Paruošė VYTAS BUTVILA

ČIURLIONIO PAMINKLAS

     Kas lankėsi Lietuvoje, galėjo lankytis Druskininkuose. Ta vietovė mums daug kuo brangi, bet labiausiai vertinama dėl to, kad tai Čiurlionio gimtinė. Neseniai čia buvo pastatytas šiam mūsų žymiajam menininkui paminklas, apie kurį aktorė Alvyda Čepaitytė pasidalina tokiomis mintimis:

     "Druskininkai. . . Čiurlionis... Tas neeilinis susitikimas! Jau važiuojant Varėnos plentu, užplūsta širdžiai mieli prisiminimai.. .. Tas pats upelis, Grūto ežeras! Miškas, miškas! Reikia būtinai sustoti čia, praeiti pėsčiomis.

     Tas amžinas žalumas, ta tyla. Pušys glamonėja, ramina, guodžia.

     Miško takeliai išveda pagaliau prie Nemuno, ir pamatai paminklą M. K. Čiurlioniui. Man rodos, kad regiu išsiskleidusį medį vienintelį, karūnuotą, su Čiurlionio galva, nerealų, fantastinį. Tas medis dainuoja, skamba, vilioja į nepatirtą gėrį, į Jo pasaulį, tauresnį, gražesnį. Šio medžio karalystėje veikia kiti dėsniai. Kažkas tave kilsteli virš kasdienybės, banalumo, paviršutiniškumo, skubėjimo ir sumaišties.

     Taurus, sudvasintas žvilgsnis virš tavęs, į pušų viršūnes... Tas mano fantastinis medis, kaip ir visi medžiai, truputį arčiau saulės.

    Vėl tikiu, kad turi būti tos mums skirtos žmogiškos dalios prasmė”.

     Alvyda, Tavo išgyventi gražūs žodžiai mus nuvedė prie Čiurlionio paminklo, ir mes lyg matėme tą taurų, sudvasintą žvilgsnį ir galvojome apie žmogiškos dalios prasmę. .. Pakilome virš kasdienybės ir norėjome paskęsti Čiurlionio vizijose. Norėjome turėti tą neeilinį susitikimą su juo ir jo gimimo šimtmečio proga išgirsti nors vieną gyvą žodelį apie Tavo minimą žmogiškosios dalios prasmę...

VYTAUTO MAČIUIKOS SUKAKTIS

     "Pergalės” žurnalas, sveikindamas Vytautą Mačiuiką jo 50 m. amžiaus sukakties proga ir spausdindamas pluoštą jo naujų eilėraščių, rašo, kad jis yra vienas iš nedaugelio mūsų kultūros darbininkų, kurį gamta apdovanojo ir poeto, ir skulptoriaus talentu. Per penkiolika literatūrinio darbo metų jis išleido tris poezijos rinkinius ("Negludinti akmenys”, "Ritmai”, "Prorėžos”), kurie gražiai ir savitai papildo mūsų literatūros aruodą. Įsimintini giliai inidvidualizuoti ir V. Mačiuikos sukurti mūsų rašytojų A. Venclovos, J. Graičiūno, A. Baltakio, A. Maldonio, Just. Marcinkevičiaus skulptūriniai portretai, antkapinis paminklas kalbininkui J. Kazlauskui, vienas įžymiausių ir, beje, vienas pirmųjų darbų — paminklas didvyriškiems Atlanto nugalėtojams Dariui ir Girėnui...

     Štai vienas jo naujausių eilėraščių:

     Kaip žiedui saulės geroji šviesa,
     Taip žmogui — viltis
     Sušildo ir virpina širdį,
     Praskaidrina naktį, apniukusią dieną,
     Suteikia gyvybei jėgų.
     Viltis,
     Kaip žiedui saulės geroji šviesa,
     Išlygina veido raukšles,
     Kelia nuvargusius sparnus
     Į tolimą skrydį
     Per audras, per pavojus,
     Per savo atlantus.
     Kol kraujas neatvėso,
     Kol plaka krūtinėj likimas,
     Palydi žmogų viltis.

SĄJUNGINĖ VĖLIAVA — OPEROS TEATRUI

     Lietuvos TSR valstybinis akademinis Darbo raudonosios vėliavos ordino operos ir baleto teatras (lūžta liežuvis nuo tokio ilgo pavadinimo) buvo apdovanotas pereinamąja raudonąja vėliava. Antrą vietą laimėjo žymusis Panevėžio teatras. O kad nebūtų užmirštas rusų teatras, jis gavo gero vardo pažymėjimą.

MOTERIŠKUMO PASLAPTIS IR IŠSIVADAVIMO GALIMYBĖS

     —    Lygybės! — šaukia moterys ir dėl to skelbia karą.

     —    Kam skelbia karą? — dažnas paklaus.

     —    Kam kitam, jei ne pasaulio Kūrėjui! — daug kas atsakys.

     Žurnale "Tarybinė moteris” L. Jekėnai-tė, filosofijos kandidatė, straipsnyje "Moteriškumo paslaptis” rašo:

     "Šiuolaikinė moteris išsikovojo taip ilgai siektą lygiateisiškumą su vyru. Ji nebenori būti vyro verge, užsisklęsti šeimos ribose. Išsikovojo teisę į kūrybinį darbą ir turi galimybes rinktis savo gyvenimo kelią ir išvystyti savo asmenybę. Kurį laiką atrodė, kad dabar moteriai belieka džiaugtis ir naudotis savo naująja padėtimi. Tačiau beatodairiško entuziazmo laikai praėjo, ir emancipuotoji moteris pajuto, kad jos išlaisvinimas atnešė jai aibes naujų rūpesčių. Prie buitinių pareigų, kurios tradiciškai jai priklausė, prisidėjo darbo rūpesčiai ir sunkumai. Gan greit vyrija apsiprato su nauja padėtimi ir be jokio pavydo atidavė moterims darbus, ypač tuos, kurie nėra kūrybiški, kur nereikia vadovauti. Dabar moterys yra įsiveržusios beveik į visas profesijas. Ir vėl atėjo laikas moteriai susimąstyti, kas yra jai priimtina, o ko vertėtų atsisakyti”.

     Ar moteris gali lygintis su vyru, ar jai reikia lygintis, ar ji nekovoja su savo prigimtimi? Tuo klausimu ji toliau rašo: "Bet reikia pasirinkti: darbas ar šeima. Moteris dažniausiai pasirenka šeimą, nes atsisakiusi vaikų, nerealizavusi savo moteriškos prigimties, ji kenčia dar labiau. Moterį apninka liūdnos mintys: matyti, ji niekada nesusilygins su vyru. Ir čia kyla klausimas, kam moteriai reikia lygintis su vyru? Kodėl būtina lygybę suprasti, kaip skirtingybių suvienodinimą? Ar nebūtų išmintingiau prisiminti seną šio žodžio aiškinimo tradiciją: lygybė reiškia lygią teisę išvystyti savo ypatingumą, išskirtinumą. Todėl ar nevertėtų moters emancipaciją suprasti ne kaip moters suvyriškėjimą ir jos pretenzijas į viską, ką daro vyras, bet kaip moteriškumo prestižo įtvirtinimą. Jei apie moterį spręsime pagal vyrišką modelį, neišvengiamai turėsime sutikti, kad jai iš tiesų daug ko trūksta. Kodėl gi neįvertinti to, kas yra specifiškai moteriška, ką gali tik moteris, kur vyras yra bejėgis? Laikas pagaliau įsisąmoninti, kad yra tam tikri fiziologiniai moters ypatumai, su kuriais nevalia nesiskaityti. Mes pačios turėtume blaiviau suvokti (ir kiek galima anksčiau), jog mes kenčiame dažnai dėl to, kad savo asmenybės projektą kuriame pagal bendrą, t.y. vyrišką standartą”.

STASYS UŠINSKAS    Eskizas operetei “Kornevilio varpai” (1932)

     Kūrėjo amžinasis ritmas, Jo suteikta moteriai dovana, yra gyvastingumą teikianti prigimtis, apvainikuota meile.

     Jekaitė straipsnį baigia moteriai skirtais uždaviniais: "Motinos meilė — tai ir yra ta gija, kuri suriša žmogų nematomais, bet tvirtais ryšiais su pasauliu, su jo amžinuoju ritmu. Motinos meilė savo vaikams nuo amžių yra laikoma žmogiškosios meilės etalonu, nes tai yra nuoširdžiausias ir nesavanaudiškiausias savo jėgų paskyrimas kitai būtybei. Todėl ar nevertėtų amžinojo moteriškumo paslapties ieškoti motiniškame pasaulio jautime? Būti moterimi reiškia teigti gyvenimą, kūrybiškąjį pradą žmoguje, kaip priešpriešą griovimui ir gaivalų stichijai. Moteris, suprantanti savo žmogišką vertę, visada jaus aplinkinių dėmesį bei pagarbą. Nepraeinančio su metais žavesio yra kupina ne ta moteris, kuri reiškia pretenzijas būti mylima, bet ta, kuri pati sugeba mylėti, kuri dosniai dalina gaivinančią žmogiškos širdies šilimą aplinkiniams”.

KULTŪRINIS GYVENIMAS

     Apie dabartinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą mūsuose daug kalbama ir rašoma. Jonas Bielinis, Lietuvos kultūros ministras, "Pergalėje” rašytame straipsnyje "Humanistinis kultūros pašaukimas” rašo apie naujai suformuotą Lietuvoje socialistinę kultūrą:

     "Vienas ryškiausių lietuvių socialistinės kultūros bruožų — komunistinis idėjiškumas, humanistinis kovingumas, pilietinis aktyvumas, siekimas atspindėti tiek kovos už socializmo sukūrimą Lietuvoje didingumą, tiek visos tarybinės liaudies kuriamąjį darbą. Visa tai nulėmė organišką mūsų nacionalinės kultūros įsiliejimą į daugianacionalinę Tarybų Sąjungos kultūrą — vieningą pagal savo kūrybinį metodą bei pašaukimą. Tarybų valdžios metais suklestėjusiai mūsų kultūrai tikrai būdinga internacionalumo ir nacionalinio savitumo dermė — objektyvus socialinės kultūros raidos dėsningumas”.

     Viskas sulieta į komunistinį idėjiškumą. Komentarų nereikia. Kai mus pasiekia žinia, kad teatruose statomi nauji veikalai tokiais gražiais vardais kaip J. Grušo "Švitrigaila”, Just. Marcinkevičiaus istorinių poetinių dramų trilogija, dabar iš šio J. Bielinio straipsnio sužinome, kodėl tie veikalai statomi. Jis rašo:

     "Reikšmingu įvykiu respublikos teatriniame gyvenime tapo TSRS liaudies artisto H. Vancevičiaus Akademiniame dramos teatre ir LTSR nusipelnusio veikėjo P. Gaidžio Klaipėdos teatro scenoje užbaigta statyti Just. Marcinkevičiaus istorinių poetinių dramų trilogija "Mindaugas”, "Katedra” ir "Mažvydas”. Apibūdinant šio neeilinio reiškinio politinę, ideologinę, auklėjamąją ir estetinę reikšmę, būtina pabrėžti kai kuriuos itin svarbius idėjinius-meninius faktorius. Būtent: vadovaudamasis marksistine istorijos koncepcija ir remdamasis susiklosčiusiomis tarybinės istorinės dramos tradicijomis, Just. Marcinkevičius kategoriškai atsisakė romantizuoto požiūrio į Lietuvos istorinę praeitį, būdingo ikitarybinio laikotarpio dramoms, ir ryžtingai atmetė bet kokį istorijos idealizavimą, atskleisdamas visą jos tragiškumą, pagrįstą klasiniais antagonistiniais prieštaravimais.

     Pačiame istorinės praeities kontekste poetas iškėlė svarbiausią žmogiškosios būties klausimą: koks asmenybės gyvenimo tikslas ir prasmė? Just. Marcinkevičius šį klausimą poetiškai analizuoja, vaizduodamas kritiškiausius, tragiškiausius tautos likimo momentus, kada istoriniai kataklizmai betarpiškai iškelia jai alternatyvą: būti ar nebūti.

     Visa savo poetinių dramų menine struktūra poetas teigia, kad asmenybės gyvenimas — valdovas ji būtų ar puodžius — prasmingas tėra tada, kai ji kuria vertybes, padedančias istoriją kuriančiai liaudžiai dvasiškai turtėti, tobulėti, jos savimonei žadinti. Čia kaip tik ir glūdi šių Just. Marcinkevičiaus poetinių istorinių dramų komunistinio partiškumo ir humaniškumo esmė, lemiant jų internacionalinį pobūdį.

     Sėkmingas Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymas dviejų teatrų scenose tarytum įteikė visiems respublikos teatrų režisieriams raktą — kaip naujai, marksistiškai teisingai perskaityti mūsų nacionalinės ir kitų tautų klasikinės dramaturgijos kūrinius. Todėl neatsitiktinai pastaraisiais metais mūsų teatruose taip pagausėjo klasikinės dramaturgijos kūrinių, ypač reikšmingų jaunosios kartos — moksleivių ir studentų estetiniam auklėjimui”.

• Šveicariją birželio 1 d. pradės lankyti popiežius Jonas Paulius II. Tą dieną bus Ciuriche, vėliau vyks į Einsiedelną ir Ženevą, kur birželio 4 d. pasakys kalbą.