P. Maldeikis
Gyvybės perdavimo polinkis yra vienas stipriausių iš visų žmogaus prigimties polinkių. Jo veiklumas bent tam tikrais laikotarpiais gali destruktyviai atsiliepti kiekvieno žmogaus asmenybei, jei tik jis nėra palenktas moraliniams principams. Aukštesnių principų nereguliuojamas, kalbamas polinkis neretai suardo vidinę žmogaus pusiausvyrą ir nuveda žmogų į gilius vidinius konfliktus. Drauge reikia sutikti, kad kalbamu atžvilgiu žmogaus prigimtis nelengvai pasiduoda reguliuojama, ir kiekvienam augančiam, bręstančiam ir suaugusiam žmogui tenka išgyventi nesklandumų, beklaidžiojant tarp to, ko jis pagal savo nusistatymus siekia, ir to, kas jį, Goetės žodžiais tariant, traukia žemyn.
Tuos vidinius konfliktus paaštrina dvi aplinkybės: 1) augančio bei bręstančio žmogaus pergyvenimuose ima reikštis daug naujų dalykų, kurių jis nesupranta, ir iškyla daug klausimų, kuriems jis pats vienas neranda atsakymo; 2) gyvybės perdavimo polinkis yra pati intymiausia žmogaus gyvenimo sritis; ji yra intymi ne tik dėl to, kad apie ją paprastai nekalbama ir nesiaiškinama, bet, svarbiausia, dėl to, kad su to polinkio pabudimu drauge sustiprėja gėdos jausmas, kuris saugo ano polinkio intymumą ir varžo jo pasireiškimą. Greta moralės reikalavimų, gėdos jausmas yra viena pagrindinių kliūčių, kurios neleidžia anam polinkiui atvirai ir ekscesyviai reikštis. Visa tai — ano polinkio veržlumas bei linkimas į ekscesyvumą iš vienos pusės ir moraliniai reikalavimai bei kitos natūralios ar socialinės kliūtys iš antros pusės — sudaro žmogui tam tikrą įtempimą, kuriame jis nevisada sugeba pasirinkti teisingą išeitį.
Kad vaikas ir jaunuolis galėtų išvengti didelių vidinių įtempimų, kad jis galėtų teisingai nusistatyti jam iškylančių klausimų atžvilgiu ir kad būtų jam sumažinti klaidžiojimų bei vidinių konfliktų pavojai, laikoma būtina, kad kas nors padėtų jam suprasti atitinkamus klausimus bei reiškinius, padėtų suprasti jų prasmę, laiku juos paaiškintų, reikiamai nušviestų. Taip naujausių laikų auklėjime yra atsiradusi vadinama seksualinio švietimo problema.
Tai yra vienas jautriausių auklėjimo klausimų, kurio sprendimas yra glaudžiai susijęs su pasaulėžiūra ir apskritai moralės supratimu. Vieni laikosi nusistatymo, kad šiuo atveju reikia patenkinti vaikų ir paauglių smalsumą, išdėstyti jiems visus lyties klausimus ir tuo būdu pašalinti visas tas priežastis, dėl kurių tenka jaunimui pergyventi vidinius konfliktus bei sukrėtimus. Toks nusistatymas grindžiamas tuo, kad, jei vaikas ar jaunuolis atitinkamai pagal savo susiinteresavimą viską žinos, tai nebus nė progos reikštis jo smalsumui. Jei jis iš anksto žinos apie būsimus pergyvenimus, tai jis viską pergyvens natūraliai ir be sukrėtimų. Ir jei greta to jo nauji pergyvenimai įgaus daugiau socialinio pripažinimo ir nebus taip moralinių reikalavimų nustumti į intymumą bei paslaptingumą, tai nebus jokio pagrindo kilti sąžinės įtempimams bei konfliktams. Taip suprasdami seksualinio auklėjimo problemą ir drauge siekdami išgyvendinti krikščioniškąją moralę, vokiečių nacionalsocialistai buvo įsivedę platų ir visiškai atvirą lytinių klausimų aiškinimą mokyklose, dėstant tuos klausimus bendrai berniukams ir mergaitėms. Tų pačių tikslų siekdamas, tokį pat seksualinį švietimą proteguoja ir komunistinis auklėjimas. Panašiai mažina lyties klausimų intymumą bei nori jiems iškovoti atviro svarstymo teises ir natūralistinės ir apskritai materialistinės krypties pedagogikos, kurios laikosi pažiūros, kad žmogaus moralė yra tik socialinių papročių reikalas ir kad žmogaus moralinis laikymasis daugiausia pareina nuo jo dalykų žinojimo ar nežinojimo.
Kitaip lytinių ir seksualinių klausimų aiškinimą supranta tie, kurie laikosi krikščioniškosios moralės. Čia išdėstytą pažiūrą yra griežtai pasmerkę aukščiausi katalikų Bažnyčios autoritetai, kaip materialistiškai natūralistišką, klaidingai suprantančią žmogaus prigimtį ir griaunančią seksualinę moralę. Krikščioniškosios ir humanistinės pedagogikos srovės lygiai pabrėžia reikalą nušviesti jauniems žmonėms atitinkamus klausimus ir informuoti augančius bei bręstančius žmones apie jiems aktualėjančias problemas, tik griežtai atmeta klaidingus natūralistų principus ir jų daromas klaidas auklėjime.
Pagrindinė natūralistų klaida yra jų pažiūra, kad žmogaus seksualinė moralė pareina tik nuo lytinių dalykų žinojimo ar nežinojimo. Visi sutinkame, kad atitinkamų klausimų ir atitinkamu laiku žinojimas bei supratimas yra reikalingas. Tačiau yra klaidinga manyti, kad nuo to žinojimo daug pareis žmogaus moralė. Seksualinių dalykų smalsumas nėra toks neutralus, kaip vaiko smalsumas sužinoti, kaip veikia toks ar kitoks mechaniškas įrengimas ar kaip atrodo jam nežinomi kraštai. Tuos dalykus patyręs, jis gali nuraminti savo smalsumą ir jais daugiau nebesidomėti. Tuo tarpu negalima pasotinti smalsumo seksualinių dalykų žinojimu. Prisižiūrėjęs nuogybių ar pasiskaitęs kur pornografijos, žmogus gali tam kartui savo smalsumą patenkinti. Atrodo, kad jis sužinojo, kas jam buvo įdomu, ir to turėtų užtekti. Tačiau praktiškai yra priešingai. Kartą tokiais dalykais pasotintas, žmogaus smalsumas ieško jų vis daugiau ir daugiau, nors nauja jis ten nieko neberanda. Morališkai daugiausia nusikalsta ne tie, kurie mažiausiai apie tokius dalykus nusimano, bet dažniausiai tie, kurie labai daug apie juos žino ir yra, palyginti, geriausiai "apsišvietę". Seksualinių dalykų smalsumas yra viena sričių, kur pasireiškia seksualinio polinkio veiklumas. Kaip apskritai to polinkio veiklumas, taip ir jis, pasireikšdamas tos krypties smalsumu, niekada nėra galutinai patenkinamas, ir, jei tik jis nėra apribotas moralinių principų, veda žmogų į vienašališkumą bei seksualinius iškrypimus.
Todėl nuosaikioji, ypač katalikų, pedagogika mažai tekalba apie seksualinį švietimą, o daugiau kalba apie seksualinį auklėjimą, kaip apie vieną iš daugelio bendrojo auklėjimo atžvilgių, kurių auklėtojai negali praleisti.
Kalbant apie seksualinį auklėjimą, paprastai visi sutinka, kad vaikui, paaugliui ir jaunuoliui turi būti atitinkami klausimai auklėtojų paaiškinti, kad jie neieškotų jiems atsakymo, kur jie ras jį iškraipytoje ar suvulgarintoje formoje. Joks rimtas auklėtojas jau nerekomenduos vaikams pasakoti gandro istoriją. Tačiau pats klausimas yra tiek subtilus, kad jį gali vaikui pasakoti tik jam artimiausi žmonės ir kad jis netinka atvirai klasėje nagrinėti. Todėl nuosaikaus aiškinimo šalininkai laikosi tuo atžvilgiu nusistatymo, kad tokius aiškinimus turi atlikti šeimoje tėvai ir kad bendras tų dalykų aiškinimas mokykloje gali visą tą reikalą išpūsti ir tapti proga, provokuojančia didesnį vaiko ar jaunuolio susidomėjimą tais dalykais. Kad tokie paaiškinimai būtų kiekvienam vaikui laiku ir kad jie neneštų intymių klausimų į viešumą, jie turi būti atliekami individualiai šeimoje. Tik šeimos sąlygomis galima patenkinti tokio paaiškinimo pagrindines sąlygas: jie atliekami palaipsniui tam tikromis progomis ir aiškinama tik tai, kas tuo metu reikalinga, būtent, kada vaikas ko klausia arba kai numatoma, kad jis apie tuos dalykus turės progos sužinoti bei patirti iš draugų arba jie jam iš viso greit pasidarys aktualūs (pvz., artėjant brendimui). Tokiais paaiškinimais siekiama duoti vaikui ar jaunuoliui rimtai įprasmintą atitinkamų klausimų supratimą, kad jie jaustųsi pakankamai informuoti ir suprantą tų dalykų prasmę ir nebesidomėtų, ką jų draugai apie tai kalba, ar kur apie tai rašoma. Taip paaiškinant kalbamus klausimus šeimoje, atpuola bet koks reikalas tuos dalykus aiškinti mo kykloje. Be to, kaip matėme, tokių dalykų nagrinėjimas iš karto suaktualina klausimą visai klasei ar kitokiai jaunimo grupei — ir tiems, kuriems tas klausimas jau aktualus, ir tiems, kurie dar juo nesidomi. Mokykloje jau sunkiau pritaikomas laipsniškas tų dalykų aiškinimas. Aiškinimas didelei mokinių grupei ar klasei tą intymų reikalą išvelka į mokinių bendrų svarstymų bei pokalbių plotmę ir sudaro nuotaiką —daugiau žinantiems tuos dalykus toliau komentuoti.
Antrą esminę klaidą daro natūralistai, laikydami seksualinę moralę tik papročių reikalu ir tuo sumažindami jos reikšmę. Seksualinis polinkis yra žmogaus prigimties dalis.
Įdiegdama žmogui šį polinkį, Apvaizda numatė ir tam tikras kliūtis, kurios neleistų jam per daug reikštis ir griauti bendrą žmogaus asmenybės pusiausvyrą. Viena pagrindinių kliūčių prieš šio polinkio vyravimą ir ypač prieš jo atvirą pasireiškimą yra žmogaus įgimtas gėdos jausmas — bendras visiems žmonėms ir lygiai besireiškiąs visose rasėse ir visose kultūrose. Gėdos jausmas subręsta drauge su lytiniu brendimu ir saugo anos srities intymumą. Morališkai ir pedagogiškai tas jausmas yra labai vertingas, ir kieno nors gėdos jausmo susilpnėjimas paprastai suprantamas kaip jo moralinio puolimo simptomas. Todėl reikia neigiamai vertinti visas tas aplinkybes, kurios veda į gėdos jausmo atbukinimą ar bent prie jo prisideda.
Toje šviesoje reikia vertinti ir viešą seksualinių dalykų nagrinėjimą. Kur tie dalykai nagrinėjami bendrose klasėse, mes jau vargu drįstume tvirtinti, kad tai prisideda prie tose klasėse sėdinčių jaunuolių drovumo stiprinimo. Kai tie dalykai imami viešai svarstyti, neišvengiamai mažinamas jų intymumas ir įprantama nesidrovėti atvirai ir viešai apie juos kalbėti. Ta prasme katalikų pedagogika griežtai pasisako prieš viešą seksualinių klausimų aiškinimą mokyklose. Tie dalykai bendros informacijos atžvilgiu įeina į tėvų pareigas, o seksualinės moralės klausimų aiškinimas priklauso religinio auklėjimo autoritetams.
Kaip matėme, augančiam bei bręstančiam jaunimui reikalinga rimtai apgalvotų ir laiku perteikiamų informacijų. Tačiau toks atitinkamų faktų išaiškinimas ir atsakymas į jiems iškylančius klausimus dar neapima viso seksualinio auklėjimo. Pagrindinė tos srities auklėjimo problema yra, kaip žmogaus gaivalingai besireiškiančią atitinkamų polinkių energiją palenkti moraliniams reikalavimams. Vadinamas seksualinis švietimas to nepasiekia, ypač kai tikima, kad žinojimas daug faktų paveiks žmogaus laikymąsi. Viso gi seksualinio auklėjimo tikslas juk nėra biologinės žinios, o reikalas padėti jaunam žmogui save suprasti, apsaugoti jį nuo drumsčiančių neaiškumų ir fantastiškų spėliojimų, apsaugoti jį nuo gatvės "švietimo" ir nuo jo fantazijos užteršimo nešvariais vaizdais, apsaugoti jį nuo skaudžių klaidų ir išlaikyti jo gryną širdį šeimos gyvenimui. Visi šie siekimai mažiau pareina nuo biologinės žmogaus prigimties žinojimo, o daugiau nuo jos teisingo supratimo bei įsisąmoninimo, kad žmogaus prigimtyje besireiškiančios jėgos turi būti palenktos moralei, kad jos nenustelbtų jo dvasinių jėgų. Tuo būdu seksualinis auklėjimas yra iš esmės moralinis auklėjimas, padedąs jaunam žmogui teisingai įaugti į seksualinę moralę. Iš jo jaunimas turi gauti ne tik informacijų apie atitinkamus reiškinius, bet dar daugiau suprasti jų moralinę prasmę ir pasisavinti moralinius principus.
Redakcijos prierašas. Su autoriaus mintimis sutinkame, kad geriausi ir tinkamiausi vaiko apšvietėjai seksualinėje srityje yra tėvai. Tačiau iš praktikos žinome, kad yra labai mažas nuošimtis tėvų, kurie turėtų pakankamai žinių, sugebėjimo ir drąsos ši klausimą ir morališkai ir biologiškai tinkamai išaiškinti. Tada tenka ieškoti kitų galimybių. Tai gali atlikti kunigas arba auklėtojas. Katalikų moralė smerkia viešą ir smulkų biologinių funkcijų aiškinimą, tačiau ragina, kad būtų (jeigu reikia, ir viešai) aiškinama seksualinių klausimų moralė, nedrausdama kukliai ir tinkamai paminėti vieno kito bendresnio pobūdžio biologinio dėsnio.