Gyd.A.A.
Gydytojo profesija, ypač psichiatro, psichoterapeuto, įpareigoja gerai pažinti ne tik ligonių, bet ir daugumos sveikų žmonių psichologiją., pasaulėžiūrą, moralines vertybes. O tai nėra taip paprasta. Sveikieji nelinkę atvirai pasakotis apie savo įsitikinimus, savybes, intymiuosius reikalus, silpnybes, kaip tai daro žmogus, prispirtas ligos. Todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną artimesnį kontaktą su sveiku žmogumi. Neseniai man kaip gydytojui teko kalbėtis su jaunais, dar kariuomenėje netarnavusiais vyrais — aštuoniolikmečiais. Jų išsilavinimas nevienodas. Vienas jų atsakymas į mano klausimą ir privertė imtis šio straipsnelio. Klausimas buvo toks: "Jeigu jums gerai pažįstama ir patraukli mergina kviečia praleisti naktį kartu ir jūs žinote, kad jos tėvai šeštadieniui išvykę, eisite ar ne?”
Užklausiau 52 jaunuosius vyrus nuo 18 iki 23 metų. Atsakymai buvo tokie: 40 — "taip”, "be abejo”, "be abejo, taip”, "kodėl gi ne?”; 2 — "jeigu pažįstama —taip”, 2 — "jeigu myliu — taip”; 1 — "jeigu ketinu vesti — taip”; 2 — "jeigu nebus prieita iki intymių santykių — taip”; 5 — "ne”.
Labai įdomu palyginti atsakymus tų, kurie atsakė "taip” ir kurie "ne”, jų motyvus, kodėl būtent taip pasielgtų? Pirmieji tvirtino: tokio pasiūlymo atsisakyti negalima, nes ne taip jau dažnai pasitaiko; kad neįžvelgia čia nieko blogo; kad esą jau pakankamai suaugę. Atsakiusieji "ne” pateko į keblią padėtį, bandydami aiškinti savo atsisakymo priežastį: "sunku pasakyti”, "taip paprastai tokie dalykai nedaromi”, "tai mano asmeninis reikalas”. Ir nė vienas iš jų neapeliavo į moralinius įsitikinimus.
Ką rodo šios apklausos rezultatai?
Mano manymu, galima padaryti keletą svarbių išvadų:
1. Daugelio jaunų žmonių žinios apie vyro ir moters bendravimo psichologiją labai menkos.
2. Požiūris į asmenybę, jos vertę, intymaus artumo reikšmę — neteisingas.
3. Maža jaunų žmonių orientuojasi į moralines vertybes, į etiką — tiek bendrąją, tiek specifinę.
4. Nė vienas nemoka apie tai mąstyti. Vadinasi, jaunimas ligi šiol, nepaisant kai kurios mokslinės populiariosios literatūros, neturi galimybės atvirai kalbėts šiais klausimais nei su suaugusiais, nei su bendraamžiais.
Visa tai rimtas priekaištas tėvams, mokytojams, visai vyresniajai kartai, taip pat ir jaunimui. Dėl to gali pasitaikyti, pasitaiko ir, jeigu padėtis nepasikeis, pasitaikys tragedijų asmeniniame daugelio jaunų žmonių gyvenime. Žinoma, anksčiau kildavo daugiau tragedijų dėl to, kad intymus artumas buvo ypatingai sureikšmintas, nekaltybė, ištikimybė — idealizuota. Tačiau laikyti intymumą kažkuo įprastu, natūraliu, fiziologišku, paprastu — vadinasi, klysti dar labiau.
Neįmanoma trumpame straipsnelyje pateikti pakankamai duomenų, išvadų, išmokyti galvoti, pasiūlyti moralinių vertybių sistemą. Tačiau paaiškinti klaidos esmę galima.
Klaida, kad žmonės sutinka ydingai bendrauti, sutinka priimti arba duoti labai svarbius, rimtus, didelius ilgalaikius dalykus kaip nesvarbius, nerimtus, nedidelius, trumpaamžius. Artumas turi sukelti stiprius, sudėtingus, ilgai trunkančius gilius jausmus, ekstazę. Neužteks vien tik paties intymumo akto. Čia būtinas ir pakankamai gilus kito žmogaus pažinimas, ir pasitikėjimas, ir atsakomybė. Neįmanoma pasitikėti žmogumi ir jausti dėl jo atsakomybę, jeigu jis nerimtai žiūri į artumą, jeigu suartėti su juo lengvai gali bet kas ir bet kada. Tokiu atveju žmogus traktuojamas kaip daiktas, kuriuo galima pasinaudoti ir perduoti kitam.
Intymumas, kaip ir chirurginė operacija, negali vykti bet kokiomis sąlygomis, o tik tam tikromis, dažnai ypatingai palankiomis.
Kažkada suaugusieji buvo linkę gąsdinti jaunimą tuo, kad intymumas jauname amžiuje kažkas labai negera, pavojinga. Mūsų laikais, matyt, vertėtų pabrėžti, jog intymus gyvenimas itin puikus, kad galima būtų į jį lengvabūdiškai žiūrėti, itin geras, kad būtų galima leistis į jį pernelyg anksti, pernelyg skubotai.