nepriklausomybę, kentė 124 metus rusų carinę priespaudą. Tauta buvo niekinama dvasiškai, alinama medžiagiškai, buvo mėginama žaloti religiškai ir daroma visa, kad jos vardas visiškai išnyktų. Lietuviai buvo vadinami "chlopais" ir "mužikais". Todėl nenuostabu, kad nemaža mūsų tautos narių dalis, netgi mokslus išėjusieji inteligentai, jau nebenorėdavo
savęs laikyti lietuviais. Jie įsikurdavo Rusijoje, kur gaudavo neblogas tarnybas, vesdavo ruses ar kitas svetimtautes ir tokiu būdu išnykdavo gimtajam kraštui. Bet buvo ir priešingų reiškinių: kai kurie, ir išsimokslinę, nenutraukdavo ryšių su savaisiais, su savo gimtuoju nors ir atsilikusiu kaimu, kurio karžygiškos moterys, neretai dūminėse pirkiose, prie ratelių kūrė vargo mokyklas ir skleidė lietuvišką šviesą. Tuo metu, kai lietuvių inteligentija — bajorija neišlaikė tautiškų egzaminų ir įsijungė į lenkų bei rusų tautas, lietuviškasis kaimas atlaikė priespaudą ir, kaip motina kūdikį, išsaugojo nepriklausomybės viltį.
Štai kodėl įvairiose Rusijos srityse labai išblaškyti mūsų vyrai, tarnavusieji rusų kariuomenėje, 1917-1918 m., pradėjus byrėti caro imperijai, pasijuto lietuviais esą: nesigriebė už maskoliško kūjo ir piautuvo, bet sudarinėjo lietuviškas kuopas, batalijonus, eskadronus; šaukė savąsias tarybas, suvažiavimus, rinkosi komitetus, kūrė šalpos organizacijas ir organizavo transportus grįžtančiųjų į Lietuvą, savo senąją ir nuolatinę Tėvynę.
Vasario 16-tosios aktas buvo labai svarbus mūsų busimosios laisvės dokumentas, o tų pačių metų lapkričio 23 -čiosios dienos Vyriausybės pirmasis įsakymas kurti savąją kariuomenę, kaip vėliau istorija parodė, buvo didžiai reikšmingas ir neatskiriamas jo palydovas. Jautriai ir gražiai skambėjo atsišaukimas: "Lietuva pavojuje! Ginkime Lietuvą! Parodykime, kad esame verti amžiais kovotos laisvės. Šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!"
Tokie liepsnoją žodžiai palietė jautrias lietuvių širdis. Išgirdęs Tėvynės balsą, atsiliepė jaunimas; pradėjo būriais eiti į kariuomenės organizavimo punktus savanoriais. Ėjo buvę karininkai, kareiviai, dar netarnavę kariuomenėje 16-17 metų jaunuoliai, o taip pat ir senesnieji; ėjo moksleiviai, studentai, ūkininkai, kunigai ir net moterys. Ir štai toji taip įvairi pilka masė, mažai sutvarkyta, menkai teapmokyta, kovose stebuklus darė. Jie niekad nesiteiravo, kiek yra priešo, tik klausdavo, kur jis yra. Į kautynes eidavo visada su noru ir su daina. Kovojo ne dėl karjeros, ordinų ar geresnių medžiaginių sąlygų. Vienintelis tikslas — laisvė gimtajai šaliai!
Taigi, tie vyrai, kurie 1918-20 metais paskubomis išėjo ginti gimtojo krašto, buvo labai silpnai ginkluoti (daugelis iš namų atsinešę bet kokį ginklą), pusbasiai (dažnai klumpėti ir sermėguoti), blogai maitinami, tik su tautinių spalvų trikampiu ant rankovės ir karšta Tėvynės meile širdyje. Jie buvo vadinami savanoriais. Vėliau Lietuvos Vyriausybė įstatymu oficialiai juos pavadino savanoriais-kūrėjais dėl to, kad jie sukūrė Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. O tai padaryti buvo nelengva: priešai gausūs, jų ginkluotos pajėgos daug skaitlingesnės, pvz., prieš bolševikus vienam teko grumtis su dešimčia — priešas buvo dešimtį kartų skaitlingesnis. Visą eilę labai garbingų kautynių mūsų savanoriai krauju įrašė į Lietuvos istorijos lapus. Štai Kalkūnai, Radviliškis, Širvintai, Giedraičiai! Čia buvo sprendžiamas Vasario 16-tosios dienos akto likimas. Tik nepaprasta auka ir kraujo kaina buvo iškovota Nepriklausomybė. Kovose žuvo apie 1.300 savanorių, o sužeistų buvo apie 2.500. Tai dėl to lietuvių tauta savo kūrėjus mylėjo, gerbė ir buvo jiems dėkinga.
Atlikę savo pareigą — sukūrę Lietuvos valstybę ir apgynę jos sienas, nors ir ne visiškai pilnai (bet tai jau ne savanorių kaltė), jie išsiskirstė, grįžo į civilinį gyvenimą. Valstybė buvo žadėjusi savanoriams kai kurių privilegijų. Daugelis jų neturėjo nei kur galvos priglausti, nei iš ko pradėti gyvenimą. Neretai čia jiems vėl reikėjo kovoti su fronto neragavusiais įstaigų vedėjais žemės gavimo ar tarnybų bei darbo reikalais. Kad šiuos klausimus būtų galima lengviau išspręsti kolektyviniu būdu, 1926 m. savanoriai pradėjo kurti savo organizaciją. 1927 m. sausio mėnesį valdžia oficialiai pripažino "Lietuvos Kariuomenės Savanorių -Kūrėjų Sąjungą". Taigi, šiuo metu sueina lygiai 30 metų, kai Sąjunga egzistuoja. Sąjunga buvo ir tebėra nepartinė. Ji sprendė tik savo narių ekonominius, tautinius ir kultūrinius reikalus. Jai priklausė įvairių pasaulėžiūrų ir įsitikinimų savanoriai, bet tai netrukdė jiems sklandžiai dirbti 1918-1920 metų dvasioje. 1919 metais gegužės 2 dieną arkiv. Pranciškus Karevičius buvo priėmęs pirmąją mūsų karių — savanorių priesaiką, todėl toji diena ir tapo savanorių metinė šventė. Ja švenčiant, stengiamasi mūsų jaunosios kartos tarpe palaikyti savanorių - kūrėjų įžiebtą laisvės kovų ugnį, kad, laikui atėjus, jaunatviška dvasia vėl išsiveržtų visa savo galybe ir, kaip rūdis nuo plieno, nudegintų tą baisųjį marą, kuris dabar siaučia visoje mūsų šalyje.
Bolševikų bei vokiečių okupacijų metais Savanorių Sąjunga buvo panaikinta. Ji išėjo į pogrindį. Deportacijų metu savanoriai nukentėjo skaudžiausiai: daugelis jų su šeimomis atsidūrė Sibire ir kalėjimuose.
Tik dalis galėjo patekti į laisvąjį pasaulį. Daugiausia šiuo metu jų yra J. A. Valstybėse. Čia jie yra atkūrę savo organizaciją. Čikagoje yra Centro Valdyba ir skaitlingiausias skyrius.
Deportacijos metai išretino savanorių - kūrėjų eiles. Ir iš tų, kurie dar liko, kas metai dalį palydime į amžinybę. Ateis diena, ir gyvųjų savanorių - kūrėjų savo tarpe nebeturėsime. Bet liks amžinai jų jauna ryžtinga dvasia, skatinanti mūsų jaunimą pasiaukoti didesniems Tėvynės vadavimo žygiams.