P. MALDEIKIS
III.
Teoriškai niekas neteigia, kad didžiosios vertybės, kaip tiesa, gėris, grožis, šventumas, gali kita kitai prieštarauti. Visi sutinkame, kad visos didžiosios vertybės sudaro vieningą visumą ir kad, vieną jų pažeidžiant, nukenčia ir kitos. Tačiau mūsų kultūroje praktiškas jų įgyvendinimas yra pasukęs ta kryptimi, kad viena vertybė neretai paneigia kitą (menas moralę, mokslas religiją ir t. t.). Tai rodo, kad mūsų kultūros pažangoje esama tam tikro vienašališkumo.
To vienašališkumo šaknys yra tame, kad vyraujanti kryptis moksle, filosofijoje, mene ir miesto aplinkos gyvenime yra nutolusi nuo dvasinių vertybių ir nebepripažįsta jų objektyvumo bei visuotinumo, laikydama jas subjektyviomis, reliatyviomis ir kintančiomis su laiku, vieta ir asmenimis. Nepripažįstant didžiųjų vertybių pastovumo, tuo pačiu ir kultūros turinys nebetenka pastovių elementų. Paneigiant jų objektyvumą bei visuotinumą, atkrenta žmogui reikalas jų siekti ir savo elgesį derinti su jomis. Tada ir žmogaus kultūrinius siekimus ima dominuoti nebe tai, kas objektyvu ir pastovu, o tai, kas praktiška naudinga ir malonu. Tos tendencijos veikiamas, Vakarų žmogus yra pakelėje į utilitarizmą ir hedonizmą. Jis ir pačios kultūros vertę dažnai matuoja tik utilitaristiniais ir hedonistiniais požiūriais.
Nėra pusiausvyros ir tarp šių dienų kultūros ir civilizacijos. Normaliai, vykstant vispusiškai pažangai, lygiai progresuoja ir kultūra ir civilizacija. Iš esmės šios abi pažangos sritys nėra viena kitai priešingos ar nesuderinamos, nes jos yra tik vieno ir to paties dalyko dvi pusės. Normaliai jos eina drauge ir kita kitą paremia: kultūrinė pažanga padeda kilti žmonių materialinei gerovei, o bendra žmonių gerovė sudaro sąlygas kilti kultūrai. Tačiau kartais susidaro sąlygos dideliems išradimams ir techniškiems pritaikymams, kurie įgalina civilizaciją progresuoti daug greičiau, negu kad progresuoja dvasinė kultūra, kuri atsilieka nuo materialinės pažangos. Taip yra atsitikę su radijo, televizijos ir geltonosios spaudos įsigalėjimu. Pvz., televizijos techninis panaudojimas yra toli pralenkęs jos programos kultūrinį lygį.
Šiuo metu niekas neabejoja, kad Vakarų civilizacija pirmauja prieš dvasinę kultūrą. Prigijusi empiristinė pažiūra, kad tik tai yra tikra, kas prieinama juslėms, nustelbė pagarbą dvasinėms vertybėms, kurios juslėms yra neprieinamos. Lyginant su tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga, vertybių sfera ir dvasinės kultūros reikalai yra susiaurėję. Todėl imtųsi tas labai nedėkingo uždavinio, kas norėtų įrodinėti, kad dabar bendroje Vakarų pažangoje yra pusiausvyra tarp dvasinės kultūros ir civilizacijos. Vakarų visuomenės kasdieniame gyvenime susidomėjimas civilizacijos gėrybėmis yra daug didesnis negu jos kultūriniai siekimai. Vakarų pažangą dominuoja urbanizacijos, industrializacijos ir mechanizacijos didėjimas. Medžiaginės gėrybės ir ypač visas gyvenimo sritis užkariaujanti technika labiau reklamuojasi, labiau krenta į akį, labiau patraukia ir šių dienų triukšme daugiau laimi negu kur užsidarę ir susikaupę dvasinių vertybių kūrėjai. Dideli miestai yra civilizacijos židiniai, tačiau jų gyventojų daugumoje vyraujanti nuotaika nėra palanki tikrajai kultūrai. Dvasinėms vertybėms pažinti reikia daugiau susikaupti, reikia turėti noro jas pažinti, reikia ties jomis sustoti, jas suprasti, pajusti, dažnai reikia jų ir ieškoti. Miesto gi triukšme dominuoja tai, kas paviršutiniška, lengva ir malonu. Dėl daugybės čia gaunamų įspūdžių pats žmogus darosi čia paviršutiniškesnis ir tų įspūdžių ieško labiau negu bet kurių dvasinių vertybių. Eidami į maudyklos, šokių sales, čiuožyklas, sporto aikštes, kinus, kavines ir kitas pramogų vietas, šimtai tūkstančių žmonių kasdien praeina pro turtingas meno galerijas, bibliotekas, koncertų ir parodų sales ir gražiausias bažnyčias ir tik nedaugelis jų ten teužsuka. Taigi, susidomėjimas kultūra ir civilizacija yra labai nelygus. Urbanizacijai kylant, ta nelygybė vis didėja.
Tą vienašališkumą matome ne tik tarp kultūros ir civilizacijos, bet ir visose kultūrinės pažangos srityse. Jam suprasti peržvelgsime, kaip jis yra įsivyravęs: 1) moksle, 2) filosofijoje, 3) dailiojoje kūryboje, 4) laisvės supratime, 5) moraliniame ir socialiniame gyvenime ir 6) auklėjime.
1. Vienašališkumasir dezintegracija moksluose.Palyginę šių laikų įvairių mokslų pažangą, rasime, kad įvairiuose moksluose ji yra labai nelygi. Taigi, žinojimo pažanga nėra vispusiška. Palyginę mokslinio pažinimo būdus bei kelius, taip pat rasime, kad jie nėra vispusiški. Jei pažinimą laikome vispusišku, kai jis apima metafizinį, racionalinį ir juslinį pažinimą, tai šių laikų pažinimo pastangos nėra jau vispusiškos. Šių dienų mokslo pažanga ne tik neprisipažįsta esanti reikalinga papildyti metafiziniu pažinimu, bet ji kratosi ir racionalinio metodo, siekdama išspręsti visus, net ir buities klausimus vien tik empiriškai jusliniais metodais. Kur tie metodai netinka ar pasirodo neefektingi, tos sritys ignoruojamos ar net iš viso paneigiamos. Vengiama kalbėti ir apie intuityvaus pažinimo būdą, nors daug didžiųjų išradimų yra padaryti ne vien racionaliais apskaičiavimais, bet ir gilia išradėjų intuicija, vedusia juos jų išradimų kryptimi. Šių dienų mokslų pažanga orientuojasi vienašališkai juslinio pažinimo kryptimi. Juslinės tiesos ir juslinių vertybių sistema išskiria arba paneigia antjuslinę realybę ir jos vertybes. Vengdama bet kurių antjuslinės realybės atžvilgių, juslinė sistema apsiriboja tik juslinio pasaulio studijavimu ir tik su jo fizinėmis, cheminėmis ir biologinėmis savybėmis ir santykiais. Taip visos pažinimo aspiracijos koncentruojasi į jusliškai pagrįstus principus, į juslinius dalykus — į medžiagas, išradimus ir mechaninį funkcionavimą. Šiose srityse mokslas gali tikrai didžiuotis savo naujais ir neišsibaigiančiais laimėjimais. Tie mokslų laimėjimai yra sukėlę tokį susižavėjimą, kad jie nustelbia visa, kas yra šalia jų. Jų įtakoje yra kilę pastangų ir pretenzijų juslinio pažinimo principais išspręsti visus žmogaus, gamtos ir gyvenimo klausimus bei paslaptis, net ir religijos esmę. Taip tikėjimas tiksliausiais mokslais kartais pakyla iki religijos lygio ir nebepalieka jai vietos. Suprantama, kad ši kryptis yra arba materialistiška arba, kur ji nėra dar visiškai tokia, tai jos principai veda į materializmą. Turint galvoje, kad Vakarų kultūrą atstovaujančių kraštų laicistinėse mokslo institucijose vyrauja kalbama juslinė pažinimo kryptis, reikia sutikti, kad tai suteikia materialistišką antspalvį ir pačiai Vakarų kultūrai.
Tokios empirinės ir materialistinės tendencijos sudaro labai nepalankią atmosferą dvasinių mokslų pažangai, nes tikslieji bei pritaikomieji mokslai juos nustelbia. Nuolat daugėja tiksliųjų mokslų įstaigos, jos plečiasi, auga jų lankytojų skaičiai, mažai gi tedaugėja humanistinių mokslų studentų skaičius. Kartais net baiminamasi, kad toliau, stiprėjant dabar esamai tendencijai, humanistiniams mokslams gresia sumenkėjimas. Taip mūsų karta, išdidi mokslo laimėjimais bei pasisekimais, nebetiki vienu ir pačiu esmingiausiu dalyku, būtent, dvasine žmonijos pažanga.
Kultūra, kiek ji priklauso nuo mokslų pažangos, darosi vienašališka. Vienašališka ji yra dėl to, kad joje per plačiai yra įsigalėjęs materialistinis buities, pasaulio ir žmogaus supratimas ir plačiai jis skleidžiamas kaip naujausias giliausių pažinimo pastangų rezultatas. Vienašališka ji darosi ir dėl to, kad jaunieji mokslo atstovai darosi vis labiau siauri specialistai, kurių išsilavinimas pagrįstas daugiausia tiksliųjų mokslų žinojimu. Nesusipažinę su pažinimo plėtote praeityje, nežinodami mūsų kultūros evoliucijos, jie dažnai ją supranta per siaurai; remdamiesi vien savo siaura specialybe ir siauru tiksliųjų mokslų sektorium, jie didina šių laikų kultūros dezintegraciją.
2. Filosofija pakeliui į dezintegraciją.Modernioji filosofija, ypač amerikietiškoji, yra didelėje tiksliųjų mokslų įtakoje. Visi svarbieji klausimai joje dažniausiai sprendžiami, pasiremiant tiksliųjų mokslų duomenimis ir tik empiriniais metodais. Pozitivizmas, pragmatizmas, realizmas, neo-realizmas, ir behaviorizmas yra materialistinės filosofijos. Ir egzistencializmas materialistams yra priimtinas. Moderniojoje filosofijoje daug daugiau atstovaujama pažiūra, kuri Dievo, sielos ir nemirtingumo klausimus sprendžia materialistiškai. Didžiosioms vertybėms vis dažniau atimamas savarankiškumas ir visuotinumas, ir jos daromos subjektyviai pareinančiomis nuo žmogaus. Filosofinių problemų sąrašuose visoje eilėje naujųjų srovių pirmumas duodamas juslinio pobūdžio klausimams. Vietoje anksčiau buvusių pagrindinių filosofijos problemų — buities ir tiesos — naujoje filosofijoje svarbiausiomis problemomis tampa žmogus, laisvė ir žmogiškasis patyrimas. Ji darosi vis labiau antropocentriška. Antjusliniais klausimais mažiau besidomima. Pvz., amerikiečių filosofijoje apie metafiziką dažniausiai jau nebekalbama. Etika netenka anksčiau turėto moralės mokslo pagrindo, nes filosofijoje nyksta pastovi riba tarp gėrio ir blogio, tarp to, kas dora ir nedora, vertinga ir nevertinga. Į ją žiūrima jau tik kaip į papročių normų mokslą.
Kaimo kapeliai J. Kaminskas
Mokslui ir filosofijai pasukus juslinio pažinimo kryptimi, ima reikštis žinojimo krizė. Žinojime atsiranda spraga, kurios nei mokslas nei filosofija negali užpildyti niekuo kitu, kaip tik nežinomuoju materializmu. Juslinis pažinimas ribojasi tik jusliniais dalykais ir palieka nedaug išspręstų klausimų. Empirizmo juslinis pagrindas yra per siauras, nes juo neįmanoma atsakyti į tuos klausimus, kurie yra už juslinės patirties. Empiriškai juslinis pažinimas negali išspręsti Dievo, žmogaus tikslo, tiesos, gėrio, grožio, buities, laisvės ir daugelio kitų klausimų. Jei tie klausimai sprendžiami empiriškoje plotmėje, tai toks sprendimas yra per siauras, nes empiriško patyrimo duomenys yra per siauri vertinti antem-piriškai tikrovei.
Filosofija kartais pavadinama mokslų mokslu, nes ji, spręsdama visus tolimiausius klausimus, sujungia visus mokslus į vieną žinojimo sistemą. Naujausiais laikais ji to vaidmens, atrodo, jau nebeatlieka, nes ji rodo tendencijq daugiau apsiriboti tiksliųjų mokslų duomenų ir socialinių įvykių komentavimu. Apsiribodama tik dalimi gyvenimo iškeliamų klausimų ir ignoruodama kitą svarbiųjų klausimų dalį, ji negali duoti visuotinio atsakymo, kurio žmogiškasis pažinimas nesiliaudamas ieško. Duodama tik dalinį ar šališką atsakymų, ji prisideda prie tos dezintegracijos, kuria negaluoja mūsų kultūra. Tačiau ji negali didžiuotis tuo, kad jos modernieji atstovai savo kūrybiniu stiprumu yra pralenkę ankstesniuosius ar bent prilygsta jiems. Jiems toli gražu iki to. Žymią jų originalumo dalį sudaro tai, kad jie paneigia tas sistemas, kurias yra sukūręs praeities minties genijus, ir kad tobulumo ieškojimų dvasios srityje daug kur pakeitė mechanistinio tikslumo ieškojimas medžiagos srityje.
3. Dailioji kūryba.Visa dailioji kūryba krikščioniškosios kultūros pradžioje turėjo idėjinį pagrindų. Vėliau ji pasuko jusline kryptimi, ir šiais laikais ji yra toje stadijoje, kad per jq reiškiasi tik juslinis žmogus. Pradžioje jos centrinis motyvas buvo Dievo idėja, o jos tikslas — Dievo ir žmogaus santykių pavaizdavimas. Vėliau jos siužetuose susirado sau vietos svarbūs bei kilnūs žmonės — šventieji, karaliai, didikai, karžygiai. Dar vėliau pradėta vaizduoti ir paprasti žmonės ir jų problemos. Naujausių gi laikų menas yra labiausiai pamėgęs ieškoti sau temų sociališkai bei morališkai iškrypusių ir patologiškų asmenų gyvenime.
Sakoma, kad menas anksčiau buvęs priklausomas ir tarnavęs Bažnyčiai bei didikams. Dabar gi jis yra visiškai nepriklausomas, laisvai eina kūrybinio ieškojimo bei originalumo keliu ir renkasi sau siužetus tokius, kurie yra įdomiausi vaizduoti ir kurie tinka išreikšti stipriems pergyvenimams. Tačiau, ir su tuo sutinkant, būtų sunku įrodyti kad modernioji kūryba yra toliau pažengus, kurdama grožį. Modernioji kūryba yra turtinga naujybėmis — naujais žanrais ir srovėmis. Tačiau nedaugeliui jų tepasisekė savo kūrybingumą įrodyti, sulaukiant ilgesnio amžiaus. Dauguma jų greit baigia savo trumpus amžius, palikdamos įspūdį, kad gyvename išsisėmimo laikus ir vis labiau sukame į dekadenciją. Atsisakiusi harmonijos, pusiausvyros, vieningumo ir saikingumo, modernioji kūryba dar nėra suradusi principų, kurie būtų pakėlę jos kūrybinį produktingumą ir nesudarę manieros bei paviršutiniškumo įspūdžio. Ji yra nutolusi nuo problemų ir pasukusi į iracionalizmą bei privityvizmą. Net ir literatūra, kurios turinio svorį paprastai sudaro problemos, šiais laikais jau vengia didžiųjų problemų ir originalumo ieško, vaizduodama iš apsivylimo kilusį hedonizmų ir cinišką realizmą. Apskritai, meniškoji kūryba nebeturi absoliutaus grožio idealo, o grožio siekimą dažnai iškeičia į keistų situacijų vaizdavimą ir įmantrumą. Atsisakydama gi absoliutaus grožio siekimo, ji atitrūksta nuo kitų didžiųjų vertybių, tampa paviršutiniška ir netenka savo svorio. Jos koncentravimasis į patalogiškus asmenis ir nevertingus įvykius ir tendencija kreivai vaizduoti vertingus dalykus (Dievo meilę, motinos meilę, pasiaukojimų ir kt.) mažina jos, kaip kultūrinės vertybės, reikšmę. Ypač jos kultūrinė vertė sumažėja ir dažnai pasidaro neigiama, kai ji tampa antimorališka, antireligiška ir antisociališka. Netekdama ryšio su kitomis didžiosiomis vertybėmis, meniškoji kūryba tampa juslinio smagumo dalyku, priemone smagiai paįvairinti sotaus žmogaus laisvalaikį.
Lietuviškas vienkiemis J. Kaminskas
Iš visų kultūros sričių meniškoji kūryba, atrodo, labiausiai nelinkusi derintis į bendrą vertybių sistemos liniją, yra pasiekusi didžiausią dezintegraciją savyje ir labiausiai dezintegruoja visą Vakarų kultūrą.
4. Laisvė.Vienas būdingų moderniosios kultūros bruožų yra laisvės kultas. Praktiškai laisvės supratimas yra labai platus ir apima labai vertingus ir nevertingus galimumus. Sosiologas P. A. Sorokin (The Crisis of Our Age, 172-174 p.p.) laisvės formulę išveda iš trupmenos, kurios vardiklį sudaro žmogaus siekimai, o skaitiklį — priemonės bei gėrybės tiems siekimams patenkinti. Jei priemonių yra daugiau, negu siekimų, žmogus tada yra laisvas juos patenkinti. Jei siekimai yra didesni, negu yra priemonių, žmogus yra nelaisvas. Laisvę pasiekti jis gali arba didindamas priemones arba mažindamas savo siekimus. Pirmuoju atveju jis turi juslinę laisvę. Apribodamas gi savo siekimus, jis įsigyja vidinę laisvę.
Vertindami kalbamu požiūriu moderniojo žmogaus laisvės siekimo tendencijas, beveik visada rasime, kad jis labai retai tegalvoja apie savo siekimų apribojimą, o dažniausiai kovoja dėl materialinių sąlygų bei priemonių savo siekimams patenkinti. Taigi, šių dienų kultūros auklėtinis yra stipriai linkęs siekti juslinės laisvės. Jis dažniausiai laisvę supranta, kaip atsipalaidavimą ne tik nuo jį varžančių viršinių aplinkybių, bet ir nuo jį apribojančių principų. Modernioji kultūra didžiuojasi davusi žmogui laisvę ir kovojanti dėl jos, tačiau moderniosios laisvės kultas supranta tik juslinę laisvę. Apie vidinę laisvę šiais laikais jau nekalbama ir visiškai nebeprisimenama, kad žmogus dar didesnę laisvę pasiekia, kai jis yra laisvas nuo aplinkos įtakų bei sugestijų veikimo ir savo biologinių impulsų vyravimo. Ta gi laisvė, kuri siekia tik juslinių dalykų (turto, meilės, malonumo, patogumo, saugumo) lengvai tampa tuo pradu, kuris ir pačią kultūrą veda į dekadenciją: į vertybių paneigimą ir vidinių žmonių santykių disharmoniją.
(Bus daugiau)