Gerbiamas Redaktoriau,
Turiu problemą. Aš katalikė, o jis protestantas. Jau bus metai, kai draugaujame. Jis man labai patinka, o aš jam, atrodo, dar labiau. Norėtume pagaliau susižieduoti. Jo tėvai būtų patenkinti, bet mano nelabai. Ir tėtis ir mama vis atkalbinėja, sako, kad nebūsiu laiminga. Bet aš pažįstu ne vieną šeimą, kur tėvai ne tos pačios tikybos, o gyvena laimingai. Juk meilė viską nugali. Manau, kad mudu turėsime pakankamai tolerancijos ir mokėsime pagerbti vienas kito tikybą. Kalbinau aš jį, kad taptų kataliku, bet labai užsispyręs — nenori ir gana. Patarkite, kas daryti: žieduotis ar ne?
Atsakymo laukianti Živilė
Mieloji Živile,
Jau esame keletą kartų šiuo klausimu rašę ir visuomet pasisakę prieš mišrias vedybas. Katalikų Bažnyčios mokslas čia yra labai aiškus. Štai ką sako 1060 kanonas: "Bažnyčia visur kuo griežčiausiai draudžia priimti moterystę dviems krikštytiems asmenims, kurių vienas yra katalikas, o kitas priklausąs eretiškai arba schizmatiškai sektai; o jeigu dar yra pavojus prarasti tikėjimą katalikiškajai pusei arba vaikams, tai tokios jungtuvės taip pat ir dieviškuoju įstatymu yra draudžiamos."
Toliau, kituose kanonuose yra aiškinama, kad, esant svarbiai priežasčiai, Bažnyčia gali duoti leidimą mišrioms vedyboms, tačiau nekatalikiškoji pusė turi raštu pasižadėti, kad nesistengs į savo tikėjimą pakreipti katalikiškosios pusės ir visus vaikus auklės katalikų tikėjime. Katalikiškoji pusė turi protingai rūpintis nekatalikiškosios pusės atsivertimu. Tokios vedybos turi būti atliekamos pas katalikų kunigą. Nei prieš vedybas nei po vedybų negalima eiti atlikti religinių ceremonijų pas nekatalikiškosios tikybos dvasiškį.
Mišrios vedybos, gavus dispensą ir viską atlikus pagal Bažnyčios reikalavimus, yra pilnai galiojančios ir suteikiančios Moterystės sakramentą. Tačiau mišrių vedybų bažnytinės ceremonijos turi būti paprastesnės ir atliktos ne Mišių metu. Bažnyčia, drausdama išorines iškilmes, nori lyg parodyti, jog ji nesidžiaugia mišrios šeimos sukūrimu, nes iš ilgos praktikos žino, kad tokios šeimos dažniausia būna nelaimingos, jose tikėjimas arba atsistoja į labai nereikšmingą vietą arba visiškai pranyksta. Bažnyčia nori visokiais būdais savo narius nuo mišrių vedybų atgrasinti, nes jai rūpi ne tik žemiškoji, bet ypatingai amžinoji jų laimė.
Neseniai teko skaityti straipsnį viename nekatalikiškame amerikiečių žurnale, kur labai griežtai buvo pasisakyta prieš mišrias vedybas. Ten buvo paduota įvairių statistikų, rodančių, kad mišriose šeimose pasitaiko tris kartus daugiau skyrybų negu to paties tikėjimo šeimose. Neretai tokiose šeimose abudu nariai arba bent vienas nustoja praktikuoti bet kokią religiją. Net protestantiškų organizacijų paruoštos statistikos sako, kad katalikiškose šeimose 92 procentai vaikų yra praktikuoją katalikai; protestantiškose šeimose 68 procentai vaikų yra praktikuoją protestantai; o mišriose šeimose tik 34 procentai vaikų praktikuoja vieną ar kitą religiją. Todėl, to žurnalo teigimu, ir katalikų, ir protestantų, ir žydų dvasiškiai savo nariams pataria vengti mišrių vedybų. Kai kurių autoritetų nuomone, artimiausiu laiku protestantai išleisią labai griežtus nuostatus mišrių vedybų atžvilgiu.
J. Kaminskas Vėjo malūnas
Šių laikų šeimose netrūksta visokių smulkmenų, skiriančių vienas nuo kito jos narius, todėl bent religija turėtų jungti. Beaugančio vaiko sieloje yra padaroma skaudi žaizda, kai tėvelis ar mamytė drauge su juo nesimeldžia, neina į bažnyčią, nepriima drauge su juo komunijos. Tokiais jautriais gyvenimo momentais visa šeima turėtų būti vieninga. Nė didžiausia tolerancija čia nieko nepadės. Jeigu tėvas ar motina nepraktikuos vaiko religijos, bet ją tik toleruos, bus vaikui labai skaudu ir labai neigiamai atsilieps į jo auklėjimą. Yra visiškai beprasmis pasakymas, kad šeimoje meilė viską nugali. Jeigu toji meilė nebus religijos kurstoma, jeigu ji nebus palaikoma bendros maldos ir bendros religinės praktikos, bematant ji užges.
Tad ir Tau, mieloji Živile, patarčiau negalvoti apie sužieduotuves, bet abiem gražiai susitarti ir tą vedybų siekiančią draugystę nutraukti. Tu susirasi kataliką, jisai — protestantę, ir abudu būsite laimingi. Būtų labai neprotinga galvoti, kad visi vyresnieji, visi auklėtojai, visų tikybų dvasiškiai, kurie kalba iš ilgametės praktikos, klysta, drausdami mišrias vedybas. Jeigu pasitaiko viena kita mišri šeima, atrodanti laiminga, tai yra tik retos išimtys. Manyti, kad ir judviejų šeima priklausys šioms retoms išimtims, būtų perdaug rizikinga.
Mišrių vedybų problemos dažniausiai kyla iš neatsargumo ir lengvapėdiškumo. Pradedama draugauti su kitos tikybos asmeniu, rimčiau nepagalvojus, kur toji draugystė gali nuvesti. Pradedama rūpintis ir galvoti tik tada, kai draugystė būna įsiliepsnojus ir kai ją nutraukti jau nebūna lengva. Kai kurie rimti auklėtojai pataria jau pradžios mokykloje vaikams pradėti aiškinti mišrių vedybų pavojus. Reikia stengtis jiems giliai įspausti mintį, kad yra savaime suprantamas dalykas, jog katalikas turi vesti tik katalikę, lietuvis — lietuvaitę.
Ir šeima ir bažnyčia turėtų rūpintis, kad jaunimas turėtų pakankamai progų praleisti laiką tose organizacijose ir tuose klubuose, kur susirenka tik tos pačios tikybos ir tos pačios tautybės berniukai ir mergaitės. Toki klubai turėtų būti steigiami prie parapijų, kad jaunimas nebūtų priverstas eiti ieškoti pramogų kitur, kur maišosi įvairios tikybos ir tautybės.
Jaunimas turėtų parodyti taip pat daugiau rimtumo ir subrendimo šioje srityje. Kartais lietuvaitė, užpykusi ant kokio nors lietuvio berniuko, tyčia lyg iš keršto pradeda draugauti su svetimtaučiais. Bet nesupranta, kad tokiu būdu ji keršija tik sau. Kartais berniukas ar mergaitė pradeda draugauti su kitų tikybų jaunimu tik dėl to, kad nori parodyti savo stiprumą tikėjime. Tokiu draugavimu lyg nori visiems pasakyti: štai kaip aš moku ir savo tikėjimą gerbti ir kitus toleruoti — su visais draugauju, ir nieko man nekenkia! Mūsų atsakymas būtų toks: kol tikrai su visais draugauji— gerai, bet reikia labai daug atsargumo ir apdairumo, kad nepradėtum draugauti tik su vienu,nes tada tikrai kenks.
Redaktorius