Leonardas Aleksiejūnas*
Mes lankstėm su smagia jėga 
Medelį, siausdami po mišką.
Ir buvom priblokšti staiga:
Pratrūko jo žievė pilka,
Ir ašara skaidri ištryško...
 
             Žiūrėdamas į ją, jaučiau,
             Kad ašaros ir man pabiro. 
             Širdis pradėjo plakt karščiau. 
             Aplink aš nieko nemačiau — 
             Vien ašarą medelio tyrą.
 
Ir jaudinantys, ir mieli 
Man tie atsiminimai graudūs.
Jei ne ši ašara gaili,
Savam gyvenimo kely,
Gal būt, ir žmones būčiau skriaudęs.
 
* Šio eilėraščio autorius šiais metais yra baigęs gimnaziją Lietuvoje.