Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1981m. 3 Kovas

religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / KOVAS-MARCH / VOLUME XXXII, NO. 3

ŠV. KAZIMIERAS — KELIARODIS DABARČIAI

73

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

GYVASIS VANDUO

77

 Chiara Lubich

ŠVENTADIENIO PRIEVOLĖ

78

 Antanas Saulaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

81

 Marija Stankus-Saulaitė

SIŪLAI MINTIES ŠEIVAI

82

 A. Tamošaitis, S.J.

KAIP AŠ SUPRANTU TIKĖJIMĄ?

85

 Dr. A. Mauragis

KANDIDATAS Į ŠVENTUOSIUS

88

 A. Vaisiūnienė

PSICHOLOGŲ MINTYS APIE KŪRYBIŠKUMO UGDYMĄ

92

 J. Miškinis

IŠEIVIJA PAVADUOJA PAVERGTĄ TAUTĄ

94

 Vincentas Liulevičius

NESUVALDOMŲ JAUSMŲ MOTERIS

96

 Vytautas Kasniūnas

ŠEIMOS PROBLEMOS IR MŪSŲ TAUTOS LIKIMAS

99

 Juozas Prunskis

MANO MINDAUGAS

101

 E. Buivydaitė

TĖVYNĖJE

102

 Vytas Butvila

KALBA

105

 Juozas Vaišnys, S.J.

TRUMPAI IŠ VISUR

106

 J. Pr.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

108

 Redakcija

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

108

 Red.

Šis numeris iliustruotas dailininko Povilo Puzino kūrinių nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — A. Grigaičio. Neseniai iš spaudos išėjo dail. P. Puzino labai puošni, spalvota monografija, kurią galima gauti “Drauge”. Kaina 25 dol.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

ŠV. KAZIMIERAS — KELIARODIS DABARČIAI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Menininkai ir fotografai bene geriausiai žino, kaip svarbu fonas: jis ir išryškina žiūrovui vaizduojamo ar fotografuojamo asmens bruožus, ir kelia atitinkamą nuotaiką. Todėl ir žvelgdami į praeities žymesnius žmones, negalime tų asmenų izoliuoti nuo fono — juos supusio meto, kuris kaip tik padeda geriau suprasti jų bruožus, ir tie bruožai į mūsų dvasią tada prabyla kur kas kitokia nuotaika.

     Kovo mėnesį kiekvieno tauresnio lietuvio mintis vienokiu ar kitokiu būdu nuskrenda prie mūsų tautos globėjo — šventojo karalaičio Kazimiero. Kai pagalvojame apie jo gyventąjį metą, matome, kad jis stebėtinai panašus į šiandieninį. Dėl to laikų panašumo šv. Kazimieras mums darosi šiandien didžiai aktualus, nes šviečia kaip keliarodis dabartiniam metui. Reikia sakyti, kad šventojo karalaičio laikai stipriai panašūs į dabartinius ir kultūriškai, ir religiškai, ir politiškai.

     Visų pirma Kazimieras gyveno didelių išradimų ir atradimų laikotarpiu. Jam gimus, dar tebebuvo gyvas Gutenbergas, išradęs didžiulės reikšmės dalyką — spaudą. Iš tikrųjų pirmoji knyga buvo išspausdinta vienerius metus prieš Kazimierui gimstant. Tai buvo ir didelių kelionių metas į dar nematytus žemynus. Kai Kazimieras gimė, Genovos mieste Italijoje bėgiojo septyniametis berniukas, vardu Kristupas Kolumbas, vėliau atradęs Ameriką. Kazimiero amžininkas buvo kitas garsus keliautojas — Vaskas de Gama, pirmasis apiplaukęs Afriką. Salia naujų prietaisų ir naujų žemių, žmogui prieš akis skleidėsi dar vienas dalykas — jo paties vertė. Europą buvo apėmęs renesansas, lietuviškai atgimimas, savo vertingumo ir grožio įžvilgis. Kaip tik Kazimierui gyvenant brendo didieji renesanso menininkai: Leonardo da Vinčis ir Mikelandželas. Visur sklido humanizmo sąjūdis, kaip pats vardas sako, nuo

POVILAS PUZINAS Madona

homo,žmogus. Garsieji humanistai, kaip olandų Erazmas, buvo Kazimiero amžininkai.

Skaityti daugiau:

GYVASIS VANDUO

CHIARA LUBICH

     "Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas netrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jn 4, 13-14).

     Evangelistas Jonas pasakoja epizodą, kurį sunku apibūdinti, kaip ir kiekvieną kitą Jėzaus gyvenimo reiškinį. Skaitydamas pajusi, kad čia kalbama apie atėjusį ne iš šio pasaulio: jis yra pranašas, pažįstąs žmogaus intymų vidujinį gyvenimą; Mesijas, kalbąs apie išganymą ir žadąs vandens, trykštančio iš dangaus, kurs yra "Dievo dovana”.

     Samarijoje buvo vidudienis. Jėzus atėjo į miestelį, vadinamą Sikar. Pavargęs nuo kelionės, atsisėdo prie šulinio. Moteriai, atėjusiai pasisemti vandens, Jėzus pasakė: "Duok man atsigerti”. Bet samarietė, žinodama, kad žydai buvo bloguose santykiuose su samariečiais, stebėjosi, kad žydas jos prašė gerti, ir tai jam pasakė. Bet Jėzus atsakė: "Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo atsigerti, gal pati būtum prašiusi, ir jis tau būtų davęs gyvojo vandens”. Be to, kai moteris pastebėjo, kad jis neturi kuo pasisemti ir kad jis tikrai nesąs didesnis už Jokūbą, kuris buvo įrengęs tą šulinį, Jėzus ištarė šiuos žodžius: "Kiekvienas, kuris geria šitą vandenį, ir vėl trokš, o kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”. Kaip galima pastebėti, Jėzus nesustoja prie medžiaginio vandens prasmės, bet pasinaudoja tuo žodžiu kalbėti samarietei ir visiems kitiems, girdėjusiems jo žodžius apie aukštesnę, neregimą dievišką tikrovę. Jėzaus lūpose gyvasis vanduo iš šaltinio tampa simboliu dovanos, kurią jis atėjo atnešti visiems žmonėms. Ir kaip vanduo Palestinoje ir artimų dykumų žemėse yra labai branginamas, nes padaro žydintį gyvenimą, numalšina troškulį, taip Jėzaus dovana pagimdo mumyse antgamtinį gyvenimą ir patenkina troškimą tobulai gyventi. Medžiaginis vanduo niekada visiškai nenumalšintų to mūsų troškulio. Tik tas Jėzaus atneštas vanduo gali mus patenkinti.

Skaityti daugiau:

ŠVENTADIENIO PRIEVOLĖ

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Suaugusiųjų rekalekcijose paskutinė valandėlė buvo atidėta pastaboms, trumpiems klausimams ir savaitgalio įvertinimui. Rami rekolekcijų namuose praleista dvasinio gyvenimo atgaiva netikėtai subruzdo dėl dviejų klausimų, kuriuos dalyvės iškėlė ir prašė panagrinėti: kančios prasmė ir sekmadienio prievolė. Pareiga šv. Mišiose šventadieniais dalyvauti aktuali, nes augantis jaunimas ne visada mielai ar uoliai pamaldas lanko, o ir pagyvenę žmonės sunkiau į bažnyčią nukeliauja, jausdami sąžinės nerimą, kai nedalyvauja.

     Nuo 1968 m., kada JAV katalikų kone trys ketvirtadaliai ar du trečdaliai pastoviai šventadieniais bažnyčią lankydavo, 1980 m. tas nuošimtis sumažėjo iki pusės viso krašto katalikų. Kokios nors sąlygos, įsitikinimai ar jų stoka privedė prie šios būklės, kuri skambėtų neįtikinama kraštuose, kuriuose tikėjimas persekiojamas, ar ir pirmaisiais krikščionybės amžiais, kada Justinas Apologetas rašė, kad "mes be Eucharistijos gyventi negalim”.

     Visos Bažnyčios istorijos vienu klausimu neišsemsi, bet įdomu pagalvoti, kad pirmieji nuostatai dėl šventadienio prievolės atsirado V-VI amžiuje, o XVI-XX a. sekmadieniais būdavo dar ir kitų pamaldų — mišparų, palaiminimų švč. Sakramentu, kuriuose katalikai uoliai dalyvaudavo. Klaidinga būtų prileisti, kad sekmadienis yra poilsio diena, kada Viešpats, sutvėręs pasaulį, ilsėjosi po sunkaus ir sudėtingo darbo. Septintoji diena yra šeštadienis, izraelitų subata, kurią pirmieji krikščionys šventė lygiagrečiai su pirmąja savaitės diena, kada Kristus iš mirusiųjų prisikėlė. Tik praėjus bent geram pustūkstančiui metų, pradėjo įsiskverbti į krikščionišką Viešpaties dienos supratimą Senojo Įstatymo šventadienio prasmė.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

 

Marija Stankus-Saulaitė

POETEI

Tu grįžti.
Ankšta išnara, saulėje
sutrūkus, nuslenka.
Prieš akis užsidega
dangus: auksas ir žydrynė
mūsų būties.

Sklinda žodžiai:
pirmas vardas, pirmas
garsas gyjančios širdies.
Ne naktis ir ne trošku.

Tu grįžti: užmirštu
smaugiančius sapnus ir
negalėjimą pabusti.

ŽIEMĄ

Matau tik vasarą:
kriaušė, pušis, berželiai, klevas,
akacijos, laukinė obelis,
plačios katalpos prieš langą,
įsauly ratuotos bitės,
įsauliui peršviečiami paukščiai. . .
Metų metai kieme susirinkę
surasti pėdsakus lengvos vaikystės
saulės rate.

Šviesos rate slepiasi laimė.
Mėnulis sukasi greičiau už laiką,
apsisiautęs namiškių sapnais,
keliančiais virš skliauto
žemės šakas, žiedus, saldumą,
žemės žvilgesį,
merkdamas gyvybei akis
vidurnakty.

Skaityti daugiau:

SIŪLAI MINTIES ŠEIVAI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Lietuvių liaudis yra prikūrusi daug mįslių. Viena mįslė tokia: Dvi sesutės per kalnelį nesueina; kas? Visi žinome, kad tai akys, skiriamos viena nuo antros nosies kalno. Bet jos yra tartum tikros dvynės seserys, nes kur tik kreipiame vieną, ten, net jei nenorėtume, būtinai krypsta ir antra. Mes negalime dešine akimi žiūrėti į vieną daiktą, kaire — į kitą. Kas to nepastebėjo, gali pabandyti. Nors perskirtos, mūsų akys siejamos stipraus ryšio.

     Kaip kaktoje tos dvi seserys akys, taip pačiame žmoguje yra tartum du vienas su antru susiję broliai: galvojimas ir gyvenimas. Tarp vieno ir antro toks glaudus ryšys, kad galima netgi išvesti taisyklę: kaip kas galvoja, taip ir gyvena. Tad matome, kokią svarbią vietą užima tai, kas žmogaus galvoje, — jo mintys. Jos svarbiausia ir nulemia, kokį kas nusiaudžia gyvenimą: ar tas audeklas traukia net kitus gėrėtis, ar atstumia ir verčia bjaurėtis. Todėl didžiai svarbu, kad mūsų minties šeiva būtų pritrinta gerų, brangiaverčių verpalų, o ne kokios pigios rūšies siūlgalių. Praėjusiame numeryje jau pažvelgta į netikusius kamuolius, iš kurių daugelis žmonių ima siūlus savo minčių šeivai. Pažvelkime į keletą gerų, didžios vertės.

     Vienas labai geras kamuolys minties šeivai trinti yra poilsis. Koks jis svarbus, net šventas, galime matyti iš to, kad apie patį dangaus ir žemės Kūrėją Šv. Rašto knyga sako: "Šeštąją dieną Dievas baigė daryti, ko ėmėsi, o septintąją po viso savo atlikto darbo ilsėjosi” (Pr. 2, 2). Poilsis kiekvieną gyvybę paslaptingai susieja su Kūrėju, nes juo įstabiai iš naujo susikuria dingusi jėga, iš nuovargio gimsta gaiva. Poilsiu tartum leidžiame savyje veikti Kūrėjo galiai, jo metu plaukiančiai į mus iš neregimų būties ir gyvasties versmių.

Skaityti daugiau:

KAIP AŠ SUPRANTU TIKĖJIMĄ?

DR. A. MAURAGIS

     Kai save klausiame, kaip aš suprantu tikėjimą, ir kai mėginame į šį klausimą atsakyti, tai tuoj pamatome, kad tai nėra lengva. Mes mažai ką žinome apie savo tikėjimą, nedaug turime progos apie jį svarstyti ir galvoti. Poterius kalbame iš reikalo arba iš įpročio automatiškai, apeigas bei pareigas parapijai atliekame pagal senas tradicijas, pamokslus išklausome kaip įprastinę didaktinę, šimtus kartų girdėtą dainelę, nesukeliančią noro pasvarstyti ar paprieštarauti. Religinių pasikalbėjimų, dialogų, seminarų neturime. Švento Rašto neskaitome, nes manome, kad ten galima greičiau paklysti, negu tiesą surasti. Todėl mūsų tikėjimas negali būti stiprus ir nėra stiprus, nes mes negalvodami tikime, už mus kiti galvoja.

     Po II-jo Vatikano susirinkimo mums vis sakoma, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus tampa apaštalu, jis privalo pažinti savo tikėjimą, nes turi atsakomybę už save patį ir už kitų žmonių išganymą, kaip Dievo karalystės skleidėjas. Dabar kiekvieno žmogaus nuomonė gali būti šaltai išklausyta, apsvarstyta, priimta ar atmesta be pavojaus, kad būsi apskelbtas eretiku.

     Iki šiol tokias temas nagrinėjo tik teologai. Jie vieninteliai buvo pripažinti autoritetais, tarsi tikėjimas būtų mokslas. Pastangos paversti tikėjimą mokslu jį iškreipia iš tikrojo kelio ir nuvertina iki paprasto reiškinio, bet juk Dievas nėra paprastas reiškinys ar mokslo objektas, prieinamas eksperimentais ir žmogaus proto tyrinėjimais. Suprasti tikėjimui visiškai pakanka sveiko logiško proto ir atviros širdies. Dievas pats ateina pas žmogų ir apsireiškia, kaip natūralus, įgimtas palinkimas, kaip kūrybinis pradas. Ne kiekvienas kuria, bet kiekvienas turi kūrybinį pradą; ne kiekvienas tiki, bet kiekvienas gali tikėti. Tikėjimas Dievu yra natūralus reiškinys, kitaip jis negalėtų egzistuoti tiek primityvaus žmogaus, tiek aukštos kultūros mokslininko sąmonėje. Seniai tikėjimas būtų išnykęs, jei žmogus nejaustų savo sielos gelmėse Dievo, jeigu jo siela neieškotų dvasinės atgaivos ir ramybės Dieve. Per amžius žmogus tikėjo ir tiki Absoliutą, Būtį, Dievą, kuris jaučiamas kaip regimų daiktų sutvėrėjas.

Skaityti daugiau:

KANDIDATAS Į ŠVENTUOSIUS

ALEKSANDRA VAISIŪNIENĖ

     Su šių metų sausiu pasirodė pirmieji malonūs religinės ir tautinės veiklos ženklai. Vos tik prieš porą savaičių atvykus dr. Vytautui Dambravai, jau sausio 12 d. lietuviai dalyvavo jo suruoštose nepaprastose pamaldose. Pirmiausia gražioje saleziečių Don Bosco koplyčioje, Caracas mieste, nemaža mūsų tautiečių grupė susirinko pirmajai adoracijos valandai už Lietuvą. Visa to proga — Mišios už amžinos atminties saleziečių aspirantą Petrą Perkumą, minint jo mirties 44 metų sukaktį. Mišias laikė jo brolis kun. Antanas Perkumas, katalikų misijos vadovas Venecueloje. Petras Perkumas mokėsi saleziečių amatų mokykloje Italijoje ir ten mirė, sulaukęs vos 19 metų amžiaus. Saleziečiai jau nuo pat jo mirties šaukiasi jo globos, tikėdamiesi, kad tuoj bus galima užvesti beatifikacijos bylą, pripažinti jį šventuoju. Kadangi jaunuolis buvo didelis Eucharistijos garbintojas, lietuviai noriai priėmė pasiūlymą pradėti eucharistinę maldos akciją už Lietuvą, prašant grąžinti prarastą laisvę, globoti lietuvius priespaudoje ir išeivijoje. Adoracijoje buvo kalbamos labai gražios iš senų laikų išlikusios maldos. Vi-siems dalyviams buvo tikrai didelis įspūdis.

     Mišių metu dr. Dambrava išsamiai ir jautriai apžvelgė šventą Petro Perkumo gyvenimą, apibūdindamas jį kaip brolį, draugą ir apaštalą. Apgailestavo, kad lietuviai katalikai, būdami kuklūs, lėti, o kartais ir apsileidę, vėlai atkreipė dėmesį į šį jauną ir skaistų Bažnyčios sūnų, kurį daugelis saleziečių jau jo mirties valandą vadino šventuoju. Pirmoji biografija po šio jaunuolio mirties buvo parašyta ne lietuvių, o italų saleziečių. Paskui pasirodė biografijos portugalų ir kinų kalbomis. Lietuvių saleziečių, dirbančių Šv. Kazimiero parapijoje San Paulo mieste, iniciatyva Petro Perkumo biografija pasirodė lietuvių kalba 1979 metais.

Skaityti daugiau:

dailininko Povilo Puzino kūrinių nuotraukos

POVILAS PUZINAS  Žvejys

POVILAS PUZINAS  Priemiestyje

Skaityti daugiau:

PSICHOLOGŲ MINTYS APIE KŪRYBIŠKUMO UGDYMĄ

JONAS MIŠKINIS

     Sakoma, kad kūrybiškumo tyrimai — kompleksinė problema, kurią sėkmingai spręsti dažnai trukdo neteisingai suprantama kūrybos prigimtis, gausybė subjektyvių kriterijų, kuriais skirstoma kūrybinė veikla nuo nekūrybinės, bei kiti sunkumai, neleidžiantys tiksliai apibrėžti tyrimų objekto.

     Kūrybinis žmogus, pasak kai kurių psichologų, yra ne šiuolaikinis elektroninis skaičiavimo įrenginys. Norint tokio žmogaus veiklą nukreipti reikiama linkme, reikia pažinti jo pasaulėžiūrą, įsitikinimus, žinoti jo poreikius, interesus, sugebėjimus ir, žinoma, charakterį.

     Daugelis mokslininkų psichologų mano, kad kiekvienas žmogus gali būti kiek kūrybingas kurioje nors srityje. Tiesa, kad daugumas žmonių kad ir nesugeba pakeisti objektų, tačiau randa jiems naujas pritaikymo sritis, įžvelgia papildomas savybes ir reikšmes. Kai kuriems vienetams pavyksta pasiekti aukštesnį sugebėjimų lygį: atradę naujus elementus, jie iš esmės pertvarko objektų struktūrą, sukeldami perversmą visame ankstesniame žmonijos patyrime. Realiais darbais išreikštą sugebėjimą nesunku vertinti. Tačiau visuomenės pažangai daug aktualesni yra kūrybos rezervai.

     Kūrybiškumas apibūdinamas, kaip menas atitrūkti nuo tikrovės, matyti pažįstamus objektus ir reiškinius kitaip, neįprastu kampu, kaip laisvės dėmesio, suvokimo, mąstymo, jausmų vaizduotės žaismas. Pastaruoju metu kai kurie psichologai kūrybiškumą apibūdina, kaip vaikiškų savybių projekciją į suaugusiojo gyvenimą. Atrodo, kad tokia pažiūra yra vienpusiška, nes kūrybinė individualybė pirmiausia parodo žmogaus visuomeninę brandą. Produktyviai veiklai ne mažiau svarbios tokios savybės, kaip didelis darbingumas, ištvermė, atkaklumas, išsilavinimas, susiformuojančios tik vyresniame amžiuje.

     Atrodo, jog iš tiesų kūrybiškumas — tai toks daugiabriaunis reiškinys, kurį sudaro pažintinių intelektinių, motyvacinių procesų visuma. Pavyzdžiui, JAV mokslininkai, kurie yra surinkę labai daug empirinių duomenų apie kūrybinę veiklą ir jos subjektą, vis tiek aiškiai nepasako, kurie psichiniai momentai lemiantys. Mokslininkas A. Rodžersas taip apibūdina potencialius kūrėjus: atviri įspūdžiams, siekia visapusiškos patirties, ekstensyvūs; emociškai vertina reiškinius, veikloje ieško pasitenkinimo, saviraiškos galimybių; sugeba žaisti elementais, sąvokomis, nuolat eksperimentuoja.

Skaityti daugiau:

IŠEIVIJA PAVADUOJA PAVERGTĄ TAUTĄ

VINCENTAS LIULEVIČIUS

     Redakcijos įvadas. Istorikas Vincentas Liulevičius yra paruošęs rankraštį didelei knygai apie lietuvių išeivijos vaidmenį, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Šią knygą žada netrukus išleisti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Norime čia skaitytojus supažindinti su pora pradinių tos knygos skyrelių, kurie gali būti ypač įdomūs ir dabartinei mūsų išeivijai, turinčiai tą patį uždavinįkovoti ir dirbti, kad Lietuva būtų vėl laisva. Kai tauta yra prislėgta, suvaržyta, tai iš tikrųjų ją pavaduoti turi išeivija.

     Pirmiausia autorius rašo, kokie buvo Kražių skerdynių atgarsiai Amerikoje. Tas liūdnas ir skaudus įvykis labai paskatino Amerikos lietuvius stengtis visokiais būdais gelbėti rusų žudomą savo gimtąją šalį.

     Vėliau Amerikos lietuviai sužinoję, kad 1900 m. Paryžiuje bus ruošiama pasaulinė paroda, nutarė joje dalyvauti, įrengiant lietuvių paviljoną. Tam ruoštis pradėjo jau 1893m. Kliūčių buvo daug, bet lietuviai, vieningai dirbdami, jas visas nugalėjo ir parodoje dalyvavo. Jie parodė pasauliui, kad lietuvių tauta dar gyva, nors labai spaudžiama ir persekiojama. Parodos rengimas taip pat labai suartino visus lietuvius. Čia drauge dirbo katalikai ir protestantai, klerikalai ir laisvamaniai, visi siekdami to paties tikslo. ❖ ❖ ❖

LIETUVIŲ INFORMACIJOS BIURAS

     Juozas Gabrys-Paršaitis, rusų persekiojamas už lietuvišką veiklą, turėjo išvykti į Vakarų Europą. Čia taip pat negalėjo ramiai gyventi. Jis norėjo pagelbėti rusų kankinamai Lietuvai. Norėjo padėti jai prisikelti, bet Vakarų Europa apie ją labai mažai težinojo. Jos vardas buvo suplakamas su Lenkija arba Rusija. Reikėjo imtis priemonių iškelti jos vardą, supažindinti su ja. Tuo tikslu 1911 m. vasario 19 d. Paryžiuje jis įkūrė Lietuvių informacijos biurą, o birželio 15 d. įregistravo jį Paryžiaus mieste (akto nr. 560) "Bureau d’information de Lithuanie” vardu. Jis turėjo visas teises bei privilegijas ir buvo valdžios kontroliuojamas.

Skaityti daugiau:

Nesuvaldomų jausmų moteris

Vytautas Kasniūnas

     Jurgaitienė užspaudė cigaretę peleninėje ir šūktelėjo: "Paskutinė! Daugiau tos bjaurybės neliesiu!” Ir patvirtindama savo nusistatymą, griebė cigarečių dėžutę ir buvo besirengianti ją sugniaužti delne. Sunerimavusi nustūmė į šalį skaitytą žurnalą ir, staiga pakilusi nuo minkštasuolio, nuėjo prie virtuvės lango.

     Kiemo medyje žaidė voverės. Paukščiai vaišinosi lesykloje. Didesnieji gainiojo įšalį mažesniuosius. Gražuolis kardinolas, lyg savimi didžiuodamasis, baidė į šalį mėlynsparnius. O ten genelis, pasigardžiavęs jam patiektu maistu, vėl įniko kaukštelėti snapeliu į medžio žievę. "Kokie jie laimingi”, pasakė ji, išskėstomis rankomis atsirėmusi į langą. "Be vargo ir rūpesčių. Taip kaip aš išlepintoje jaunystėje. Kokios gražios buvo dienos. Aplink žydėjo meilė. Tėvai, mokytojai, draugai. Aš buvau visur pirmaujanti: moksle, sporte, vaidyboje. Džiaugsmas ir juokas buvo dienos palydo vai. Berniukai, o paskiau vyrai siūlė ištikimą draugystę, meilė liejosi žodžiuose, eilėraščių posmuose, laiškuose. Rodos, trūko tik gulbės pieno. Aš skraidžiau, lyg pakeltais sparnais. Su ramunės žiedais žaidžiau, spėliodama, kas myli, kas ne. Tas gražus, tas gražesnis, tas meilus, tas meilesnis. Aš buvau jų visų, o jie visi buvo mano. Nors jaučiau, kad auga mano nesuvaldomi jausmai, bet išsisukdavau iš viliojančios aplinkos, pasinerdama į knygas, į mokslą, sportą, muziką. Vietoje jausmus deginančių svajonių, nesuvaldomos aistros, pasikeldavau lyg iš purvinos žemumos į aukštumas, ieškodama tikro grožio, brangių vertybių. Kiek daug man jėgų suteikdavo, kai nubėgdavau į karmelitų bažnyčią ir, pasislėpusi už kolonų, ašaromis išliedavau savo aistrą Dievo Motinėlei. Atgavusi savivaldos jėgas, vėl, kaip bitelė, iš gražiausių gyvenimo žiedų kopdavau medų”.

Skaityti daugiau:

Šeimos problemos ir mūsų tautos likimas

Juozas Prunskis

     Mūsų tautai netekus nepriklausomybės, vienu iš pagrindinių veiksnių tautiniam gyvastingumui palaikyti, šalia mokyklų ir parapijų, yra šeimos. Gal net pirmoje vietoje šeima, nes čia vaikas gauna pačius pirmuosius vienokio ar kitokio gyvenimo įkvėpimus.

     Nelaimei, iš Lietuvos ateina gana aliarmuojančių žinių, kad ten natūralus prieauglis šeimose beveik ima sustoti. Šeimų stiprumui ir pastovumui taip pat yra pavojaus.

     Išeivijoje mūsų šeimos taipgi yra veikiamos šeimas draskančių vėjų, ir perskyrų skaičius vietomis aliarmuojančiai didėja, o su tuo irsta ir vaikų auklėjimas bei apskritai vaikų turėjimas. Tas pavojus gali paliesti pačias gyvastingiausias mūsų tautos šaknis.

     Šeimų pairimas ypatingai žalingas atžalynui. Clevelando policijos viršininkas G. J. Matowitz jau kiek anksčiau, kalbėdamas dvasininkų susirinkime, kėlė reikalavimą visomis jėgomis pasipriešinti kylančiam šeimų irimui. Jis nusiskundė, kad policijai daugiausia tenka rūpesčių turėti ne su gerais bažnytinių bendruomenių nariais, o su tais, kurie neturi ryšio su religija ir kurių šeimose reiškiasi pairimas.

TEISĖJO PATIRTIS

     Teisėjas Julius J. Miner teisininkų žurnale "American Bar Association Journal” parašė straipsnį apie nepilnamečių nusikaltimus. Čia jis pažymėjo, kad šeimų pairimas kasmet JAV-se palieka apie 380.000 našlaičių, kurių kelias pasidaro slidus, ir teisėjas pabrėžė, kad šeimos reikalingos yra religinių pagrindų. Bažnytinis gyvenimas joms teiktų pagalbos.

Skaityti daugiau:

Mano Mindaugas

E. Buivydaitė

     Nuėjome su sūnumi į pievą. Jis lakstė, lyg jaunas veršiukas, po ilgos žiemos ištrūkęs į laisvę.

     —    Mindaugai, — sakau, — nešėlk taip

     —    visas žolytes sumindysi.

     —    Visų nespėsiu, — rimtai atsako mano berniukas.

     Paskui jis atneša man gėlę ir gauna sausainį. Atlekia dryžuota kamanė.

     —    Turbūt alkana, garsiai mąsto sūnus ir ištiesia bitutei rankelę su trupiniu sausainio.

     —    Ai, mamut! — išgirstu. Akytės pilnos ašarų ir nuostabos. Mažutis negali suprasti —    tokia graži, pūkuota, o įskaudino. Ištraukiu geluonį. Papučiu pirščiuką.

     —    Geriau? — klausiu.

     —    Geriau, — atsako, bet nebyli nuoskauda nenyksta iš akių.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė VYTAS BUTVILA

ILGŲ METŲ PLANAVIMAS

    Komunistinė rusų sistema viską grindžia įvairiais planavimais. Dabar partijos vadai pateikė naują projektą: "Pagrindinės TSRS ekonominio ir socialinio vystymo kryptys 1981-1985 metams ir laikotarpiui iki 1990 metų”. Spauda rašo, kad liaudis su didžiausiu entuziazmu svarsto šį projektą. Bet gyvenimo realybė rodo visai ką kita. Pavyzdžiui, miškų ūkio pramonė kasmet paruošia apie vieną milijoną kietmetrių malkų, bet žmonės malkų negauna. Todėl "Tiesa” rašo, kad "miškas — visos liaudies turtas”, ir trūkstant mechanizmų, žmonės turi sau malkų parsigabenti. Girdi, "žiemą ir laiko būna daugiau. Pagaliau sveika miesto žmogui poilsio dienomis pasidarbuoti miške, pakvėpuoti grynu oru ir vienkart pasiruošti kuro”. Partijos vadai viską planuoja šiltuose rūmuose, o liaudis medžius neša, ant pečių užsidėjusi, kad vadukams ruseliams būtų šilta.

    Vadai planuoja "įkvepiančias komunizmo statybos mūsų šalyje perspektyvas”, o kai į Akmenės geležinkelio stotį atvežė trąšų, niekas nežino, kam priklauso ir kas siuntė. Taip ir stovėjo stotyje tos trąšos, kai tuo tarpu vagonai užėmė vietą, o žemė laukė trąšų, bet nesulaukė. Partijos vadai posėdžiavo, giliai apimti Lenino dvasios, ir aukojosi komunizmui, bet kas suplanavo tą siuntą, tai niekas nežinojo.

    Kitas įdomus planavimo pavyzdys. Rokiškis sparčiai auga ir gražėja, gyventojų skaičius didėja, bet mieste veikia tik viena pirtis ir ta pati tik dvi dienas per savaitę.

    Kodėl visur tokia didelė netvarka? Lietuvoje daugiausia viršininkauja rusai, tad ir tvarka "Made in Russia”.

“NIURZGALIŲ ŠALIS”

    Iki komunistų įsigalėjimo Lietuva buvo dainos šalis, o dabar ji tapo niurzgalių šalim. Niurzgia žmonės, stovėdami prie krautuvių eilėse, niurzgia autobusuose, traukiniuose, darbe. Tad Kriučkovaitė iš Jonavos (matyt, rusė) siūlo "dažniau į dienos šviesą išvilkti niurzglius, kuriems viskas bloga” ("Tiesa”).

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DĖL KRIKŠTAVARDŽIŲ VARTOJIMO

     Gyvenant svetimame krašte, iškyla įvairių problemų, taip pat ir kalbinių. Kai kam neaišku, kaip vartoti savo vardus ir pavardes: ar išlaikyti lietuviškas jų formas, ar prisitaikyti prie vietinės vartosenos? Šiuo klausimu esu rašęs ”Gimtojoje Kalboje” (1959 m., Nr. 2-3), kurią tada redagavo prof. Petras Jonikas, talkininkaujant prof. A. Saliui ir prof. Pr. Skardžiui. Manome, kad bus naudinga čia tą straipsnį perspausdinti.    J. V.

     Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta apie lietuviškų pavardžių išlaikymą. Jų keitimą galima pateisinti tik tais atvejais, kai pavardė nelietuviška, neestetiška ar gal ir dar kokiu ypatingu atsitikimu. Keisti savo pavardžių iš lietuviškų į angliškas ne tik joks įstatymas nereikalauja, bet kai kurie valdžios pareigūnai (teisėjai) kartais net viešai yra ir išbarę asmenis, norinčius be jokios rimtos priežasties suanglinti savo pavardes.

     Tad pavardžių vartojimo klausimas labai aiškus ir paprastas. Bet šiek tiek kebliau yra su vardais. Apie vardų ir pavardžių rašymą buvo geras L. Dambriūno straipsnis antrame (1958 m.) "Gimtosios Kalbos” numeryje. Labai teisingai autorius sako, kad savojoje spaudoje lietuvių vardus ir pavardes reikia rašyti tik lietuviškai. Toliau jis aiškina, kad angliškoje spaudoje pavardės turinčios būti rašomos taip pat lietuviškai, bet vardas galįs būti rašomas lietuviškai arba angliškai. Aš čia norėčiau nurodyti vieną kitą priežastį, raginančią angliškoje aplinkoje krikščioniškuosius krikštavardžius vartoti angliškai. Gal ne visi su šiuo teigimu norės sutikti, nes mūsų spaudoje jau yra buvusių ir priešingų balsų. Štai "Draugo” dienraštyje kartą dr. S. Aliūnas, pajuokdamas kai kurių lietuvių greitą nutautimą, rašė:

     "Stengsiuos būt amerikonas,
     Ir būsiu juo, ar žūt, ar būt.
     Verčiuos į Džaną aš iš Jono,
     Ir iš Birutės būsiu Ruth”.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•  Prancūzijoje Taiz ekumeninė krikščionių bendruomenė 1980 m. pabaigoje ir 1981 pradžioje Romoje surengė masinį jaunimo suvažiavimą, siekiant susitaikymo ir visuotinės taikos pasaulyje. Sąskrydyje dalyvavo daugiau kaip 15.000 jaunimo iš įvairių pasaulio kraštų.

•    Čekoslovokijoje susidaręs komitetas ginti neteisingai persekiojamus žmogaus teisių lygos narius pareiškė stiprų protestą prieš areštavimą pranciškonų kunigo Jan Barta, 59 m. Jo vienuolyne Literece buvo padaryta krata ir konfiskuota apie 70 dalykų, daugiausia religinių raštų — teologinių ir liturginių knygų.

•    Federalinis teismas New Orleans mieste nusprendė, kad Jeffersono apskrities mokyklų tarybos nutarimas leisti mokyklose maldą nėra priešingas konstitucijai. Mokiniai, kurie nenorės melstis, galės tuo metu nebūti klasėje arba nesimelsti būdami.

•    Nobelio taikos premijos laimėtojas Adolfo Perez Esquivel aplankė popiežių Joną Paulių II. Jis pareiškė, kad popiežius skatina žmoniją susimąstyti ir atsiversti, kad būtų užtikrinta taika pasaulyje.

•    Kun Robertas Drinan, S.J., 10 metų buvęs kongresmanu iš Massachusetts, buvo pagerbtas Niujorko žydų, kurie pagerbimo bankete aukštino jį už gynimą žydų teisių Sovietų Sąjungoje ir visame pasaulyje.

•    Kinijoje, Peipingo centrinėje dalyje Kūčių dieną buvo atidaryta antra katalikų bažnyčia. Peipingo arkivyskupas M. Fu Tieshan pasikalbėjime su “Corriere della Sera” korespondentu pareiškė, kad Kinija pasuko religinės laisvės kryptim.

Skaityti daugiau:

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Ši nepaprastai įdomi ekskursija į Egiptą, Šv. Žemę ir Graikiją jau visai arti. Išskrendame iš Čikagos ir Niujorko italų Alitalia lėktuvu balandžio 25 d., šeštadienį, o grįžtame gegužės 14 d., ketvirtadienį. Grįždami sustosime Romoje. Kelionė, įskaitant viešbučius, maistą, ekskursijas, arbatpinigius ir kt., iš Čikagos kainuos 2495 dol., o iš Niujorko—2395 dol. Tai tikrai nebrangu, sulyginus su kitomis panašiomis ekskursijomis.

     Egipte aplankysime ne tik įdomius senovės muziejus, garsiąsias piramides ir Sfinksą, bet nuskrisime į Luxor, kur pamatysime Nekropolį — senovės karalių kapus. Taip pat nuvyksime apžiūrėti įspūdingos Karnak šventyklos. Plauksime Nilo upe, kur Egipto princesė atrado pintinėje beplūduriuojantį Mozę, vėliau tapusį žydų tautos vadu. Čia turėsime pakankamai laiko susipažinti su senovės Egipto kultūra, klestėjusią prieš kelis tūkstančius metų.

     Šv. Žemėje važinėsime ir vaikščiosime tais keliais, kuriais prieš du tūkstančius metų vaikščiojo Kristus su savo apaštalais. Matysime visas krikščionims brangias vietas: Jeruzalę, Nazaretą, Betliejų. Bus laiko ir pailsėti bei pasimaudyti druska prisotintoje Mirties jūroje.

Skaityti daugiau:

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINE ŠVENTĖ

     Dvidešimt antrasis "Laiškų lietuviams” straipsnio konkursas jau pasibaigė. Vertinimo komisija jau skaito atsiųstus rašinius. Komisiją sudaro: Danutė Bindokienė, kun. Petras Daugintis, S.J., Danutė Eidukienė, Juozas Masilionis ir Nijolė Užubalienė.

     Konkurso laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio 4 d., šeštadienį, 7 val. vakaro Jaunimo Centro kavinėje. Meninę programą atliks estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė ir Antrojo kaimo aktoriai.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

ATSIŲSTA PAMINĖTI

CHRONICLE OF THE CATHOLIC CHURCH IN LITHUANIA. No. 43. Leidžia Amerikos R. Katalikų Kunigų Vienybė, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.

ŠVIETIMO GAIRĖS. Lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai. Nr. 24. Išeina du kartus per metus. Leidžia JAV LB Švietimo taryba. Redaguoja Stefanija Stasienė, 18112 Windward Rd., Cleveland, Ohio 44119. Metinė prenumerata — 4 dol. NAUJOJI VILTIS. Politikos ir kultūros žurnalas. Nr. 13. Leidžia Lietuvių studentų tautininkų korporacija “Neo-Lithuania” ir Amerikos lietuvių tautinė sąjunga. Redaguoja dr. Jonas Balys. Administracijos adresas: 7150 S. Spaulding Ave., Chicago, IL 60629.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. 1980 m. gruodžio 20 d., nr. 1(85).

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 50 dol. aukojo kun. A. Rubšys.

Po 22 dol. aukojo: kun. V. Radvina, O. Jankevičiūtė.

Po 17 dol. aukojo: P. A. Raulinaitis, M. Vygantas, J. Jodelė.

Po 15 dol. aukojo: F. Tallat-Kelpša, V. Švabienė

14 dol. aukojo J. Vaineikis.

Skaityti daugiau: