Marija S.
Prieš keletą metų man teko tarti lemiamąjį žodį. Ne aš nusprendžiau, ar suardyti savo moterystę, ar ir toliau palaikyti nors paviršutiniškai "normalų” šeimos židinį vaikučių labui. Tuo pasirūpino vyras, įsimylėjęs kitą moterį ir pasiryžęs ją vesti. Mano problema buvo, ar dalytis vaikais su vyru ir jo naująja žmona, ar nesidalyti.
Labai maža bebuvo vilties mums susitaikyti ir toliau gyventi kartu. Jis nutarė pradėti naują gyvenimą su kita moteria, nors dėl to tektų jam išsižadėti ir savo šeimos, ir darbo, ir religijos.
Per pirmuosius keletą išsiskyrimo mėnesių nebuvo sunku vaikais "dalytis”. Tėvas atrodė pamiršęs, kad vaikai iš viso yra. Niekada nepareiškė norįs juos aplankyti ar pamatyti, niekada net nepaklausė, kaip jiems sekasi. Šitaip jam vaikais nesiinteresuojant, aš ir paprašiau teismą pavesti juos nuolatinei ir išskirtinai mano globai.
Kadangi aš norėjau pasilikti katalikė ir apie naujas vedybas negalvojau, tai jo žygiai panaikinti civiliniame teisme mūsų moterystę man nieko nereiškė. Aš sutikau, kad jis užvestų bylą, ir buvau pasirengusi kantriai ir pasyviai priimti teismo sprendimą. Bet vyskupijos kurija patarė užprotestuoti prieš bylą, o jei ji įvyktų, paprašyti vaikus, kad jie paliudytų, jog "tėvas nerodė jokio dėmesio ir širdies jiems”.
Sužinojęs apie mano protestą ir prašymą, vyras staiga "susidomėjo” vaikais. Jo advokatas užtikrino, kad jis turįs teisę susitikti su vaikais. Žinoma, jis turi teisę. Bet kaip su vaikų teisėmis? Jie tebebuvo pakankamai jauni tėvą visiškai užmiršti. Jie nė kartą jo nepasigedo per keletą mėnesių. Nepasigedo, nes nebuvo ko pasigesti. Nebuvo pasakų, kurias tėvas būtų kada nors jiems pasakojęs, nebuvo nė maldos, kurią jie būtų kartu kalbėję. Nebuvo jie žaidę su tėvu sviedinio, nė grūmęsi, ritinėjęsi su juo asloje, kaip daugumas vaikų su tėvu žaidžia.
Jei vaikai turėtų ką nors prisiminti, tai būtų tik tai, kaip vakaras po vakaro jie apsiprausę, pasipuošę laukdavo ir laukdavo tėvelio parvyksiant iš darbo vakarienės, bet nesulaukdavo. Kai tėvelio mašina užgesdavo prie namų, jie būdavo jau seniai sumigę. Vaikams buvo nežinoma, kiek naktų tėvelis visai nebūdavo namie. Jiems vieningos jaukios šeimos laimė buvo nežinoma, todėl jos ir nepasigedo.
Tai apsvarsčiusi, aš ir prašiau, melste meldžiau vyrą atsisakyti savo teisių vaikus lankyti. Galvojau apie ateitį, kai reiks juos išleisti atostogų pas tėvą ir jo naująją žmoną. Galvojau, kas tada atsitiks, kai tėvas, sulaukęs antros žmonos vaikų, manuosius priims. Gal tik todėl priims, kad teismas taip įsakė? Ar nebandys jis kada nors jų visai nusikratyti, kai pastebės, jog pirmieji ir antrieji vaikai jam sudaro nepatogumų?
Ar galėtų vaikai išgyventi šitokius "pasidalinimus”, tampymus tarp dviejų namų ir pasilaikyti nesužalotas širdis bei sielas? Pažįstu vaikų, kurie praleidę popietę ar atostogas pas savo tėvą ir jo žmoną, grįžta pas tikrąją motiną nepatenkinti, erzlūs, nesukalbami, pilni visokių reikalavimų ir nelaimingi. Kodėl? Jų apsilankymai pas tėvą yra tikri "baliukai”, o gyvenimas pas motiną — pilka kasdienybė su visais perspėjimais, subarimais, draudimais. Pas tėvą svečiams viskas galima. Pas motiną namiškiams — ne viskas. Ir tampa motina tartum kanapių baidyklė.
Todėl aš klausiau savo vyrą, ką gero jis galės suteikti vaikams per jų apsilankymus. Ne medžiaginių gėrybių, o kokį dvasinį ar socialinį gėrį. Ar jis nebūtų vaikams tik žaidimų draugas, kurio išsiskyrus pasiilgstama, pasigendama? Gimdydami vaikus, prisiėmėme pareigą sukurti jiems namučius, nuolatinius namelius, kur jie jaustųsi mylimi ir vadovaujami dviejų, viena kitą taip labai mylinčių asmenybių, kad jos ryžosi juos pašaukti gyveniman. O kai mes netesėjome jiems tai duoti, ar mes turim teisę siūlyti jų vieton pigų pakaitalą?
Deja, vyro ausys pasirodė kurčios visiems mano išvedžiojimams ir apeliavimams į vaikų gerovę. Jis negalėjo tikėti, jog čia kalba ne mano pačios savimyla. Tik viena jis puikiai suprato: kad naudodamasis savo teise juos pamatyti, jis turės ir pareigą juos išlaikyti. Tai kad nereikėtų vaikų išlaikyti, jis išsižadėjo visų savo teisių. Nors ir labai labai norėjau apsaugoti vaikus nuo nemalonumo ir širdgėlos, kurią patirtų besiblaškydami tarp tėvo ir motinos, vis dėlto buvau stipriai pritrenkta, kai tėvas šitaip visiškai nurašė savo vaikus. Tai nedvejojamai patvirtino mano ankstesnius įtarinėjimus, kad jis neturėjo savo vaikams širdies. Savo teisę į vaikus jis pardavė pigiau, negu tektų mokėti kas mėnesį už naują televizijos aparatą. Manau, kad tokio tėvo netekimas vaikams nėra didelis nuostolis.
Savo "laimėjimo” niekada nesigailėjau. Nei centais, nei doleriais neįvertinsi tos ramybės ir vienybės, kuriomis mes dabar visą laiką džiaugiamės su vaikučiais. Vaikų negalima mėtyti iš rankų į rankas, tartum sviedinukus, tėvų malonumui patenkinti; per savaitę laikyti vienuose namuose, savaitgaliais kituose ir vėl grąžinti į pirmuosius — susivėlusius, mieguistus, šokolado, ledų ir saldainių persivalgiusius.
Aš drįstu tvirtinti, kad tėvui nebesilankant ir net nebegaunant piniginės jo paramos, aš geriau pasirūpinau vaikais. Ne tik tai sakau, bet ir tvirtai tikiu. Tikiu, jog apsaugojau juos nuo nereikalingų ir žalingų širdgėlų, nuo veidmainiavimų, vaidinimo, apsimetimo, pavyduliavimo ir nešlovės. Manyje vaikai randa visa tai, kas yra įmanoma duoti vienam iš tėvų. Jie randa daugiau, negu galėtų duoti du išsiskyrę tėvai.
Žinoma, išgyvenome ir sunkių valandų, bet aplamai gyvename laimingi. Pasitaiko problemų, kurias turėtų vaikams išspręsti draugiško tėvo širdis ir šiltas žodis. Jo pas mus nėra. Pasitaiko parapijoje "tėvo ir sūnaus” komunijų sekmadieniai. Matau eiles berniukų išdidžiai ir linksmai žygiuojančių prie Dievo stalo šalia savo tėvo, o manasis turi vienas pats eiti eilės gale, kaip naišlaitėlis. Tokiais momentais mano gerklėje atsiranda jokių ašarų neištirpdomas gumulas. Bet juk ir "dalijantis” su tėvu, tektų jam vienam eiti komunijos. Ar tai nebūtų blogiau?
Ilgais vasaros vakarais, po geros vakarienės, tėvai atgaivina savo energiją ir išeina su savo berniukais pievon ar sporto aikštėn pažaisti sviediniu. Čia jie pamoko savo sūnus. Ir kai žaidimui pasibaigus tėvas su sūneliu eina namo, taip nežymiai, taip natūraliai uždeda tėvas sūnui ranką ant peties ir pasako: "puikiai valdai sviedinį” — aš žinau, jog tai nieku nepamainoma, ir man be galo skaudu, kad mano vaikams trūksta to tėviško draugiškumo, pagyrimo, paraginimo, pripažinimo. Bet ar būtų lengviau berniukui, žinant, jog kitame miesto gale gyvena jo tėvas, gal jau nebe su savo antrąja žmona, o su trečiąja ir dar kito vyro vaikais?
Ateis laikas pasakyti jiems viską, visą tiesą. Ką aš tada sakysiu? Jau ir dabar pasitaiko vienas kitas "jautrus klausimas”, bet dar gana lengvas, lyginant su busimaisiais. Kaip galėsiu jiems išaiškinti neišaiškinamus dalykus? Kaip galėsiu išaiškinti jiems kad ir tai, jog du suaugę ir subrendę žmonės pasiėmė moterystės pareigas, nė tiek neapsigalvoję, kiek pagalvojama renkantis politinį kandidatą balsavimuose! Kaip jie supras, kodėl mes taip negarbingai netesėjome duoti vaikams to, ką mes, kaip tėvai, privalėjome?
Išsiskyrusių tėvų vaikai yra aukos. Tai "anoniminiai vaikai”. Berniukai, kurie niekada nepasididžiuos savo tėvu. Mergaitės, kurios niekuomet nepatirs lepinančio tėvo džiaugsmo. Atleisk mums, Viešpatie! Dievui padedant ir pasiduodama jo valiai, stengsiuos duot tiems nekaltiems kūdikiams viena pati tai, ką mes būtume turėję duoti abudu.