ALFONSAS GRAUSLYS
II
Trapistai
Viena griežčiausių kontempliatyvių vienuolijų yra cistersai, populiariai vadinami trapistais. Jie ištikimai laikosi tų klasiškų dvasinio gyvenimo taisyklių, kurias VI šimtmetyje parašė didysis Vakarų vienuolinio gyvenimo tėvas — Šv. Benediktas. Jo regula, anot teologų, yra proto triumfas, tobulas žmogaus prigimties pažinimo ir dvasinio vadovavimo kūrinys. Popiežius Viktoras III ją lygino su Mozės įstatymu. Kai amžių bėgyje aplinkybių priversti kai kurie vienuolynai, kurie buvo šia regula pagrįsti, nuo jos nutolo, ją sušvelnindami arba jos aiškinimą pritaikydami gyvenamajam amžiui, tai cistersų dalis pasiryžo šią regulą vykdyti visame jos grynume ir tobulume. Iš čia cistersų — trapistų ordino inicijalai — O.C.S.O., kurie reiškia: griežto laikymosi cistersų vienuolija. Vadinasi, vienuolija, kuri griežtai laikosi Šv. Benedikto regulos. Mat, yra ir kitų cistersų, kurie nevadinami trapistais, nes jie gyvena pagal sušvelnintą Šv. Benedikto regulą. Nesigilindami į trapistų istorijos eigą, turime pasakyti, kad į dabartinį jų susitvarkymą juos pastūmėjo didysis XII šimtmečio mistikas, pamokslininkas, rašytojas ir veiklusis Bažnyčios šulas — cistersas Šv. Bernardas ir XVI šimtmetyje gyvenęs ordino viršininkas Rance.
Norint suprasti trapistų dvasios pasaulį, reikia įsigilinti į Šv. Benedikto regulą (vis naujų jos tekstų leidinių ir komentarų netrūksta knygų rinkoje, kas rodo regulos aktualumą) ir reikia susipažinti su Šv. Bernardo raštais, kuris tikra prasme yra trapistų ordino dvasios tėvas. Tai buvo nepaprastos jėgos ir degančio dvasingumo asmenybė, vienas didžiausių pamokslininkų. Tokia buvo galinga jo iškalba, jog motinos ir žmonos bijojo, kad jų vaikai ir vyrai — Bernardo pamokslų ir asmenybės paveikti — nepaliktų pasaulio ir jų neapleistų. Mat, jis visas liepsnojo Dievo meile. "Dievo meilės saikas", — jis sakydavo, — "tai Jį mylėti be saiko." Bernardo mistika yra Dievo artimybė, pagrįsta meilės išgyvenimu. Todėl Dievo meilė turi būti pirmutinis mūsų rūpestis, nes — anot jo nuostabaus posakio — "kaisti yra daugiau negu žinoti". Meilės įkaitinta širdis yra svarbiau negu šaltas protas, kuris tikėjimo tiesą tik pažįsta, bet jos nemyli. Šitą pagrindinį Šv. Bernardo dvasios toną reikia išgirsti, norint suprasti trapisto gyvenimo heroizmą, nes heroizmas yra didelės meilės išdava.
Vaduodamiesi Šv. Bernardo žodžiais, kad "nieko nėra negalimo tiems, kurie tiki, ir nieko sunkaus tiems, kurie myli", trapistai sukūrė tokį aukos pilną gyvenimą, kad — to paties šventojo žodžiais tariant — jų gyvenimo pavyzdžio ir atgailos paveikti kiti prisikelia gyvenimui.
Metę pirmąjį žvilgsnį į trapistų gyvenimą, pažiūrėkime, ką mes jame pastebime, ko kitur nerandame. Tai visiškas ir nuolatinis tylėjimas, be jokių, kad ir trumpų pasikalbėjimo valandų kasdienio poilsio metu. To nėra jokioje kitoje vienuolijoje.
Net ir apie savo sielos reikalus norėdami pasikalbėti, jie kiekvieną kartą turi gauti viršininko leidimą. Tylėjimo griežtumas matosi ir iš to, kad net būtiniausi dalykai "pasakomi" sutartiniais ženklais. Nors Šv. Bernardas tiems, kuriems toks tylėjimas kartais atrodytų persunkus, primena, kad "jei jie galvotų apie griežtą atskaitomybę, kurios Didysis Teisėjas pareikalaus iš jų žodžių, jiems nebūtų sunku tylėti". Vis dėlto, kokia milžiniška auka, bent tarpais, turi būti socialinei žmogaus prigimčiai toks tylėjimas! Pagal pačių trapistų liudijimus, jie kartais dėl tokio tylėjimo patiria sukrečiančius psichinės krizės momentus. Bet tai būna tik kartais, nes dvasiniai vis labiau bręstant ir tylos tuštumą vis labiau Dievu užpildant, tos aukos sunkumas darosi pakeliamesnis.
Giliau žvelgdami į trapistų gyvenimą, pirmiausia susipažinkime su išorine jų gyvenimo aplinka, o po to — su dvasine atmosfera, kurioje jie gyvena. Čia mes dažnokai naudosimės tų žmonių išgyventais jausmais, kuriems teko susidurti su trapistais.
Nuošaliai, toliau nuo miestų, dažniausiai gražioje gamtoje (nes didžiųjų mistikų įsitikinimu grožis nuteikia kontempliacijai) stovi trapistų vienuolynai. Skirtingas pastato stilius ir dažniausiai akmens statyba, su į vienuolyną įjungta bažnyčia, žadina kietos askezės nuojautą. Įėjęs į vidų, iš karto pajunti kažkokią neįprastą, didžiulę, pradžioje net nejaukią rimtį. Rodos, atsistoji prieš didelę šviesą, kuri tave kiaurai peršviečia ir parodo tavo visišką skirtingumą, neatitikimą ir tai vietai nesiderinimą. Bažnyčioje pamatai didingą paprastumą ir neturtą (jokių pagražinimų ir statulų). Niekas tavęs neišblaško ir nenukreipia nuo to, kas esminga. Kadangi trapistai yra griežtai atsiskyrę nuo pasaulio ir neturi parapijų bei jokių pastoracinių ryšių su tikinčiaisiais, tai visas vienuolynas yra izoliuotas nuo bet kokio bendravimo su bet kuo. Lankytojus priima svečių viršininkas, ir vyrams lankytojams yra progų pamatyti bažnyčią bei vienuolyną, kai vienuoliai būna kuo nors užimti ir jų nesimato. Šiaip jau lankytojams yra skirta bažnyčioje grotais atskirta vieta, kurioje jie gali sekti bažnyčioje vykstančias pamaldas. Bažnyčioje būdamas, išgirsti, o kartais ir pamatai vienuolį, kuris skambina vieninteliu trapistų bažnyčios bokšte esančiu varpu. Tai varpas, tvarkąs visą trapisto dienos gyvenimą ir, anot vieno abato, "giedąs Dievo valią." Tai visuomet lygus, švelnus ir melodingas balsas, tartum mylinčios ir mylimos motinos žodis, kuris kalba į savo vaikus ir kuris, pagal vieną rašytoją, veikia, "kaip valantis pašlakstymas."
Atėjęs į bažnyčią pamaldų metu, išgirsti giedojimą, nes visos trapistų oficialios maldos giedamos ir giedamos tuo klasišku, ramybe dvelkiančiu ir ramybę nešančiu gregorianiškojo choralo būdu. Tas choralas yra jų Dievuje nurimusio gyvenimo išraiška. Tam, kuris kelioms valandoms ar dienoms pas trapistus apsilanko ir, medžiaginių bei dvasinių rūpesčių blaškomas ir išsiblaškęs, ramybės neturi, tam šis giedojimas pradžioje nebus patrauklus. Bet po kurio laiko jis pasijus neturįs ramybės ir pradės jos ilgėtis. Ilgainiui jo negalės neveikti toji "muzikinė evangelija", tas "muzikinis gotikas", kaip šį giedojimo būdą vadina prancūzų rašytojas ir atsivertėlis J. K. Huysmans, nes nėra kito tokio giedojimo, kuris taip žmogaus širdį keltų aukštyn, kaip šis.
Pirmieji įspūdžiai pradeda giliai smigti į širdį. Pamatai sudvasintus, beveik nežemiškus veidus, kurių niekur pasaulyje nesi matęs. Dalyvauji Šv. Mišiose, už kurias dvasingiau laikomų niekada nebuvai matęs. Kiekvienas gestas: dvasios ir kūno maldos išraiška. Visa jų išorė skelbia: čia maldoje skęstama. Sumenkę, išbalę veidai įtikina, kad jų konstitucijos žodžiai — "kontempliacijos ir atgailos keliu ieškome dvasinio gyvenimo tobulybės" — nėra tušti. Pradedi jausti, kad Šv. Bernardo kontempliacijos ir Rance'o atgailos dvasia yra šiandienė trapistų dvasia.
Širdin įsmigusių įspūdžių paveiktas, pradedi įdomautis ir tuo, kas ne visiems matoma ir žinoma. Ir štai patiri, kad trapistų vienuolijoje maldai, tiesiogine prasme, kasdien skiriama šešios valandos, o toms pratyboms, kurios vienuolį maldai paruošia, — dar keturios valandos. Taigi, kiekvieną parą dešimt valandų — išimtinai Dievui. Švč. Mergelės Marijos Valandos ir Brevijorius ištisai giedami paskirtomis valandomis. Tos giedamos psalmės ir himnai turi maitinti dvasią reguliariu kontempliacijos kiekiu ir ilgainiui turi virsti nuolatine kontempliacija. Štai kodėl dienotvarkėje mąstymui skiriamas tik pusvalandis nakties metu ir 15 minučių vakare. Juk pagal Šv. Benedikto regulą, kontempliatyvus vienuolis, nuolat susijungęs su Dievu, yra nuolatinės maldos dvasios persunktas. Verta čia prisiminti reikšmingą abato Kasijano įspėjimą: "Kas meldžiasi tik tiek, kiek jis yra ant kelių, tas mažai meldžiasi."
J. Paukštienė
Alkoholikas (spalv. pieštukai)
Dalyvavimas ankstyvose rytmečio Mišiose ir kasdienis dalyvavimas iškilmingose giedotose Mišiose priklauso prie tiesioginės maldos valandų. Kasdienis abato pamokymas, regulos aiškinimas, trijų valandų dvasinis skaitymas ir studijos paruošia ir pagilina maldą. Šis skaitymas, pagal Šv. Bernardo mintį, padeda jiems tobuliau elgtis ir gyventi, padeda pažinti savo dvasinio vargo gelmes ir nutolimą nuo Dievo, o iš antros pusės —- Dievo didybę ir Jo meilę žmogui.
Didžioji maldų dalis atliekama naktį. Atsikėlę kasnakt antrą valandą ryto, po kelių minučių jie pradeda savo maldą. Kad nakties laikas tinka tikrai giliai maldai, tai jaučia daug kas. Čia prisimena R. Tagore žodžiai: "Kai dangaus spalvos vysta, ir užuolaidos nusileidžia ant dangaus langų, tada man širdis sako, kad vakaras ateina kaip tik tam, kad išjungčiau pasaulį, kad paskirčiau laiką, kai tamsuma turi būti užpildyta Vieninteliu." Kaip prasmingas tas dvasinis trapistų aktyvumas, kai didelė pasaulio dalis skęsta miego pasyvume! Jie tada "meldžiasi už sielas tų, kurie pamiršo savo sielą" (Daniel Rops).
Trapistai ne tik meldžiasi, bet ir atgailauja. Kad maldos ir kontempliacijos pagalba jie galėtų susijungti su Dievu, pirmiausia reikia atsiskirti nuo visa to, kas nėra Dievas. Tas skausmingas atsiskyrimas vyksta per atgailą. Kokia gi trapisto atgaila?
Jau esame minėję nuolatinį tylėjimą. Nors tai atgaila, bet ji apsaugo nuo skaitlingų nuodėmių, kurios padaromos bekalbant. Ji padeda susitelkti kontempliatyviai maldai. Tas trapistų tylėjimas, kaip sako amerikietis rašytojas trapistas Thomas Merton, įsiskverbia į pačius akmenis ir persunkia žmones, kurie ten gyvena. Tai ne tik išorinis, bet ir vidaus nutilimas, kai negalvojama apie save, kai vaizduotė nemaitinama tuščiais vaizdais. Kad tylėjimas yra atgaila, nereikia aiškinti: užtenka pabandyti vieną, kitą dieną patylėti!
Iš tylėjimo kyla vienatvė, kuri taip pat yra atgaila. Kai negali su kitais savo jausmais, mintimis pasidalinti, tada esi vienas, nors visas vienuolynas su tavim drauge. Tylėjimas ir vienatvė pradžioje išgyvenami labai skausmingai. Tik ilgainiui, kada ta tuštuma vis labiau įprasminama Dievu, trapistas pajunta, kad "tyla ir vienatvė yra aukščiausia gyvenimo prabanga", ir "viskas manyje dideliu šauksmu maldauja vienatvės ir vien Dievo" (T. Merton). Per vienatvę pasišalinama nuo pasaulio ir nuodėmių užnuodytos atmosferos, nuo tokios atmosferos padiktuotos galvosenos, pasikalbėjimų ir visa to, kas silpnina dvasingumą. Tokiu būdu, žmogus įžengia į dvasiai sveikesnę atmosferą. Taip galvoja trapistai.
Kasdienė kova su savuoju "aš" už savęs patobulinimą yra nuolatinė atgaila, nes ją lydi kasdieniai savęs išsižadėjimai, nusigalėjimai, nusikryžiavimai. Ir tą kovingą darbą įkvepia maldavimas: "Viešpatie, išgelbėk mane nuo manęs!" Dievas turi pasidaryti mūsų minčių, norų ir svajonių centras, o ne mes patys. Dvasiniame gyvenime galioja dėsnis: niekada nepradedama tikrai gyventi, kol neturima drąsos mirti.
Trapisto įžadų turinys negali būti įvykdytas be atgailos dvasios. Jis daro ne tris įprastus įžadus, bet penkis: netvirto, skaistybės, paklusnumo, pastovumo ir gyvenimo pakeitimo įžadus. Įžadais atsisakoma savo laisvės ir atiduodama save Dievui, kaip dovaną. Daugiausia atgailos dvasios reikalauja paklusnumo įžadas, nes jis reiškia visišką priklausomumą nuo regulos ir abato ir yra sujungtas su nuolatiniu nuolankumu. Paklusnumas yra didesnė auka negu skaistybė ar neturtas, nes jais išsižadama to, kas yra mūsų. Paklusnumu gi išsižadama savęs. Todėl Šv. Benedikto reguloje paklusnumas minimas net 42 kartu — paklusnumas be murmėjimo, netgi su džiaugsmu, ne tik išorinis, bet ir vidinis, matant viršininko įsakyme Dievo valią.
Prie trapisto atgailos priklauso susilaikymas ir pasninkai, kurie yra labai aštrūs. Mėsa ir žuvis yra išimta iš trapisto mitybos visiškai ir visam laikui. Palyginti artimoje praeityje jie nevartojo jokių riebalų. Be bendrojo Bažnyčios pasninko Gavėnioje, jie turi savo vienuolinį pasninką: nuo rugsėjo 14 dienos iki Gavėnios pradžios. Vadinasi, didžioji metų dalis gyvenama griežto pasninko ženkle, kai dienos bėgyje yra tik vienas pagrindinis valgymas. Antrasis valgymas susideda iš duonos ir vandens.
Atgailą reiškia ir ankstyvas kėlimasis ir pats miegojimo būdas, nenusivelkant abito ir gulint ant kieto guolio. Žiemą einama gulti 7 val. vakaro, o vasarą — 8val. Keliamasi visada 2 val. ryto. Po tokio palyginti trumpo miego (vasarą leidžiama valandą pailsėti po pietų) keltis kelių valandų naktinei maldai ir kitiems užsiėmimas nėra lengva. Bet — nuostabus dalykas — trapistai paprastai sulaukia gilios senatvės, o vegetarai juos stato pavyzdžiu, kad mėsa nėra būtina žmogaus sveikatai palaikyti.
Į rankų darbą, iš kurio trapistai gyvena pagal Šv. Benedikto regulą, taip pat žiūrima kaip į atgailą. Todėl visi vienuolyno nariai (ir broliai ir tėvai — kunigai) yra įpareigoti fiziniam darbui. Trapistas negyvena nei iš aukų, nei iš altoriaus, bet iš savo rankų darbo. Jis dirbamas tyloje ir susitelkime. Jis netrukdo ir nenutraukia nei kontempliacijos nei susijungimo su Dievu. Kai fiziniai dirbama, kai dvasioje dvelkia ramybė, tai visos mintys, įgytos skaityme, maldoje ir pamokymuose, giliau įsminga į sielą ir pradeda leisti savo daigus.
Atgailos dvasia dvelkia ir visos tos atgailos pratybos, kurios skiriamos trapistui, kai jis — kad ir lengvai, kad ir per neapdairumą — nusikalsta kuriai nors regulai ar papročiui. Prie visiems skirtų pratybų priklauso ir nusiplakimas kiekvieną penktadienį. Atgailą reiškia laiškų nerašymas ir jų negavimas, išskyrus vieną kitą laišką metuose tėvams. Atgailą reiškia jokių laikraščių neskaitymas, visiškas radijo ir televizijos atsisakymas ir, tuo būdu, nežinojimas, kas vyksta pasaulyje. Išimtinai svarbius ir pasaulinio masto įvykius praneša tik abatas. Nėra jokių išėjimų už vienuolyno sienų.
Tai atgailos, kurių prasmės tūlas žmogus nesupras, nes jis nesupranta pasaulio nuodėmių tragedijos, nesuvokia tos pusiausvyros paslapties, pusiausvyros, kurią nuodėmė suardo, o atgaila atstato.
Poetas Musset yra rašęs apie "tyliuosius vienuolynus, kurie moka mylėti." Visa atgailos dvasia, kurią randame trapistų vienuolynuose, yra ne kas kita, kaip atvirkščioji meilės pusė, nes atgaila rengia kelią meilei.
Metus žvilgsnį į dvasinį trapisto veidą ir tai, kas jį charakterizuoja, matosi jo noras gyventi gryna Evangelija. Jis, anot Šv. Rašto, yra augalas, "pasodintas Viešpaties namuose" ir "jo buvimas turi vieną prasmę: siekti tiesos šviesos ir malonės vandenų, leisti šaknis į Dievą, skleisti savo šakas tyroje Dievo atmosferoje, kvėpuoti dangumi ir siurbti į save nuostabius jo spindulius" (T. Merton).
Trapistų apaštalavimas yra ne daryti, ne kalbėti, bet būti. Kaip fiziniai židiniai spinduliuoja, šviesa, šilima ir energija, taip ir dvasiniai židiniai skleidžia dvasinę šviesą ir jėgą. Kaip šventos asmenybės — jau pačiu savo buvimu — kilnina tuos, su kuriais jos susiduria, taip ir trapistai ne vienam yra dvasiniai padėję savo kontempliatyvia ir atgailaujančia egzistencija. Jų vienintelis išorinio apaštalavimo pasireiškimas yra leidimas svečiams — gyvenantiems specialiose patalpose — pabūti keletą dienų jų dvasinio spinduliavimo atmosferoje. Daug didelių žmonių domėjęsi trapistais, ne kartą sustodavo jų svečių namuose. Ne vienas jų, matydamas trapistų heroizmo stebuklą ir Dievo malonės padedamas, užsidegė naujais pasiryžimais. Jau minėtas rašytojas ir atsivertėlis K. J. Huysmans, porą savaičių pabuvęs trapistų vienuolyne, ten atbaigė savo atsivertimo darbą. Savo veikale, vardu "En Route" (Kelyje), jis entuziastingai aprašo ten patirtus įspūdžius ir, naudodamasis Šv. Bonaventūros žodžiais, trapistų vienuolynus vadina priebėgos miestais (darydamas aliuziją į Senojo Testamento Mozės nustatytus miestus, kur nusikaltėlis galėdavo rasti saugią prieglaudą), į kuriuos visi turėtų skubėti: daryti atgailą už praeitį ir atgauti prarastą malonę.
J. Paukštienė
Kalėdų rytas (aliejus)
Šiais patogumų ir malonumų ieškojimo laikais, trapistai savo griežtu gyvenimu įrodo, kad pirmųjų krikščionybės amžių atsiskyrėlių dvasia nėra išnykusi. Įdomu, kad šiame krašte, kur daugelio žmonių tarpe randame tendenciją perdėti medžiaginių gėrybių vertę, trapistai švenčia savo istorijos aukso gadynę. Niekur kitur jie neturi tiek kandidatų į savo vienuoliją, kiek Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čia jie yra įkūrę dvylika trapistų vienuolynų. Visi jie perpildyti jaunais vyrais, kurie visuotino medžiagos branginimo amžiuje skelbia be žodžių, kad jie labiausiai brangina dvasines vertybes. Katalikiškąją knygą skaitančioji visuomenė Amerikoje — šalia vyskupo Fulton Sheen — negali negirdėti kito, vis labiau katalikiškoje literatūroje besireiškiančio atsivertėlio, rašytojo, trapisto Thomas Merton. Prieš keletą metų Amerikoje įsikūrė pirmasis moterų trapisčių vienuolynas. Tai vis reiškiniai, kurie — nežiūrint liūdnų ir baimę keliančių įvykių šiame krašte — rodo sveikas jėgas, glūdinčias giliose gelmėse.
Kas iš tikrųjų yra trapistai, supras tik tas, kuris — arčiau ir giliau susidūręs su jų dvasia — pajus, kad jų vienuolynai yra atsigaivinimo, šviesos ir ramybės vietos, o tam, kuris tų vertybių neturi, — sergančių širdžių ligoninės. Neveltui vienas rašytojas, pats visa tai pergyvenęs, užrašė savo dienoraštyje: "Jokioje žemės vietoje nesijaučiau arčiau dangaus, nes niekur kitur neužtikau trumpesnio atstumo ir mažiau kliūčių tarp Dievo ir žmonių, kaip čia."