Juozas Vaišnys, S.J,

      Amerikoje yra labai įsigalėję posakiai: "This is my business", "This is not my business", "It is not your business" ir t. t. Tokias mintis ir mes esame įpratę išreikšti lietuviškais posakiais ir priežodžiais, sakydami "ne mano kiaulės, ne mano pupos" arba "nekišk nosies, kur nereikia". Visi šitie posakiai ir priežodžiai, be abejo, kartais yra teisingi ir prasmingi, bet jie gali tapti ir gana pavojingi žmonių bendruomenėje. Jeigu jiems bus teikiama per daug reikšmės ir pagal juos bus visuomet tvarkomi žmonių tarpusavio santykiai, tai žmonijos socialinis bendravimas turės žūti.

      Žmogus yra socialinis tvarinys, jis negali vienas, atsiskyręs nuo visuomenės, gyventi. Kiekvienas žmogus turi tam tikras pareigas visuomenei. Žmonija yra lyg didžiulis mechanizmas. Kiekvienas individas yra mažas, bet labai svarbus to mechanizmo ratelis, jis yra sujungtas su visuomene daugeliu įvairiausių ryšių: nei jis be visuomenės, nei visuomenė be jo negali tobulai gyventi. Žmogus nusikalstų visuomenei, jeigu tik savimi rūpintųsi, jeigu dėl kitų jam nebūtų nei šilta nei šalta.

      Labai retai galima pasakyti, kad "tai yra grynai mano reikalas", dažniausiai tie "reikalai" yra bendri ir kitiems mūsų draugams, artimiesiems ir pažįstamiems. Ar žmogus nori ar ne, vis tiek jis gyvena visuomenėje ir savo elgesiu daro visuomenei gerą ar blogą įtaką, savo gyvenimo būdu duoda kitiems gerą arba blogą pavyzdį. Žmogaus pavyzdys kito asmens gyvenimui gali būti šviesus spindulys arba tamsus šešėlis. Pavyzdžio jėga yra tikrai labai didelė, dažnai mes ją per mažai vertiname.

      Daugelis mano, kad tik didelių žmonių gyvenimas ir pavyzdys daro kitiems įtaką, o į paprastus eilinius žmones arba į nedaug kelio nužengusius jaunuolius niekas nekreipia dėmesio. Tokio galvojimo klaidingumą norėčiau įrodyti vienu atsitikimu iš savo gyvenimo.

      Prieš keletą metų, gyvendamas Romoje, eidavau kas mėnesis į vieną ligoninę klausyti išpažinčių. Kartą ten nueinu prieš pirmąjį mėnesio penktadienį ir, įėjęs į ligonių kambarį, randu gulinčius keturis vyrus. Prieinu prie pirmojo ir pasiteirauju, ar jis nenorėtų atlikti išpažinties. Jis piktai pažvelgė į mane ir atsakė:

      —    Jau dvidešimt metų, kai tokiais niekais aš neužsiiminėju. Nedarysiu išimties nei šiandien. Prašau mane palikti ramybėje.

      Aišku, kad jo "ramybės" nenorėjau drumsti, todėl pažvelgiau į antrąjį. Tas buvo beskaitąs komunistišką laikraštį. Paniekinančiai jis man mostelėjo ranka ir pasakė:

      —    Jokių reikalų savo gyvenime su kunigais nenoriu turėti. Nesivargink tamsta — su manimi jokio "biznio" nebus.

      Ką padarysi. Atsisukau į trečiąjį. Nors jis nemiegojo, kai įėjau į kambarį, bet dabar buvo nusisukęs į sieną ir pusbalsiai knarkė. Nenorėjau jo "žadinti", todėl, pažvelgęs į ketvirtąjį, paklausiau:

      —    Ar ir tu nenori išpažinties?

      Tai buvo kokios penkiolikos metų berniukas. Vienintelis toks jaunas tarp tų suaugusių ir bepradedančių žilti vyrų. Jis tyliai atsakė:

      —    Prašau, tėve, atsisėsti prie manęs, aš noriu atlikti išpažintį.

      Atsisėdau. Jis atliko išpažintį ir pasakė, kad, gydytojų nuomone, jam pasveikti nėra vilties — už kelių dienų gal reikės skirtis su šiuo pasauliu. Dar kokią dešimtį minučių pasėdėjau ir pasikalbėjau su tuo simpatišku berniuku. Jis visiškai nebijojo mirties, buvo labai linksmas, kad galėjo atlikti išpažintį ir rytoj priims komuniją. Visą laiką jis kalbėjo pusbalsiai, todėl ir tie trys vyrai galėjo mudviejų pasikalbėjimą girdėti. Su juo atsisveikinęs, norėjau išeiti. Tačiau tas vyras, kurs skaitė komunistišką laikraštį ir su kunigais jokių reikalų nenorėjo turėti, paprašė, kad aš ir prie jo lovos atsisėsčiau. Atsisėdau.

      —    Vis dėlto nutariau ir aš atlikti išpažintį... Kai mažas buvau, ji man tiek ramybės suteikdavo... — nedrąsiai jis man pradėjo aiškinti.

Jis man kalbėjo ir kalbėjo, išsipasakodamas visą savo gyvenimą, kartais sukąsdamas dantis, kad galėtų sulaikyti ašaras. Po keliolikos minučių išpažintis buvo baigta, ir aš ruošiausi išeiti, bet ir tas pirmasis, kurs "jau dvidešimt metų tokiais niekais neužsiiminėjo", dabar sugalvojo "užsiiminėti" ir atliko nuoširdžią išpažintį. Po to klausiamu žvilgsniu pažvelgiau ir į tą, kurs pirmiau "miegojo". Dabar jau ir jis buvo "pabudęs". į mano klausiamą žvilgsnį truktelėjo pečiais ir atsakė:

      —    Ką padarysi... reikia ir man.

      Ir jis atliko išpažintį ir prašė rytoj atnešti komuniją.

      Štai ką padarė jauno berniuko pavyzdys! Kaip jis suminkštino tų užkietėjusių ateistų širdis! Jo pavyzdys pasiekė tai, ko negalėjo pasiekti kunigo žodis. Juk visai teisingai yra sakoma, kad "verba movent, exempla trahunt — žodžiai sujudina, bet pavyzdžiai patraukia". Jeigu tas penkiolikmetis berniukas nebūtų turėjęs drąsos išpažinti savo tikėjimo, jeigu jis būtų pabijojęs išsiskirti iš savo vyresniųjų likimo draugų, tai jų visų amžinas likimas gal būtų buvęs taip pat panašus ir amžinai nelaimingas. O dabar to berniuko garbės vainiką gal puoš ir trys šviesūs perlai — gražiu pavyzdžiu laimėtos trijų vyrų sielos.

      Taip. Žmogus vienas neina nei į dangų nei į pragarą. Vienu ar kitu keliu jį lydi pulkai žmonių, kuriuos savo geru ar blogu pavyzdžiu jis patraukė eiti paskui save.