ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Jeigu būtume ne baltosios rasės nariai, būtų lengviau aptarti, kas yra lietuvis. Įrodyti, pavyzdžiui, kad esi Šiaurės Amerikos indėnas, turėtum būti bent aštuntadalį indėnų kilmės, priklausyti genčiai ar draugijai, mokėti kalbą ar šokį, būti kitų laikomas indėnu. Panašiai ir su afrikietiškos kilmės gyventojais — spalva padėtų skirti žmogų į kategoriją, kad žinotume, kaip su tokiu žmogumi elgtis ir į jį reaguoti. Prie lietuviškumo prisideda ne tik kilmė, bet ir tam tikra sąmonė ar sąmonės galimybė. Pasakyti, kad "lietuvis yra lietuvių kilmės asmuo, kuriam rūpi ar galėtų rūpėti Lietuvos reikalai”, nepatenkins labiau fiziniu paveldėjimu kitus apsprendžiančius asmenis. Nei spaudoje, nei organizacijose sąmoningai šio lietuviškumo masto reikalo nekeliame, bet toks mastas vis dėlto veikia santykiuose tarp žmonių, kuriuos paliečia lietuviškasis gyvenimas.
Gal nėra idealu, bet kiekvieną žmogų turime kaip nors apibrėžti: doras, nedoras, patikimas ar ne, vienos ar kitos profesijos. Kartais tokia etiketė prisegama ketvirto skyriaus suole ir ligi grabo lentos žmogų vadiname "neramia dūšia” ar kaip nors kitaip. Kai alkoholikas nustoja gėręs, šeima ir artimieji nebežino, kaip su juo elgtis. Kai trečios kartos lietuviškomis nuotaikomis persiėmęs žmogus ateina į pokarinių ateivių tarpą, taip pat nežinome, kaip su juo ar su ja apsieiti, nes turėtume lietuviškumo mastą praplėsti. Jeigu lietuviškumo mastas siauras ("kalba lietuviškai”), užtikrinsime lietuvybės grynumą. Jeigu mastas platus, galėtume Lietuvai ugdyti daugiau draugų.
Išeivijoje apibūdinant bet kurios tautybės asmenį, atmintina, kad tik dalis kitame krašte gyvenančių tos kilmės asmenų veikliai dalyvauja imigrantų (ar etninės grupės) gyvenime. Veiklieji lietuviai tėra lietuviu išeivijos dalis, o ne visuma, kurios reikėtų lietuviškumo mastui nustatyti. Lygiai taip pat lietuviškoji (ar kitos tautybės) etninė veikla nėra tos kultūros visumos atspindys. Kitame krašte gyvendami, imigrantai atgaivina ar perkelia tik kai kurias savo tautos kultūros apraiškas, o ne kultūros reprezentacinį skerspjūvį. Ateiviai taip pat nejučiomis pasisavina naujojo krašto vertybes, kurios naudingos, palankios ar parankios, jas prisitaikydami pagal savo skonį ir supratimą.
Pavyzdys galėtų būti esminė amerikietiškumo idėja, kad žmogaus vertė priklauso ne nuo kilmės ar pavadinimo, bet nuo jo pasiekimų. Tai nusprendė net steigiamasis seimas, atsisakydamas bet kurių kilmingumo laipsnių (britų didikų titulų), net valstybės prezidentą vadindami "Mister President”, o ne "Jūsų Ekscelencija” ar kitu panašiu pavadinimu. Taip ir Amerikos lietuvių tarpe išnyksta sąvoka, kad lietuvių kilmės asmuo jau yra lietuvis. Kad būtų lietuvis, turi ką nors atlikti, parodyti, pasiekti, kuo nors pasižymėti, kad ir ne lietuviškoje srityje, pvz. mene, moksle. Todėl ir pradedame labiau remti tas įstaigas, kurios ką nors aiškaus, naudingo daro, vietoj tradicinių.
Pasisavinę iš demokratiškų kraštų aplinkos pasiekimų, o ne pavadinimo (kilmės) mastą, nespėjome dar pritaikyti tai, ką Lietuvių charta vadina "aukščiausia tautine dorybe” — tautinį solidarumą. Kaip atrodytų lietuviškumo mastas, jeigu masto dalis kartu su reikalavimu lietuviškai kalbėti ar vaikus siųsti į lituanistinę mokyklą būtų ir vienybės ryšių pajutimas, pakanta, demokratiška laikysena visuomeninėse svarstybose? Tai pažiūra į savuosius lietuvius. Norint apibūdinti lietuvį, reikėtų atkreipti dėmesį ir į jo pažiūrą į kitataučius. Čia pavyzdžiu galėtų būti belgė, pogrindžio veikėja, nacių vedama sušaudyti. Ją belgai pavadino patriote. Ji atsakė, kad neužtenka mylėti savo kraštą ir tautą — tikra patriotė lygiai taip pat neturėtų jausti neapykantos kitoms rasėms ar tautoms.
Veiklųjį lietuviškumą su tautybės mastu susieti ragina dar kiti aplinkos bruožai. Labiau pasireiškiant įvairioms gyvenamųjų kraštų tautinėms grupėms, mes taip pat "kylame”, keliame savo balsą ir reiškiamės. Etnines grupes studijuojantys sako, kad toks savijautos bei veiklos pakilimas yra reakcija, protestas prieš kitų etninių vienetų daromą visuomeninę pažangą. Kitas svarbus veiksnys yra tautos likimas. Todėl į lietuviškumo mastą reikėtų įrašyti ir laikyseną Lietuvos atžvilgiu. Pavyzdžiui, 1953 metais JAV žydų jaunimo tik 6% buvo bent kiek laiko praleidę savo tautybės (ir tikybos) pamokose, kursuose ar kitoje tautybę ugdančioje veikloje. (Mūsų lituanistines mokyklas lanko kaip tik šis nuošimtis pokarinių ateivių vaikų). Šiandien 70% žydų jaunimo yra bent iš dalies perėję jų švietimo įstaigas, nes tautinis likimas labiau išaiškėjo, Izraelio valstybei įsisteigus. Rūpestis tautiškumo išlaikymu bei ugdymu sociologams yra ženklas, kad ta etninė grupė nežus, o sagstys gaires savo ateičiai. Susirūpinimas tautiniu (ir valstybės) likimu taip pat priveda tautines mažumas savųjų ieškoti ir juos įtraukti ne tik per spaudą ar netiesiogiai, bet asmeniniais ryšiais, individualiai.
Lietuviškumo mastą gerokai nuspalvina kaltės jausmas, kuris religinėje ir dorovės srityje gerai išstudijuotas. Moralės psichologai teigia, kad atskirtinas tikrai pagrįstas kaltės jausmas (kilęs iš nusižengimo, nusikaltimo) nuo neapčiuopiamo ar nepagrįsto kaltės jausmo. Neišgydyto kaltės jausmo pavyzdys būtų nesijausti smagiai, kai katalikas penktadienį valgo mėsą, nors šis susilaikymo nuo mėsos įstatymas panaikintas. Arba jaustis kaltu, kai esi džiaugsmingas ir linksmas ar viskas gerai sekasi, lyg laimingo žmogaus būsena būtų priešinga krikščionybei (kančia buvo pirmųjų trijų krikščionybės šimtmečių krikščioniškumo masto dalis ir taip užsiliko). Arba neramiai išgyventi, kai dėl pūgos, savo ar šeimos nario ligos ar kitos geros priežasties šventadienį pasilieki namie ir neini į bažnyčią. Kaltais jaučiamės, kai tenka bendrauti su asmenimis, kurie mums nepatinka, lyg neigiamasis jausmas būtų mūsų pačių iššauktas ar pageidautas.
Kaip bebūtų religinėje srityje, panašus kaltės jausmas veikia ir mūsų nusiteikimus lietuviško gyvenimo ratelyje. Bent taip teigia tie, kurie sako, kad jie veikia ne vien dėl sąmoningai suprantamų priežasčių, bet slypinčio kaltės jausmo vedini. Jie mano, kad pokarinėje lietuvių išeivijoje labai reikšmingas neišgydytos kaltės pojūtis: apleidome Lietuvą. Kad išeivijai reikėtų gilaus dvasinio gydymo, mažai kas paneigs. Bet ar šios ligos diagnozei reikia priskirti kaltės jausmo apraiškas? Neblogas duomenų šaltinis yra vaikai ir jaunimas.
Istorijos pamokoje apie Lietuvos santykius su rusais buvo klausimas, kurio tinkamiausia galimybe vaikai turėjo pasirinkti, dėl ko per antrąjį pasaulinį karą lietuviai pabėgo į Vakarų Europą: a. manė, kad netrukus galės grįžti į Lietuvą, kaip ir per pirmąjį pasaulinį karą; b. norėjo išvažiuoti į Ameriką ir Kanadą; c. naciai privertė tarnauti savo kariuomenei vakaruose; d. vokiečiai buvo Lietuvai geresni už sovietus. Istorikai turbūt parinktų pirmąjį atsakymą (a), bet mokiniai parinko antrąjį (b). Šiandieninę padėtį įskaito prieš 35-40 metų įvykusiuose veiksmuose. Kodėl?
Kai istorijos (ar visuomeninio ugdymo) pamokoje kalbama apie bolševikmetį arba sovietinę okupaciją, tebesitęsiančią dabar, mokytojai sužino, kad mokiniai mažiau gali papasakoti apie savo tėvų (ar jau ir senelių) pergyvenimus okupacijos bei karo metu, negu apie spaudos draudimą, pasibaigusį prieš 75 metus ir jau per gausia mūsų spauda atsvertą. Kuris izraelitų mažiau žino apie to paties laikotarpio nacių padarytą skriaudą, negu apie savo tautai ankstyvesnius reikšmingus atsitikimus (kaip išlaisvinimą iš vergijos per Raudonąją jūrą) Kodėl tėvai ar seneliai mažai tepasakoja?
Kaltės jausmo diagnozei būtų galima priskaityti ir skirtingų imigracijos kartų susitikimus. Kai pokariniai tremtiniai atsidūrė jau anksčiau lietuvių apgyventose vietose, save laikė tikraisiais lietuviais pagal šį mastą: gryniau kalba lietuviškai, gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje ir matė ją su elektra, vandentiekiu, modernesniu žemės ūkiu, pramone, kultūra, negu prieš I pasaulinį karą išvykusieji. Tokia pažiūra į ankstyvesniuosius būdinga visų tautų imigracijoms: paskutinioji save laiko grynesne (pagal savo, o ne visuotinį mastą).
Nėra už mus vėlesnės imigracijos, bet išeivijoje apsigyvena vienas kitas iš Lietuvos pasitraukęs disidentas, menininkas, laisvų kraštų piliečių išreikalautas šeimos narys. Neretai lankosi turistai, giminės ir mokslininkai iš Lietuvos. Nors niekas nepaneigia, kad tarp šių lankytojų gali būti ir sovietų agentų arba prievarta sovietų tikslams pajungtų, ar neigiama į juos reakcija pateisinama sąmoningu motyvu vengti ryšių su pavergėju?
Nesant šioje grupėje pakankamam lietuvių skaičiui, galėtume pažvelgti į kitų tautų emigrantus, kurių didesnis skaičius iš pavergtų kraštų pasiekia vakarus ir juose apsigyvena. Dabar iš Lenkijos atvykę ir nuolat laisvajame pasaulyje gyvenantys nelabai nori bendrauti su savo tautiečiais, kurie jiems atrodo atsilikę ir tamsūs (daugiausia JAV dar prieš karą atvykę ir jų palikuonys). Ar galėtų būti, kad nesijausdami "saugūs” lietuviai, savo širdyje ar pasąmonėje (pagal dar neišaiškintą lietuviškumo mastą), norėtume vengti Lietuvos lietuvių, kuriuos instinktyviai jaučiame esančius autentiškesnius už save, ir tuo būdu paneigtume savo lietuvišką autentiškumą (pagal savo mastą)?
Kas stebi mūsų visuomenę, gali teigti, kad dar kita neišaiškintos kaltės jausmo apraiška galėtų būti mūsų pačių dalyvavimas ar vaikų bei jaunimo siuntimas į lietuvišką veiklą. Tėvai su vaikais namie gali kalbėtis angliškai, bet norom nenorom juos veža į lituanistinę mokyklą gal savo "kaltės išpirkti”? Tai, aišku, nebūtų vienintelė priežastis. Ribotame pasaulyje negalėdami namie lietuviškumo kaip reikiant ugdyti, tėvai imasi kitų priemonių, kurios jų vietoje prieinamos.
Nors pareiga priklauso prie žmogiškos buities darbe, tikyboje, šeimos reikaluose, bet kaip būtų, jeigu į lietuviškus renginius išeivija eitų ne "iš pareigos” (savo ar savo vaikų organizacijų), bet dėl to, kad įdomu, naudinga, linksma? O jei reikėtų žmones pritraukti kokybe, mūsų tradiciniai renginiai būtų visai kitokie. Tada reikėtų stengtis nuolat tobulinti ir kultūrinti įvairius renginius, kaip ir jaunimo organizacijų susibūrimus, lituanistinių mokyklų kasdienybę, spaudą ir radiją.
Daugelis žmonių (bent didesnėse vietovėse) jaučia pareigą remti, dalyvauti, ruošti ir vadovauti, todėl ir lieka nepastebėti tie, kurie, arba suvirškinę kaltės jausmą neranda savyje kito motyvo dalyvauti, arba, kaltės jausmą dar giliau užkasę, visai pasitraukė. Mielas dalykas, į nemalonias sąlygas įpintas, po kiek laiko pasidaro nepanešama prievarta: taip diktatūros kankina disidentus, rodydamos šeimos nuotrauką ir tuo pačiu skausmu dirgindamos kūną, kad išvystytų neapykantą mielam ir brangiam dalykui.
Jei net ir pasąmonės lietuviškumo mastu imtume "lietuvis yra lietuvių kilmės asmuo, kuriam rūpi ar galėtų rūpėti Lietuvos reikalai”, nebeturėtume remtis siauresnėmis kategorijomis: kurios išeivijos kartos, koks kalbos mokėjimas, kiek dalyvauja. Iš tikrųjų galėtume pažadinti net ir miegalius. Mūsų miegančiųjų, užmigusių ar užmigdytų tarpe gali būti daug Lietuvai ir lietuviškiems reikalams draugų, jeigu juos pasiektų jaukus, asmeninis kontaktas tų, kurie lietuviais būtų iš garbės ir džiaugsmo, be sąžinės priekaištų.