Leonardas Aleksiejūnas*
Mes lankstėm su smagia jėga
Medelį, siausdami po mišką.
Ir buvom priblokšti staiga:
Pratrūko jo žievė pilka,
Ir ašara skaidri ištryško...
Žiūrėdamas į ją, jaučiau,
Kad ašaros ir man pabiro.
Širdis pradėjo plakt karščiau.
Aplink aš nieko nemačiau —
Vien ašarą medelio tyrą.
Ir jaudinantys, ir mieli
Man tie atsiminimai graudūs.
Jei ne ši ašara gaili,
Savam gyvenimo kely,
Gal būt, ir žmones būčiau skriaudęs.
* Šio eilėraščio autorius šiais metais yra baigęs gimnaziją Lietuvoje.