Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1981m. 5 Gegužė


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1981 / GEGUŽĖ-MAY / VOLUME XXXII. NO. 5

MOTINA IR SŪNUS

145

 Šv. Augustinas

EILĖRAŠČIAI

151

 Ada Karvelytė

“IR UŽMOVIAU AUKSO ŽIEDĄ”

152

 Gražina Kriaučiūnienė

KAD LIETUVA DALYVAUTŲ PERGALĖS TRIUMFE

156

 Vysk. V. Padolskis

“AŠ ESU PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS”

158

 Chiara Lubich

ISTORINIAI KRIKŠČIONYBĖS ŠALTINIAI

159

 Anicetas Tamošaitis, S.J.

ORFĖJUS LIETUVIŠKOSE PASAKOSE

165

 Kun. V. Bagdanavičius

KELIAS Į BLAIVYBĘ

169

 Al. Likanderienė

IŠ MEILĖS KOŠĖS NEVIRSI

171

 Vytautas Kasniūnas

KARTŲ ATOTRŪKIS

174

 Vida Pociūtė

KALBA

176

 Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE

177

 Vytas Butvila

Šis numeris iliustruotas dail. Stasio Ušinsko darbų nuotraukomis. Viršelio nuotrauka — Algirde Grigaičio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

MOTINA IR SŪNUS

     Šv. Augustinas yra Bažnyčios daktaras ir vienas žymiausių teologų. Jaunystėje jis labai palaidai ir nepavyzdingai gyveno. Jį išgelbėjo ir ištraukė iš to purvo jo motinos šv. Monikos nuolatinės maldos ir ašaros. Tai buvo maždaug prieš šešiolika šimtmečių. Tačiau ir mūsų laikais yra nemaža panašių jaunuolių, bebraidžiojančių purve. Jeigu turėtume daugiau tokių motinų, kaip šv. Monika, tai ir tie paklydę jų vaikai vėl surastų tikrąjį gyvenimo kelią.

     Savo atsivertimą šv. Augustinas aprašė knygoje, pavadintoje "Confessiones” (Išpažinimai). Čia duodame tos knygos ištrauką, kur šventasis rašo, kaip jo motinos maldos ir ašaros išprašė iš Dievo josios sūnui atsivertimo malonę.

*  *  *

     Devintąją savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo ir trisdešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais, religingoji ir dievobaimingoji mano motinos siela buvo išlaisvinta iš kūno. Užspaudžiau jai akis. Krūtinėje tvino neapsakomas liūdesys ir veržėsi ašaromis. Guodžiausi viltimi, Viešpatie, kurią Tavo ištikimoji tarnaitė turėjo Tavyje. Lengvėjančia širdimi girdėjau kaimynus minint motinos kalbas, kuriomis ji peikusi gyvenimo menkumą ir gyrusi mirties gerumą. Šviežia žaizda širdyje labai sopėjo.

     Argi tai, Viešpatie, nebuvo iš maloniausiojo pripratimo būti drauge? Drauge būti su ta, kuri nepraleido nė vienos dienos nenešus savo gyvenimo aukų Tavo Bažnyčioje, kuri mylėdama tarnavo mums visiems...

     Palengva ėmiau minėti Tavo tarnaitę: koks buvo jos elgesys, kokia ji buvo pilna pagarbos Tau, kaip šventai maloni mums.

     Ištekėjusi už vyro, kuris dar nebuvo krikštu pašvęstas Tau, tarnavo jam, lyg ponui, ir skelbdama jam Tave savo papročiais, stengėsi jį Tau laimėti. Todėl Tu darei ją gražią, gerbtiną ir mylėtiną vyrui. Ji mokėjo kantriai pakęsti moterystės gyvenimo neteisybes ir išvengti su juo susirėmimų. Mat ji laukė, kada jo pasigailėsi, kad, Tave įtikėjęs, pasidarytų skaistus. Jis gi buvo greitas supykti. Bet ji žinojo, kad nereikia prieštarauti supykusiam vyrui ne tik veiksmu, bet ir žodžiu. Tik jam išsidūkus ir nurimus, ji pateisindavo savo elgesį. Kai daugelis kaimynių, kurių vyrai švelnesni, nešiodavo mušimo žymes ir skusdavosi savo vyrais, ji, draugiškai bešnekučiuodama, kaltindavo jų pačių liežuvius.

Skaityti daugiau:

DAILININKAS STASYS UŠINSKAS

     DAILININKAS STASYS UŠINSKAS (kurio du dideli paveikslai yra Jaunimo Centro didžiojoje salėje, Čikagoje) gimė 1905 m. Baigęs 1927 m. Kauno meno mokyklą, meno studijas gilino Paryžiuje, kur studijavo tapybą, teatro dekoraciją ir vitražą. S. Ušinskas yra sukūręs labai daug tapybos paveikslų, vitražų, teatro dekoracijų ir kostiumų eskizų. Įdomių vitražų jis yra sukūręs Kauno prekybos ir pramonės rūmams, Prisikėlimo ir Šančių bažnyčioms. Lietuvoje jis pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus.

     S. Ušinskas yra dalyvavęs daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbai buvo išstatyti pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1937 m. ir 1939 m. Niujorko parodoje. Tie du minėti Jaunimo Centre esantieji paveikslai kaip tik ir yra iš Niujorko parodos. Nuo 1940 m. jis dėstė įvairias meno šakas Lietuvos meno mokyklose. Tėvo pramintu meniniu keliu pasekė ir jo dukros: Jūratė — vitražistė, o Vida — architektė.

Eilėraščiai

Ada Karvelytė

MINTIS APIE GYVENIMĄ

Gyvenimas
Tai keistas mišinys:
Saulės, lietaus,
Ašarų, juoko,
Džiaugsmo ir kančios.
Žėrinčių dienų skambėjimą
Dažnai pakeičia ūkana,
Tačiau nėra
Tokio tamsaus debesio,
Pro kurį
Vėl neprasiskverbtų
Saulės šviesa.

MENAS

Svarbiausias pasaulyje dalykas
Turėti šviesių
Ir malonių minčių.
Koks neapsakomai
Didis yra menas
Turėti jų
Kaip galima daugiau . . .

Skaityti daugiau:

“IR UŽMOVIAU AUKSO ŽIEDĄ. .

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Žiedai-apskritimai daug kur naudojami įvairiai simbolikai. Olimpiados vėliavoje penki supinti žiedai simbolizuoja pasaulio kraštus ir jų geriausius atletus, taikoje suvažiavusius žaidimams. Psichologijoje žiedai-apskritimai naudojami simbolizuoti atskirus asmenis, charakterius, asmenybes, o žiedų sudėstymas — jų tarpusavio santykius. Nors kartais šis žiedų sudėstymas gali atrodyti labai komplikuotas, tačiau yra tik keturi pagrindiniai simboliai:

1.    Du žiedai, vienas šalia kito, bet tarp jų tarpas — tai asmenys, kurie mažai vienas kitą pažįsta ir nieko bendro vienas su kitu neturi.

2.    Du žiedai, kurių lankai vienas su kitu liečiasi — tai pažįstami, neturintieji bendro asmenybės lauko.

3.    Du žiedai, kurie yra susipynę taip, kad atsiranda didesnis ar mažesnis bendras laukas. Tai asmenys, kurie turi tam tikrą bendrą sferą, tačiau dalis lieka savam asmeniškam gyvenimui, kuriame antrasis nefigūruoja.

4.    Vienas mažesnis žiedas visiškai telpa antrame — tai asmuo, kuris visiškai yra panarinęs savo charakterį ir interesus antrame, tačiau antrasis turi interesų, kuriuose pirmasis nefigūruoja.

     Tačiau žmonių santykiai ilgainiui keičiasi, tad ir atitinkamas simbolis kinta. Pvz. naujagimis kūdikis pradžioje visiškai užsidaręs savyje, jam rūpi tik miegoti ir valgyti (2). Vėliau susipažįsta su savo tėvais, ir jo pasaulis sukasi tėvų sferoje (4). Paskui eina į mokyklą, turi savo draugų, ugdo savus interesus (3). Pradėjęs savarankiškai gyventi, su tėvais palaiko ryšius (3), o kartais, iškilus konfliktams, retai su jais tenori susieiti (2), o kartais ir visiškai su jais nutraukia ryšius (1). Jei vėliau konfliktai išsprendžiami, atstatomi glaudesni santykiai (3).

Skaityti daugiau:

KAD LIETUVA DALYVAUTŲ PERGALĖS TRIUMFE

     1917 m. Fatimoje Marija prašė paaukoti Rusiją Nekalčiausiajai jos širdžiai ir kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį priimti Šv. Komuniją. Už tai ji pažadėjo Rusijos atsivertimą ir pasaulio taiką.

     Šiuo laiku komunizmas plečiasi visame pasaulyje. Ateizmo skleidžiamos klaidos plinta, tikintieji persekiojami, karo grėsmė didėja. Atrodo, kad pildosi Marijos žodžiai: "... jei žmonės nedarys atgailos, Rusija sukels naujus karus ir Bažnyčios persekiojimą”.

     Lietuvoje, nežiūrint didelių pavojų, žmonės kovoja už tikėjimo laisvę, Eucharistijos bičiuliai kiekvieną mėnesį priima Komuniją ir ją aukoja už Lietuvą. Amerikos LRKK Vienybės seimas, įvykęs 1980 m. lapkričio mėnesį, taip pat nutarė organizuoti parapijose žmonių būrelius, kurie vykdytų minėtus Marijos prašymus, ir raginti žmones atgaivinti gegužines pamaldas ir rožančiaus kalbėjimą spalio mėnesį.

     Kviečiu visus lietuvius prisidėti prie organizuojamų būrelių parapijoje, kurie savo darbą, kančią, maldą ir atgailos Komuniją aukotų Marijos prašyta intencija už nusidėjėlių atsivertimą, taiką, pavergtą Lietuvą ir visus lietuvius, persekiojamus už tikėjimą bei tautos laisvę.

Kun. Albertas Kontautas, Lietuvių Mėlynosios Armijos sąjūdžio dvasios vadas

(Pridedame šiek tiek sutrumpintą vysk. Vincento Padolskio 1959 m. rašytą laišką lietuviams).

Mylimieji Kristuje,

     Gegužės 13 d. kasmet mums primena didžius mūsų ir visos lietuvių tautos įsipareigojimus Dievui ir Marijai. Tą dieną 1951 m. Romoje lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje keturi Lietuvos vyskupai tremtyje paaukojo Lietuvą ir visą lietuvių tautą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, vykdydami 1917m.. Fatimoje, Portugalijoje, pasirodžiusios Dievo Motinos troškimą, kad visi žmonės ir atskiros tautos būtų paaukotos jos Nekalčiausiajai Širdžiai.

Skaityti daugiau:

“AŠ ESU PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS”

CHIARA LUBICH

     Jėzus ištarė tuos žodžius, kai prikėlė Lozorių iš mirties. Lozorius turėjo dvi seseris: Mortą ir Mariją. Morta, kai tik sužinojo, kad ateina Jėzus, bėgo Jį pasitikti ir tarė: "Jei tu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”. Jėzus jai atsakė: "Tavo brolis prisikels”. Morta tarė: "Žinau, kad prisikels paskutiniąją dieną, prisikėlimui atėjus”. Jėzus pareiškė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, — nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11,25-26). Kai Jėzus vartoja išsireiškimą "Aš esu. . nori duoti suprasti, kad Jis yra tas, kurs turi žmogui brangiausią gėrį,kokio tik galime trokšti: gyvenimą, kuris nemiršta. Jei esi skaitęs šv. Jono evangeliją, radai, kad Jėzus taip pat yra pasakęs: "Kaip Tėvas turi gyvenimą savyje, taip suteikė ir Sūnui turėti gyvenimą savyje”. Ir kadangi Jėzus turi gyvenimą, jį gali perduoti ir kitam. Ir Morta tiki paskutinį prisikėlimą: "Žinau, kad prisikels pasaulio pabaigoje”. Tą tiesą žydai tikėjo. Bet Jėzus savo gražiu užtikrinimu: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”, nori duoti jai suprasti, kad nereikės laukti taip ilgai mirusiųjų prisikėlimo, bet tas prisikėlimas įvyks dabartyje. Jis visiems tikintiesiems yra tas dieviškasis, neapsakomas amžinas gyvenimas, kuris niekada nemirs. Jei Jėzus yra juose, jei Jėzus yra tavyje, nemirsi. Tas gyvenimas tikinčiam žmogui yra tos pačios prigimties, kaip prisikėlusio Kristaus, ir todėl labai skirtingas nuo žmogiškų sąlygų.

     Ir tas nepaprastas gyvenimas, kuris yra tavyje, pilnai pasireikš paskutinę dieną, kada dalyvausi visa savo būtybe būsimam prisikėlime. Jėzus tais žodžiais tikriausiai nepaneigia fizinės mirties, tačiau kūno mirtimi nepraras tikrojo gyvenimo. Mirtis bus tau, kaip ir visiems, vienintelė stipri, gal ir bijoma patirtis. Tačiau tau ji nebus egzistencijos beprasmiškumas, nebus tas absurdas, gyvenimo sugriuvimas, galas. Mirtis tau nebus tikrai mirtis.

Skaityti daugiau:

ISTORINIAI KRIKŠČIONYBĖS ŠALTINIAI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Yra pakartotinai atsitikę, kad kokiame nors užkampyje aptinkamas to ar kito garsaus menininko paveikslas, nežinia kaip ten patekęs. Aišku, kad iki tol laikytas daug nevertu daiktu, atiduotinu už keliasdešimt dolerių, po tokio žinovų atradimo staiga savo verte pakyla į keliasdešimt tūkstančių. Vadinasi, kas iš nesupratimo atrodė paprasta, atsidarius akims sušvinta kaip didelė vertybė. Turėta ji nežinant.

     Iš kartais nugirstamų klausimų apie religiją kyla įspūdis, kad, panašiai, kaip su tokio pirmarūšio paveikslo atsidūrimu užkampyje, yra atsitikę su evangelijomis: turimos, nebematant jų pagrindinės vertės — kad yra aukštaklasiai istoriniai dokumentai. Pavyzdžiui, vienas skaitytojas pageidauja šiame žurnale atsakymo į tokį savo teiravimąsi: "Kokie yra svarbiausi istoriniai liudijimai, kad Kristus yra Dievas?” Vadinasi, turint savo paties rankose svarbiausius šaltinius (evangelijas), dairomasi, kur jie galėtų būti. Tokį elgimąsi lietuviai neblogai išreiškia priežodžiu Ant arklio jojoarklio ieškojo.Greičiausiai klausėjas apie tai teiraujasi ne todėl, kad pats nežinotų, bet kad yra patyręs, jog kiti nežino, ypač kai ateistinė agitacija bando žodžiu ir plunksna juos remti prie sienos, kaip dabartinėje Lietuvoje. Todėl jo galvojama, kad spausdintas atsakymas į teiravimąsi galėtų tokiems žmonėms padėti.

     Kurie nusistatę prieš religiją, ypač krikščioniškąją, tiems labai nepakeliui istoriniai šaltiniai, kuriais ji remiasi. Todėl svarbiausia stengėsi ir tebesistengia nuvertinti evangelijas. Žiūri, kad tikinčiųjų (ir savo pačių) galvojime jos apsineštų dulkėmis, voratinkliais ir tokiu būdu tartum atsidurtų užkampyje, kaip paimto pavyzdžio aukštavertis paveikslas, nusistūmęs į griozdynę. Šis straipsnis skirtas nubraukti šalin nuo evangelijų paveikslo šiukšles, kuriomis mūsų religijos nedraugams labai patinka slėpti jų galią įrodyti krikščionybės ir viso Šventraščio tiesai. Pridėtina, kad tai, kas čia sakysima, visiškai nereikalauja tikėjimo, remiasi vien sveiku protu. Beje, šia tema "Laiškuose lietuviams” prieš keliolika metų jau buvo rašyta (žr. "Evangelijos pro istoriko akinius”, 1959 m. liepos—rugpjūčio mėn., 195 —199 psl.).

Skaityti daugiau:

dail. Stasio Ušinsko darbų nuotraukos

Dekoracijų eskizas J. Štrauso operetei “Čigonų baronas” (1934)

Dekoracijų eskizas B. Sruogos “Baisioji naktis” (1936)

Skaityti daugiau:

ORFĖJUS LIETUVIŠKOSE PASAKOSE

KUN. VYT. BAGDANAVICIUS

     Pasakos liudija plačius kultūrinius ryšius, kuriuos tautos yra turėjusios priešistoriniais laikais. Pasakų studijavimas paprastai niekur nenuveda ir nieko dalykiško neatidengia, kai jų studijose apsiribojama viena tauta ar viena kultūrine tradicija. Tada jos pasilieka nieko daugiau, kaip keistenybių pasakojimas. Priešingai, sugretinant pasakas su tolimų kultūrų padavimais, atsidengia įdomūs, kartais nesitikėti sąryšiai. Jie liudija, kad tautos, kurios šiandien yra toli viena nuo kitos, yra turėjusios tiesioginius ar netiesioginius sąryšius.

     Šio rašinio tikslas yra palyginti vieną lietuviškų pasakų grupę su Graikijos mitologine būtybe Orfejum. Orfėjus, kaip mitologinė būtybė, Graikijoje pasidarė populiarus tik klasikinio laikotarpio pabaigoje. Tačiau jis suvaidino tokį didelį vaidmenį, kad ant jo pagrindo susikūrė platus ir veiklus   religinis sąjūdis ir labai gausi poetinė literatūra.

     Legendos pasakoja, kad Orfėjus, mirus jo žmonai Euridikei, pasiėmęs lyrą, nuėjo į pragarus jos vaduoti. Jam pradėjus groti, visi ėmė šokti. Net Tantalas užmiršo savo kančias. O Plutonas su Prosperina pagaliau leido Orfėjo žmonai Euridikei grįžti į pasaulį. Tačiau jam buvo duota sąlyga, kad jis į ją nepažvelgtų, iki neišeis iš tamsos karalystės ribų. Jis šios sąlygos neišlaikė, ir Euridikė dingo iš jo akių.

     Orfėjus esąs gimęs Trakijoje. Jo muzikos įtaka yra buvusi tokia didelė, kad net uolos, medžiai ir žvėrys rinkdavosi klausytis jo muzikos. Jo gyvenimo pabaiga buvo tragiška. Jį sudraskė Trakijos moterys, keršydamos už tai, kad jis taip mylėjo Euridikę ir jas užmiršo. Jo sąnariai buvo išbarstyti laukuose, o galva įmesta į vandenį.

Skaityti daugiau:

KELIAS Į BLAIVYBĘ

Paruošė AL. LIKANDERIENĖ

     Amerikoje iš 10 milijonų alkoholikų net 1/3 yra moterys. Vidutinė alkoholikė moteris yra 39 m., balta, protestantė, išsiskyrusi, turinti du vaikus, nedirbanti ir gyvenanti vakarinėj Amerikos daly. 60% Amerikos moterų geria. Dažniausiai jos geria namie ir vienos, tuo būdu visuomenė mažiau apie tai žino.

     Alkoholizmas yra viena iš labiausiai paplitusių ligų ar blogybių. Daktarai tarp savęs nesutaria — ar tai liga, ar blogas polinkis. Kaip ten bebūtų, alkoholio žala yra labai didelė ir visuomenei, ir šeimai, ir pačiam individui, jo kūnui bei dvasiai. Nuo vieno ar dviejų stikliukų niekas alkoholiku netampa. Į alkoholį įprantama pamažu, padedant geriems draugams, o kartais ir namiškiams. Taigi gerti niekas nepradėjo iš karto litrais. Pradžioj alus ir vynuoginis vynas, kurie daugelio laikomi "nekaltais”, yra ilgainiui lygiai tokie pat kenksmingi, kaip ir stiprūs alkoholiniai gėrimai. Pradžioj geriam, kad "būtų ramiau ant dūšios”, kad "būtų linksmiau”, ir čia reikalinga kompanija. Vėliau jau reikia "pataisyti blogą nuotaiką po vakarykščios”, ar "kad būtų drąsiau”, ir kompanija nebe taip būtina. Ir galiausiai griebiamasi stipresnių alkoholinių gėrimų be draugų ir be progų.

     Blogai yra alkoholikas vyras, tačiau dar blogiau alkoholikė moteris. Moterys yra jautresnės kenksmingam alkoholio veikimui. Joms alkoholizmas pasireiškia daug greičiau, negu vyrams, ir jos greičiau degraduoja. Baisu, kai vyras — jau pats alkoholikas — traukia ir žmoną žemyn, kad ji palaikytų jam kompaniją, "nes vienam gerti nesmagu”. Girtavimas nėštumo metu labai atsiliepia j būsimą mažą žmogiuką, kuris gali gimti su psichiniais ir fiziniais defektais. Naujagimiai būna mažesni, lėčiau vystosi ir, tik gimę, jau būna nekantrūs, nepatenkinti ir daug didesni rėksniai, negu normalūs vaikai. Paaugę vaikai sunkiau mokosi, sunkiau supranta, negu jų bendraamžiai. Naujagimiai, gimę iš alkoholikių motinų, beveik visada — 99% — irgi bus alkoholikai. Jie jau gimsta su kai kuriom alkoholizmo žymėm: sugadintos kepenys, inkstai ir pan. Jei nebūtų taip tragiška, būtų gana juokinga — mažas, tik gimęs žmogiukas, o jau girtas ir turi išsipagirioti. Žalos pataisyti jau nebegalima: sugadintos smegenų ar kepenų ląstelės nebeatsitaiso.

Skaityti daugiau:

Iš meilės košės nevirsi

Vytautas Kasniūnas

     Vladas Lingis grįžo namo gerokai pavėlavęs ir labai gerai nusiteikęs. Tik spėjo atidaryti duris, kai jį pasitiko įprasti garsai: "Galėsi ryti šaltą mėsą, aš nesulaukdama pati viena pavalgiau vakarienę”, nirto žmona Birutė. "Ant kamščio užlipti turi laiko, bet man paskambinti vis neišmoksti”, deklamavo seną posakį.

     —    Galėtum mane sutikti su kokteilio stikliuku, o ne su įprastais niurzgėjimais, — juokavo vyras. — Jei gražiai pasveikinsi, tai dvi geras naujienas pasakysiu.

     —    Tai sakyk, ko lauki, kaip mietą prarijęs? — klausė žmona.

     —    Padėk valgius ant stalo, atkimšk gero vyno butelį, atėjusi prisiglausk, už rankos paėmusi nuvesk prie stalo, tada ir pasikalbėti galėsime, — kabindamas spintoje paltą, lūkuriavo vyras.

     —    Apkabink, pabučiuok, pasimeilink — tai tavo sena pasaka, kurią girdžiu per kiauras dienas, — dėdama ant stalo indus, nerimavo žmona. — Viskam turi būti laikas ir saikas. Juk žinai, kad iš pasimylavimų košės nevirsi.

     —    Pas mus sakydavo, kad iš karštos meilės košės nevirsi, — pataisė vyras. — Dėdė, prisimenu, mus vis mokydavo, kad karštis tik protą aptemdo, o vėsumas širdį gaivina; karštis perdega, o vėsumas išsilaiko.

     —    Tu, vėsintuve, einam valgyti, ir vietoje dėdės pasakojimų, verčiau pasakyk tas naujienas, kurios kutena man širdį.

     —    Aš maniau, kad mano žodžiai kutena tau širdį, o ji, pasirodo, tik naujienų laukia, — gurkšnodamas vyną, Lingis paėmė žmoną už rankos.

Skaityti daugiau:

Kartų atotrūkis

Vida Pociūtė

     "Kartų atotrūkis”tai prof. A. Salio pasiūlytas terminas išversti angliškajam ”generation gap”. Čikagos Pedagoginio lituanistikos instituto studentams buvo užduota parašyti namų darbą šia tema. Jaunimas pateikė įvairių įdomių minčių. Beveik visi pabrėžė, kad tas kartų atotrūkis visuomet buvo ir visuomet bus. Vis dėlto tėvai ir vaikai, atvirai išsikalbėdami ir stengdamiesi vieni kitus suprasti, galėtų tą atotrūkį bent sumažinti. įdomiu stiliumi šios problemos sprendimą pateikia Vida Pociūtė, kurios rašinį čia ištisai spausdiname.

Redakcija

     Sėdžiu kambary ir klausau labai garsiai grojamos plokštelės. Mama, belsdama į mano užrakintas duris, rėkia:

     — Sumažink tą triukšmą arba visai užgesink!

     Mano mama, žinoma, nieko neišmano apie gerą muziką. Atrodo, kad ji nieko nežino nė apie madas. Ji dėvi vis tą patį sijoną arba tą pačią suknelę, eidama į kiekvieną balių. O visos tos suknios — senos! Aš niekad negalėčiau taip apsirengti! Ir kai mama kalba apie pirmąją meilę ir kaip mergaitės turi elgtis su berniukais, mane ima juokas. Taip senoviškai! Atrodo, kad mama gyvena akmens amžiuje.

     Tad pagaliau susitariau su mama, kad mudvi vieną savaitę pasikeisim vietomis: ji elgsis taip, kaip aš dabar elgiuosi, o aš elgsiuosi taip, kaip elgėsi ji, būdama mano amžiaus.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBA

     Turbūt visi sutiks, kad mūsų rašyba nėra lengva. Be to, joje yra tam tikrų nenuoseklumų ir nevienodumų. Tai labai gerai žinojo mūsų kalbininkai, užtat beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį vis buvo svarstoma, diskutuojama, siūlomi įvairūs rašybos reformavimo planai bei projektai. Deja, nebuvo laiko jų įvykdyti.

     Užėjus antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai netekus nepriklausomybės, į užsienį pasitraukė beveik visi mūsų žymesnieji kalbininkai. Reikėjo apie poros dešimtmečių, kol Lietuvoje priaugo kalbininku iš jaunesniosios kartos. Ir jų priaugo nemaža. Pasigėrėtini jų darbai, nežiūrint sunkių gyvenimo sąlygų. Išleista keletas kruopščiai paruoštų žodynų, trijų tomų akademinė gramatika ir daugelis kitų kalbinių veikalų. Per paskutinį dešimtmetį daug posėdžiauta, diskutuota, tartasi, kaip suvienodinti, pagerinti ir palengvinti mūsų rašybą. Tam tikslui buvo sudaryta speciali kalbininkų komisija, kur savo veiklos rezultatus plačiau paskelbė 1976 m., išleisdama 390 puslapių knygą, pavadintą "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” ("Mokslo” leidykla Vilniuje).

     Pasirodžius šiam veikaliukui, diskusijos ėjo toliau, dėl įvairių reformų pasisakė ir kiti kalbininkai, ir buvo padarytas dar vienas kitas nežymus pakeitimas. Neseniai teko gauti laišką iš vieno ten dirbančio kalbininko, kuris rašo, kad tie pakeitimai jau yra realizuoti "Lietuvių kalbos rašybos žodyne mokykloms” (Šeštasis pataisytas leidimas, "Šviesos” leidykla, Kaunas, 1980).

     Lietuvių kalbos rašyba yra sudaryta trimis pagrindais: garsiniu(fonetiniu), kilminiu(morfologiniu) ir tradiciniu.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė VYTAS BUTVILA

ČIURLIONIO PAMINKLAS

     Kas lankėsi Lietuvoje, galėjo lankytis Druskininkuose. Ta vietovė mums daug kuo brangi, bet labiausiai vertinama dėl to, kad tai Čiurlionio gimtinė. Neseniai čia buvo pastatytas šiam mūsų žymiajam menininkui paminklas, apie kurį aktorė Alvyda Čepaitytė pasidalina tokiomis mintimis:

     "Druskininkai. . . Čiurlionis... Tas neeilinis susitikimas! Jau važiuojant Varėnos plentu, užplūsta širdžiai mieli prisiminimai.. .. Tas pats upelis, Grūto ežeras! Miškas, miškas! Reikia būtinai sustoti čia, praeiti pėsčiomis.

     Tas amžinas žalumas, ta tyla. Pušys glamonėja, ramina, guodžia.

     Miško takeliai išveda pagaliau prie Nemuno, ir pamatai paminklą M. K. Čiurlioniui. Man rodos, kad regiu išsiskleidusį medį vienintelį, karūnuotą, su Čiurlionio galva, nerealų, fantastinį. Tas medis dainuoja, skamba, vilioja į nepatirtą gėrį, į Jo pasaulį, tauresnį, gražesnį. Šio medžio karalystėje veikia kiti dėsniai. Kažkas tave kilsteli virš kasdienybės, banalumo, paviršutiniškumo, skubėjimo ir sumaišties.

     Taurus, sudvasintas žvilgsnis virš tavęs, į pušų viršūnes... Tas mano fantastinis medis, kaip ir visi medžiai, truputį arčiau saulės.

    Vėl tikiu, kad turi būti tos mums skirtos žmogiškos dalios prasmė”.

     Alvyda, Tavo išgyventi gražūs žodžiai mus nuvedė prie Čiurlionio paminklo, ir mes lyg matėme tą taurų, sudvasintą žvilgsnį ir galvojome apie žmogiškos dalios prasmę. .. Pakilome virš kasdienybės ir norėjome paskęsti Čiurlionio vizijose. Norėjome turėti tą neeilinį susitikimą su juo ir jo gimimo šimtmečio proga išgirsti nors vieną gyvą žodelį apie Tavo minimą žmogiškosios dalios prasmę...

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

19 dol. aukojo K. Dubauskas.

17 dol. aukojo J. Mališka.

Po 14 dol. aukojo: A. Aviža, J.Rejeris.

12 dol. aukojo D.Šatas.

Po 10 dol. aukojo: J. Telson, E. Lukoshius, A. Dronsatavičius.

Po 9 dol. aukojo: J. Steponaitis, A. Stulgienė.

8 dol. aukojo V. Širmulienė.

Po 7 dol. aukojo: K. Dičiūnienė, P. Mikalauskas, O. Motusaitienė, N. Šumskienė, O. Zukienė, J. Gataveckas, J. Janušauskas, K. Aukškalnis, A. Bilaitienė, J. Naikelis, V. Šniuolienė, V. Kupcikevičius, G. Čapkauskienė.

Po 6 dol. aukojo: O. Pranckevičiūtė, J. Jurėnienė.

Po 5 dol. aukojo: E. Šilgalis, E. Pagirienė, J. Ardys, E. Nelsienė, J. Balbatas, J. Abraitis, S. Kasnickienė, H. Bagdonienė, A.Šemorptas, A. Valavičius.

Po 4 dol. aukojo: V. Ingelevičius, V. Abromavičius, P. Norvilas, J. Kriščiukaitis, B. Neverauskas, A. Mačiuikienė, O. Šulėnienė, V. Kamaitis, A. Stonienė, S. Raudienė, V. Aviža, M. Lapinskienė, V. Akelaitis, A. Totoraitienė, J. Varkalis, O. Žukienė, J. Petronis, V. Kasinskas, M. Veliuona, A. Saldys, K. Dičiūnienė, L. Laukienė, Z. Petreikis, V. Vitas, R. Zakarevičius.

Skaityti daugiau: