DR. JUOZAS PRUNSKIS
Naujų mokslinių atradimų ir technikinės pažangos apstulbintas žmogus buvo besudedąs visas viltis į šias sritis, tikėdamas magiška pažangos galia. Deja, kruvini karai, raudonojo komunizmo žudynės, rudojo nacizmo krematoriumai parodė, kad tos viltys nepasitvirtina. Nekaltai liejamo kraujo tvaike, plienu užgniaužiamos laisvės laikotarpyje žmonės ima ilgėtis žmoniškumo ir idealizmo prošvaisčių; imama dairytis asmenybių, kurios idealus aukščiau vertino negu sočius stalus, asmenybių, kurių taurumas būtų lyg protestas prieš humaniškumo nepaisymą.
Nauja opera apie kankines
Gal būt, tos naujos nuotaikos paskatino ir Prancūzijos kompozitorių Francis Poulenc, tą patį, kuris anksčiau skleidė lengvo žanro kūrinius, dabar sukurti muziką operai, kurios libretas paremtas Jurgio Bernanos drama, vardu "Karmeličių dialogai". Veikalo siužetas atvaizduoja pergyvenimus tų šešiolikos karmeličių, kurios Prancūzų revoliucijos metu, 1789 m., buvo nukankintos. Operoje scenos keičiasi, kaip ir modernusis gyvenimas — nuo ramaus vaizdo vienuolyno celėse prie revoliuciniu triukšmu pritvinkusių miesto gatvių. Paskutiniame akte — minioms klykiant — širdį veriančiu jautrumu kankinės kalba "Deo Patri si gloria" (Tebūnie garbė Dievui Tėvui).
Ir ta nauja opera greitai rado vietą pirmaujančioje pasaulio scenoje — Milano "La Scala" teatre. Turtingais meno pastatymais išlepinta publika šią operą labai šiltai priėmė, net 19 kartų plojimais praskleisdama uždangą.
Paskutiniai kankinių laiškai
Prancūzų spaudos pasaulis parodė susidomėjimą tuo pačiu dalyku, išleisdamas veikalą "Dernieres Lettres de Martyrs" (Paskutinieji kankinių laiškai), kur 173 puslapių knygon sutelkti priešmirtiniai paskutinieji laiškai tų, kurie juos rašė kalėjime, laukdami kada giljotina nukirs jų galvas, pasilikdami ištikimi savo religiniams idealams ir katalikiškai pasaulėžiūrai. Tie laiškai yra rašyti motinoms, tėvams, broliams, seserims, artimiesiems. Juose tiek daug nuoširdumo, kad verta juos mums prisiminti, ypač kad tų žmonių, kurie už įsitikinimus atiduoda aukščiausią auką — savo gyvybę — mes negalime užmiršti.
Kun. Renei Coperschmidt, vos tik 34 metų amžiaus, 1794 m. sausio 3 d. rašė iš kalėjimo savo motinai:
— Neabejotikite mano nuoširdžiu pasivedimu Jums, mama, ir mano nelaimingai sesutei (jo sesutė, gyvenusi su motina, buvo akla; kita buvo įstojusi į vienuolyną). Aš niekada Dievo neprašiau, kad Jis atimtų tuos kentėjimus, kuriuos siunčia, bet tik prašiau, kad pildytųsi Jo valia ir kad Jis duotų mums jėgos užbaigti savo auką kilniu pasivedimu... Kenčiančioji mama. Jūsų skausmas atrodo didelis, bet tik prisiminkite Makabėjų motiną; su kokiu džiaugsmu ji siuntė savo vaikus į Dangų... Pasvarstykite taip pat, kaip Švenč. Mergelė stovėjo po savo Dieviškojo Sūnaus kryžiumi, ir žiūrėkite, ar Jūsų skausmas gali prilygti jos skausmui... Aš turėjau laimę gimti Katalikų Bažnyčios tikėjime, kurį aš išlaikiau iki dabar ir kuriame. Dievo malonei padedant, aš noriu mirti... Kaipgi garbinga mirti man už Tą, kuris mirė iš mano meilės! Ir kaipgi aš galėčiau nemylėti Tavęs, mano Jėzau, kuris mylėjai mane pirmasis, net iki mirties ant kryžiaus... Viešpatie, Tu tiek kartų buvai aukojamas mano rankose. Esu laimingas, kad dabar galiu savąją auką sujungti su Tavąja... Pagaliau aš būsiu išlaisvintas iš to purvino ir nuodėmingo kūno ir greičiau su Tavimi susijungsiu amžinybėje... Aš nuoširdžiai liudiju tiesą ir teisingumą prieš Dievą ir žmones. Mirštu nekaltas... Tegul mano kraujas atneš naudos tikėjimui ir tėvynei... Melskite už mane.
Jis buvo nukankintas tą pačią dieną. Neužilgo po to, gilaus skausmo paveikta, mirė ir jo motina.
Kitas tos pačios revoliucijos laikotarpyje savo krauju paliudijęs tikėjimo tiesas buvo kun. P. J. Rue. Jis mirė sulaukęs 40 m. amžiaus, tą pačią dieną, kaip ir aukščiau minėtasis. Prieš mirtį jis dar spėjo parašyti testamentą. Jame, prisimindamas savo tėvus, jis rašo:
— Nuoširdžiai norėčiau turėti paguodą — prieš mirtį dar apkabinti savo tėvą ir motiną...
Laiške pareiškia, kad jis atleidžia tiems, kurie pravedė tą neteisingą bylą prieš jį.
— Aš prašau Dievą jiems atleisti, kaip ir aš atleidžiu...
Pagaliau, atsimindamas savo artėjančią mirtį, jis rašo:
— Turiu viltį, kad Dievas suteiks man malonę ištverti iki budelio peilio. Aš to karštai meldžiu ir prašau savo draugus melsti.
Dar vienas Prancūzų revoliucijos kankinys, kun. Juozas Puech, buvo suimtas 1794 m. sausio 22 d., kai ruošėsi laikyti Mišias vienoje tikinčiųjų bendruomenėje. Kalėjime jis praleido 30 sunkių dienų, laukdamas mirties. Galutinis mirties sprendimas buvo padarytas 1794 m. vasario 24 d., tą pačią dieną jam buvo nukirsta galva. Prieš lipdamas į ešafotą, jis dar suskubo parašyti du laišku. Štai ką jis rašė savo laiškuose, kai jau mirtis beldėsi į jo kameros duris:
— Mano brangieji tėveliai, mano brangioji pussesere! Rašau jums jau paskutinį kartą, paskutinį kartą jūs iš manęs gaunate žinias. Man belieka tik keturios valandos gyventi. Maždaug tik prieš pusvalandį paskelbė sprendimą, kuriuo mane pasmerkia prarasti gyvybę ant ešafoto. Tebūnie Gailestingumo Viešpačiui teikiama begalinė padėka... Vienintelis rūpestis, kurį aš pergyvenu, tai kad visų gyvenimo momentų nepanaudojau didesnei Dievo garbei... Pasivedu visų jūsų ir visų savo draugų maldoms. Aš mirštu, kad galėčiau išlaikyti katalikišką, apaštališką Romos tikėjimą, ir tai yra mano didžiausia paguoda ir džiaugsmas. Jaučiuosi laimingas, kad galėsiu kentėti dėl Kristaus, tai darysiu atgailos dvasioje už savo nuodėmes... Jau išmušė dvyliktą. Už trijų valandų aš būsiu paaukotas. Visus jus aš apkabinu ir myliu Viešpatyje. Būkite tvirti tikėjime, pasidavę Dievo valiai, ištvermingi maldoje ir ypač uolūs Viešpaties įsakymų pildytojai. Tada jūs būsite užtikrinti, kad pasieksite amžinąjį gyvenimą, kurio aš laukiau ir kurio jums linkiu.
Paskiau dar jis parašė laišką savo draugui kun. Fabre:
J. Pautienius B. Babrausko portretas
— Jau atėjo valanda, mano brangus konfratre ir drauge. Už trijų valandų aš jau stosiu prieš Dievo teismą... Gera širdimi tai priimu, tikėdamasis, kad Viešpats priims mano gyvybės auką. Priimu tai atgailos ir atsiteisimo dvasioje... Sudie, mano brangus drauge. Aš tave apkabinu nuoširdžiai. Lai Dievas leidžia mums drauge būti Danguje, kaip mes buvome drauge žemėje. Aš mirštu, gindamas katalikišką, apaštališką Romos tikėjimą... Sudie paskutinį kartą. Aš tave apkabinu paskutinį kartą ir liekuosi tau pasivedęs draugas...
Priešmirtinė giesmė
Tik 35 metų amžiaus kun. Jean Marie Brannellec, pasmerktas mirti 1759 m. lapkričio 12 d. ir tą pačią dieną nužudytas, jau anksčiau pramatydamas savo mirtį, parašė bretonų kalba giesmę, kurioje sako, kad iš jo reikalaujama atsižadėti tikėjimo arba laukti, kada bus nukirsta galva.
— Aš pasirenku mirtį, — rašo jis eilėmis, — iš visos širdies. Aš pasiliksiu ištikimas savo tikėjimui.
Kreipdamasis į prancūzų tautą, jis taria:
— Manoji tauta, aš gailiuosi tavęs. Prieš mirtį dar kartą maldauju— atsimeski nuo to apakimo. Tvirtai laikykis Evangelijos. Drąsiai atverki savo akis, baimės aptemdytas, savo krauju aš parodysiu tavo klaidą. Už tikėjimą, gindamas tiesą, aš atiduodu savo gyvybę.
Kreipdamasis į dvasiškiją, jis eilėmis kalbėjo:
— O kunigai, mano konfratrai, nepraraskite ryžtingumo, darbuokitės šalyje, gindami tikrąjį tikėjimą. Kad laimėtumėte nors vieną sielą, niekinkite mirtį, ir Dievas jums atlygins. Mano broliai kunigai, neseniai nukankinti, jau yra danguje, gavę savo vainiką. Viešpatie Jėzau, aš Tavęs prašau, duok man jų ryžtingumą, kad aš pasiekčiau Tavo sostą.
O koks džiaugsmas eiti pas Jėzų, į Jo karaliją, už akimirksnio būti su Juo Danguje, kad ten galėtum ilsėtis visą amžinybę.
Persirengęs žandaru nešė Komuniją
Tragiško likimo sulaukė ir drąsus vienuolis kunigas Pacome Lessus. Prancūzijos revoliucijos metu jis persikėlė į kitą vietą, persirengė žandaru ir taip galėdavo kalėjimuose pasiekti uždarytuosius kunigus ir kitus katalikus, teikdamas jiems sakramentus. Jis buvo kartą sugautas malūne ir pasmerktas mirti (1794 m.), kad atsisakė duoti ištikimybės priesaiką revoliucionieriams. Prieš eidamas į nužudymo vietą, jis su kitais kaliniais atkalbėjo maldas už mirštančius ir jiems paliko mažą raštelį:
— Sudie, brangūs draugai. Aš apleidžiu šią žemę, kad galėčiau eiti į savo tikrą tėvynę, kur mes susitiksime vieną dieną. Be sustojimo darbuokitės, kad pelnytumėte tą laimę. Atminkite, kad pasaulio dalykai nieko nereiškia, ir atminkite, kad visi blogumai, kuriuos mes galime būti priversti čia iškęsti, nesvarbu kaip dideli jie būtų ir kaip ilgai besitęstų, yra saldūs ir malonūs, kai kenčiame dėl Dievo. Būkite tvirti tikėjime. Tas, kuris ištvers iki galo, bus išganytas. Atsiminkite kartais mane, aš jūsų niekada neužmiršiu.
Į ešafotą jis žengė, lyg kokioje ekstazėje būdamas, ir mirtį sutiko su kankinio tikėjimu. Tuo pačiu metu buvo areštuota ir jauna malūnininko duktė. Kitą dieną ir ji buvo pasmerkta mirti. Vedama į mirties vietą, staiga mirė prie giljotinos. Vis tiek budeliui buvo įsakyta nukirsti galvą bent jos lavonui.
Taip šiurpi buvo aštuoniolikto šimtmečio revoliucija Prancūzijoje. Tokia kruvina ji visur ir visada. Ir toje žvėriško žiaurumo jūroje, kaip šviesūs žiburiai, spindi ryžtingieji herojai, kurie už savo idealus nesigailėjo nei to, kas brangiausia — savo gyvybės.