VYSK. V. BRIZGYS
“Eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, šaukite į vestuves... Prieteliau, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvinio drabužio?” (Plg. Mat. 33 ir 23).
Nėra tokių įsitikinimų, nei elgesio klaidų, kurių geros valios žmogus negalėtų surasti savyje, kurių nesuprastų ir negalėtų pataisyti. Pasakymas "nepataisomas žmogus" yra vartojamas tik tų žmonių žodyne, kurie nesirūpina ir nesistengia ko nors pataisyti.
Tačiau nors tai ir tiesa, nors Dievo gerumas begalinis, tai vis tiek nieko sutepto neįeis į dangaus karalystę. Tai sakome ne mes, žmonės, o šis žmogui grasinantis įspėjimas yra pasakytas Dievo. Tik abipusė meilė gali suvesti draugėn Dievą ir žmogų. Dievas myli kiekvieną žmogų, nori kiekvienam žmogui laimės, tačiau žmogus turi laisvą valią ir jeigu jis pats Dievo nemyli, Jo nepaiso, tai jų tarpe nutrūksta ryšys, susidaro ta praraja, kurią Kristus priminė palyginime apie turtuolį ir Lozorių. Tą ryšį atnaujinti ir tą prarają pereiti nėra kito būdo, kaip žmogaus meilė Dievui ir Dievo paisymas. Žmogaus išganymui yra būtina Dievą tikėti, tikėti tokį, koks Jis yra, o ne savo išgalvotą, t. y. būtina turėti Dievo nors esminį supratimą. Yra taip pat būtina laikytis Dievo įsakymų.
Nepaisant kaip Dievas žmogų myli, žmogus negalės Dievo pasiekti — būti išgelbėtas, jeigu kuris Dievo visai netiki ar kuris tikėdamas nesilaiko Jo įsakymų. Tikintieji žmonės naudojasi Kristaus paliktais sakramentais ir patys yra susikūrę daug visokių religinių praktikų. Jie turi taip pat daug visokių elgesio tradicijų. Visi tie žmonių susikurti dalykai yra antraeiliai ir tik geri priedai Dievui ištikimo žmogaus gyvenime. Pagrindas yra Dievo įsakymai, žmogui paskelbti jo prigimtyje, žodžiu pasakyti pirmiesiems žmonėms, pakartoti Dešimtyje įsakymų, pakartoti ir papildyti Evangelijoje. Kas to nepaisytų, veltui būtų visos žmonių susikurtos religinės praktikos, visokie geri papročiai ir formalumai. Vargas būtų mums, jeigu duotume dešimtinę iš krapų ir kmynų, o apleistume Dievo įsakytus dalykus (plg. Mat. 23, 23), jeigu saugotume smulkius žmonių papročius, o apleistume Dievo įstatymus.
Dievas myli žmogų, nori kiekvienam žmogui amžinos laimės, tačiau yra ribos, už kurių stovinčius Dievo gerumas neišgelbės.
Tokia yra Dievo tolerancija žmogui.
Labai daug kalbama apie žmogaus toleranciją žmogui. Ji giriama, aukštinama, visiems siūloma. Tačiau kokia prasme žmonės tą žodį vartoja? Daugelio žmonių šiandien priimta prasme tolerancija reiškia nesidomėti ir nesiteirauti, ką artimas žino ir ką tiki apie Dievą, ar supranta Dievo malonių šaltinius ir jų vertę, ar jais naudojasi, ar žino Dievo įsakymus ir ar juos saugoja. Vienu žodžiu — tolerancija daugelis supranta žmogaus nesidomėjimą kito žmogaus siela ir jos reikalais.
Nesidomėti artimo siela yra ne tolerancija, o savo artimo nepaisymas. Yra nenuoseklu pamatyti žmogaus kūno reikalus ir juos užjausti, o nepaisyti žmogaus sielos. Daugelis pasipiktina skaitydami, kad kas nors mirdamas paliko tam tikrą sumą pinigų jo turėtų ar kitokių gyvulių globai. Ko piktintis: ar tik todėl, kad paliko ne žmogui? Jeigu kas yra rūpestingas tik artimo kūnui, nepaisydamas jo sielos, kuo jis esminiai skiriasi nuo ano, kurs daugiau širdies parodė jo mylėtiems gyvulėliams, negu aplink gyvenantiems žmonėms? Kūnas ir žmonių ir gyvulių yra iš tos pačios medžiagos ir visų vienodai baigiasi. Žmogaus kūnas yra jo nemirtingos sielos ir Šventosios Dvasios bažnyčia, ir tik dėl to mes jį gerbiame daugiau už gyvulių kūnus.
Nesidomėti artimo siela yra nė tolerancija, o šis tas iš Kaino pasiteisinimo, kad jis nesąs savo brolio sargas. Kristus atėjo ne vien duoną tyruose dauginti, kelis ligonis išgydyti, kelis numirėlius prikelti. Jis atėjo ieškoti ir gelbėti žmonių sielų. Jis atėjo visiems žmonėms priminti Dievo įsakymus ir pamokyti, kaip juos tobuliau saugoti, duoti priemonių, kurių pagalba galėtume Dievą geriau suprasti, daugiau mylėti ir tobuliau pildyti Jo įsakymus. Mokančioji Bažnyčia yra palikta pirmoje eilėje skelbti Dievą, Kristų, Evangeliją tiems, kurie jų dar nežino. Ir kiekvieno susipratusio tikinčiojo tikrasis dalyvavimas Bažnyčios gyvenime yra ne vien naudotis Kristaus paliktomis malonėmis, ne vien tik savo tobulumo paisyti. Bažnyčios gyvenime tas teisingai dalyvauja, kurs aktyviai dalyvauja jos misijoje. Galima atvirai klausti, kiek yra vertas toks krikščioniškojo tobulumo supratimas, kurs mano apsiriboti tik savo siela. Net vienuolynų klauzūra nepajėgia vien savyje ir sau uždaryti tų širdžių, kurios teisingai suprato krikščioniškąjį tobulumą. Karmeličių Teresės Avilietės ir Teresės Vaikelio Jėzaus pavyzdžiai yra klasiški. Kūnais abi buvo labai griežtoj klauzūroj, tačiau jų širdys degė noru atiduoti gyvenimą stabmeldžiams ir netikintiems. Ko negalėjo pasiekti kūnu, darė siela. Jų malda ir atgaila buvo nukreiptos į tamsiausius žemės kampus. Kur jos nepasiekė, gyvos būdamos, ten po mirties pasiekė jų dvasia.
Visas mūsų domėjimasis kitų žmonių sielomis turi sekti tačiau tik iš artimo meilės, iš pagarbos žmogui. Mylėdami ir gerbdami žmogų, negalime nei gerbti, nei mylėti jo klaidos. Šio dalyko nereikia mums nei įkalbinėti, nei mus mokyti. Mums brangius asmenis savaime norime matyti tik tobulus, garbingus ir kitų gerbiamus. Taip galvoja ir taip jaučia vaikai, kurie myli ir gerbia savo tėvus. Iš kitos pusės, ar savo vaikus mylį ir gerbią tėvai pritartų kada nors minčiai, kad jiems neverta rūpintis savo vaikų įsitikinimais ir elgesiu? Gaila, kad čia per ilga cituoti laiškus tų nelaimingų tėvų, iš kurių bolševikai atėmė vaikus. Jiems sunku apsiprasti, kad jų neturi su savimi, tačiau jų didžiausias skausmas ir baimė, kad vaikai gali būti išmokyti klaidingų pažiūrų ir klaidingo gyvenimo.
Tolerencija nėra žmogaus klaidų nepaisymas, o yra meilė ir pagarba kiekvienam žmogui, nepaisant, ką jis tikėtų ir kaip besielgtų. Tolerancija žmogaus klaidas pakenčia ta prasme, kad kantriai ir išmintingai ieško būdų, kaip padaryti artimui gero, padedant tiesą pažinti ir ja gyventi.
Kai kuriose Čikagos miesto sekcijose, o, be abejo, ir kituose Amerikos miestuose yra grupės išlavintų ir visuomenės gerbiamų asmenų, kurie laikas nuo laiko pereina nekatalikų spalvotųjų šeimas, paragindami juos ateiti į katalikų tikėjimo pamokas. Jie atsilankydami moka taip elgtis, kad yra gerbiami visų spalvotųjų — ir katalikų ir nekatalikų. Jie spalvotiesiems neišmėtinėja nei jų įsitikinimų, nei jų elgesio, o tik pakviečia ateiti pabūti kartu ir pasikalbėti. Jų darbo vaisiai yra labai dideli. Čia yra vienas tolerancijos pavyzdys. Tuo pačiu yra paremtas visoks misijų darbas: meile, pagarba nekultūringam, klystančiam žmogui ir pastangomis jam padėti.
Tai yra tolerancija, kaip ją suprato ir praktikavo Kristus.
(Iš neseniai pasirodžiusios knygos “Trisdesimt meilės žodžių”)