Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1981m. 9 Spalis

1981 / SPALIS - OCTOBER / VOLUME XXXII, NO. 9

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

AR TIK LITUANISTINĖ MOKYKLA KALTA?

289

 Danutė Bindokienė

TRYS KUOLAI ŽMOGUI PALAIKYTI

292

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

NARIŲ DAUG, O KŪNAS VIENAS

296

 Chiara Lubich

LAIŠKAI LIETUVIAMS IŠ LUXOR

297

 Nijolė Jankutė

SOLIDARUMO ĮGYVENDINIMAS

308

 P. Daugintis, S.J.

SPAUDOS LAISVĖ BRANGIAI NUPIRKTA

313

 Jonas Miškinis

MAMA, ATLEISK MAN . . .

314

 Dorothy Crain

MEILĖ IR ABORTAS

316

 Vytautas Kasniūnas

ŠEIMA BE TĖVO

318

 Marija S.

TĖVYNĖJE

320

 Gediminas Vakaris

KALBA

322

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IS VISUR

323

 J. Pr.

Šis numeris iliustruotas Egipto vaizdais iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos. Viršelio nuotrauka — Algirdo Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60G3G. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

AR TIK LITUANISTINĖ MOKYKLA KALTA?

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     Prasidėjus mokslo metams, mūsų spaudoje pasirodo straipsniai lituanistinių mokyklų temomis. Tokia jau tradicija: kartą per metus skirti tam tikrą eilučių skaičių arba vieną kitą vedamąjį lietuviško švietimo reikalui — paaimanuoti, kad lituanistinėse mokyklose mokinių skaičius kas metai mažėja, kad vaikai kaskart prasčiau lietuviškai kalba, paraginti tėvus, kad leistų savo vaikus į lituanistines mokyklas, nes tai gyvybiškai svarbu išeivijos lietuvybės išlikimui. Nors tos mokyklos nėra labai modernios, nors jos vaikų tarpe nepopuliarios, bet tokia jau tvarka: lietuviukas turi lankyti lietuvišką mokyklą! Kartais noroms nenoroms pripažįstama ir lituanistinės mokyklos reikšmė išeivijai. Štai viename tokiame straipsnyje rašoma: "Beveik visi lietuviai jaunuoliai, kurie dabar daugiau ar mažiau reiškiasi lietuviškame gyvenime — politikoje, kultūriniame darbe, palaiko ryšius su savo giminėmis bei tauta išeivijoje ir tėvynėje — yra buvę lituanistinių mokyklų mokiniai” (b. kv., Draugas, 1981.VII.13., "Lituanistinėms mokykloms reikia mokinių”). Autorius toliau teigia, kad "šiek tiek jauno lietuviško kraujo yra gavusi mūsų spauda, yra jaunųjų poetų, beletristų (dėl pastarųjų jau būtų galima ginčytis! —    D.B.), knygų autorių. Nemaža jaunuolių dirba lietuviškose organizacijose, ruošia susirinkimus, simpoziumus, kongresus”. Išvada: tas jaunuolių įsijungimas į lietuviškosios bendruomenės veiklą yra lituanistinių mokyklų nuopelnas —    "Jei jie nebūtų lankę lituanistinių mokyklų — tokių apraiškų greičiausiai visai nebūtų”. Autorius tas lituanistines mokyklas vadina "šiokiu tokiu šiaudu. . . ant kurio lietuvybė laikosi”.

     Su to "šiaudo” teorija vis dėlto tektų pasiginčyti. Aš sakyčiau, kad lituanistinė mokykla, nuo pat jos išeivijoje sukūrimo pradžios, yra kruopštus daržininkas, kuris jaunoje lietuviuko širdyje pasėja ir išaugina pirmuosius lietu-

Memnono kolosai (Egiptas, Luxor — Senieji Tebai).

Skaityti daugiau:

TRYS KUOLAI ŽMOGUI PALAIKYTI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Žmogus, ypač krikščionis, labai panašus į augalą. Paimkime kad ir patį pirmąjį sakramentą — krikštą. Gimimu žmogus pasodinamas į šio pasaulio dirvą tartum jaunas, laukinis medelis. Krikšto metu įskiepijama į jį malonė, kuri sukilnina, padaro Kristaus broliu ir dangaus paveldėtoju, įgalina jau šiame gyvenime nešti dieviškų vaisių. Ar tai ne panašu į augalą sode?

     Nors kai kurie būtume net ir gerokai pagyvenę, dvasios ir dorybių požiūriu vis dar tebebręstame ir todėl visuomet liekame gležni ir trapūs, kaip jaunas vaismedis. 0 jauną medelį, kad tiesiai augtų ir vėjas ar koks gyvulys nenulaužtų, reikia parišti. Tad pravartu pažiūrėti, kaip esame parišti. Gal apipuvusi ar net visai nutrūkusi grįžtė, kuria esame pritvirtinti, ir vieni kuolai belikę, ko gera ir tie patys išvirtę? Dera sakyti, kad mes, kaip jaunas vaismedis, svarbiausia turėtume būti palaikomi trijų kuolų.

     Pirmasis kuolas yra didžių žmonių pavyzdys. Žinome romėnų posakį: Verba movent, exampla trahunt — paskatina žodis, bet patraukia pavyzdys. O šiandien pavyzdžio reikšmė dar didesnė, nes žodis dažnai jau net nebeskatina. Juk dabar prišnekame centneriais, bet rezultatai teišeina gramais. Todėl ne vienam kalbos ir prakalbos, užuot skatinusios, ima įkyrėti, kartais net iki gyvo kaulo. Ar daug šiandien rasime žmonių, apie kuriuos galiotų priežodis: pasakė — kaip kirviu įkirto? O kur to nėra, ten ir žodžio galia menka. Pavyzdžio kelias dar ir todėl svarbus, kad juo eiti, ypač vedant kitus, ne tik traukliau, bet ir trumpiau. Romėnas Seneka gerai sako: Longum est iter per praccepta, breve et efficax per exempta, vesti įsakymais — ilga, o pavyzdžiais — trumpa ir veiksminga.

Skaityti daugiau:

“NARIŲ DAUG, O KŪNAS VIENAS” (I Kor 12,20)

CHIARA LUBICH

     Ar lankeisi kada tikroje krikščioniškoje bendruomenėje? Ar buvai kokiame jų susirinkime? Ar įsigilinai į jų gyvenimo būdą? Jei taip, tai pastebėjai, kad yra daug skirtingų pareigų, kurias jie atlieka: vienas turi žodžio dovaną ir tau perteikia dvasinę tikrovę, kuri paliečia tavo sielą; kitas turi dovaną padėti, pagloboti, parūpinti, ir tave stebina, kaip jam sekasi pagelbėti kenčiantiems; kitas vėl moko taip išmintingai, kad įdiegia tavo tikėjimui naujos jėgos; kitas moka organizuoti, kitas vadovauti, kitas moka suprasti tuos, kurie į jį kreipiasi, ir dalina paguodą jos reikalingoms širdims.

     Taip, visa tai gali patirti, bet didžiausią įspūdį sudaro tokia gyva bendruomenė ir vienoda dvasia, kuri visus veda, ir tarytum girdi ją plasnojant toje originalioje draugijoje, kuri sudaro vieną kūną.

     Taip pat ir Paulius patyrė tokių bendruomenių buvimą, kurios atsirado jo nepaprastų pamokslų dėka. Viena tokių bendruomenių buvo jaunutė Korinto bendruomenė, kurioje Šv. Dvasia gausiai dalino savo dovanas. Tuo metu kaip tik reikėjo tų dovanų gimstančiai Bažnyčiai. Toji bendruomenė, apdovanota gausiomis Šv. Dvasios dovanomis, pradėjo netvarkingai lenktyniauti. Reikėjo kreiptis į Paulių. Jis tada buvo Efeze. Paulius tuoj atsako nepaprastu laišku ir paaiškina, kaip reikia vartoti tas ypatingas malones.

     Jis sako, kad yra įvairių malonių, įvairių tarnybų: apaštalų, pranašų, mokytojų. Bet vienas yra Viešpats. Nuo Jo viskas priklauso. Sako, kad bendruomenėje yra tokių, kurie daro stebuklus, pagydo, kurie ypatingai atsidavę kitus globoti, vadovauti; kiti turi kalbų dovaną, kiti kalbų aiškinimą, bet priduria, kad yra vienas Dievas, nuo kurio viskas pareina. Kadangi įvairios dovanos yra tos pačios Šv. Dvasios pasireiškimas, kuri laisvai ir įvairiai jas dalina, jos negali prieštarauti viena kitai. Jos netarnauja asmeniniam džiaugsmui ir negali būti pasididžiavimo priežastis. Jos tarnauja bendram labui — sukurti bendruomenę. Jų tikslas yra patarnavimas. Dėl to negali būti lenktyniavimo ar sąmyšio.

Skaityti daugiau:

LAIŠKAI LIETUVIAMS IŠ LUXOR - SENŲJŲ TEBŲ

BALANDŽIO MĖN. 28 D.

     Apie Egiptą pasakosiu ilgai,
     nes nėra kito krašto,
     kurs turėtų tiek stebuklingų dalykų.

          Herodotas

Malonūs Skaitytojai,

     Prityrusių keliautojų sakoma, kad nematei Egipto, jei neaplankei Tebų. Todėl mūsų ekskursijos vadovai šią išvyką specialiai suplanavo. Iš tikrųjų, diena, kurią praleidome Tebuose, pasiliko viena iš labiausiai atmintinų.

     Kelionė į aerodromą 4 val. ryto per ištuštėjusį Cairo buvo gana linksma. Važiavome taksiais, bet jie ne visi buvo verti to vardo. Pavyzdžiui, to, kuriuo važiavau, neužsidarė vienos durys ir neatsidarė du langai. Ponia Stasė sėdėjo prie tų langų, laikydama rankeną abiem rankom ir kiekviename posūkyje šūktelėdama vajėzau... Mes visos kitos spyrėmės į grindis ir kabinomės į sienas, pasiruošę ištikšti į bulvarų palmes. Tačiau aerodromą pasiekėme gyvos ir laiku!

     Lėktuvas į Luxor — didžiulis. Ant uodegos emblema: senovės dievas Horus sakalo galva. Vidus išdekoruotas ieroglifais. Stiuardesės labai gražios. Ši linija — Egipto prestižas: ja skrenda turistai iš viso pasaulio, todėl reikia pasitempti.

     Lėktuve, kaip ir prie piramidžių, — kalbų Babelis. Tačiau mus visus jungia turistinė uniforma: baltos "panamkos” ant galvų, juodi akiniai ant akių, aparatai kadaruoja ant kaklų, o glėbiuose — mineralinio van-

Ramzis II.

dens buteliai. Skrendam lyg į atlaidus — modernūs senovės garbintojai.

     Senieji Tebai 676 km į pietus nuo Cairo. Skrendam tik valandą, bet kiek įdomių vaizdų matau žemai! Sachara, kuri man egzistavo tik geografijos vadovėly, dabar tikra — plyti be galo, be krašto! Smėlio jūra su smėlio keteromis ir smėlio bangomis. Retkarčiais praskrendam vingiuotus upių pėdsakus — sausutėlius wadis. Per šią grėsmingą dykynę lėtai vingiuoja išblukęs Nilo kaspinėlis. Jo pakraščiai pilkai žalsvi. Žalsva -melsva-žalsva — stebuklingoji gyvybės vėliava mirties karalystėje!

Skaityti daugiau:

Egipto vaizdais iš buvusios “Laiškų lietuviams” ekskursijos

“Avingalvių” sfinksų alėja.

Ekskursijos aprašymo autorė prie šventojo tvenkinio Karnake.
Jos pačios nuotrauka.

Skaityti daugiau:

SOLIDARUMO ĮGYVENDINIMAS

P. DAUGINTIS, S.J.

     Dėl pasaulyje esamų blogybių daugelis kaltina komunizmą ir komunistinės santvarkos kraštus. Ir mes, lietuviai išeiviai, esame daug nuo komunizmo nukentėję, bet ypač daug kenčia mūsų pavergtoji tautos dalis.

     Kiti dėl tų blogybių kaltina kapitalizmą. Daugelis ir mūsų yra pajutę kapitalistinės santvarkos negeroves. Užtat kiti jį puola, kiti net tikisi, kad visur įgyvendinta komunistinė santvarka pašalintų kapitalizmo negeroves ir sukurtų rojų žemėje. Galbūt ne komunistinis Sov. Sąjungos režimas, bet tikrasis Markso aprašytasis komunizmas, o gal kiek sušvelnintas marksizmas, socializmas. Šitoks marksizmas bandomas įgyvendinti socialistinių partijų, įvairiuose Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos kraštuose.

     Kiti priešingai — tikisi, kad neokapitalistai pagerins kapitalistinę santvarką ir palengva ją padarys demokratišką, žmonišką. Tačiau ar galima kapitalizmą padaryti tikrai žmonišką? Ar galima marksizmą sušvelninti: pataisyti jo struktūrines klaidas ir pakeisti jo elgesį su žmonėmis (dabar su jais elgiamasi kaip su gyvuliais) ?

     Tad pirma pasvarstykime, ar iš viso tos didžiosios santvarkos atitinka žmogišką prigimtį. Jei ne, tai kokia turėtų būti ta santvarka? Ar mes, išeiviai, pabėgėliai iš komunistinių kraštų, nusivylę taip pat kapitalizmu, pažįstame tokią santvarką?

IEŠKANT SOLIDARUMO

     Žmogaus prigimtis yra dvilypė: savimyli, individualistiška ir altruistinė, sociali, bendruomeniška. Prigimtis traukia žmogų rūpintis savimi, savo šeima, gimine, bendrauti su kitais, drauge su kitais pasirūpinti žmogiškam gyvenimui reikalingais dalykais. Žmonės jaučiasi vieni nuo kitų priklausomi, atsakingi vieni už kitus, reikalingi pagalbos ir stojimo vienų už kitus, net vieno rūpinimosi visais kitais ir visų rūpesčio juo.

Skaityti daugiau:

SPAUDOS LAISVĖ BRANGIAI NUPIRKTA

JONAS MIŠKINIS

     Pirmasis lietuvių tautos politinis pasireiškimas rusų caro valdymo laikais buvo kova už lietuviškosios spaudos laisvę. Tiesa, pelitiniai idealai — valstybės atstatymas ir išsivadavimas iš rusų jungo — buvo dar gyvi, bet tai buvo daugiau bajorijos, pasidavusios lenkų įtakon, idealai, tolimi ir nesuprantami plačiajai lietuvių tautos liaudžiai. Sulenkėjusi bajorija svajojo apie buvusios jungtinės Lietuvos-Lenkijos valstybės atstatymą, apie tuos dingusius negrįžtamus laikus, kai bajorija buvo viskas, o likusioji didžioji tautos dalis — niekas, savos rūšies medžiaga bajorijai tarpti.

     Suprantama, kad tokie idealai nė kiek nejaudino liaudies, kuri negalėjo jais žavėtis ir pasiliko jiems šalta, nors ir buvo mėginama 1831 ir 1863 m. sukilimuose ją išnaudoti tų idealų siekimui. Tačiau ir per tuos du sukilimus aiškiai pasirodė, kad bajorija sugeba tik svetimomis rankomis žarijas žarstyti, o pati bijo net trupučiuką rizikuoti ar šį tą paaukoti. Bajorija, kėlusi sukilimo idėjas, pati pirmoji nuo jų atsisakė, paskubėdama susitaikyti su priešu ir palikdama kovų dalyvius liūdnam likimui.

     Ir kuo visa tai pasibaigė? Nors tam tikra bajorijos dalis nukentėjo, bet vis dėlto ji išsilaikė savo privilegijuotą padėtį, kad ir truputį apkarpytą. Skaudžiausiai nukentėjo lietuvių tauta, nes jai buvo uždrausta lietuviška spauda. Tai buvo bausmė už svetimą nusikaltimą. Bajorija, būdama jau sulenkėjusi, lietuvių spaudos uždraudimo nebuvo paliesta — lietuviška spauda jai nebuvo reikalinga. Galima pasakyti dar daugiau — bajorija lietuviškos spaudos net bijojo, nes jautė, kad atgimstanti tauta jai nedovanos už begėdišką savo tėvynės ir valstybės išdavimą svetimiesiems. Todėl spaudos uždraudimą bajorai pasitiko su pasitenkinimu, nes bent laikinai ji buvo apsaugota nuo tautos gresiančio keršto.

Skaityti daugiau:

Mama, atleisk man.. .

Dorothy Crain

     Aš stengiuosi apie tai tiek daug negalvoti. Negalvoti apie tą dieną, kai aš palikau savo motiną. Kai tai prisimenu, visuomet mane apima liūdesys, meilės ir kaltės jausmai manyje susikryžiuoja, ir aš apsipilu ašaromis. Aš tikrai niekad neužmiršiu, kaip aš atsukau savo nugarą ir išėjau, kaip ji šaukės mano pagalbos.

     Kai aš buvau maža mergytė, mama visad buvo su manimi. Ji piešdavo merkuro-chromu raudonas žvaigždeles ant mano sumuštų keliukų, ir skausmas tuoj pranykdavo. Aš atsimenu tuos laikus, kai ji plaudavo mano antklodėles, o aš stovėdavau po džiovinimui ištiesta virve su nykščiu burnoje ir traukdavau tas žalias antklodėles žemyn prie savo veiduko. Mama viską suprato — ji niekad manęs nebardavo. Manau, kad ji tada visai negalvodavo apie ateitį. Bent aš tada negalvojau.

     Vieną vasaros popietę mama, tėtis ir aš išvažiavome pasivažinėti. Vienoje kryžkelėje mes pravažiavome pro didelį namą su ilga veranda prieky, kur supamose kėdėse, nieko neveikdami, sėdėjo seneliukai. Jie tik suposi...

     —    Štai, motin, kur ir mes kurią dieną atsirasime, kai būsime seni ir niekas mūsų nenorės, — pasakė mano tėtis.

     —    O ne, tėte, ne! Aš jumis rūpinsiuos, — tvirtinau aš.

     —    Šiais laikais vaikai tėvais nesirūpina. Žinai, motin, mes turime kiek susitaupyti, kad vėliau galėtume patys save išlaikyti, — porino tėtis toliau.

     —    O, tėte, aš rūpinsiuos. Aš niekad jūsų neapleisiu.

     —    Aš verčiau norėčiau mirti, negu gyventi senelių prieglaudoj, — pagaliau užbaigė tėtis.

     —    Mama, pasakyk tėtei, — šaukiau aš, — kad aš niekad jūsų neapleisiu, ne, ne. . .

     Ir aš tai tvirtinau su ašaromis, o motina, stengdamasi jas sulaikyti, apkabino mane ir švelniai, lyg patvirtindama, sakė: "Aš žinau, žinau...”

Skaityti daugiau:

Meilė ir abortas

Vytautas Kasniūnas

     Aš esu Anelės ir Vytauto Kazimieraičių draugas. Jų duktė Nijolė draugavo su Mykolu, ir meilė baigėsi nėštumu. Mykolas ir Nijolės mama pritarė abortui, o ji pasiryžo kūdikį auginti. Tėvas pritarė Nijolei, ir ji, baigusi studijas, išvyko kitur gyventi. Tinka pasakymas — pabėgo iš namų.

     Po ilgos tylos ir nežinios metų Nijolė su sūnumi, įžengusiu į jaunystės metus, sugrįžo į namus aplankyti tėvų. Apsivylusi meile, iš savo gyvenimo išbraukė du žmones, kuriuos mylėjo: Mykolą ir motiną, nes jie pritarė jos būsime kūdikio nužudymui. Motina gailisi už praeities dienų klaidas ir jas nori atpirkti aktyvia veikla, kovojant prieš abortus. Bet ar grįš meilė tarp dukters ir motinos, dėl kurios atšalimo abidvi labai daug išgyvena? Mykolas, buvęs Nijolės mylimasis ir jos sūnaus tėvas, nori ją vesti. Ką daryti?

     Aš esu Nijolės krikšto tėvas, jos šeimos artimas draugas. Nijolė mane laiko nuoširdžiu "dieduku” ir nori atvirai išsikalbėti. Todėl mudu ir išplaukėme laiveliu, pasirengę iškylai.

     Po naktipiečių, atsigaivinę kava ir pakurstę laužą, tęsėme pokalbį. Mano pasakojimai apie jos motiną, kaip Nijolė prisipažino, lyg ir atvėrė vartelius į šeimos darželį. Bet dabar ėmė ir pasimaišė po kojomis Mykolas, kuris nori Nijolę vesti. Jeigu yra amžina meilė, tai po audrų jie turi susituokti. Bet ar Mykolas tikrai ją kadaise mylėjo ir tebemyli? Ar ji mylėjo ir tebemyli Mykolą?

     O gal ta meilė tik — žodžių linksniavimas ir žaidimas? Gal ji tik poetų ir rašytojų vaizduotės sukurta? Gal žmonės prisiriša vieni prie kitų, tik viliojami aistros ir gundomi?

     Užsirūkiusi cigaretę, Nijolė pasakė:

     —    Kam neaišku, kodėl mes svaiginamės, tas turi paklysti gyvenimo kelyje ir atras atsakymą. Ar ne?

Skaityti daugiau:

Šeima be tėvo

Marija S.

     Prieš keletą metų man teko tarti lemiamąjį žodį. Ne aš nusprendžiau, ar suardyti savo moterystę, ar ir toliau palaikyti nors paviršutiniškai "normalų” šeimos židinį vaikučių labui. Tuo pasirūpino vyras, įsimylėjęs kitą moterį ir pasiryžęs ją vesti. Mano problema buvo, ar dalytis vaikais su vyru ir jo naująja žmona, ar nesidalyti.

     Labai maža bebuvo vilties mums susitaikyti ir toliau gyventi kartu. Jis nutarė pradėti naują gyvenimą su kita moteria, nors dėl to tektų jam išsižadėti ir savo šeimos, ir darbo, ir religijos.

     Per pirmuosius keletą išsiskyrimo mėnesių nebuvo sunku vaikais "dalytis”. Tėvas atrodė pamiršęs, kad vaikai iš viso yra. Niekada nepareiškė norįs juos aplankyti ar pamatyti, niekada net nepaklausė, kaip jiems sekasi. Šitaip jam vaikais nesiinteresuojant, aš ir paprašiau teismą pavesti juos nuolatinei ir išskirtinai mano globai.

     Kadangi aš norėjau pasilikti katalikė ir apie naujas vedybas negalvojau, tai jo žygiai panaikinti civiliniame teisme mūsų moterystę man nieko nereiškė. Aš sutikau, kad jis užvestų bylą, ir buvau pasirengusi kantriai ir pasyviai priimti teismo sprendimą. Bet vyskupijos kurija patarė užprotestuoti prieš bylą, o jei ji įvyktų, paprašyti vaikus, kad jie paliudytų, jog "tėvas nerodė jokio dėmesio ir širdies jiems”.

     Sužinojęs apie mano protestą ir prašymą, vyras staiga "susidomėjo” vaikais. Jo advokatas užtikrino, kad jis turįs teisę susitikti su vaikais. Žinoma, jis turi teisę. Bet kaip su vaikų teisėmis? Jie tebebuvo pakankamai jauni tėvą visiškai užmiršti. Jie nė kartą jo nepasigedo per keletą mėnesių. Nepasigedo, nes nebuvo ko pasigesti. Nebuvo pasakų, kurias tėvas būtų kada nors jiems pasakojęs, nebuvo nė maldos, kurią jie būtų kartu kalbėję. Nebuvo jie žaidę su tėvu sviedinio, nė grūmęsi, ritinėjęsi su juo asloje, kaip daugumas vaikų su tėvu žaidžia.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KOLŪKIŲ VARGAI

     Lietuvoje traktorininkas per dieną nupjauna penkiolika hektarų pievų. Įpusėjus vasarai, su šienpjove dirbama dvidešimt keturias valandas. Ištisą parą gaminami žolės miltai. Žmonės kolūkiuose dirba trimis pamainomis. Per pamainą paruošiama 10-15 tonų pašarų.

     "Tiesa” skundžiasi, kad sparčiai dirbant, išryškėja įvairūs nesklandumai. Darbą trukdo atsarginių dalių stoka. Netinkamai pataisytos mašinos daugumoje kolūkių neleidžia dirbti ištisą parą. Kolūkiai stokoja prityrusių meistrų. Nepalankūs pavasario orai neleido įsėti daugiametės žolės. Sėjama pavėluotai vienmetės žolės, kurios duos papildomo pašaro.

     Birželis Lietuvoje buvo lietingas. Daug [kur kolūkiuose išsimalė keliai. Jais važiuojant, sugenda sunkvežimiai. Sunku pasiekt pievas, nes jos apsemtos. "Tiesa” rašo, kad, nežiūrint sunkumų, žemdirbiai atkakliai ruošia pašarus. Sunkiai dirbama, bet pavasarį pašarų pritrūksta. Iš alkanų karvių primelžiama tik 2720 kg pieno. Šiemet pašarų ruošimas trukdomas lietaus, bet "Tiesa” tikisi, kad iš karvės bus primelžta 3000 kg pieno.

     Už greitą pašarų paruošimą yra įsteigta pereinamoji taurė. Ją gauna kolūkiai, įvykdę šienainio gamybos planą. Kolūkiečiai, skubėdami įvykdyti planą ir dar su kaupu, nekreipia dėmesio į kokybę. Pasitaiko, kad prie šienainio ir siloso tranšėjų nepaklojama šiaudų ir, vežant žolę, įsimaišo purvo. Purvas pablogina šienainio ir siloso kokybę. Dėl didelės oro drėgmės kai kuriuose ūkiuose dėl netinkamo vėdinimo sukrautas šienas genda. Žemės ūkio ministerija įsako, kad suvežtą šieną reikia patikrinti ir imtis priemonių jo gedimui sustabdyti. Šienapjūtei paspartinti kolūkiai turi į šį darbą įjungti visus kolūkiečius, o taip pat miestų, rajonų centrų, draugijų, įmonių ir apylinkių gyventojus. Ruošiant pašarą, visuose ūkiuose kruopščiai nupjaunami pagrioviai, pakelės, paupiai ir miško aikštelės.

* Lietuvos respublikoje tris dienas viešėjo Indijos teisingumo ministras ir keli Indijos parlamento nariai. Jie buvo supažindinti su Lietuvos teisingumo ministerija ir Vilniaus miesto įžymybėmis.

*    Lietuvos studentams įteikti valstybiniai apdovanojimai. Pažymėjimus gauna darbštūs bei veiklūs draugijų nariai, o taip pat aukštus laimėjimus pasiekę moksle.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvaiko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

ILGOSIOS IR TRUMPOSIOS BALSĖS VEIKSMAŽODŽIŲ BŪSIMOJO LAIKO TREČIAJAME ASMENYJE

     Veiksmažodžiu busimojo laiko trečiojo asmens rašyba visuomet keldavo neaiškumų. Būdavo mėginama duoti tam tikru taisyklių, prie kurių turėdavo būti pridėta nemaža išimčių. Pvz. "Lietuvių kalbos rašybos žodyne mokykloms” (Kaunas, 1971 m., IV laida) taip rašoma:

     "1. Jei dviskiemenės bendraties šaknyje yra balsiai y, ū tvirtagalės priegaidės, tai jie tokie išlieka ir busimojo laiko trečiajame asmenyje, pvz.: dūkti - dūks, nykti -nyks, pykti - pyks, pūsti - pūs.

     2. Jei dviskiemenės bendraties šaknyje yra balsiai y, ū tvirtapradės priegaidės, tai jie busimojo laiko trečiajame asmenyje sutrumpėja, ,pvz.: būti - bus, dygti - digs, džiūti- džius, gyti - gis, griūti - grius, lyti - lis, plyšti - pliš, pūti - pus, rūgti - rūgs, slūgti -slūgs, žūti - žus.

     Bet yra nemažai ir išimčių, pvz.: grūsti  - grūs, klysti - klys, pabūgti - pabūgs, siūti -siūs, skysti - skys, vysti - vys, vyti - vys”.

     Įvairiose tarmėse šie balsiai trumpėja nevienodai, o kai kuriose, pavyzdžiui, žemaičių tarmėje, ir visai netrumpėja, tad daugeliui būdavo neaišku, kaip rašyti vieną ar kitą veiksmažodį.

     Lietuvių kalbininkų komisija, kuriai buvo pavesta suvienodinti mūsų rašybą, pateikė tokią taisyklę: veiksmažodžių busimojo laiko trečiojo asmens forma, nors daroma iš bendraties kamieno, rašoma su y, ūarba su i, u,žiūrint būtojo kartinio laiko formų šaknies balsės. Pvz.: nykti, nyko, nyks; vykti, vyko, vyks; dygti, dygo, dygs; plyšti, plyšo, plyš; vysti, vyto, vys; džiūti, džiūvo, džius; lūžti, lūžo, lūš; rūgti, rūgo, rūgs; gili, gijo, gis; lyti, lijo, lis; būti, buvo, bus; griūti, griuvo, grius; pūti, puvo, pus; žūti, žuvo, žus.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Šiaurės Vietname yra areštuota apie 200 kunigų. Jiems neleidžia aukoti Mišių ar turėti rožinį ar kryžių. Apie tai patyrė airis advokatas Dermot Kinlen, kuriam buvo leista aplankyti Vietnamą.

• Vatikano dienraštis “Osservatore Romano” šiemet švenčia 120 m. sukaktį. Jo per 120 m. jau yra išėję 36.732 laidos. Leidžiamas šešias dienas per savaitę; kartą per savaitę duodamos laidos prancūzų, anglų, ispanų, vokiečių, portugalų kalbomis, o kartą per mėnesį — lenkų.

•    Rumunijos komunistai buvo nuteisę jėzuitą kun. Michael Godo kalėti 6 m. Dabar jį paleido, iškalėjusį tik dvejus metus.

•    Czeslaw Milosz, Nobelio laureatas, buvo “New York Times” bendradarbės Judy Stone paklaustas, ar jis yra praktikuojantis katalikas. Jis atsakė: “Taip”. Jo religiniam mintijimui turėjo nemažos įtakos Simon Weil, Prancūzijos žydės, raštai, kur yra gilių religinių minčių. Ji labai priartėjo prie katalikybės. Taip pat veikė Miloszių ir Dostojevskio raštuose religinės mintys. Milosz yra Šv. Rašto skaitytojas. Žinomos jo meditacijos apie Senojo Testamento Jobą. Dabar Cz. Milosz yra literatūros profesorius Kalifornijos universitete. Jo kambary kabo popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslas ir nuotrauka vieno jo draugo, kuris maloniai žiūri į Cz. Milosz atliktą psalmių vertimą.

•    Vatikanas numatė, kad jo 1981 m. finansinis deficitas gali siekti 25,4 mil. dolerių. Apie tai Vatikano spauda paskelbė liepos 15 d. Išlaidas sumažinti beveik neįmanoma, nes apie 62% visų išlaidų sudaro Vatikano tarnautojų atlyginimai, jų pensijos, Vatikano nunciatūrų išlaikymas.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

DVIDEŠIMT TREČIASIS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Jau dvidešimt trečią kartą skelbiame straipsnio konkursą. Siūlome dvi temas: 1. Kunigo įtaka žmogaus (mano) tikėjimui. 2. Pavyzdžio galia.

     Šios abi temos yra panašios. Manome, kad jos yra aktualios ir įdomios. Dažnai tenka išgirsti, kad tas ar kitas kunigas savo tinkamu žodžiu, elgesiu ar pavyzdžiu vieną ar kitą patraukė prie uolesnio tikėjimo praktikavimo. Deja, taip pat kai kurie skundžiasi, kad kokio nors kunigo netaktiškas elgesys jį atstūmė nuo tikėjimo. Rašant šia tema, galima panagrinėti kokią įtaką kunigas savo elgesiu daro aplamai žmogaus tikėjimui, bet į skliaustelius įdėjome žodį “mano”, tad galima rašyti apie savo asmeniškus pergyvenimus ar asmenišką patirtį. Antroji tema yra bendresnio pobūdžio, čia galima kalbėti ne tik apie kunigo, bet apie kiekvieno žmogaus pavyzdį. Pavyzdžio galia tikrai yra didelė. Lotyniškas posakis teigia: “Verba movent, exempla trahunt” (Žodžiai sujudina, o pavyzdžiai patraukia).

     Šias temas būtų galima rašyti ir beletristine forma — parašyti kokį nors apsakymėlį, išryškinant vienos ar kitos temos mintį.

     Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1982 metų kovo mėn. 1 dienos.

     Už geriausius rašinius skiriamos keturios premijos: I — 150 dol. (mecenatai Sofija ir Gediminas Mickevičiai) II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė). Tikimės, kad atsiras savanorių ir II bei III premijai.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 18 d., Atvelykio sekmadienį, Jaunimo centro didžiojoje salėje, kur bus iškilminga vakarienė ir įdomi meninė programa.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

52 dol. aukojoIg. Labanauskas.

12 dol. aukojoJ. Klimas.

Skaityti daugiau: