K. PEČKYS, S. J.
Nuo tinkamo vaikų auklėjimo šeimoje priklauso jų laiminga ateitis. Negalima berniukų ir mergaičių auklėti, vartojant tuos pačius metodus, nes jų psichologiniai skirtumai yra labai dideli. Mergaitė yra paprastai jautresnė, todėl ir į jos auklėjimą reikia kreipti ypatingą dėmesį. Mergaitei turi labai daug įtakos šeimoje tėvas ir motina. Šiame straipsnelyje duosime kelias pastabas apie mergaitės santykius su tėvu ir su motina.
Tėvas ir dukra
Vienas tėvas kartą pasakė: "Rūpestį dukra palieku savo žmonai. Jos abi moterys, todėl greičiau susitars ir susitvarkys." Tokia tėvo laikysena yra suprantama. Motinos ir dukters prigimties bendrumas suteikia motinai daugiau galios įsiskverbti į mergaitės gyvenimą. Motinos sprendimai ir jų motyvai mergaitei bus labiau suprantami. Tačiau ir tėvas negali būti visiškai svetimas dukters auklėjime. Tėvas turi daug daugiau įtakos dukters vidiniam gyvenimui negu jis pats mano.
Šia proga bus naudinga prisiminti pavyzdį iš Kristaus gyvenimo, kai Jis pagydo Jajiro dukterį. Jajiras, pamatęs Kristų tarp žmonių, puolė Jam po kojų ir maldavo: "Mano duktė marinama; ateik, padėk ant jos ranką, kad pagytų ir būtų gyva." Kristus paguodžia tėvą tardamas: "Nebijok, tik tikėk". Atėjęs į Jajiro namus ir pamatęs verkiančius žmones, Kristus juos suramina: "Mergaitė nemirė, tik miega". Jis įeina į mergaitės kambarį, paima ją už rankos ir taria: "Mergaite, sakau tau, kelkis!" Ir mergaitė atsikėlė.
Čia atvaizduotas įvykis, kai tėvas savo dukrą laikė mirusia, bet Kristus pasakė, kad ji tik mieganti. Kaip kiekvienas Kristaus stebuklas, taip ir šis turi savo pedagoginę prasmę. Pasitaiko visa eilė beaugančio gyvenimo momentų, kur įvyksta ne tik fiziniai, bet ir moraliniai žmogaus pasikeitimai. Šiuose pasikeitimuose, kai jaunystės audros parbloškia beaugantį žmogų, tėvo mylimą dukrą, reikia rasti paguodžiančią mintį: mergaitė nemirė, bet miega. Tėvo pareiga surasti galia apdovanotą žmogų, kuris ją paimtų už rankos ir pasakytų: "Mergaite, sakau tau, kelkis!" Dvasinę gyvybę gali grąžinti tik Dievas, bet yra visa eilė vertybių, kur ir žmonės vaidina lemiamą vaidmenį.
Šeimoje dukra turi išsiugdyti ne tik moteriškumo, bet ir vyriškumo idealą. Motina yra atsakinga už moteriškumo idealo išvystymą, o tėvas yra atsakingas už gražaus vyriškumo idealą. Šeimoje dukra turi nuolat matyti žmoniško vyriškumo ir vyriško žmoniškumo paveikslą. Ši sritis davė ir Freudui įvairių originalių minčių. Jo mintimis yra persotinta mūsų laikų literatūra apie šeimą. Bet mums reikėtų papildyti tai, ko jo mintims trūksta. Reikėtų daugiau iškelti ir pabrėžti žmogaus dvasinį vyriškumo momentą, kur tėvas daugiau pasireiškia savo aukštesniojo gyvenimo viršūnėje kaip vyras. Reikėtų pabrėžti dvasios ir širdies vyriškumą, toliau proto ir valios vyriškumą, kuris tėvą charakterizuoja šeimoje ir už šeimos. Reikėtų daugiau iškelti subrendusia atsakomybe nušviestą vyriškumą, kuriuo tėvas pajėgia pernešti šeimos materialines ir dvasines negeroves. Tėvas, kuris šitokiose aplinkybėse moka pasirodyti subrendęs vyras, gali palikti savo dukrai neišdildomą įspūdį. Ir vėliau, kai ji rinksis savo gyvenimo draugą, tėvo sukurtas vyriškumo idealas gali suvaidinti dukters gyvenime lemiantį vaidmenį. Tai yra didelė tėvo atsakomybė prieš augančią dukrą.
Tėvas turi taip elgtis, kad nesugriautų savo autoriteto dukters akivaizdoje. Autoriteto kultūra yra sunkus amatas. Visi tai žino, deja, ne visi supranta, kaip vyriško charakterio apvaldymas ir autoriteto sukūrimas palieka aiškius pėdsakus dukters gyvenime. Kažkas yra pasakęs, kad mergaitė, kuri nemokėjo klausyti savo tėvo, nesugebės klausyti nė savo būsimo vyro. Be abejo, mes matome didelį socialinį santykių skirtumą tarp tėvo ir dukros, tarp vyro ir žmonos. Autoriteto ir paklusnumo santykis abiejuose atsitikimuose yra skirtingas. Tačiau autoriteto atžvilgiu ryšys gali būti vientisas tarp šeimos, kur dukra auga, ir šeimos, kur dukra bus savo vyro žmona. Pirmasis vyriško autoriteto įspūdis gali atsiliepti į dukros busimosios šeimos gyvenimą.
Šeimoje reikėtų ypatingą dėmesį kreiptį į ryšį tarp žmogaus socialumo ir autoriteto. Galima sakyti, kad autoritetas auga, augant žmogaus socialumui. Nesocialūs žmonės, kurie daugiau yra atsiskyrėliai negu kitų gyvenimo bendrininkai, arba visai neturi autoriteto arba, jeigu jį pasiekia, tai nueina prie jo piktnaudojimo ir išsigimimo. Nesocialūs žmonės, kurie nemėgsta bendravimo su kitais, jeigu yra žemesnėje padėtyje, išgyvena daugiausia sunkenybių esamų autoritetų atžvilgiu.
Dukteriai šeimoje gal mažiau sunkenybių su autoritetais yra dėl to, kad ji yra socialesnė negu berniukas. Tačiau brendimo laikotarpyje ir mergaitės ir berniukai išgyvena autoriteto krizes, nes jie pergyvena ir socialumo krizę. Todėl šeimoje yra labai svarbi tėvo pareiga diriguoti autoritetą socialumo kryptimi. Jei autoritetas užmuša žmogaus socialumą, jis paneigia pats save. Autoritetas turi iškilti virš paprastos disciplinos sąvokos. Autoritetas yra šeimos socialumo jungtis.
Motina ir dukra
Kartą Kristus susitiko neramią motiną, kuriai rūpėjo dukters gerovė. Tai buvo Tyro ir Sidono apylinkėse. Prie Viešpaties priėjo pagonė moteris, kurios duktė buvo piktosios dvasios apsėsta. Tai liūdniausias atsitikimas motinos gyvenime. Bet Kristus jai pasakė: "Duok pirma vaikams pasisotinti, nes nebūtų gera imti vaikų duoną ir mesti šunims". Tai pagrindinė tiesa vaikų auklėjime šeimoje. Tai motinai sąžinė neišmetinėjo, vaikų duona nebuvo atiduota šunims. Motina grįžta į namus. Piktoji dvasia nuo dukters buvo atsitraukusi. Pirmą kartą po ilgų nemigo naktų motina išlieja džiaugsmo ašaras ant savo dukters krūtinės.
Atrodo, kad šiame paveiksle reikėtų padaryti pagrindinę išvadą apie auklėjimą ir globą: dukra šeimoje turi būti taip fiziniai ir dvasiniai pasotinta, kad pikto dvasia neturėtų prasmės joje gyventi. Kristus lyg ir pramatė šunelio siluetą moderniosios šeimos gyvenime... Prie šeimos duonos vaikas yra pilnateisis narys. Šunelio vieta yra duonos trupinio dalelėje. Taip motina visoje šeimyninės duonos istorijoje kuria dukters likimą. Motiną jungia su dukra motiniškumas bei moteriškosios prigimties bendrumas, kuris jai suteikia galią įsiskverbti į dukros sielą. Dukters akivaizdoje motina randa moteriškumo tęsinį. Ji gali matyti save kaip Pirmąją Moterį dukters gyvenime.
Jeigu motina yra atviros dvasios žmogus, palinkės, kad dukra būtų daugiau negu motinos moteriškumo paveldėtoja. Dukra paveldi daug moteriškumo iš motinos, tačiau reikia sutikti, kad be paveldėto moteriškumo jau vystosi skirtingas moteriškumas dukroje. Žmogaus asmuo istorijoje yra vienkartinis, antrą kartą jis nepasikartoja. Ir dukros asmenybė išaugs skirtinga nuo motinos, nors ji daugiau ar mažiau bus motinos moteriškumo tęsinys. Iš čia kyla daug nesusipratimų tarp motinos ir dukros. Todėl reikia matyti ribą, kur susijungia visu savo turiniu motinos ir dukros moteriškumas ir kur jis pradeda skirtis.
Br. Murinas Sodyba (tempera)
Motina stovi dukters akivaizdoje su visu savo mergaitės ir motinos gyvenimu. Ji taip pat buvo mergaitė savo laiku. Mergaitės, moters, motinos kryžkeliuose ji tapo tuo, kuo šiandien yra šeimoje. Ir dukros auklėjime motina gali dažnai pavartoti savo asmenišką mergaitės ir dukros paveikslą. Ji gali pradėti aiškinti savo dukrai įvairius patarimus sakiniu: "Kai aš buvau jauna..." Taip, tu buvai jauna. Tiek griežtumas, tiek švelnumas, tiek pyktis, tiek viską atleidžianti dvasia gali pasirodyti kaip tolimas motinos jaunystės atspindys.
Dukra šeimoje — tai tavo rūpestis ir tavo džiaugsmas. Atsimink, kad moteriškumo vertybės sukūrimas dukroje dar nėra paveldėjimo ar tam tikrų normų bei tradicijų perdavimo reikalas. Kiekvienas istorijos laikotarpis ar net atskiri jaunystės periodai turi savo skirtingą moteriškumo idealą. Kiekvienai motinai dukters subrendime reikės apsispręsti. Reikės rasti išbalansuotą sprendimą tarp motinos mergautinių dienų prisiminimo, kur buvo kuriamas jos moteriškumo paveikslas, ir dukros žydinčios jaunystės, kur jau auga skirtingas moteriškumo paveikslas.
Nors ši mintis yra teisinga, bet kai kurių motinų gal ji nepatenkins. Kas yra tas skirtingas dukros moteriškumas? Tai priklauso nuo įvairių aplinkybių. Imkim kad ir dabartinę lietuvaitę mūsų šeimoje. Reikia manyti, kad jos moteriškumas išaugs kaip derinys tarp amerikietės ir lietuvaitės moters tipo. Motinos mato šį skirtumą: jų dukros skirtingos ir nuo tikrų lietuvaičių ir nuo amerikiečių.
Paskutiniaisiais metais Amerikoje du psichologai išleido knygą, vardu "Motinos ir dukterys". Savo srityje prityrę autoriai, kurie yra surinkę apie motiną ir dukterį daug davinių, patys pripažįsta, kad nė viena tauta neišgyvena tokio didelio pavojaus palikti motinos ir vaiko klausimo neišrišto, kaip Amerika. Motinos ir dukters santykiams tvarkyti jie duoda šį patarimą: laikyk, mylėk, leisk.Tai priklausomumo ir savarankiškumo klausimas. Mums reikėtų prisiminti svarbią tiesą, kad priklausomumo ir savarankiškumo idėja nemiršta, jeigu ir keičiasi jų būdai. Ne viena motina gal pasako: "Jau sūnaus nebesuvaldau, tai bent dukrą pasilaikysiu". Gerai, laikyk. Bet gal ir su ja bus panašių sunkenybių. Ir čia kovos nebus išvengta. O kas nori kovoti, turi užimti atitinkamas pozicijas. Tik šeimos be dėsnių ir be pozicijų galėjo prarasti vairą iš rankų vaiko auklėjime.
Dar norime priminti kartais pasitaikančią motinos ir dukters "sąjungą" prieš tėvą. Kartais motina stoja dukros pusėje prieš tėvą, kartais nori turėti dukrą savo pusėje prieš tėvą. Toks elgesys yra lygiai tiek blogas, kaip būtų bloga, jeigu tėvas ir sūnus arba tėvas ir dukra stotų prieš motiną. Šeimoje negali būti skirtingų grupių ar partijų, turi būti vienintelė stipri ir vieninga grupė, kuri vadinasi šeima.
Kristaus pasakojimas apie duonos metimą šunims kiekvienoje šeimoje yra labai įsidėmėtinas. Būtų šeimos nelaimė, jeigu vaikai gautų tik trupinius. Vaikai turi šeimoje pasisotinti ir fiziniai ir dvasiniai. Kas šeimoje gaus tik trupinius, ieškos duonos už šeimos ribų. O duona už šeimos reiškia fatališką žingsnį iš šeimos. Durų slenkstis gali šeimą jungti arba skirti.