A. Gražiunas
"Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 5 -A. Tamošaitis, S. J., savo straipsnyje "Nepasaulėžiūrinė politika ir Bažnyčios pulsas" palietė įdomų klausimą
— Bažnyčios, anot autoriaus išsireiškimo, p u l s ą nemažai d i s k u t u o j a m o s nepasaulėžiūrinės politikos klausimu. Tačiau, dalykui pilniau nušviesti, prie straipsnyje pareikštų minčių pravartu padaryti keletą pastabų.
Totalistinė ir demokratinė valstybė
Aptardamas pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką, straipsnio autorius pasaulėžiūrinės politikos pavyzdžiu nurodo Ispanijos politiką, o nepasaulėžiūrinės — JAV. Čia yra kaip tik pagrindinis autoriaus neapsižiūrėjimas. Tarp Ispanijos ir JAV skirtumas ne tas, kad jų vienos politika yra pasaulėžiūrinė, o kitos nepasaulėžiūrinė, bet kad viena yra totalistinė valstybė, o antroji — demokratinė. Pražiūrėjęs šį skirtumą, autorius totalistinei ir demokratinei politikai prisega dar niekieno ligi šiol nevartotus pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos vardus. Iš tikro totalistinė politika tokia yra ne todėl, kad ji pasaulėžiūrinė, bet dėl valstybės valdymo būdo, kur vyriausybė savo žinion yra paėmusi v i s k ą , nežiūrėdama, ar tai yra pasaulėžiūriniai ar nepasaulėžiūriniai dalykai. O pasaulėžiūrinė politika visai nereiškia, kad ji išskirtinai globoja kokią religiją ar šiaip pasaulėžiūrinius įsitikinimus, juos platina ir padaro net tokius įsitikinimus valstybiniais. Pasaulėžiūrinė politika reiškia tik tai, kad krašto politinis autoritetas, spręsdamas kurią nors politinę problemą, atsižvelgia į tam tikros pasaulėžiūros tuo klausimu reikalavimus.
Dėl šios priežasties pirmiausia reikia aiškiai daryti skirtumą, apie kokią valstybę — totalistinę ar demokratinę — kalbama. Antra — tiksliai aptarti pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką. Tik tuomet galima eiti prie problemos sprendimo.
Demokratinės valstybės politika
Demokratinėj valstybėj — jei ji tokia yra ne tik iš vardo, bet ir faktiškai — negali būti tokios politikos, kuri "kurią nors religiją — arba apskritai pasaulėžiūrinius įsitikinimus — išskiria iš kitų, ypatingai globodama, remdama, net įrašydama į savo konstituciją, kaip valstybinę, oficialią. Kitokio tikėjimo arba pažiūrų asmenims duodama daug mažesnė laisvė reikštis arba neduodama jokios". Tai yra tik totalistinės politikos kelias. Demokratinė politika tokia negali būti dėl paprastos priežasties, kad demokratinė valstybė nesuima į savo rankas visko. Jos galios ir uždaviniai yra apriboti tam tikru gyvenimo plotu.
Visus žmogaus reikalus galima suvesti į šias grupes: 1. grynai asmeninius, 2. religinius, 3. ekonominius,
Gyvenimo prasmė J.Kaminskas
4. biologinius, 5. kultūrinius, 6. auklėjimo. Pirmosios dvi grupės iš kitų išsiskiria, tuo, kad šių reikalų srity asmuo nepriklauso nuo visuomenės, kai tuo tarpu antruosius gali patenkinti tik visuomenėj ir su visuomenės pagalba. Dėl to demokratinėj valstybėj tos dvi grupės išskiriamos iš valstybės veiklos ploto ir paliekamos asmeniui. Grynai asmeninių (vesti ar pasilikti viengungiu, rinktis vieną ar kitą profesiją, gyventi čia ar keltis kitur, reikšti kokias pažiūras ar nuo bet kurių pareiškimų susilaikyti ir t.t.) ir religinių (tikėti ar netikėti, priklausyti religinei bendruomenei ar nepriklausyti ir t. t.) reikalų išskyrimas iš valstybės galios ribų politinėj literatūroj yra žinoma žmogaus teisių deklaracijos ar konstitucinių laisvių vardu.
Tuo būdu valstybei liekia tik likusios keturios reikalų grupės. Tačiau ir jos ne visame plote. Šalia valstybės yra ir kitų prigimtosios ir net antgamtinės tvarkos bendruomenių — šeima, vietos bendruomenė, profesija, Bažnyčia ir kit. — kurios turi savų teisių ir kurioms tam tikram plote priklauso tų reikalų tvarkymas. Pvz., tėvai turi teisę savo vaikus auklėti. Bažnyčia mokyti tikinčiuosius tikėjimo dalykų ir t.t. Tad demokratinei valstybei nėra net priėjimo prie grynai asmeninių, asmens pasaulėžiūrinių įsitikinimų, šeimos ar bažnytinių dalykų. Ji jiems gali turėti tik kokios netiesioginės įtakos, neatsižvelgiant, ar jos politika yra pasaulėžiūrinė, ar nepasaulėžiūrinė.
Pasaulėžiūra demokratinės valstybės politikoje
Minėti dalykai rodo, jog demokratinė valstybė veikia žymiai siauresniam plote, kaip totalistinė. Tačiau — kaip ji tuos klausimus sprendžia? Ar jai reikia pasaulėžiūrinių principų šiame darbe, ar gali be jų išsiversti?
Pasisakantieji už nepasaulėžiūrinę politiką teigia, jog pasaulėžiūros pagalba esanti visai nereikalinga išspręsti tokiems klausimams, kaip, pvz., ar remti grūdų, ar gyvulių ūkį, — ir tariasi problemą išsprendę. Bet toli gražu tai dar nėra jos išsprendimas. Norint prieiti pagrįsto sprendimo, reikia pasižiūrėti ne į kurią vieną, bet į visas problemas, kurias valstybė turi išspręsti, tvarkydama jai tenkančius reikalus. Jai tenka ne tik spręsti pasirinkimą tarp grūdų ir gyvulių ūkio. Čia turime reikalo su ekonomine, sveikatos, kultūros, švietimo, socialine, demografine, saugumo, tautinių mažumų ir eilės kitų sričių politika. O jose iškyla daugybė sudėtingų problemų. Ekonominėj srity tuojau pat iškyla nuosavybė ir jos teisių bei pareigų klausimas. Socialinėj — darbo ir darbininko, vartotojo ir gamintojo, teisės ir pareigos. Krašte yra, pvz., gyventojų perteklius. Kaip šią problemą spręsti? Patogiausia valstybei gal būtų griebtis gimimų reguliavimo. Tačiau ar tai leistina? Ir tokių problemų yra ilgiausia eilė.
Koks kriterijus joms spręsti? Valstybės tikslas — bendroji gerovė. Tačiau kas iš tikro ji yra, kas ją sudaro? Į šį klausimą atsakyti negali jokia empyrinė patirtis. Kas gera ir kas bloga, nėra politinio atsakymo, tėra tik pasaulėžiūrinis. Todėl, pvz., klausimui, ar gali būti vykdoma ūkio nacionalizacija, atsakymą tegali duoti pažiūros į nuosavybę, kurios yra pasaulėžiūrinės ir negali būti išvestos iš praktinės patirties. Politika yra tik mokslas ir menas, kaip išvengti tai, kas bloga, ir pasiekti tai, kas gera. Tačiau, kas gera ir kas bloga, jai turi pasakyti kokia nors filosofija. Ir tai yra priežastis, kodėl politika ir demokratinėj valstybėj neišvengiamai turi remtis pasaulėžiūra. Tačiau tokia pasaulėžiūrinė politika nė iš tolo nepanaši į tą, kuri imasi kurią religiją ar šiaip pasaulėžiūrą išskirtinai globoti, remti ir platinti, o kitų įstikinimų piliečius varžyti ar persekioti. Demokratinė politika jokios religijos, kaip ir bedievybės platinimo ar rėmimo, nesiima. Tai ne jos veiklos sritis. Ji, tik j a i p r i k l a u s a n č i u s d a l y k u s s p r ę s d a m a , vadovaujasi vienais ar kitais pasaulėžiūriniais kriterijais, nes kito kelio tam reikalui nėra.
J. Kaminskas Ruduo
Tariami pavyzdžiai
Į tai, žinoma, galima laukti atsakymo, jog teigimas, kad ir demokratinė politika turi remtis pasaulėžiūra, esąs nepagrįstas, nes esą kraštų, kurių politika kaip tik esanti nepasaulėžiūrinė. Kaip pavyzdys paprastai rodoma JAV. Tačiau ar taip yra? Tiesa, kad JAV — kaip ir kituose kraštuose — atskiri politikai nekartą veikia tik betarpiškos praktinės naudos siekdami ir nesižvalgydami į jokius pasaulėžiūrinius kriterijus. Tačiau paskiro politiko elgesys ir krašto politika apskritai yra ne tas pats. Vienas pagrindinių JAV politikos principų Nepriklausomybės Deklaracijoj suformuluotas taip: "We hold these truths to be self-evident, that all men are created egual, that they are endowed by their Creator with certain unalienable Rights, that among these are Life, Liberty and the pursuit of Happiness". Kiekvienas sutiks, kad ted aiškiai pasaulėžiūrinė tezė. Panašių dėsnių, kurie padėti JAV politikos pagrindan, yra ir daugiau. Oficialus JAV devizas, paskelbtas įstatymo keliu, — "In God We Trust", priesaikoj vėliavai kalbama, jog JAV yra "nation under God" ir t. t. Pilno Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo nėra: Konstitucija tik draudžia kurią religiją padaryti oficiale krašto religija. Tačiau kariuomenėj ir kitur yra valstybės išlaikomi kapelionai, kongrese posėdžiai pradedami malda, pradedant nuo paties krašto prezidento, vartojama religinė priesaika ir t. t. Kartais krašto politikos pasaulėžiūriškumo pabrėžimas čia eina taip toli, jog kitur sukeltų net nusistebėjimą. Prezidentas čia nekartą paskelbia, pvz., maldos savaites. Ir tai jis daro, veikdamas kaip valstybės galva. Įsivaizduokim, kad tai savo laiku Lietuvoje būtų padaręs A. Stulginskis. Kiti būtų pakėlę baisų erzelį, kad prezidentas pradėjęs eiti vyskupo ar klebono pareigas. O JAV visų tai priimama, kaip normalus ir suprantamas dalykas. Todėl ir JAV politinių pagrindų tyrinėtojai konstatuoja, kad juos sudaro ne kas kita, kaip Dekalogas ir Evangelija. Turint tai prieš akis, negalima suprasti, kodėl JAV politiką norima laikyti nepasaulėžiūrine. Kažkas, nesusipažinęs su dalyku, tai pasakė, o kiti dabar tai kartoja, visai nepasirūpindami pažiūrėti, ar tai tiesa. Aišku, jog tasai politikos pasaulėžiūriškumas čia kitaip pasireiškia, kaip kitur, nes čia gyventojai susiskirstę į daugybę konfesinių bendruomenių. Tačiau tai dalyko esmės nekeičia. Skirtumas tėra tas, kad čia atsiremiama ne į vieną kurią, bet į vadinamą pluralistinę Bažnyčią. Tačiau tai nėra išskirtinai JAV bruožas. Tas pats yra ir kitur, kur veikia tarpkonfesinės pasaulėžiūrinės partijos, pvz.. Vakarų Vokietijoj, kur CDU yra susitelkę katalikai ir protestantai.
Bažnyčios pulsas
Minėto straipsnio autorius gana gausiomis citatomis bando paremti savo pažiūrą, jog ir Bažnyčia pasisako — ar bent turi tendencijos pasisakyti — už nepasaulėžiūrinę politiką. Tačiau reikia pastebėti, jog tos citatos nieko neįrodo.
Pirmiausia todėl, kad nė vienoje jų nėra net užuominos apie nepasaulėžiūrinę politiką ir pagrindinį šios problemos dalyką — sprendžiant politinius klausimus, ar turi būti vadovaujamasi pasaulėžiūriniais principais, ar ne. Pradžioj suplakęs demokratinę politiką su nepasaulėžiūrine, jis ir citatas pateikia, iš kurių daugumos matyti, kad jų autoriai kalba, kaip tam tikri klausimai demokratinėj santvarkoj turi būti sprendžiami. Tose citatose nėra net jokių duomenų, kad jų autoriai nepasaulėžiūrinės politikos klausimą bent galvoj turėjo.
Antra — kad tokiu metodu klausimas negali būti sprendžiamas. Pešiojimas sakinių iš raštų, kurių autoriai nagrinėjamojo klausimo visai nesvarsto ir greičiausiai nė galvoj nėra turėję, yra tuščias darbas. Kaip gi galima kokio klausimo sprendime remtis tuo, kuris to klausimo visai nėra svarstęs? Kita — iš tokio rašto be konteksto citata gali sukelti net visai priešingą mintį, negu autorius turėjo. Visi dar galime prisiminti, kaip prieš kelerius metus JAV vienos bylos metu buvo pacituoti, nesakant šaltinio, žodžiai, kuriuos išklausiusieji palaikė kokio socialistų veikėjo pasisakymu, o pasirodė, jog tai popiežiaus enciklikos žodžiai. Pagaliau tokio metodo vertę ryškiai parodo ir vysk. P. Bučio atvejis. Straipsnio autorius jį rodo kaip pasisakiusį už nepasaulėžiūrinę politiką. O tuo tarpu visi žinome, kad jis buvo kaip tik faktiškasis Liet. Krikščionių Demokratų programos autorius ir ligi pat savo mirties liko įsitikinęs krikščionis demokratas. Bandymą jį paversti nepasaulėžiūrinės politikos skelbėju iš tikro net negalima suderinti su jam priderančia pagarba.
Bažnyčios poziciją keliamu klausimu tegalima išsiaiškinti kitu keliu. Pirmiausia — reikia griebtis ne kokios citatos ar atskiro fakto, bet pažiūrėti į Bažnyčios mokslą valstybės klausimu visoj jo apimty. Atskiras ir nuo visų aplinkybių atsietas faktas dar nieko nepaaiškina. Juk kalbamo straipsnio autorius su lygiu pasisekimu galėjo ir įrodinėti, jog Bažnyčia siekia, kad katalikybė būtų skelbiama oficialia valstybine religija, nes ne taip seniai Šv. Sosto sudarytam su Ispanija konkordate nustatyta, jog katalikų tikyba yra valstybinė krašto religija. Tik iš viso, ką Bažnyčia valstybės klausimu moko, galima matyti, kokia politika pagal Bažnyčios mintį turi būti. Čia visą tą mokslą peržvelgti neįmanoma. Tačiau reikia konstatuoti viena: Bažnyčia nurodo, kokia valstybinė santvarka yra krikščioniška, ir katalikus įpareigoja valstybinėj veikloj — kuri yra ne kas kita, kaip politinė veikla — tos doktrinos laikytis. Kadangi ta doktrina nėra nei ekonominė, nei kokia kitokia, o pasaulėžiūrinė, negali būti kitokia kaip pasaulėžiūrinė ir pagal ją vedama politika.
Antra — klausimą svarstant, tegalima remtis tais, kurie svarstomu klausimu yra tiesiogiai pasisakę ir objektyviai išdėsto mums rūpimą — šiuo atveju Bažnyčios — doktriną. Todėl reikia kreiptis ne į visai kitu klausimu rašiusius, bet tokius autorius, kaip pasaulinio garso sociologą G. Gundlach, S. J., daugely veikalų pagrindinai katalikų doktriną valstybės klausimu nagrinėjusį, O. Schilling, baigiantį leisti trijų tomų veikalą katalikų socialinės etikos klausimu, E. Welty, OP, ar kitus panašius.
Pagaliau gali atsitikti, jog nė tai minčių išsiskyrimo nepašalins. Kartais žmogui kokia apriorinė mintis taip įsikala į galvą, kad ir kažin ką beskaitydamas, randa tai, ko jis nori. Net Šv. Raštą beskaitydami, ne vienas surado ten tai, ko jame nėra, ir prikūrė visokių sektų. Tuomet yra dar kelias — jeigu mes priimame Bažnyčios autoritetą ir mums rūpi ne kas kita, tik koks yra tuo klausimu Bažnyčios mokslas, vietoj ginčijęsi, galime kreiptis į atitinkamą Bažnyčios instituciją, ir sužinosime, ko norime. Tuomet kiekvienas, kuris yra nuoširdus katalikas, jei jis klydo, galės džiaugtis, kad iš klaidos yra išvaduotas ir žino, kurį kelią rinktis.
Redakcijos prierašas.Kaip T. A. Tamošai čio, S. J., taip ir p. A. Gražiūno straipsnius įdėjome tik dėl to, kad skaitytojai pamatytų, jog yra įvairių nuomonių šiuo klausimu. Redakcija negina nei vienos nei kitos nuomonės. Tačiau mums atrodo, kad p. Gražiūnas nevisai suprato pagrindinę T. Tamošaičio mintį. Manome, kad pats T. Tamošaitis kada nors atsakys.