Alfonsas Grauslys
Čia kalbėsime ne apie kontempliaciją, o tik apie jos bruožą arba atspalvį pasauliečio gyvenime, kuris yra religingas arba bent ko nors kilnesnio besiilgįs. Tema atrodo aktuali, nes gyvename begalinio blaškymosi ir išsiblaškymo laikus, kas ypač ryšku Amerikoje. Neseniai pasirodžiusi Anne M. Lindbergh knyga, vardu “Gift from the Sea”, aliarmuojančiai šaukiasi kontempliacijos bruožo amerikiečio gyvenime. Mat, be jo kiekvienas žmogus seklėja, skursta ir nužmogėja.
Kontempliacijos bruožo reikia šių laikų žmogui
Dėmesingai peržvelgę šių laikų žmonių dvasią ir nuotaikas, pastebime didelįjų nudvasėjimą,pasireiškiantį nesidomėjimu dvasinėmis vertybėmis bei jų nebranginimu. Pasekmė: dvasines vertybes supęs dvasingumo kvapas — romantika baigia pranykti sielose, o gyvenimas darosi vis pilkesnis ir neįdomesnis. Ypatingas nudvasėjimo bruožas: šių laikų žmonės nebemąsto. Jei neseniai Pascal tvirtino, jog žmogaus garbė yra tame, kad jis, nors nendre būdamas, yra mąstanti nendrė, tai ką sakyti apie mūsų žmogų, kuris nebemąsto, bet pasyviai priima gyvenimo įspūdžius, leidžiasi jų vadovaujamas ir daro visa, kad tik iš kitų neišsiskirtų ir būtų toks, kokie yra visi. Jo "mąstymas" sukasi tik apie medžiaginius dalykus. Deja, tai nėra mąstymas pilna žodžio prasme.
Mąstymas yra dvasinis veiklumas, kuris pasiekia savo pilnumą, sustodamas prie esmingiausiųjų gyvenimo klausimų, prie hamletiškų "būti ar nebūti" amžinybės prasme bei jos dvasioje spręstinų uždavinių. Įnešti tokį kontempliacijos bruožą į žmogaus gyvenimą reiškia atkreipti jo dėmesį į dvasines vertybes, palenkti jį mąstyti giliau ir pilniau. Vadinasi, kontempliacija saugo mus nuo nudvasėjimo, o žmogaus vertybę — nuo nužmogėjimo.
Žmogus pasidarė labai paviršutiniškas ir negilus, nes jis apleido dvasios gyvenimą ir jos ugdymą religiniais, kultūriniais ir meniniais veiksniais, nuolat rūpindamasis tik medžiaginiais patogumais ir malonumais. Su ne vienu žmogumi dažniau susidurdamas, neturi davinių, kurie liudytų jį dvasią turint. Kitaip sakant, šių laikų žmogaus nudvasėjimas yra dvasios atrofija, jos sunykimas. Net religijoje dažnas pasidarė paviršutiniu formalistu. O juk religija kaip tik šaukiasi dvasios gelmių, jomis remiasi ir jas pažadinti nori. Žmogus susitinka su Dievu slaptingose savo dvasios gelmėse, kurių nepasiekia pasaulio triukšmas ir išsiblaškymas. Todėl nustoti religijos ar jos iš viso neturėti yra ženklas, kad žmogus negyvena dvasios gelmėmis.Reikia tad kontempliacijos bruožą įnešti į žmogaus gyvenimą, kad būtų galima jį dvasiniai pagilinti, pačią religiją ar jos ilgesį pažadinti ir religingo žmogaus religinę praktiką nauja dvasia praturtinti. Vadinasi, kontempliacijos bruožo įnešimas į gyvenimą reiškia dvasinį jo praturtinimą.
Nesidomėjimą dvasinėmis vertybėmis ir dvasiniu gyvenimu, kaip minėjome, lydi išsiblaškymas,nes vadovavimasis įspūdžiais reiškia savęs išblaškymą, kliudantį sustoti ir susitelkti prie dvasinių vertybių. O kad žmogus dvasiniai pabustų, pagilėtų ir gyventi pradėtų, reikia susitelkimo ir nusikreipimo nuo daugelio neesminių dalykų. Juk, anot Romano Guardini, tik susitelkęs žmogus yra pabudęs žmogus, nes jis nuo iliuzijų atsigręžia į gelmėse besislepiančią, gyvenimo melo nedrumsčiamą dvasios tikrovę. Įnešti į gyvenimą kontempliacijos bruožą reiškia įnešti į jį susitelkimo nuotaiką — pagrindinę dvasios pabudimo ir jos gyvenimo sąlygą.
Kontempliacijos atspalvio mūsų dvasios gyvenime reikia dar ir dėl to, kad mes turime atsverti tą nudvasėjimą, kuris yra mūsų nuodėmių, ydų ir netobulybių vaisius.Net kalbėdami apie moderuotą rūpestį kasdieniu medžiaginiu išsilaikymu, turime pripažinti, kaip neproporcingai daug jis paglemžia energijos ir laiko, palyginus su dvasios reikalais, ir kaip jis gesina dvasingumą. "Nėra nieko, kas mus labiau nuvertintų", — sako rašytojas Somerset Maugham, — "kaip nuolatinis rūpestis kasdiene duona". Štai kodėl gelbėjimosi instinktas turėtų mus lenkti, bent iš dalies, atsverti visa tai per kontempliacijos dvasios ugdymą.
Kontempliacijos dvasios reikia ir dėl to, kad turėtume jėgų užkirsti kelią tai nihilistinei, visą dvasios gyvenimą stabdančiai beprasmybės dvasiai, kuri iš nureliginto viešojo gyvenimo gali bandyti veržtis ir į mus. Kaip žudančiai gali veikti beprasmybė! "Galėčiau tvirtinti", — sako rašytoja Pearl Buck, — "kad žmogus galėtų mirti kiekvienu momentu, jei jis visas savo mintis sutelktų prie to, kad jo gyvenimas turi baigtis, kad jis daugiau nebeturi prasmės". Štai kodėl turime, tarp kitko, pasakyti, kad nuosekliame netikėjime (kuris — giliau į jį pažvelgus — yra niekas kitas, kaip beprasmybės teigimas) yra daug pradų, žudančių tiek fizinę tiek dvasinę gyvybę. Žmogus ilgainiui negali nenuskursti, nors jis kažin kaip stengtųsi įprasminti savo laikinybę, jei visas jo gyvenimas neįprasminamas.Tik Dievas, būdamas viso gyvenimo Įprasmintoju, įprasmina ir to gyvenimo pasireiškimus ir atskiras jo valandas. Dievas Įprasmintojas yra žmogaus dvasinės gyvybės ir jos klestėjimo gaivalas. Todėl F. Werfel'io žodžiai: "Aš nenoriu gyventi, tik noriu turėti vertę", turėtų būti kiekvieno giliau jaučiančio ir galvojančio žmogaus žodžiai. Vertė kyla iš įprasminimo, o gyvenimas įprasminamas tik amžinybe ir Dievu. Kontempliacijos dvasia mus kaip tik ir priartina prie Dievo. "Priartėti, kiek tik galima, prie Dievo", — atrodė idealu ir mirštančiam Kierkegaard'ui.
Mūsų gyvenimo dvasinės kančios kyla iš pusėtinumų.Nesiekti kontempliacijos ugdymo savyje yra ne kas kita, kaip dvasiai sustoti ir neaugti. Dvasinis neūžauga negali, bent kartkartėmis, nejausti kančios. Kaip kūnui, taip ir dvasiai nesivystyti yra nenormalumas. Nenormalumas — tai kančios stovis. Mūsų psichinių kančių priežastis yra ir ta, kad — remdamiesi vien savimi — mes persitempiame ir palūžtame; užsidarę savajame "aš", pradedame dvasiniai dusti. Tuo tarpu kontempliacija skatina dvasios augimą, duodama daugiau vietos Dievui, savo naštomis su Juo pasidalina ir tokiu būdu išsaugo dvasios sveikatą.
Šių dienų žmogaus stovis, pasireiškiąs nejaukumu ir nuobodžiavimu, kai nėra išsiblaškymų juos "užpildyti", liudija dvasinio skurdo baisumą, kuris praturtinimo šaukiasi. Be kontempliacijos ugdymo negalėsime dvasios turtų įgyti, nors visą laiką šalia jų gyventume. Neturėdami kontempliacijos bruožo sieloje, nepastebėsime nei antgamtinių vertybių religijoje nei gamtinių, kurios slypi kultūroje ir mene. Ne tik nepastebėsime, bet neįsidėmėsime ir nepasisavinsime.
Priemonės kontempliacijos dvasiai ugdyti pasauliečio gyvenime
J. Kaminskas Varpinė
Pirmiausioji priemonė yra didesnė tylos atmosfera apie save ir savyje.Tylą reikia ugdyti. Raissa Maritain savo eilėraštyje "Dakar" pastebi, kad "tyla iškelia klausimų begalybę". Todėl "kiekvienam reikia truputį tyrų", — tvirtina rašytojas E. Kaestner, kuris — būdamas karo belaisviu — keletą metų gyveno Afrikos tyruose, ir tyrai į jį prakalbėjo. Tyrų nuotaikos mums gali duoti tik didesnės tylos atmosfera.
Ypač šiame krašte labai maža tylos ir tylėjimo dvasios. Būtų gera, jei bent katalikiškose mokyklose būtų pabrėžiama tiesa, kad Dievas kalba į giliausiąjį žmogaus vidų, ir Jį gali užgirsti tik tie, kurie į savo gyvenimą įneša daugiau tylos ir tylėjimo. Todėl tyloje yra kažkas šventa.Tai mums Dievo duodama savos rūšies sakramentalija, kurią nepritiktų išniekinti nederančiu ir nuolatiniu triukšmu. Pati tylažmogų religina.Štai kodėl mokytojas, jau pirmose pamokose, turėtų mokinį mokyti kuo tyliausiai duris daryti, savo balsą apvaldyti ir, apskritai, kuo tyliau, kukliau ir nepastebimiau visame reikštis. Turėtų būti dažnai primenama, kad kuo kultūringesnisžmogus, tuo tyliau jis pasireiškia,ir kad visokeriopas triukšmas, kuriuo žmogus reiškiasi (jei to triukšmo galima išvengti), yra laukiniškumo išraiška. Štai kodėl šeima, kuriai rūpi religinės dvasios ir kontempliacijos bruožo ugdymas, reikalaus ir lauks iš savo narių tylos ir saikingos išraiškos, ypač jei kuris narys blogiau jaučiasi ar jau yra atsigulęs. Vaikams primintinas ir artimo meilės motyvas, nes šiais nervų išsisėmimo laikais kiekvienas triukšmas vargina, alina ir tokiu būdu žudo artimą. Prisimindami Korano posakį, kad "kelias į išmintį eina per tyrus", galėtume papildomai pasakyti, kad kelias į Dievą eina per tylos tyrus.
Tylos ir nutilimo valandų reikia ir mums patiems. Vidujinę ramybę ir susitelkimą mumyse drumsčia netinkama muzika, netinkamos televizijos programos, nuolatinis beprasmis plepėjimas. Čia ypatingai norime pabrėžti daugumos televizijos programų nemeniškumą, vulgarumą, primityvumą ir norime atkreipti dėmesį į tą didelį dvasios išsiblaškymą, kurį tokios programos palieka. Kadangi religija savo esme yra susitelkimas prie amžinųjų tiesų, tai drįstame tvirtinti, kad televizija, žiūrima neatsargiai, be kontrolės ir per dažnai, gali pasidaryti nureliginančiu veiksniu ne vieno žmogaus gyvenime.
Nenuostabu, kad vienas poetiškos dvasios rašytojas entuziastingai rašė: "Tyla yra melsva šviesos rugiagėlė amžinybės pirštuose. Ji yra smilkalas, nužengęs iš skaidriųjų aukštybių. Tyla yra viršūnių kvapas, į kurias nuodėmė ir piktas nėra pakilę. Tyla yra šviesi koplyčia, kur siela atsiklaupia, kur viskas auga, kyla, valosi ir paliečia Dievą".
Klasiškoji ir gera religinė muzika, toji garsų malda, yra antroji natūrali priemonė ugdyti kontempliacijos dvasiai. Suderinti garsai, susitelkusioje tyloje prakalbėdami, reikalauja vidinio susiderinimo su didžiojo Garsų Kūrėjo valia. Minėtoji R. Maritain nurodo kitame savo eilėraštyje, kad muzika gali padėti Dievą sieloje išgirsti, nes "Tu kalbi slaptingais tos širdies plakimais, kurią tik vieni muzikos angelai gali išgirsti". Tikrai, kiek gero yra padariusi gera muzika jautriose sielose! Kiek dvasinės ramybės ilgesio gali nusileisti į sielą, besiklausančią gregorijoniško religinio giedojimo, kad ir plokštelėse. Su cistersų, benediktinų ir kitų kontempliatyvių vienuolių balsais ateina mums kvietimas susitelkti, apsivalyti, o su tuo kvietimu gimsta dvasinio grynumo ilgesys. Kokia religinga nepalyginamoji Bach'o muzika. Su kokiu entuziazmu H. Hesse kalba apie jo didįjį kūrinį — Šv. Mato Pasiją. Jo visa kūryba turi savotiškai religinį charakterį ir yra pilna nuolankaus kūdikiško džiaugsmo ir krykštavimo Viešpaties akivaizdoje. Kiek rimties įsilieja į sielą su Mozart'o "Reguiem" garsais. Kiek išgąstingos atsakomybės jausmo pažadina Verdi "Reguiem", o ypač didingasis "Dies Irae". Ne veltui kai kurie kritikai Verdi "Requiem" laiko geriausiu jo kūriniu. O Palestrinos religinė muzika, kuri kaip gotikos bokštai ir bokšteliai kviečia į antgamtę ir jau čia žemėje dvelkia angelų chorais. Kokie didingi Dievo pagarbinimai yra Berlioz'o ar Bruckner'io "Te Deum", kurie savo garsų sūkuriais pagauna sielą, kaip rudens vėjas sausą lapą, ir paklupdo ją Dievo akivaizdoje. Tą patį galime pasakyti apie kitus religinės muzikos kūrinius, ypač religines oratorijas. Kiekvienam visa tai yra prieinama patefono plokštelių pavidale. Dvasia ir širdis praturtės, o kontempliacijos nuotaika dažniau aplankys sielą ir paliks joje vis gilesnių žymių. Viena vokiečių rašytoja, kalbėdama apie bažnytinę muziką ir bažnytinį giedojimą, pastebėjo: "Aš ne tik girdėjau akordą, bet ir mačiau jį, tartum aukso gėlę, pamažu atsidarant ir virstant taure, iš kurios liejosi malonė ant vargšų žmonių. Prieš mano akis atsivėrė kitas nematomas, švarus, saldus, tikras ir palaimintas pasaulis. Dievybė pasilenkė prie visų mūsų šiltai ir meilingai". Štai kodėl kiekvienoje šeimoje — dvasinei kultūrai ugdyti ir kontempliacijos nuotaikai žadinti — turėtų būti ne tik geras patefonas, bet ir klasiškos bei religinės muzikos gerų plokštelių rinkinys.
Kasdienė maldaugdo kontempliatyvųjį sielos bruožą, jei ji yra pailginta ir pagilinta, jei ji palenkia žmogų pamaldžiai susitelkti ir tokiu būdu niekad Dievo neišleisti iš akių.
Bet kontempliatyviajam bruožui sieloje vystytis kliudo siauras maldos supratimas, kai į maldą žiūrima vien tik kaip į malonės prašymą. Neneigdami didelės prašomosios maldos svarbos ir reikalingumo, turime pasakyti, kad tik ją vieną vartodami ir tik sau, kad ir dvasinių gėrybių prašydami, neišeiname iš savojo "aš" ribų ir Dievą pradedame laikyti tik priemone savojo "aš" reikalams aprūpinti.
Kontempliacijos dvasią labiausiai sieloje ugdome, kai Dievą maldoje garbiname.Juk garbinimas yra pats didysis gyvenimo ir maldos įprasminimas. Garbinimo aktu Dievas pasidaro mūsų gyvenimo ašis... Garbinimo maldoje, sujungtoje su Dievo meile, geriausiai į Dievą įsižiūrime ir Jį kontempliuojame.
J. Kaminskas Sodyba prie kelio
Kontempliacijos bruožui ugdyti kliudo ir ta nuotaika, kai maldoje ieškoma džiaugsmo ir paguodos, kai meldžiamasi vien dėl tų maldoje patiriamų jausmų. Tokia nuotaika ugdo egoizmą. Taip melsdamiesi ir vien savęs ieškodami, mes pradedame vis labiau tolti nuo Dievo. Tokioje maldoje Dievas yra tik priemonė, o ne gyvenimo Viskas. (Čia jokiu būdu nepasisakoma prieš įvairias dvasines paguodas, kurių — ir neieškant maldoje — Dievas duoda sielai, ypač dvasinio gyvenimo ar atsivertimo pradžioje, kai siela yra tik kūdikis, reikalingas lengvo ir saldaus maisto). Tokios maldos dėka tarnaujame sau, o ne Dievui. Norint, kad malda ugdytų kontempliacijos dvasią, reikia pilniau suprasti maldos sąvoką ir negalvoti, kad ji yra vien tik kalbėjimas j Dievą. Maldos metu ir Dievas kalba į mus, veikia mus ir kreipia geros valios sielą savo Dieviškosios Valios kryptimi.
Tur būt, nėra geresnės priemonės ugdyti kontempliacijos bruožą už oficialias Bažnyčios maldas, pvz., mišiolėlio vartojimą Šv. Mišių metu. Mišių maldos, neturėdamos tuščio sentimentalumo ir būdamos atremtos į pagrindines tikėjimo tiesas, savo skaidriu minties aiškumu kreipia mūsų dvasios akis į Vieną Realybę ir į ją sukaupia visas dvasios galias. "Šv. Mišios", — sako Šv. Vincentas Ferrer, — "yra pats aukščiausiasis kontempliacijos kūrinys". Jis aiškiausiai atsispindi Mišiolo maldose.
Kalbant apie privačias maldas, reikia nepamiršti kryžiaus kelių ir rožančiaus, kurie savo esme yra kontempliatyvūs. Jie pasidaro nuobodūs ir beprasmiai tik tada, kai į juos neįnešame mąstymo ir kontempliacijos dvasios, kai neįsižiūrime į kryžiaus kelių bei rožančiaus paslapčių įvykius ir kai nekreipiame dėmesio į sekančias išvadas. Tokios maldos nuotaikos reikia visos dienos darbuose ir tai ta prasme, kad mūsų dvasia nepaskęstų išoriniame darbe, nes, kaip sako R. Plus, "Dievas turi teisę nebūti visiškai pamirštas kiekviename mūsų darbe".
Maldos ir kontempliacijos dvasią maitina ir gaivina religinė knyga, bet ji turi būti skaitoma kasdien ir parinktai. Kaip pasaulinėje, taip ir religinėje literatūroje ne kiekviena knyga yra vienodai vertinga ir naudinga. Juk šiandien galima dažnai pasakyti, kad "žodis yra tik triukšmas", ir "knygos — tik popierius" (P. Claudel). Štai kodėl pasaulietis, besiilgįs gilesnio dvasingumo, norėdamas įsigyti dvasios ugdymui naudingą bibliotekėlę, turėtų pasitarti su dvasinio gyvenimo ir atitinkamos literatūros žinovais, kas jam — atsižvelgiant į išsilavinimą ir dvasinio gyvenimo stovį — įsigytina. Vienas dalykas aiškus, kad Šv. Raštas (bent Naujasis Testamentas) ir Kristaus Sekimo knyga turi būti visą gyvenimą nuolat skaitoma, nes tai yra knygos, kurios išugdė šventuosius.
Čia reikia atkreipti dėmesį į vieną svarbią tiesą, būtent, kad ta pati knyga ne kiekvienu momentu vienodai prakalba į skaitytoją. Juk skaitomas žodis yra sėkla, o sėklos vaisingumas priklauso ir nuo dirvos, į kurią ji krinta. Todėl tas pats skaitytojas tos pačios knygos mintis skirtingai išgyvens, būdamas sunkios nuodėmės stovyje ir būdamas Dievo malonėje. Todėl tik tas skaitytojas, kuris yra pilnas dvasinių pastangų pakilti, tinkamai supras religinę knygą, ras jos mintis sau giminingas ir priims jas su simpatija ir įgyvendinimo noru. Štai kodėl visas mūsų gyvenimas turi virsti budėjimu ir kova už savęs sukilninimą ir sudvasinimą, maitinant sielą sakramentų duona. Be sakramentų malonės, kaip rodo patyrimas, visi norai save sukilninti ir pastoviai, nežiūrint pagundų, kilniai gyventi, neišeina iš svajonių ribų. Mat, žmogus gali išeiti iš egoizmo ir jį lydinčios dvasinės mizerijos, tik turėdamas atramos tašką šalia savęs.
* * *
H. Keyserling, daug keliavęs po Rytus, savo knygoje "Das Reisetagebuch eines Philosophen", pastebi gėrėdamasis, kad Rytuose yra daug kontempliatyvios dvasios, ir kad tuo atžvilgiu jie viršija Vakarus. Jis nurodo, kad pažanga ir dvasingumo didėjimas nėra tas pats dalykas. Anot jo, nors vakariečiai yra pažangiausi, tačiau nedvasingiausi. Rašytojas gėrisi Indija, kurios tikroji kultūra glūdi dvasios pagilinime. Todėl indė motina pirmiausia moko savo vaikus religinio mąstymo — pasinėrimo Aukščiausioje Esybėje. Jį jaudina reginys prie šventojo Gango upės, kur žmonių daugybė, net vaikų, susitelkusių, nieku išoriniu nesidominčių, skęsta mąstymo maldoje.
Galimas dalykas, kad Rytai dvasingesni už Vakarus, bet ir Vakaruose mes randame kilnių pasauliečių, kurie dega kontempliacijos ilgesiu, pvz., R. M. Rilke. "Aš esu", — jis rašo, — "kaip tas, kuris stovi prieš kažką didelį". Štai žodžiai, kurie rodo gyvą Dievo pajautimą. Žinodamas, kad vienuolyne jam ne vieta, jis nori susikurti vienuolyną savo viduje. Jis nori vienatvės ir susitelkimo. Jis ilgisi kontempliacijos ir sušunka: "Žmogus, kuris turi tylų namą kalnuose, skamba tartum varpas tyrame ore".
Gilų kontempliacijos bruožą randame mūsų O. Milašiaus sieloje. "Vienintelis svarbus dalykas šiame pasaulyje", — jis rašo, — "yra malda. Ji duoda mums pažinimo ir meilės... Ji atneša mums tikėjimą... netikėjimas negali pasiteisinti, jei jis atsisako maldos patyrimo". Maldos branginimas ir jos vaidmens suvokimas paprastai liudija kontempliatyvią ir mistiškai nusiteikusią sielą. Milašiaus atvejuje mes matome ir kitus įrodymus: Šv. Rašto nuolatinį skaitymą ir ypatingą meilę Marijai. Jis negalėdavo be meilės ir susijaudinimo pažvelgti į jos paveikslą ir niekada nesiskirdavo su rožančiumi. Jis dažnai susimąstęs pravirkdavo, giliai nuliūsdavo pikto akivaizdoje ir tolindavosi nuo minios ir triukšmo.
Jo draugas A. Godoy mirusiam poetui skirtame eilėraštyje rašo: "Tavo didžiosios akys nustojo man atspindėti dieviškąsias aušras". Kitais žodžiais: tavo kontempliatyvi siela, man švietusi per tavo akis, jau nevadovauja mano gyvenimui.
Po šių straipsnių eilės, kyla klausimas, į kurį kiekvienas pats turės atsakyti, ar J. Maritain neturėjo pagrindo tvirtinti: "Krikščionio pašaukimas yra pašaukimas į kontempliaciją".