J. Kidykas,S. J.
Gydytojams rūpi ne tik gerai pažinti ligos stovį, bet gerai žinoti ir tai, kaip ji išsivystė. Panašiai reikalinga žinoti, kaip išsivystė šių laikų šeimyninio gyvenimo problemos, nes tik tada galima sėkmingiau jas išspręsti. Tokią šeimyninio gyvenimo raidos studiją atliko prancūzas jėzuitas Tėvas De Lestapis. Jis neapsiribojo tik prancūzų šeima. Plačiai keliavęs, studijavęs įvairių tautų šeimyninius papročius, jis labai vykusiai iškelia bendrus visoms moderniškosioms tautoms bruožus. Ne viskas tinka kiekvienai tautai tame pačiame laipsnyje. Kai kurie modemiškojo gyvenimo reiškiniai vienas tautas palietė labiau, kitas mažiau. Teks mums patiems pagalvoti ir patikrinti, kiek T. De Lestapis iškeliamieji dalykai liečia lietuviškąją šeimą. Bet, atrodo, galima gan drąsiai tvirtinti, kad bent tremtyje ir emigracijoje atsidūrusi lietuviškoji šeima yra patekus į patį visų problemų sūkurį.
Didysis vakarinės civilizacijos posūkis į moderniuosius laikus įvyko su produkcijos mechanizacija bei jos organizacija plačiausiu tautiniu ir tarptautiniu mastu. Mūsų dar kaip idealu tebelaikomo tradicinio, nusistovėjusio šeimos gyvenimo formų reikia ieškoti anuose priešindustriniuose laikuose. Todėl T. De Lestapis grįžta bent 150 metų į praeitį, į taip vadinamąją buržuazinę visuomenės santvarką, kurioje vyravo labiau pasiturinti ūkininkija, miestų amatininkija, pirkliai, bajorija. Tų laikų šeimyninį gyvenimą charakterizavo trys bruožai. Šeima buvo didysis produkcijos vienetas, ji buvo gausi, ir tėvas buvo nediskutuojama šeimos galva.
Šeima kaip produkcijos vienetas
Šita tradicinė šeima pati gamino savo drabužius. Ji verpė, audė ir siuvo. Ji didžiavosi savo gaminiais. Ji turėjo ir savo darbo priemones: įrankius ir medžiagas: linus, vilnas, ratelį ir stakles, kaip šiandien turimas automobilis ar radijas. Šeima gamino savo maistą: ir kasdienę juodą duoną, ir švenčių pyragus, ir pieną, ir sviestą, ir sūrį, ir alų ir net vaistus. Visais šitais produktais rūpinosi šeimininkė, padedama vaikų ir samdinių.
Gausi šeima
Daug gimė, daug mirė. Kartais išmirdavo nuo 100 iki 150 vaikų iš tūkstančio. Žmogaus vidurkio amžius skaitėsi 30-35 metai. Šiandien, Prancūzijoje, tas amžius pašokęs vyrams iki 60, moterims iki 67 metų, o Amerikoje dar aukščiau. Įdomu ir tai, jog anais laikais buvo labai gausu ir nevedusiųjų, Vaižganto aprašytųjų "Dėdžių ir Dėdienių", kurie gyvendavo visą gyvenimą pas vedusius brolius ir seseris ir padėdavo jiems darbuotis. Didelis buvo skaičius kunigų ir vienuolių. Pvz., septynioliktojo amžiaus Prancūzijoje buvo tik apie 20 milijonų gyventojų, o dvasiškajame luome turėjo net 200,000 asmenų, kai šiandien 45 milijonams beliko tik 45 tūkstančiai.
Kitas tradicinei šeimai charakteringas bruožas buvo stoka profesijų mergaitėms ir moterims. Jos galėjo tik arba ištekėti, arba stoti į vienuolynus, arba likti netekėjusios namie. Moterystės buvo planuojamos luomo plotmėje: ūkininkai tuokėsi su ūkininkaitėmis, pirkliai su pirklių dukromis, bajorai su bajoraitėmis ir t.t. Išimčių pasitaikydavo, bet jos nebuvo giriamos nė mėgiamos.
Tėvas
Tėvo autoritetas šeimoje buvo aukščiausias ir jo klausė visi, tiek jaunikliai, tiek suaugusieji, po jo namų stogu gyvenusieji. Tėvas turėjo visus globoti, ginti, saugoti ir visiems užtikrinti duoną, drabužį ir darbą. Tėvui paprastai priklausė ir žmonos ir vaikų turtas ar, mažiausiai, jis buvo jų turto valdytojas. Nė žmona nė vaikai negalėjo savo turtu naudotis kaip tinkami, tik taip, kaip tėvas norėjo.
Tėvo autoritetas buvo žymus ir namų santvarkoje. Didysis stalo galas, dažniausiai po kryžiumi, buvo tėvo vieta. Jam pirmajam paduodami valgiai ir, tik jam pasiėmus, gauna kiti. Jei vaikai valgė sykiu prie to paties stalo, jiems nevalia buvo kištis į tėvo ir vyresniųjų pokalbius. Kai kuriose tautose tėvas turėjo namuose ir savo atskirą gražesnę kėdę, kuria niekas kitas nesinaudojo, žodžiu, tėvui buvo reiškiama ypatinga pagarba. Šita tradicinė šeima pasižymėjo savotišku didingumu, orumu, ir ji įkūnijo tam tikrą idealą. Ji rėmėsi pasidavimu Dievo įstatymams, Jo tvarkai, kaip ir Senajame Testamente. Įdomu, kad Kristus nebuvo tos šiaip jau krikščioniškos šeimos centras, nė jos pagrindas. Kristus nėra čia už viską labiau mylimas. Prie jo nebėgama visuose šeimos reikaluose. Čia labai stipriai jaučiama Visagalio S. Testamento Dievo Valdovoranka, kuriam visi tarnauja ir kurio regimas atstovas yra tėvas. Tokie tai buvo pagrindiniai tradicinės krikščioniškosios šeimos bruožai prieš 150 metų kone visose vakarų Europos tautose. O kaip yra dabar? Kokie yra šių dienų charakteringieji šeimyninio gyvenimo bruožai, po visų ekonominių ir socialinių revoliucijų, gimus didžiajai industrijai, sumechanizavus darbą ir masėms žmonių sugužėjus iš kaimų į miestus?
Bent trys dalykai charakterizuoja šių dienų šeimyninį gyvenimą: stoka integracijos, vaikų sumažėjimas, nepatvarumas.
Integracijos stoka
Daugeliu atvejų ir tėvas ir motina darbuojasi ne namie. Vaikai irgi kone visą dieną leidžia ne namie. Dėl šitokio šeimos išsiskaidymo nukenčia vienybė. Amerikoje ją dar labiau skaldo automobilis, ypač jei jų yra du ar daugiau. Šeima nebesiklijuoja, bet krinka į šalis.
Sumažėjo vaikučių skaičius
Ne tik kad smarkiai sumažėjo gimimai, bet ir viengungiai nebepasi-lieka gyventi gimtojoje pastogėje, o eina savais keliais ir yra nepriklausomi nuo jokios šeimos galvos. Gimimų vidurkis daugelyje tautų — du, trys vaikai šeimai, kai pirmiau būdavo 5-7. Vaikų mirtingumas krito nuo 150 procentų iki 50, kai kur dar daugiau. Tai sudaro naujas problemas vaikų auklėjime. Vaikai yra daug arčiau prie viens kito amžiumi, negu prieš šimtą metų. Tai reiškia, kad jie nebegali viens kitam tiek padėti ir turėti tokios įtakos, kokios turėjo vyresnieji broliai ir seserys į jaunesniuosius.
Dabar ir senukai lieka vieni, ar gyvena savo namuose, ar eina į prieglaudas, į senelių kolonijas. Tai ypač įsigalėjęs paprotys Skandinavijoje, kur randami ištisi senukų kolektyvai.
Br. Murinas Ponios portretas (akvarelė)
Šeimos nepatvarumas
Nors ir šiandien dauguma šeimų remiasi moteryste, bet šeima nebėra tokia patvari, kaip seniau. Į moterystę vis labiau žiūrima, kaip į suardomą ryšį. Iš čia negirdėtai didelis ir vis augąs išsiskyrimų skaičius.
Kas privedė prie šitokio šeimos pasikeitimo?
1. Daugelis iki moderniųjų laikų šeimai priklausiusių uždavinių perėjo į įvairių bendruomenių ir ypač į valstybės rankas: pvz., ekonominė produkcija, socialinė globa ir apsauga, iki tam tikro laipsnio bendrasis auklėjimas, profesionalinis ir net religinis apmokymas.
Prieš šimtą metų ūkininko šeima buvo kone visiškai savarankiška. Ji beveik viską pasigamino, kas jai buvo reikalinga. Ūkininkas valgė savo žemės ir prakaito vaisius. Mašinų sukeltoji revoliucija darbo srityje sutelkė gamyklas, darbininkus ir kapitalus į miestus ir kaimo ūkininkiškąją bendruomenę pakeitė miesčioniškomis masėmis. Daugeliu atvejų nuosavybė virto anoniminė ir kolektyvi (visos akcijų bendrovės!). Šeimos galvos — tėvo vietą vis labiau užima administraciniai vienetai: komitetai, valdybos, įmonių biznio vedėjai, kad neretai ir patį fabrikantą išstumia. Šeimyninis ūkis nyksta, o įsigali neasmeniška, kapitalistinė įmonė. Miestų gyventojai vis labiau nustelbia kaimą, iš algos gyvenantieji pralenkia nepriklausomuosius ūkininkus ir savarankiškus amatininkus, labiau ir labiau plinta atlyginamasis moterų ir net motinų darbas. Šiuo metu, kai kur viena iš penkių moterų dirba ne namie, kitur net daugiau; iš penkių darbininkių bent viena yra ištekėjusi. Tokiu būdu jau nebe šeima kaip vienetas dirba, uždirba ir viskuo apsirūpina, o vienas, du, ar trys jos nariai. Iš psichologinio-socialinio taško žiūrint, šeima tragiškai suskyla į dvi dali: į uždirbančiąją ir neuždirbančiąją. Neuždirbančiajai pusei lengvai prilimpa negarbingas nenaudingumo požymis. Greit imama laikyti ją parazitu, kenkėju, šeimos balastu, kuriuo reikia ko greičiau atsikratyti, nors jis būtų tėvas ar motina. Šeimoje atsiranda gana skirtingi centrai, pagal tai, kokiame darbe kas dirba, kiek uždirba, ar nieko nedirba. Streikų metu nedirbimas nelaikomas tinginiavimu ir nedorybe. Tuo tarpu senoji mūsų karta galvojo, kad kiekvienas sveikas, nedirbąs žmogus nevertas duonos kąsnio. Tėvai ima išmėtinėti streikuojantiems vaikams. Tai veda prie nesusipratimų.
Socialinė globa
Seniau socialinė globa ir apsauga buvo užtikrinama iš tėvų bei protėvių paveldimu turtu. Buvo šeimos garbės reikalas turėti gerą pastogę, prieglaudą, jaukų židinį. Dabar ir tai jau baigiama išstumti. Šeimos saugumas, jos aprūpinimas jau nebėra šefo rankose, nebe nuo jo tai priklauso. Tuo jau rūpinasi apdraudų kompanijos ar valstybė.
Vis rečiau ir rečiau beslaugomi namie ligonys, vis rečiau tėvai beišlaikomi vaikų senatvėje. Ačiū Dievui, kad sveikata ar jos atstatymas nebepareina vien tik nuo šeimos išteklių, kurie neretai buvo ir yra nepakankami. Gera, kad sveikata šiandien rūpinasi ligoninės, vaikų globa mokyklos, dirbtuvių gydytojai ir visokie darbininkų fondai. Bet visos tos apdraudos ir pašalpinės organizacijos atsiliepia šeimos gyvenimui!
Socialinė šeimos narių būklė ir jos saugumas nebepareina nuo vieno tėvo uždarbio. Šeimos turtas nebėra telkiamas ir perleidžiamas iš kartos į kartą, nebepareina net nuo turimų banke santaupų. Jis pareina nuo "pasidalinimo", t. y. nuo to, kaip padalijamas įmonių uždirbamas pelnas, kaip jis paskirstomas darbininkams ir savininkui. Tai turi gerų ir blogų pusių. Bloga čia yra tai, kad neturintiems atsakomybės jausmo palengvinama, net skatinte skatinama virsti visuomenės išnaudotojais, kenkėjais, kad žmogus linksta palikti viskuo rūpintis apdraudos draugijoms, organizacijoms ar pačiai valstybei, o pats nieku nebesirūpina. "Valdžia parūpins" — ar tai ne charakteringas šių dienų posakis?
Pasikeitusi šiandien ir maitinimosi problema. Visai kas kita yra valgyti šeimoje ir valgyti restorane. Valgant šeimoje, susikuria savotiškas intymumas, užsimezga glaudesni, šiltesni narių santykiai, kurių jokiu būdu nerasim prie brangiausiais valgiais apkrautų restoranų stalų. 1946 metais iš apklausinėtų 300 šeimų net 14 procentų valgė ne namie. Šiandien tas nuošimtis dar didesnis, ypač Amerikoje. Valgymo sukolektyvinimas, surestoraninimas keičia šeimos papročius ir nuotaikas, jos narių santykius, ir keičia jos nenaudai.
Kokios reikšmės turi čia suminėti šeimos gyvenimo pasikeitimai tėvo vaidmeniui?
Pirmiausia, tėvas nebėra šeimos centras, nė pagrindinis jos išlaikytojas, nė jos apsauga, kaip senovėje. M. Stoetzel rašo: "Reguliariai paimama alga išvysto šeimos galvoje neatsakomingumo, nepajėgumo ir nesaugumo sentimentus. Vyras nebegali laikyti savęs visagaliu žmonos ir vaikų valdovu, kaip seniau buvo laikomas. Šeimos pasisekimas ir nepasisekimas pilnai nebepriklauso nuo tėvo pajėgumo. Tėvas yra paverstas tartum daiktu, rateliu didžioje fabrikų mašinerijoje. Gan pasyviai jis turi pasiduoti darbo aplinkybėms ir sąlygoms. Jis nebegali visko apskaičiuoti, nebegali susidaryti savo planų ir juos gyvendinti, kaip tinkamas. Jis turi derintis prie kitų, prie darbovietės reikalavimų. Ištikus streikui ar nedarbui, tėvo nuvertinimas ir sumenkinimas dar ryškesnis, ypač jei žmona ir vaikai tebedirba. O kaip dažnai pasitaiko, kad žmona ar kuris vaikų daugiau uždirba už tėvą. Ir kaip turi tėvas jaustis, kai žmona išlaiko ir jį ir vaikus?
Šitokioje būklėje tradiciniai, mūsų gal idealinamieji šeimos santykiai, nuotaikos ir galvosena išgyvena gilią krizę, kuri ypač skaudžiai paliečia tėvo poziciją šeimoje ir jo tradicinį autoritetą. Kai seniau buvo kalbama apie "Jono, Petro, Antano šeimą", šiandien tai jau rečiau besakoma. Šiandien į šeimas žiūrima nebe tiek iš asmeniško taško, kiek iš ekonominio.
Apmokymo uždavinys
Šeima jau nebėra viską žinanti. Jvyko seniau nė pagalvot neįmanomas dalykas — mokymas atskirtas nuo auklėjimo! Mokykla ir mokytojas dabar duoda vaikams žmogiškojo elgesio, socialines ir net dorovines normas, technikos ir mokslų žinias, kurias priaugantysis jaunimas pasisavina, kaip savo gyvenimo būtinybes. Tėvui, atrodo, nebe daug kas liko čia daryti. Ir vėl nukenčia jo orumas ir autoritetas vaiko akyse.
Br. Murinas Pajūryje (akvarelė)
Dovydas prieš Galijotą
Gal dar prisimename Sen. Testamento istoriją, kaip dar nesubrendęs berniukas Dovydas išėjo kautis su filistinų milžinu, nuo kojų iki galvoviršio apsišarvavusiu ir apsiginklavusiu plienu, kai jis pats vilkėjo palaidinuke ir ginklo vietoje atsinešė kilpinę ir akmenuką? Ar ne panašioje Dovydo būklėje yra atsidūrusi šių dienų šeima, ypač jos tėvas? Dabartinę šeimos evoliuciją atžymi trys žodžiai: disintegracija, nepatvarumas ir nesaugumas. Tai labai negatyvu. Moderniškosios visuomenės akyse šeima stovi apiplėšta, netekusi savo tradicinių uždavinių, tartum nuginkluota ir apnuoginta, o valstybė, kaip koks Galijotas, viską suėmusi į savo rankas. Ji užtikrina šeimai darbą, saugumą, dalį tautos pajamų, sveikatingumą, profesinį išsilavinimą, išmokslinimą, gyvenimo orientaciją ir pagaliau net pensiją. Valstybė ir visokios kompanijos, atrodo, perėmusios Dievo Apvaizdos darbą. Ar begali nykštukas - šeima atsilaikyti prieš tą milžiną - Galijotą? Kokios belieka šeimos gyvenimo perspektyvos ateičiai? Štai opus klausimas, į kurį bandysime atsakyti kitą kartą.