ALFONSAS GRAUSLYS
III
Kartūzai
Viena originaliausių kontempliatyvių vienuolijų yra kartūzai. Tai mūsų laikų atsiskyrėliai, kaip pirmųjų krikščionybės amžių tyrų eremitai, įjungti į vienuolinio gyvenimo rėmus. Kadangi jie yra atsiskyrėliai, tai kiekvienas gyvena atskirai — savo mažo namelio patalpose. Kadangi jie priklauso vienuolijai, tai jų nameliai sudaro koloniją, tvarkomą vienos vadovybės ir regulos.
Kiekvienas dviaukštis namelis yra taip aptvertas ir atitvertas, kad į jį negalima įžvelgti iš kito namelio. Mat, kartūzas turi jaustis vienas. Pro langą matosi melsvas dangus ir Dievo gamtos panorama, skęstanti saulėje arba migloje. Šalia, to, bekraštė dvasios perspektyva į Dievą ir niekieno nedrumsčiama tyla.
Kadangi kartūzai yra vienuolijos nariai, tai kartkartėmis jie ne tik būna drauge, bet ir bendrauja. Žinoma, tik tiek ir tik tam, kad likęs vienatvės laikas būtų įmanomas pakelti. Tas bendravimas yra druska, sūdanti jų vienatvės duoną. Todėl jie tris sykius paroje susirenka į bažnyčią bendrų maldų giedoti (kitas, nors ir oficialias vienuolijos maldas jie atlieka pavieniui). Sekmadieniais ir šventėmis jie sueina į bendrą valgomąjį pietų (kitom gi dienom kartūzai valgo vieni iš bendros virtuvės pro langelį padėtą valgį). Vieną sykį savaitėje jie turi trijų valandų rekreaciją — poilsį, kurio metu jie poromis išeina į aplinkinę, žmonių negyvenamą gamtą. Šio pasivaikščiojimo metu jie turi teisę kalbėtis dvasinio gyvenimo klausimais. Taip pat trumpas rekreacijas, kad ir niekur neišeidami, jie turi sekmadieniais ir šventadieniais. Šituo atžvilgiu jie skiriasi nuo trapistų, kurie — kaip jau esame rašę — neturi rekreacijos ir pasikalbėjimo valandų, nes būdami visada drauge, kartu valgydami, miegodami ir bendrai dirbdami, jie atleidžia tylios vienatvės įtampą tyliu bendravimu.
Kartūzo vienatvė yra taip griežta, kad niekas neturi teisės įeiti į jo namelį ir net per uždaras duris į jį kreiptis, be viršininko leidimo. Retkarčiais pats viršininkas jį aplanko, norėdamas patikrinti, ar jo išorinis gyvenimo būdas atitinka vienuolijos papročius ir nuostatus. Mat, jei pagrindinis trapisto bruožas yra atgaila, tai kartūzo — vienatvė.
Kartūzai yra nuostabi vienuolija ir tuo atžvilgiu, kad ji, įsteigta prieš 800 metų, be jokių svyravimų, sukrėtimų ir reformų pasiliko tokia, kokia buvo anais laikais. Jų nepalietė nei šimtmečių srovė nei jokios pasaulio atmainos. Jie tebesilaiko tos pačios Šv. Benedikto regulos, papildytos pirmųjų atsiskyrėlių gyvenimo principais. Jie tebegieda gregorianiškąjį choralą jiems vieniems charakteringu — pratęstu būdu ir iš tų pačių viduramžių gaidų. Išorinė gyvenamos aplinkos išvaizda pasiliko ta pati. Tas pats senas, primityviais raktais durų užrakinimo būdas. Kai kitos senosios vienuolijos pergyveno kilimo, žydėjimo, kartais smukimo ir reformos laikotarpius, tai kartūzai nepatyrė ardančios laiko eigos. Teisingai jie sako: "Cartusia nunquam refor-mata, quia nunquam deformata — kartūzai niekada nebuvo reformuoti, nes jie niekada nebuvo deformuoti". Šią tiesą įrodo faktas, kad nei vienas kartūzų vienuolynas nepasidavė protestantų reformacijos įtakai: visi pasiliko ištikimi savajai Bažnyčiai ir vienuolijai. Tokio nepajudinamumo ir pastovumo pagrindas yra įsimąstymas ir įsigyvenimas į esmines krikščionybės tiesas. Neveltui ir vienuolijos šūkis: "Stat crux, dum volvitur mundus — kryžius stovi, kai tuo tarpu pasaulis keičiasi". Kartūzai tikrai yra amžinybės žmonės. Čia prisimena įrašas vienų kartūzų kapinių vartuose: "Žmogus eis į savo amžinybės namus. Kiekvieną valandą stoviu amžinybės angoje".
Kartūzai yra skirtingi ir tuo, kad jie mažiausiai save rodo pasauliui, mažiausiai rūpinasi savęs garsinimu, kad ir geriausia prasme. Jų visas gyvenimas yra "Kristaus Sekimo" knygos žodžių vykdymas: "Pamėk gyventi nežinomas ir būti nieku laikomas". Štai kodėl ant savo parašytų knygų jie nepasirašo pavardės ir kartais pasitenkina tik vienu žodžiu
A. Rūkštelė Rugių gubos
— "kartūzas". Štai kodėl jų vyriausiasis viršininkas nėra abatas, nes abatas naudojasi vyskupui privaloma garbe ir privilegijomis. Popiežiai nekartą siūlė jiems šią garbę, bet jie atsisakė. Štai kodėl jie visai nesirūpina savo švento gyvenimo narių kanonizacija (teisybę sakant, visi jie galėtų būti kandidatai į kanonizuotinus šventuosius). "Pamėk gyventi nežinomas" dvasia vaduodamiesi, jie ant savo mirusiųjų kapo pastato paprastą medinį kryžių, be mirusiojo vardo ir pavardės. Visi panašūs nuolankumo pasireiškimai yra priemonės užkirsti kelią tuščiai garbei ir pasididžiavimui, kurie galingai veržiasi į žmogaus sielą, kartais sutepdami geriausius darbus ir atimdami antgamtinę jų vertę. Kartūzų nuolankumas yra puiki Šv. Povilo žodžių iliustracija, kai jis rašė apie Kristų: "Jis pats save sunaikino... Jis pats save pažemino" (Pilyp. 2, 7-8). Kartūzai vengia bet kokios garbės, gerai žinodami, kad nėra tokių garbės smilkalų, kurių šimtmečiai neišsklaidytų, ir nėra tokio paminklo, kurio laiko dantys neįveiktų. Jie savimi nenori niekam užstoti Didžiosios Tikrovės.
Kartūzų istorija glaudžiai rišama su jų steigėjo Šv. Brunono gyvenimu. Jo palinkimas į vienatvę, kurioje jis norėjo gyventi tik Dievu ir Dievui, yra pagrindinė priežastis, palenkusi jį, su keliais bendraminčiais, pasitraukti iš žmonių tarpo. Ir štai XI šimtmetyje, Prancūzijos Alpėse, Cartause vietovėje (netoli dabartinio Grenoble miesto), jis pradėjo kurti atsiskyrėlių bendruomenę. Anais laikais išėjimas į tolimus kalnus prilygo pasitraukimui į tyrus. Kalnai tada buvo negyvenami ir, viduramžių pasekmėje, apsupti nejaukumu. Tenai Šv. Brunonas atsidavė ekstatinei maldai, ir jo draugai pajuto užburiantį tos maldos patrauklumą. Jie girdėdavo kartkartėmis jį sušunkant: "O Bonitas — o Gėrybe!" Mat, jis patyrė Dievą, kaip neapsakomą, nieku neįkainuojamą gėrį, vienintelį gyvenimo tikslą.
Iš pirmosios Kartūzijos vienatvės popiežius pašaukė Šv. Brunoną į Bažnyčios tarnybą. Bet po keletos metų, atsisakęs siūlomos vyskupijos, jis grįžo į pamiltą vienumą, tik kitoje vietoje, ir dabartinėje Kalabrijoje, Italijoje, įkūrė antrąją kartūzų bendruomenę. Jis ten mirė 1101 metais. Tik 1170 metais popiežius Aleksandras III patvirtino kartūzų regulą, ir vienuolija buvo oficialiai įkurta. Įdomu, kad tiek trapistų, tiek kartūzų pirmoji įsikūrimo vieta yra Prancūzija.
Kalbant apie mūsų laikų kartūzus visame pasaulyje, tenka pasakyti, kad didžiųjų vienuolijų tarpe jie yra patys neskaitlingiausi. Gal tai būtų įrodymas, kad jų vienuolija yra pati sunkiausia šiandieninio žmogaus jėgoms. O, gal būt, jie dėl to neskaitlingi, kad mažiau negu kiti žinomi? Pagal paskutinius davinius tebėra 18 vyrų ir 4 moterų vienuolynai. Iš viso, 600 vienuolių. Jų vienuolynus randame Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Jugoslavijoje. Vos prieš keletą metų pradėjo kurtis pirmasis vyrų kartūzų vienuolynas Amerikoje, Vermont valstybėje. (Trapistų vienuolynai yra paplitę po visą pasaulį. Jie turi apie 70 vyrų ir 30 moterų vienuolynų. Šiuo metu pasaulyje yra 3200 trapistų, jau padariusių amžinuosius įžadus).
Kartūzų gyvenimo būdą ir dvasią pirmiausia charakterizuoja didelė tyla, supanti jų vienuolynus. Ta tyla yra tokia didelė, kad, anot perdėto vieno žurnalo posakio, trapistų tyla atrodo triukšminga, palyginta su kartūzų. Mes, eiliniai žmonės, tos tylos ir tylėjimo nesuprantame ir galvojame, kad tai tuštuma. Tuo tarpu, ji yra "tobula pilnybė" (Walcheren). Kaip kempinė vandenyje sklidinai prisisunkia vandens, taip šie vienuoliai tyloje persisunkia visur esančiu Dievu. Tyloje ir tylėjime yra kažkas sakramentalinio. Juk tai atmosfera, kurioje dvasingumas plačiai išskleidžia savo sparnus.
Klauzūra,saugojanti kartūzų susitelkimą, yra griežčiausia. Ypač ji griežta pašalinių atžvilgiu. Giliau į vienuolyną įleidžiami tik vyskupai. Svečių priėmimas yra mažiau pageidaujamas ir praktikuojamas negu pas trapistus. Tai yra griežčiausia pasaulyje klauzūra. Todėl net jų vyriausiasis viršininkas, gyvenąs motiniškame vienuolyne, Grande Chartreuse, Prancūzijoje, pirmoje Šv. Brunono atsiskyrėlių vietoje, niekur neišvyksta. Romoje jį atstovauja pavaduotojas su dviem asistentais. Todėl net kartūzo tėvai gali aplankyti savo sūnų vieną kartą į metus.
Kartūzai gali skirti tiesioginei maldai dar daugiau laiko negu trapistai, nes kartūzai tėvai nedirba fizinio darbo. Pas trapistus gi tai yra visuotina prievolė. Kartūzų vienuolynus savo darbu išlaiko kartūzai broliai, kad kartūzai tėvai — be jokio trukdymo ir išsiblaškymo — galėtų tobuliau susitelkti ir pilniau Dievu gyventi. Kartūzas tėvas dirba tik vieną valandą į dieną. Vasarą jis augina gėles ar daržoves prie namelio prisiglaudusiame žemės sklypelyje, o kitu laiku jis dirba prie dailidės varstoto, stovinčio pirmame namelio aukšte, ir tik tuo tikslu, kad, fiziniai padirbėję, galėtų pagyvinti savo dvasios gyvenimą. Jei kas, nesuprasdamas tokio pareigų paskirstymo, piktinsis, tas teatsimena, kad žmonija, sutverta turėti bent atstovus, kurie tik Dievui gyventų ir Jam tarnautų pilnu, išorinių rūpesčių nepertrauktu dėmesiu. Tokie vienuoliai savo gyvenimu pateisina žmonijos buvimą, nors jos ir neatleidžia nuo Dievo pamiršimo atsakomybės.
Prisimenant oficialią ir privačią kartūzų maldą, dvasinius skaitymus, studijas ir mąstymus, reikia paliesti jų nakties maldų būdą ir skirtingą Šv. Mišių liturgiją.
Įsivaizduokime kartūzų bažnyčią: be statulų ir pagražinimų. Didžiajame altoriuje — pagal seną paprotį — medinis kryžius su sopulingąja Dievo Motina ir Šv. Jonu. Du šoniniai altoriai: Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Brunono garbei, su jų paveikslais. Be Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo, kuris yra didžiajame altoriuje, daugiau paveikslų nėra.
Vienuoliktąją nakties valandą pertraukę savo miegą (buvo atsigulę 7 val. v.), renkasi atsiskyrėliai, bažnyčios varpo šaukiami, rankose nešini mirkčiojančiais žibintais. Giliai nusilenkę altoriui, jie pradeda beveik keturių valandų giedamą maldą niekada nešildomoje bažnyčioje. Kai jie sustoja choro suoluose, kur kiekvieno vieta atitverta sienelėmis, kad būtų lengviau išsaugoti susitelkimas ir vienatvė, pustamsyje pasigirsta giedamos psalmės. Neskaitlingos lempos nukreipiamos į knygas. Kai tik vienam reikia skaityti lekciją, kiti užgesina savo lempas. Per "Te Deum laudamus" visa bažnyčia paskęsta gilioje tamsoje.
Švenčiausia pagarba Dievui lydi jų maldą: gilūs nusilenkimai, kartais parpuolimai kryžium ant žemės. Mažiausia klaida — ištariant maldos žodį — atlyginama pulpito pabučiavimu, o jei vadovaująs maldoms suklysta, jis atsiklaupia ir pabučiuoja žemę.
Kiekviena jų naktis tampa šventąja naktimi. Du žurnalistai, kurie ypatingu leidimu buvo įleisti į Grande Chartreuse vienuolyną aštuonioms dienoms, rašė: "Tų valandų, kurias praleidome naktį, klausydami giedančių vienuolių, niekada nepamiršime". Jie jaudinosi dėl savęs, nes ir "mes priklausome tai daugybei, kuri užtenkamai nesimeldžia, kuri garbina Dievą taip retai, kuri beveik niekada nedėkoja ir taip dažnai nusideda". Šie vienuoliai bando Dievui atlyginti kaip tik už tokių žmonių daugybę (Robert Serron — Pierre Vals: Au "desert" de Chartreuse). "Kartūzai", — pastebi W. Nigg, — "tai iškeltos į dangų rankos".
Kartūzai atnašauja Mišias pagal Lijono apeigas, kurių Šv. Brunonas laikėsi jau XI šimtmetyje. Charakteringa, kad maldose prie altoriaus laiptų pabrėžiamas tylos ir nuolankumo reikalas. "Pastatyk, Viešpatie, sargybą prie mano burnos", — pradeda kunigas Mišias 140 psalmės žodžiais, tęsdamas, — “ir budėtojus prie mano lūpų angos" (naujasis ark. J. Skvirecko vertimas). Labai trumpas Confiteor skamba šitaip: "Išpažįstu Dievui, palaimintajai Marijai, visiems šventiesiems ir jums, broliai, kad per savo kaltę labai nusidėjau puikybe, mintimi, žodžiu, darbu ir apleidimu. Maldauju jūsų: melskitės už mane". Kartūzų gestai Mišiose yra ekstatiški. Visas Mišių kanonas kalbamas plačiai, kryžmai ištiestomis rankomis. Pagarbinimui pakeliama tik konsekruota Ostija.
A. Rūkštelė Dillingeno gatvė
Kalbant apie kartūzų dvasingumą, reikia prisiminti, kad jie daro tris įžadus: pastovumo (visą gyvenimą pasilikti tame pačiame vienuolyne), gyvenimo pakeitimo (visą dvasios aktyvumą kreipti tik į Dievą) ir paklusnumo. Neturto gi ir skaistybės įžadai įjungiami į paklusnumo įžadą. Kartūzų kūrėjai tvarkė savo dvasinį gyvenimą pagal šūkį: Ar tai esminga? Jei kuris dalykas netarnavo Kristaus reikalavimui: "Reikia tik vieno" (Luk. 10, 42), ištraukdavo jį iš savo minčių ir gyvenimo. Jei tarnavo, įjungdavo. Nuolatinis akių įsmeigimas į Dievą neleisdavo jiems įklimpti į tvarinius. Juk daiktai ir žmonės pavergia sielą. Todėl reikia šalintis nuo pavergiančiosios tvarinių zonos, kad žmogus liktų laisvas Dievui. Štai kartūzų izoliavimosi prasmė.
Nutolti nuo pasaulio ir grįžti į Dievą arba atsiversti (nes kartūzai stojimą į vienuolyną lygina atsivertimui) padeda ne tik izoliacija, bet ir atgaila. Kartūzų atgaila, pasninkai ir kitos nusigalėjimo priemonės yra nemažiau griežtos kaip trapistų. Visada tik vienas valgymas į dieną, o vakare — duona ir vandeniu atskiestas vynas. Valgis be mėsos, žuvies ir kiaušinių. Penktadieniais — per visus metus — pasitenkinama duona ir vandeniu, vieną kartą į dieną. Charakteringa kartūzams atgaila, skirianti juos nuo trapistų: kasnakt miego pertraukimas keturioms vidurnakčio maldos valandoms ir po to vėl atsigulimas. Toks nenormalus nakties poilsio trukdymas, ir tai visą gyvenimą, turi būti labai didelė atgaila.
Pati didžiausioji kartūzo atgaila yra sunkiai apčiuopiama ir įvertinama. Ji yra nuolatinė ir nepertraukiama, vykstanti jo namelio celėje, kur jis kovoja už Dievo pilną įsiviešpatavimą savo sieloje, už visų dvasios galių palenkimą Dievo valiai. Ta kova kartais yra tikra agonija, kaip labai tiksliai išsireiškė jau anksčiau minėtieji žurnalistai, lankęsi Grande Chartreuse, prisiminę Pascal'io mintį, kad Jėzus yra agonijoje iki pasaulio pabaigos. Jie rašo: "Tai toji paslaptis, kuri kaip tik čia atsinaujina. Agonija — prigimties kova, kuri purtosi atsižadėjimo ir mirties. Tai yra kova vienatvėje ir tyloje: be liudininko, be jokio žmogiško suraminimo. Jauni, pilni gyvybės ir ugnies vyrai ateina čia mirti egoistiniam prigimties gyvenimui."
Didžiųjų kontempliatyvių vienuolijų atgaila yra pratęsta Kristaus agonija. Jie atsižada pasaulio ir žmogaus meilės, trokšdami aukštesnės meilės. Ir tik šia meile suliepsnoję, jie įstengia pilnai atsižadėti žemesnės, gamtinės meilės. Tik tas gali stipriai aukotis ir kentėti, kas stipriai myli.
Gražiausią paminklą kartūzams pastatė mūsų laikų atsivertėlis, olandų rašytojas Pieter van der Meer de Walcheren, parašydamas knygą, vardu "Baltasis Rojus" (knyga išversta į visas didžiąsias kalbas). Lankydamasis pas trapistus, jis pajuto pirmąjį malonės pastūmėjimą į atsivertimo kelią. Vėliau jis specialiai apsigyveno su šeima netoli vienos Benediktinų abatijos, geisdamas kontempliacijos šilimos ir spinduliavimo. Šilima ir spinduliavimas pradėjo veikti: sūnus įstojo į benediktinus, o duktė — į benediktines. Kartą jis apsilankė pas Šveicarijos kartūzus Valsainte vienatvėje ir po to parašė nuostabų veikalą, iškeldamas nepralenkiamą kontempliatyvinio gyvenimo vertę. Kartūzų gyvenimo būdas, jis dėsto, yra heroiškos meilės įkvėptas. Tik jų gyvenimas yra tikrai prasmingas, o mūsų gyvenimas — su jų palygintas — yra netvarkingas ir beprasmis. Kad iš jų gyvenamos aplinkos, geidžia rašytojas, galėtume išsinešti bent vieną kitą dalyką, koks tai būtų neapsakomas viso mūsų buvimo praturtinimas!
Savo knygoje Walcheren labai giria pirmųjų amžių atsiskyrėlius, tuos "didžiuosius dvasios pionierius, kurie, atitverę pasaulį tyrų vienatve, nuo apgaulingai spindinčių iliuzijų atsigręžė į Tikrovę. Jie nuvyko į tyrus, norėdami išsaugoti gyvą dvasios ugnį ir pasilikti vien su Dievu, kaip mylimasis su mylimąja".
Su meile knygos autorius žvelgia į Šv. Brunono darbą bei padarinius, ir tas Valsainte kartūzų vienuolynas šaltose Alpių aukštumose jam atrodo švarus, blizgantis, iš dangaus nukritęs kristalas. Jis supranta, kad nors "kontempliatyvus gyvenimas yra laiptai ir durys į rojų, jis taip pat reiškia kovų lauką, prieš kurias mūsosios yra tik vaikų žaismas". Vis dėlto, net "baisiausios audros nepajėgia sudrumsti kontempliatyvios dvasios gelmių ramybės".
Iš vienuolyno viršininko lūpų jis išgirsta nuostabių žodžių apie kartūzų dvasingumą: "Gyventi Dievu ir tik Dievu — mūsų vienatvės siela ir jos gili paslaptis. Kiekvienas rūpestis kuo kitu, o ne šia vienintele meile, yra nereikalingas, nes tai, kas nėra amžina, yra permaža žmogaus širdžiai. Siela pasidaro dieviškojo grožio kaline; ji nebegali trokšti jokio sutverto gėrio, nes yra nepajudinamai įaugusi į dieviškosios meilės džiaugsmą".
Rašytojas Walcheren rašo apie vienatvėje gyvenančius kartūzus, kurie jam primena Jėzų tabernakulyje. Jis galvoja apie atokųjį vienuolyną, apie izoliuotus baltus namelius, ilgėdamasis celės ir klauzūros savo viduje, kur jis bent kartais galėtų atsiduoti dieviškajai kontempliacijai. Paskutiniame "Baltojo Rojaus" skyriuje randame visų autoriaus jausmų ir pergyvenimų santrauką, kai baigėsi lankymosi dienos Valsainte: "Jaučiausi išvarytas iš rojaus, antrą sykį prarasto rojaus".
* * * * * *
600 kartūzų, kaip sako vienas rašytojas, yra žemės Serafinų sielos, virtusios maldos smilkytuvais, kurios — parpuolusios ant veido — garbina Viešpatį. Šalia jų 3000 trapistų ir tūkstančiai kitų kontempliatyvių sielų. Deja, pasilieka vienas neatsakytas klausimas: ar visos šios Dievą mylinčios ir garbinančios sielos sudaro tą vieną teisingąjį, šimtui neteisingųjų atsverti, dėl kurio kadaise Viešpats žadėjo nebausti Sodomos?