Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
ĮVAIRŪS MANDAGUMO PAREIŠKIMAI
Ne visos kalbos yra vienodai turtingos: viena turi daugiau žodžių ar posakių vienoje srityje, kita — kitoje. Pvz. anglų kalboje vartojamas tas pats žodis to waschvisais atvejais, kur mes turime įvairius žodžius: prausti, plauti, mazgoti, skalbti, trinkti(galvą), skalauti. ..Mandagumo srityje mūsų kalba taip pat yra turtinga, tik negera, kad mes tais turtais ne visuomet pasinaudojame, o vartojame tik tuos pačius, labai įprastus, šabloniškus žodžius ar posakius.
Mūsų įprasti pasisveikinimo žodžiai paprastai yra tokie: labas rytas, laba diena, labas vakaras, labanaktis.Neįprasta sakyti laba naktis.Čia vartojame sudurtinį daiktavardį labanaktis(kirtis yra ant skiemens ba),o gal dar dažniau jo sutrumpintą formą labanakt.Dažnai šiais visais atvejais pavartojamas ir galininko linksnis labą rytą, labą dieną, labą vakarą, labąnakt.Bendrinėje kalboje ši galininko forma yra leidžiama vartoti, nors pirmoji (vardininko) yra labiau pageidaujama. Mūsų liaudies kalboje yra gana daug šios rūšies pasakymų. Pavyzdžiui, didysis Lietuvių kalbos žodynas (Vilnius, 1966, t. VII) duoda tokius iš liaudies nugirstus posakius: Labą sakau, motinėle, o kur tavo dukružėlė? Išpuikęs, nei labos dienos neduoda. Aš mergelei labą dieną, ji man nė žodelio.
Kartais vartojamas net ir kilmininkas: Labų dienų visai Redakcijai (K. Būga). Duck jam nuo manęs labų dienų, Labos nakties, kūmai! Likit sveiki! — Labos nakties!
Tad ir tie patys žodžiai, pasakyti kituose linksniuose, padaro mūsų įprastinius pasisveikinimus įvairesnius, ne tokius šabloniškus. Tačiau nėra būtino reikalo čia ribotis tik tais "labais” — juk yra ir kitokių tinkamą pasisveikinimo žodžių bei posakių, pvz.: Sveikas gyvas, kaip išmiegojai? Sveikas, bičiuli, kaip gyvuoji? Sveikas drūtas, kas gero šį rytą? (Sveikas drūtas vartojamas tik suvalkiečių, nes jiems drūtas reiškia stiprų, tvirtą, o ne storą, kaip žemaičiams ir kt.).
Galima išgalvoti ir kitokių pasisveikinimo formų, kuriose būtų ir mandagumo, ir nuoširdumo, ir sąmojaus, ypač kai sveikinamės su savo draugais ar su sau lygiais. Vergiškai laikytis to "labo ryto” ar "labos dienos” gali atrodyti labai dirbtina, nenuoširdu.
Ar tinka kitą sveikinti tik vienu žodžiu labas? Visiškai tinka, kai sveikinasi draugai, lygūs vieni su kitais, bet taip sveikinti vyresnį už save nelabai tiktų. Tą pat galima pasakyti ir apie žodžio sveikas vartojimą.
Taip pat mes turime ir įvairių atsisveikinimo žodžių bei posakių. Paprasčiausias žodis yra sudie, sudieu, sudiev. Be abejo, tai yra posakio su Dievu sutrumpinimas. Tokiu būdu atsisveikindami, lyg pavedame savo draugą ar pažįstamą Dievo globai, jį paliekame "su Dievu”.
Be šio įprastinio sudie, mes turime ir daugiau žodžių bei posakių, tinkamų atsisveikinimui, pvz.: viso labo! viso gero! viso geriausio! Taip pat dažnai sakoma: iki pasimatymo! iki kito susitikimo! Artimi draugai dažnai vartoja tik sutrumpinimą: iki! Taip pat yra įprasti pasakymai: tuo tarpu! šiuo tarpu! kol kas! Vakare, eidami gulti, atsisveikiname, linkėdami labos nakties, gražių sapnų, gero poilsio.
Valgantiems sakome: gero apetito! išvažiuojantiems: laimingos kelionės! sėkmės! gerų atostogų! laimingo sugrįžimo!
Kam nors dėkodami, vartojame žodžius ačiū arba dėkui. Bet taip pat pasakome: labai dėkoju! nuoširdžiai dėkoju! esu labai dėkingas! Tamstos gerumo niekad neužmiršiu! ir pan. Tačiau negera, kai vienas kitas pasako: didelis ačiū! didelis dėkui! Tai yra vertiniai iš rusų kalbos, todėl nevartotini. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti, kartodami prieveiksmį: labai labai dėkui! labai labai ačiū! (Kablelio tarp tų dviejų "labai” nereikia).
Čia, išeivijoje, mūsų tautiečiai labai dažnai pasako: ačiū labai! dėkui labai! dėkoju labai! Atrodo, kad tai yra svetimų kalbų įtaka: anglų thank you very much, thanks a lot; vokiečių danke shoen, danke sehr; prancūzų mercy beaucoup ir t.t. Lietuvis, nepaveiktas svetimų kalbų, atrodo, visuomet pasakytų: labai ačiū, labai dėkui! labai dėkoju!
Kai kas prikiša, kad žodžiai ačiū ir dėkui yra skoliniai iš gudų kalbos. V. Urbutis savo straipsnyje "Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai” (Baltistica, V/1/, p. 49) sako, kad dėkui yra atkeliavęs iš gudų, bet ačiū gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių. Net ir K. Būga prisipažino, kad jam dar nėra aiški šių žodžių kilmė.
Pagarbiai kreipdamiesi į asmenį, dažniausiai vartojame žodžius jūs ir tamsta, o kartais ir tu. Laiškuose šie žodžiai paprastai rašomi didžiąja raide.
Įvardį jūs šiam tikslui daugiausia vartoja ta Lietuvos teritorijos dalis, kuri yra į pietų vakarus ir į pietus nuo Kretingos, Skaudvilės, Raseinių, Jonavos, Širvintų. Nuo minėtų vietų į šiaurę bei šiaurės rytus ir daug kur Dzūkijoje tokiu atveju vartojamas žodis tamsta, (tamista, tamysta). Kai kuriose vietose jūs ir tamsta yra vartojami sinonimais, kartais su tam tikrais skirtingais reikšmės niuansais.
Apie Marijampolę ir Vilkaviškį įvardžiu jūs, reiškiant pagarbą, vaikai kreipiasi į tėvus, jaunesnieji į senesniuosius, mokiniai į mokytojus, o taip pat į nepažįstamą ar mažai pažįstamą suaugusį žmogų. Pvz.: Tėteli, kur jūs buvote? Ką jūs, močiute, darysite? Kviečiame ir jus, mokytoja, pas mus atsilankyti. Kas jūs toks būsit? Šiose apylinkėse žodis tamsta yra retai vartojamas. Kartais jis pavartojamas tik mokytesnių žmonių, labai oficialiai kalbant, susipykus, pajuokiant ir pan. Pvz. ponia į savo tarnaitę paprastai čia kreipiasi tu arba jūs, bet kai užpyksta, pradeda vartoti tamsta.
Panašiai yra ir su žodžiu jūs tuose kraštuose, kur iš seniau daugiausia buvo vartojamas tamsta. Pavyzdžiui, apylinkėse į šiaurės rytus nuo Raseinių kreipimasis į garbingą asmenį įvardžiu jūs buvo ir yra laikomas įžeidimu.
Taigi atskirose Lietuvos teritorijos vietose pagarbai reikšti vienur vartojamas žodis jūs, kitur tamsta, o kai kur jie vartojami lygiagrečiai sinonimais. Be to, vienas ir kitas, besibraudami į svetimą teritoriją, kartais įgauna ir neigiamą reikšmę. Dabar, ypač jaunimo tarpe, jau labiau visur įsigali jūs. Toks, atrodo, yra ir bendrinės kalbos vartosenos polinkis.
Kai kuriose dzūkų šnektose (pavyzdžiui, į rytus nuo Ignalinos ar Švenčionių) šalia tamsta ir jūs pagarbai reikšti vartojamas ir tu. Taigi nereikėtų įsižeisti, jeigu nuoširdus dzūkas, kreipdamasis į mažai pažįstamą asmenį ar už save vyresnį, pavartoja įvardį tu.
Dabar dažniausiai inteligentų šeimose vaikai, kreipdamiesi į tėvus, vartoja tik tu. Taip į vienas kitą kreipiasi ir artimi draugai bei pažįstami. Jeigu jie pradėtų vartoti jūs arba tamsta, tai galėtų reikšti ne pagarbą, o tik šaltumą arba pajuoką.
Gal čia dar bus naudinga iškelti klausimą, kaip yra derinamos įvairios sakinio dalys, vartojant minėtas pagarbos ir mandagumo formas. Tiek šnekamojoje liaudies kalboje, tiek ir literatūroje galima pastebėti tam tikrą įvairavimą. Pažvelkime į keletą pavyzdžių: Jūs pats tai galite padaryti. Kodėl Tamsta taip galvoji? Kodėl Tamsta taip manote? Tėte, jūs esate labai geri. Tėte, jūs esate labai geras. Tamsta turbūt juokauji? Tamsta turbūt juokaujate.
Be abejo, negalima smerkti nei vienos, nei kitos vartosenos, tačiau bendrinei kalbai būtų pageidautina vienodumas. Vartojant įvardį jūs, tarinį reikėtų reikšti daugiskaita, o kitas sakinio dalis vienaskaita. Pvz.: Jūs, būdamas toks mokytas, tą uždavinį lengvai išspręsite. Jūs pats galėsite lengviau tai atlikti.
Su tamsta reikėtų visur vartoti vienaskaitą. Pvz.: Ateik Tamsta rytoj. Tamsta atrodai labai pavargęs.
Nereikėtų maišyti įvardžių jūs ir tamsta, kalbant apie tą patį asmenį. Pvz.: Tamsta esi labai pavargęs, atrodo, kad ilgai keliavote. Šį sakinį taip reikėtų pataisyti: Tamsta esi labai pavargęs, atrodo, kad ilgai keliavai.
Čia vėl norime priminti, kad būtų kalbos skurdinimas, jeigu kreipdamiesi į kitą asmenį, tevartotume šiuos tris įvardžius: tu, jūs, tamsta. Kartais juos galima pakeisti ir kitais: pats, sveikas, gerbiamasis, meldžiamasis.
Įvardžiu pats arba suįvardėjusiu būdvardžiu sveikas galime kreiptis į tokius asmenis, kuriuos vadinti įvardžiu tu atrodytų per familiaru, o jūs ar tamsta — per šalta. Pvz.: Daug linkėjimų Pačiam (Sveikam) nuo visų bendradarbių!
Įvardis pats ir suįvardėjęs būdvardis sveikas turi ir daugiskaitos formas. Pvz.: Darykite, kaip Patiems (Sveikiems) atrodo geriau. Panašią funkciją sakinyje gali atlikti ir neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai gerbiamasis ir meldžiamasis, einantys sakinyje be pažymimojo žodžio. Pvz.: Gerbiamojo laiškas man buvo maloni staigmena. Gal pasakytum, Meldžiamasis, ar dar toli iki stoties?
Įvardinę funkciją atliekantis dalyvis meldžiamasis yra kiek senstelėjęs, dabar rečiau tevartojamas. Dažnesnis yra gerbiamasis, kartais vartojamas laiškuose, kreipiantis į nepažįstamus ar mažai pažįstamus asmenis, nenorint jų tituluoti. Gal būtų geriausia taip kreiptis į Lietuvoje gyvenančius asmenis, nes jie jau atpratę nuo “pono”, o mes nepripratę ir nenorime priprasti prie "draugo”...
Be abejo, įvardiškai vartojami gerbiamasis ir meldžiamasis turi ir daugiskaitos formas. Pvz.: Pasakykite, Gerbiamieji (Meldžiamieji), dėl ko jūs taip pasielgėte?