STASYS YLA
II. PSICHOLOGINĖS PROBLEMOS
Nemažiau svarbios, nors mažai kieno liečiamos, psichologinės lietuviškosios šeimos problemas. O jų yra, ir tai rodo kai kurie reiškiniai. Reiškiniai visada turi ir savo priežastis.
A. Psichologiniu negalių apraiškos
Nesileisdami į platesnius laukus, paminėkime bent keletą ryškesnių apraiškų:
1. Neryžtingumas vesti, baimė daryti galutinį žingsnį, perdėtas atsargumas ir kritiškumas yra dažni reiškiniai mūsų jaunimo vedybinėse problemose. Ar tai nenudelsia šeimos kūrimo? Juo toliau atidedamas šis reikalas, juo labiau atsargumas bei kritiškumas didėja. Taip žmogus praleidžia tinkamiausią vedybinio amžiaus ribą ir jam lieka vis mažiau galimumų pasirinkti partnerį.
2. Nesugyvenimas vedus, psichologinis neišsibalansavimas, perdėtas jautrumas vienas antro skirtybėms — taip pat dažni faktai mūsų šeimose. Tokių nesusigyvenančiųjų pavyzdys sunkiai veikia besiruošiančius vesti, didina jų netikrumą ir baimę.
3. Vengimas fizinio ryšio ir net šeimos prieauglio ne dėl fizinio nepajėgumo, bet dėl psichologinio nesusiderinimo, dėl dvasinių užlūžimų, perdėtų įsiskundimų, nepagrįstų, kartais iki paranoiškumo einančių, įtarinėjimų. Visa tai padaro praktiškai nevaisingas šeimas. Dar labiau dvasiškai jos būna nenašios, nekūrybiškos, neugdančios žmogaus, priešingai — jį laužančios.
4. Išsiskyrimai arba pasimetimai po tam tikro, kartais ilgesnio gyvenimo šeimoje, ypač pagausėję karo ir pokario metu, rodo pirmon eilėn psichologinį neišsibalansavimą, nepajėgumą apgalėti psichologinių sunkumų, iškylančių ypač pervartų amžiuje.
B. Psichologinių negalių priežastys
Lig šiol mažai kas iš mūsų gilinosi į psichologinius sunkumus, kylančius iš tautinio charakterio. Greičiau pakaltinamos aplinkybės arba stačiai pats žmogus — vienas ar kitas. Tiesa, aplinkybės turi įtakos, bet ir jos šiuo atveju daugiau priklauso nuo žmonių psichologijos, būtent — kaip tos aplinkybės priimamos. Sakysim, psichologai tvirtina, jog lietuvis ne tiek dėl aplinkybių, kiek dėl paties savo charakterio yra neatsparus svetimybėms. (Tai mes dar prisiminsim toliau). Iš psichologinių priežasčių įsidėmėtinos šios:
1. Lėtesnis brendimas. Mes esame šiauriečiai, dėl to fiziškai ir dvasiškai bręstame su tam tikru pavėlavimu. Pagal tai, vėliau iškyla ir šeimos kūrimo interesas. Net iškilęs, šis interesas nepasireiškia pas mus taip gaivališkai, kaip pas pietiečius. Kaip visiems šiauriečiams būdinga, taip ir mums, ne tiek fiziologinių, kiek dvasinių — humaniškųjų interesų persvara. Tam tikro gyvumo ir net savotiško ryžtingumo, tiesa, atsiranda pas mūsų prieauglius-les, kai prasideda jų brendimas. Tada vestų ar tekėtų kiekvienas-na, tačiau tie mūsų paaugliai, nors fiziškai ir greitai ištysta, bet dvasinio subrendimo atžvilgiu dar būna tikri vaikai.
Neužmirškime ir tai, kad vyrų brendimas, nusitęsia dar porą ar trejetą metų vėliau, negu mergaičių. Ši aplinkybė mūsų atveju taip pat įskaitytina, nes vyrui palikta iniciatyva spręsti vedybų reikalą. Kitų tautų mergaitės pačios rodo daugiau iniciatyvos. Tai pastebima pas lenkes, vokietes ar itales. Mūsiškės kuklios ir santūrios; jas turi laimėti vyras, o šis dar nelaimėtojas, bet svajotojas.
2. Perdėtas atsargumas. Net svetimieji pastebi, kad vienas ryškiausių tautinių mūsų bruožų yra santūrumas. Jis dažnai giriamas ir girtinas. Bet psichologai pastebi kitą dalyką, kad tas mūsų santūrumas pereina į per didelį atsargumą. Tokio atsargumo matome, pasirenkant partnerius. Kiek čia svarstymo, dvejojimų, analizavimo! Iš gerų mergaičių renkamasi geriausios, iš geriausių vyrų vis atrodo dar ne pats geriausias.
Antra, mūsų tautoje yra būdingas pasinešimas į melancholinį jautrumą. Dėl to mes greiti įsiskaudinti, užsidaryti savyje, nepasitikėti, įtarti. Visa tai sukuria nereikalingų nesusipratimų tarp simpatikų, dažnai be pagrindo nusiviliančių ir pasimetančių. Kiekvienas nusivylimas bei pasimetimas padidina jautrumą, užsidarymą ir dar didesnį atsargumą. Šia prasme reiktų laužti mūsų būdą. Gal nelaužti, bet turėti galvoje, kad dėl to būdo savybių nebūtų atidėliojamas suplanuotas ar planuojamas šeimos kūrimas ir ypač nekaitaliojami partneriai.
3. Individualizmas. Kodėl nesusigyvena vedusieji, kodėl nesuranda greitesnio psichologinio išsibalansavimo? Viena priežastis yra ta, kad mes lietuviai esame perdideli individualistai. Individualizmą nešamės su savim į šeimos bendruomenę. Tuo tarpu bendruomenėj žmonių interesai bei galvosena turi būti subendrinta, suderinta, išlyginta. Šito išlyginimo paprastai siekiama pagal kokius nors principus — visuotinius, visų pripažintus bei pagrįstus. Čia ir kliudo mūsų individualizmas. Mes norim patys asmeniškai apspręsti, kas yra principas. "Taip aš galvoju, taip noriu — ir tai yra teisybė". Lietuviui sunku atsisakyti šitos ambicijos. Bet ar tai ambicija? Gal greičiau protinis nerangumas pastudijuoti, pasitikrinti, kas yra šeimos gyvenimo principai. Vyrai kartais atsineša į šeimą labai keistų pažiūrų: man viskas leista, ir aš turiu teisę. Tai individualistinė ir labai primityvi kalba.
Atrodo, kad mūsų individualizmas atsiliepia daug kur. Kodėl, sakysim, pas mus taip mažai domimasi dorine šeimos gyvenimo tvarka? Ar dėl to, kad mes jau iš prigimties turime gilesnį jos pajautimą? Arba kodėl pasiruošimas šeimai — savo esme nepaprastai svarbus — ligi šiol taip mažai liečiamas mūsų subrendusio jaunimo organizacijose? Ar dėl to, kad mes kuklūs, drovūs ir santūrūs? Gal būt. Bet man atrodo, ir čia daugiau kaltas mūsų individualizmas, kuris virsta savotiška baime pažinti principus, kad jie paskui mūsų nevaržytų, nekliudytų elgtis, kaip mes asmeniškai galvojam ar išsigalvojam. Tos pačios jaunosios šeimos, kurios praktiškai pajunta įvairių sunkumų, taip pat neieško būdų juos aiškintis principų šviesoje. Tik desperatiškais atvejais jos prisipažįsta: gaila, mes iš anksto tų dalykų nežinojome, nei nieko skaitėme, nei ieškojome paaiškinimų.
4. Nesidomėjimas lyčių psichologija. Mūsų lietuviškasis uždarumas ir individualizmas yra didelė kliūtis
J.Paukštienė Čikaga žiemą (akvarelė)
pažinti save ir kitą. Konkrečiai turiu galvoj ypač tą pažinimą, kuris reikalingas berniukui apie mergaitę ir mergaitei apie berniuką. Negalima sakyti, kad normaliai bręsdami mes vienas kito nepažintume. Tačiau turiu galvoj gilesnį moteriškosios ir vyriškosios psichologijos skirtumų pažinimą. Daug neaiškumų, nesusipratimų ir įtampų būtų išvengta, supratus, kad čia niekas daugiau, tik tipiškai vyriškas arba moteriškas galvojimo ar pasireiškimo būdas. Kai kurie su laiku šitai pradeda suvokti. Betgi užtektų šiek tiek pastudijuoti iš anksto, ir turėtum bendrą vaizdą, ko galima laukti iš vyro arba mergaitės ir kas visai suprantama. Tada ir prisitaikyti lengviau arba be reikalo nesijaudinti. Šitai primenu dėl to, kad juo toliau, juo labiau tenka įsitikinti, jog mūsų šeimose daug ką būtų galima pataisyti, tik šiek tiek pakėlus psichologinio pažinimo lygį.
5. Nepažinimas etninių skirtybių. Mūsų inteligentinėse šeimose yra įvairių psichologinio nesugyvenimo židinėlių dar dėl to, kad tos šeimos jau nepriklausomybės laikais ir dabar tebesikuria etninio mišrumo pagrindu. Žemaitis veda aukštaitę, sūduvė teka už dzūko ir priešingai. Mažai kam atėjo į galvą mintis, kad šie skirtumai turi savo psichologinę atramą. Žinia, užtenka, kad lietuvis veda lietuvę ir ši teka už lietuvio. Bet žiūrint psichologiškai, lietuvis nelygus lietuviui. Yra nemažų etninių skirtumų jausenoje ir galvosenoje, netgi palinkimuose. Tie skirtumai labai patarnauja meilės pradžiai. Jie greičiau atkreipia dėmesį, užimponuoja, sužavi. Juk meilė kyla iš kontrastų. Bet toliau, šeiminiame gyvenime, tie skirtumai kaip tik sudaro rimtą problemą, būtent, kaip juos suderinti.
Kiekvienu atveju tie, kurie ruoštųsi kurti etniškai mišrias šeimas, turėtų pažinti ir etninius psichologinius skirtumus. Pažinti tam, kad paskui be reikalo nekvaršintum sau galvos. Nevienas tokiu atveju galvoja: gal ne tokį vyrą ar ne tokią mergaitę pasirinkau, gal reikėjo rinktis kitą, kuriam ar kuriai turėjau simpatijos, gal šio nemylėjau ar mylėjau kitą. Betgi čia ne meilės apsirikimo reikalas, o labai dažnai nepažinimo, jog vyras žemaitis ar žmona sūduvė elgiasi kitaip, negu aukštaitis ar dzūkė.
Bendrai kalbant, galima pastebėti, kad žemaičiai yra kūniškesni, o aukštaičiai rytiečiai — dvasiškesni. Aišku, ne visi žemaičiai vienodi, kaip ir ne visi aukštaičiai. Žiūrint konkrečių atvejų, gali būti ir atvirkštinis santykis. Iš tų skirtumų gali būti šeiminių sunkenybių. Sūduviai yra praktiškesni ir ambicingesni, o iš jų — kapsai, be to, dinamiškesni. Praktiškumas yra geras vienu atžvilgiu, būtent — šeiminės ekonomikos prasme. Bet kartais jis įsibrauna į intymius šeimos reikalus, sakysim, sprendžiant šeimos prieauglį. Iš to kartais būna dvasinių sunkumų. Tai žinant ar iš anksto prileidžiant, galima rengtis arba atitinkamai lenkti antrąją pusę. Dzūkai staigesni — cholerikai, sangvinikai, bet jie turi jausmo, romantikos, yra kalbesni.
Pažinti šiuos skirtumus reikia ir dėl to, kad jie persiduoda į vaikus. Vieni vaikai paveldi vienus etninius skirtumus, kiti kitus. Motinos ar tėvai kartais ima ir nesupranta savo vaikų. Kartais juos be reikalo laužo. Vaikai nekalti, kad jie gauna vieno ar kito bruožus. Tai labai svarbu tikslingam auklėjimui.
C. Praktiškos išvados
Kokias iš to reikėtų padaryti išvadas? Ių būtų keletas:
1. Žiūrint vėlesnio mūsų jaunimo bręsmo, vedybinio amžiaus riba reikia laikyti mergaitėms 20—23 metus, o vyrams 24—27 amžiaus metus. Tarp tų metų normaliai reiktų spręsti savo vedybų problemą. Šios ribos reiktų paisyti. Būtų klaidu galvoti, kad dar metus ar kitus užtrauksiu, kol baigsiu galutinai visas studijas. Jeigu negalima jų baigti su minėta vedybų riba, geriau vesti bebaigiant.
2. Vesti laiku ir laiku laukti šeimos. Atidėlioti šį antrąjį dalyką, sakysim, kol tu vainikuosi savo galutines studijas, taip pat nėra tikslinga. Šis klausimas nėra tik ekonominis. Praktiškumą pastačius pirmon vieton, galima prarasti tolimesnį dvasini šeimos reikalų balansą.
3. Kuriant šeimą, vengtina didesnė amžiaus riba arba didesnis amžiaus skirtumas. Auksinis vidurys tarp mergaitės ir berniuko amžiaus laikoma 4-5 metai. Tačiau gali būti laimingų išimčių. Ne fizinis skirtumas kartais išskiria žmones, bet dvasinis. Yra jaunų senių ir jaunos dvasios vyresniųjų.
4. Neprotinga ypač vyrams vadovautis populiaria pas mus opinija: nerūpestingai kavalierauti, su draugais truputį paūžti, pabūti laisvu paukšteliu, paerzinti mergaites taip sau dėl humoro — tegu padūsauja ir pasikankina, galvodamos, kad myliu arba kad jos man rimtai rūpi.
Ši opinija veda į neatsakingą pasiruošimą profesijai, netaupumą, savo jaunos energijos eikvojimą. Šie reiškiniai kalba apie minėtą mūsų vyrų bręsmo lėtumą. Jie primena paauguolystės psichologiją. Bet kas natūralu paaugliams kiek kitu požiūriu, tai neleistina vyrui po 20 metų. Jo svarbiausias rūpestis — dairytis ir rimtai rinktis partnerę, o taip pat rimtai ruoštis šeiminei ateičiai.
5. Viena bendra išvada dėl lietuviškojo būdo, kurį reikia apgalėti. Ypač apgalėti perdėtą atsargumą, jautrumą ir individualizmą. Sveikas individualumas yra geras dalykas: jį reikia išlaikyti ir šeimoje. Bet labiausiai reiktų vengti nesveiko, perdėto, aklo ir žaliai primityvaus individualizmo, kokio kartais nestinga prieš vedybas ir po jų.
6. Daugiau domėtis priešingos lyties psichologija ir etninių skirtybių psichologija, ypač ta, kuri tave asmeniškai liestų.
Ar pažįsti pats save? Vienas geras ženklas, kad save pažįsti, yra tas, jei savyje atrandi daugiau trūkumų negu kituose. Hebbel