E. VASYLIŪNIENĖ
IŠ Evangelijos žinome, kad Kristus su meile ir atlaidumu žvelgė į didžiausius nusidėjėlius, atleisdamas jų sielos paklydimus. Vienintelė rūšis žmonių, kurie buvo Kristaus pavadinti "pabaltintais grabais", "žalčių veisle", veidmainiais", buvo fariziejai. Tiesa, kad fariziejai buvo anais laikais gyvenanti kasta, tam tikri istoriniai asmens. Bet tiesa yra ir tai, kad fariziejizmas yra tam tikra psichologinė ypatybė, kuri lydėjo anuos žmones. Fariziejizmas yra psichikos stovis, tam tikras žmogaus charakteris, būdas, kuriuo jis čia žemėje reiškiasi. Todėl į fariziejizmą ir galime žvelgti psichologijos požiūriu: kaip į tam tikrą žmogiškos sielos poraišką šiame pasaulyje, kuri yra būdinga ne tik senovės žydų šventikų kastai, bet kiekvienai žmogiškai būtybei, kuri mina šios žemės kelius.
Kas įsiskaito į Evangelijos puslapius, ieškodamas ne tik Dievo žodžio, kuris ten yra apreikštas, bet ir žmogaus, kuriam tas žodis sakomas, nustebs, kokia gili psichologijos knyga yra Evangelija. Evangelija yra parašyta žmogiškai būtybei, ir tos būtybės mažiausieji psichologiniai niuansai yra tiksliai nusakyti. Fariziejizmas ir yra vienas iš žmogaus sielos niuansų, prigimtų, gal būt, ar įgytų, bet giminingų kiekvienam žmogui. Fariziejizmas niekad neišnyko, ir šiandieną jis yra gyvas, kaip ir anais laikais, kai Kristus lankė Palestinos gyventojus. Kristus tą bruožą skaudžiai atjautė, jį pasmerkė, pats iš fariziejų rankų priėmė kryžių. Todėl, kas sudaro fariziejizmo pagrindus, psichologinį pamatą, įdomu ir šiandieną panagrinėti.
Liesdama fariziejizmo psichinį momentą, esu psichologijoje ir iš jos ribų stengsiuos neišeiti. Nekalbu apie jokį konkretų žmogų ar faktą, kalbu apie psichologinį reiškinį ir į jį įsigilinu, atsiremdama į Evangeliją.
Pagrindinis fariziejizmo bruožas yra nenuoširdumas. Fariziejų gyvenimas, kaip jį aprašo Evangelija, rėmėsi ne jų įsitikinimu, bet kauke, įspūdžiu, kokį šie žmonės stengėsi padaryti savo aplinkai. Fariziejai gerai žinojo Dievo įsakymus ir įstatymus ir juos pildė paraidžiui: pasninkavo, davė išmaldą, užlaikė šventes. Niekad jų širdys nesušilo nuo tų apeigų, pasilikdamos tuščios ir savimylos pilnos. Savo pokalbiuose su Kristumi fariziejai dažnai naudoja įstatymų žodžius ir nurodo jų šaltinius, bet niekad neparodo žmogiško prisirišimo prie paties įstatymo. Įstatymas liko jiems tuščia forma, kurią reikia laikyti dėl tam tikros užimamos pozicijos, bet ne iš įsitikinimo ar meilės jam.
Fariziejizmo bruožas yra kito žmogaus panieka. Net šventovėje klūpėdamas ir besimelsdamas, fariziejus niekina muitininką Dievo akyse ir altoriaus akivaizdoje, iškeldamas savo nuopelnus. Panieka savo artimui raudonu siūlu nužymi fariziejų charakterį: jie niekino Kristų kaip Dievą, niekino jį kaip žmogų, net paniekino savo tautinį jausmą, atiduo
V. Vilipaitė, VII kl. Kilimėlio proj. (temp.)
darni savo tautos Sūnų pasmerkti atėjūnams romėnams. Žvelgdami į panieką šių dienų psichologų požiūriu, randame, kad ji yra išbujojusios savimylos žymė. Fariziejus taip aukštai save vertino, kad visokia kaina stengėsi niekinti bet kurį žmogų, savo kelyje sutiktą. Niekindami žmones, fariziejai paniekino ir Dievažmogį skaudžiausia panieka, kurią tik kada pasaulis pažinojo.
Fariziejizmas pasižymi vidine tuštybe. Šis stovis yra baisus: žmogus nieko nemyli, niekam netiki, nieko nepripažįsta. Visas buvimas žemėje tampa beprasmiu pabaltintų grabų šokiu, kurie kovoja už užimamą visuomenėje vietą, patys nieko visuomenei neduodami. Fariziejinę žmogiškos būtybės tuštumą atjaučia kitas žmogus: nuo jų prisilietimo lieka vidinis kartumas, kurį išgyvena kiekvienas. Įdomu, kad šių dienų mąstytojai pastebi vidinį moderniojo žmogaus tuštumą, kurio nepajėgia užpildyti joks civilizacijos triukšmas. Juo daugiau šių dienų fariziejinis tuštumas kelia triukšmo moderniais skambalais ir triūbomis, juo skaudžiau jį atjaučia visuomenė.
Fariziejizmas ieško priekabių. Ir senovės fariziejai stengiasi Kristų sukompromituoti, apipildami Jį priekabiais. "Ar tinka subatoje gydyti"?... Priekabių ieškojimas yra tapusi mūsų moderniojo žmogaus liga: kodėl šis ar tas pasielgė taip o ne kitaip, kodėl dar nenutraukė ryšių su religija, kodėl, kodėl? Kiek kartų prasižiojame, kitus priekabiais apipildami ir jų ieškodami, jauskime, kad mūsų lūpomis kalba modernus fariziejus. Kiek kartų esame priekabių, o ypač neteisingų, ugnyje, melskimės už lūpas, kurios mus priekabiais apipila, nes krikščionis turi tik melstis už savo vardo niekintojus.
R. Rakutytė, VIII kl. Kilim. proj. (temp.)
Fariziejizmas neša neapykantą. Neapykantą visko, kas dieviška, kas gražu, kas šventa, kas kilnu. Fariziejai nekentė Kristaus, jie tykojo Jį užmušti. Ir modernus fariziejiškumas užmuša, jei ne kūną, tai sielą ir dvasinį polėkį. Gal dvasinė mirtis yra dar baisesnė už fizinę mirtį, kuri tęsiasi metais. Ar tie 60 milijonų modernių pagonių, kurie šiandieną Amerikoje nepriklauso jokiai bažnyčiai, nėra liudijimas, kaip fariziejizmas yra toli pažengęs? Kiekvienas žmogus yra ištroškęs meilės, šilimos, paguodos. Fariziejizmas barsto šaltį ir neapykantą viskam: savo artimo mintims, savo artimo darbams ir siekimams. Ar jautėte kada neapykantą? Ji yra beveik fiziniai jaučiama, kažkaip trykšta iš kito žmogaus sielos ir liejasi tamsia spalva. Visos idealų gėlės vysta nuo jos prisilietimo, visa dvasinė gyvybė miršta ir išnyksta. Jei kada išgyvenote neapykantą, tą šaldantį, bauginantį, pagiežos kupiną jausmą, žinokite, buvote moderniuoju fariziejumi. Tas tęsėsi metais, ar minutėmis, bet buvome jų eilėse ir jų tarpe.
Kas taiko fariziejizmą kitam — klysta. Fariziejizmas kaip psichologinė būsena, kaip modernus žmogiškos būtybės senovinis bruožas yra taikintinas tik pačiam sau. Sakyti, štai eina fariziejus, jau yra fariziejiška. Nuo fariziejizmo turime patys save saugoti ir jo apraiškas rauti su šaknimis iš savo širdžių. Kiek kartų užsimauname nenuoširdumo kaukę, pagalvokime, kad prieš mus stovi Dievo sukurta būtybė — žmogus, kuris turi ir dieviškumo bruožų, bent Dievo ilgesį. Ši būtybė turi ką nors gražaus — ar ji gražiai šypsosi, ar gieda, ar kalba, ar žiūri. Nuoširdžiai pajuskime kito žmogaus grožį, ir nuoširdumas atsiras mūsų kalboje, mūsų elgesyje. Sustingimas išnyks iš mūsų veido, tas fariziejinės kaukės sustingimas, kurį gali prašalinti tik nuoširdi mintis apie mūsų artimą, tokį pat Dievo tvarinį, kaip ir mes patys esame.
Panieka? Tai saldus uždraustas obuolys, kurį taip miela ragauti. Ir visos uždrausto vaisiaus pasekmės ateina: nusivylimas pačiu savimi, išėjimas iš kito žmogaus dvasinio akiračio į savo savimylos siaurą kampelį ir ieškojimas vis labiau ką niekinti. Kiek kartų ateina mintis, kad štai žmogus yra niekas, raukime tą mintį lauk. Užmuškime ją, kaip nuodingą gemalą, kad jis netaptų žodžiu ir neišeitų ištartas garsiai. Žinokime, niekas taip neskaudina mūsų artimo, kaip panieka, niekas taip neužmuša jo žmogiškos vertės, kaip niekinantis žodis. Ir niekad nesame didesniais fariziejais, kaip atsistodami ant savo artimo galvos, besistengdami ją nulenkti žemyn.
Tuštuma? Kažkas pasakė, kad modemus žmogus užpildo savo vidinį pasaulį laikraščio žiniomis, filmų vaizdais, triukšmu, o vis dėlto tuštumos neužpildo. Kodėl? Vidinę žmogaus tuštumą gali užpildyti tik Dievo žodis, tik atsakymas į tuos degančius klausimus, kas aš, kodėl aš esu čia žemėje, kur aš nueisiu. Būkime susikaupę, skaitykime, kas žmogiškąją širdį kelia nuo kasdieniškos tuštumos. Tai mintys apie savo artimą, apie jo vargus ir mūsų pagalbą jam, apie mūsų visų vieną Dangaus Tėvą, apie mūsų vieną tikslą — dangų, apie mūsų visų vieną pareigą — meilę... Tuštybei nebus vietos mūsų sielose, ir fariziejizmas išnyks, išgaruos, kaip piktas miražas.
Paklauskite šiandieną psichiatrų, kodėl tiek ligonių yra jų namuose, ir jie jums atsakys — žmonėms trūko meilės. Paklauskite modernių pedagogų, kodėl tiek daug šiandieną jaunų nusikaltėlių, ir jie atsakys jums — vaikams trūko meilės. Ko gi netrūksta šiandieną pasauliui? Neapykantos. Raukime ją iš savo širdžių, iš savo kalbų ir savo darbų. Muškime dar begimstantį neapykantos jausmą, jo vieton duodami meilės, nes tik ji viena yra pajėgi užmušti neapykantą. Juo labiau išrausime neapykantą iš savo širdžių, juo daugiau pasėsime meilės mūsų aplinkoje, juo mažesniais fariziejais būsime savo moderniosios aplinkos tarpe.
Fariziejizmą, kaip psichologinį stovį, gali kiekvienas mažinti pats savyje. Juo sąmoningiau krikščionis kovos už savo krikščioniškąją egzistenciją, juo griežčiau jis kovos su jos amžinuoju priešu — fariziejumi.
A. Liulevičiūtė, VII kl. Geležinių Vartų proj. (tušas)