NIJOLĖ JANKUTĖ
Mielieji skaitytojai,
Žmogus yra toks socialus sutvėrimas, kad neišpasakoti vargai jį labai slegia, o nepasidalinti džiaugsmai ir pergyvenimai išblėsta. Todėl noriu pasidalinti su jumis vienos ypatingos kelionės įspūdžiais. Jie tokie įvairūs, jų tiek daug — net galva svaigsta. .. Jokiu būdu negaliu tų įspūdžių tik sau pasilaikyti.
Apie keliones, aišku, pasakojama nuo pradžios. Tačiau turiu sulaužyt įprastą tvarką ir pradėti nuo pabaigos, nes ši kelionė baigėsi neįprastai: visai netikėtai "Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyviai tapo skaudaus istorinio įvykio liudininkais.
Po nuostabių kelionės dienų Egipte, Izraelyje ir Graikijoj, "Italijos sparnais” (Alitalia) skrendame į Romą. Paskutinis karališkas stabtelėjimas prieš pasukant namo. Lėktuvas nardo baltomis debesų pusnimis. Pučiasi milžinų galvos, griūva minkšti kalnai, kedenasi sruogos, plunksnos, patalai. "Kad tik laimingai! Juk šiandien trylikta. . ateina mintis. Nesąmonė. Juk netikiu prietarais ir nežinau, kodėl atsiminiau, kelinta šiandien diena.
Štai netikėtai mėlynoj properšoj, žemai, mažytė ir nereali sekundei šmėkšteli Šv. Petro bazilika! Tokia, kaip tūkstančius kartų matyta atvirukuose, su jokiu kitu pastatu nesumaišoma, akimirksniu atpažįstama. Ji — Romos sinonimas. Šis miestas neįsivaizduojamas be Mikelandželo kupolo!
Vėl Romos aerodromas, iš kurio pradėjom kelionę į egzotiškus kraštus, tris valandas laukdami lėktuvo į Cairo miestą. Kada tai buvo? Prieš mėnesį? Prieš metus? Bet kalendorius sako — tik prieš 17 dienų. Mane intriguoja tas laiko reliatyvumas. Kelionėje dienos ištįsta į savaites, ir jauties lyg atvirkštinis astronautas, įspūdžių srauto pasendintas 100 metų, kada namie visi pasilieka jauni ir nepatyrę.
Patogiu turistiniu autobusu traukiam į Amžinąjį Miestą. Skvere tarp gėlių pasilieka ranką iškėlęs Leonardo da Vinci. Joks kitas vardas, joks kitas veidas nebūty taip tinkamas Romos aerodromui. Leonardo, gimei šimtmečiais per anksti! Tik prieš 77 metus žmogus suprato tavo sparnų idėją.
Iš mūsų ekskursantų tik keli dar nesame buvę Romoj. Kada kelionės draugai dalinasi praeity ekskursijų prisiminimais, aš smalsiai dairausi pro autobuso langus. Naujoji Roma puošni įmantriais pastatais. Ne veltui italų architektai laikomi geriausiais. Pro šalį bėga daugiaaukščiai namai, tartum bokštai, tartum kolonos. Balkonai — bičių koriai. O vienas daugiabutis — lyg lengvai besiliečiančių vėduoklių pora. Bet netrukus kontrastu iškyla senoji siena, siauri vartai, ir mes — jau Amžino Miesto viduje.
Dairausi ir vis labiau nusiviliu. Man čia niekas neatrodo didingai, ar garbingai, ar iš tikrųjų senai. Pereito šimtmečio namai nudryžę, apsilupę. Gabalais iškritęs tinkas, kreivos langinės, numinti laiptai, sienos ir tvoros aplipintos tūkstančiais nudriskusiu skelbimų. Kiekviena plyta, kiekvienas akmuo aptekęs suodžiais. Purvo ir rūdžių latakais išrašytos sienos. . . Tik Koliziejus šmėkšteli pro langus didžiulis, impozantiškas, primenantis jaunatviškam susižavėjime skaitytą "Quo Vadis”. Pravažiuojam garsiąją Maria Maggiore bažnyčią. Man norisi griebt šepečius ir muilą ir... šveisti, šveisti, kad galėčiau įžiūrėti po amžių suodžiais paslėptą grožį. (Ak, kaip meluoja spalvoti atvirukai. ..).
Mūsų viešbutis "Hotel du Nord” toks pat apšepęs iš lauko, tačiau viduje stebėtinai švarus, net puošnus: marmuro laiptai, kilimai, veidrodžiai. Vos spėjam susirast kambarius, o jau laukia mūsų maloni žinia: prel. A. Jonušo rūpesčiu, vakarieniausim Šv. Kazimiero kolegijoj, o iki tada — trumpa ekskursija po miestą ir bilietas į šv. Tėvo audienciją bazilikos aikštėje. Na ir pavyko! Tas prelatas Jonušas — tikras keliaujančiu lietuvių patronas, o Šv. Kazimiero kolegija — namai toli nuo namų.
Senamiesčio apžiūrėti važiuojam atskiromis grupelėmis mažais autobusiukais. Jei Cairo susisiekimas buvo chaotiškas, tai Romos — siaubingai chaotiškas. "Mes turim 4 milijonus gyventojų ir 2 milijonus automobilių”, aiškina mūsų šoferis, ekspertiškai įsisprausdamas tarp dviejų Volksvagenų ir staigiu posūkiu išvengdamas susidūrimo su kitu autobusu. Atrodo, kad čia niekas nežiūri šviesų ir netiki tokiais išsigalvojimais, kaip lenkimo ar sukimo taisyklės. Mašinų srautas pilasi siauromis gatvėmis (man patinka, kad jų numerių lentelės turi išrašytą žodį Roma). Signalai šaukia bosais ir falsetais, o prie jų choro prisijungia vienas kitą aprėkdami vairuotojai. Kadaise Cezaris, sutikdamas Kleopatrą, turbūt galvojo, kad Roma niekada nebus triukšmingesnė. ..
Riedam, šliaužiam, prasilenkiam su Volksvagenais ir sunkvežimiais čia per centimetrą, čia per plauką. Gatvėse išlapoję platanai, sienos pripieštos raudonų pjautuvų-kūjų, aplipintos raudonomis vėliavomis išmargintais plakatais. Nesuprantama toji itališka afera su komunizmu. "Mūsiškiams komunizmas — gera priemonė išliet visiems nepasitenkinimą, — sako šoferis, — pas mus jie, kaip Pepone. Žinot, iš 'Don Camillo’?”
— "Jums reikia kito Mussolinio”, juokauja vienas bendrakeleivis. "Dabar mums jau reikia dviejų”, atsako šoferis.
Bevažiuojant matyti ir kitokių plakatų: šaukliai į referendumą balsuoti už arba prieš abortų įstatymus, kurie Italijoje yra ypač liberalūs. Aną savaitę šv. Tėvas griežtai pasisakė prieš vis labiau plintantį legalizuotą negimusiųjų žudymą.
Pirmoji Romos "apžvalgų” stotis — La-teranas, bažnyčių motina. Kaip ir visi senieji Romos pastatai, ji aptekusi amžių purvais. Tačiau vidus — nepaprastas grožis! Čia reikėtų vaikštinėti kelias dienas, kad galėtum pasidžiaugti tuo majestotišku menu. Bet mes turime tik keletą minučių. Skubu, galvą užvertus į fantastiškas lubas. Iš tikrųjų, kaip Atėnuose sakė mūsų vadovė Marija Papayannis, senųjų bažnyčių lubos patraukdavo maldininką aukštyn, kaip pats dangus. . .
Iš Laterano skubam į Šv. Pauliaus baziliką. Kažkokiu stebuklu, jos išorė švaresnė ir gražesnė už kitų. Šventoriuje auga didžiulės palmės. Viską dominuoja karinga šv. Pauliaus statula: Doctor Gentium laiko iškėlęs kardą. Ugningas buvo jis žmogus: kardu kovojo prieš Jėzų, o pašauktas — kovėsi žodžiu, kaip kardu, už Jėzų. Nieko jame nebuvo vidutiniška, nieko drungna.
Tolyn iš Romos važiuojam Via Appia keliu. Čia kadaise šv. Petras sutiko Mokytoją ir nustebęs paklausė amžių neišdildytą klausimą — Quo vadis, Domine? Štai ir kukli koplytėlė, žyminti tą lemtingą susitikimą. Bet mes čia nesustojam: sukame į šv. Sebastijono katakombas.
Drėgmė ir šaltis pasitinka jau prie įėjimo. Ir, netikėtai, triukšmas. Prieš mus bruzda, klega būrys dešimtmečių mokinukų. Katakombos jiems pramoga. Kokia laimė vidury pamokų palikti nuobodžią klasę! O kaip saldžiai baugu leistis vis gilyn po žeme surizgusiais urvais! Mokytojas bejėgis sutramdyti tą klegesį, tą gyvastingą šurmulį 30 metrų gilumoje.
Man rodos, kad tie mokinukai čia tinka. Juk ir tada, kai šiuose urvuose slėpėsi pirmieji krikščionys, jų vaikai nerimo po žeme. Jie plėšėsi, kaip daigai į paviršių, į saulę, į laisvę. Iš jų išaugo antroji Geros Naujienos skelbėjų karta. ..
Mūsų vadovas — garbanotas raudonskruostis italiukas. Toks pat guvus, kaip tie bruzdantys mokinukai. Angliškai jis kalba neblogai, tik, deja, tas itališkas burbuliuojantis, dainuojantis akcentas!
Drėgnus urvus apšviečia elektrinės spinksulės. Kur jos nesiekia, vadovas blyksteli rankine lempute. Sienose prirašinėta vardų, pribraižyta žuvų — pirmųjų krikščionių simbolių. Visur tai didesnės, tai mažesnės nišos — karstų vietos. Krikščionys čia rinkdavosi ne tik laužti duoną vakarinėj agapėj, bet laidodavo ir savo mirusius. Romos valdžia, kaip jaunasis vadovas aiškina, apie katakombas žinojo, tačiau kapinės buvo griežtas tabu, todėl krikščionių bendruomenės nariai, gyvieji ir mirusieji, galėjo tik čia saugiai jaustis.
Šv. Sebastijono katakombos — tik vienos iš daugelio, požemių tinklu juosiančios Romą. Pirmasis krikščionybės pogrindis. Daug jų buvo, dar daugiau tebėra. Žmogaus žiaurumas žmogui nemažėja. Negi iš tikrųjų Kristus veltui mirė, kaip sako pesimistai ir cinikai? Gal būtų jų teisybė, jei Išganytojas būtų tik miręs. Tačiau jis prisikėlė! O tai — didysis skirtumas. Tai jėga, palaikanti tuos, kurie apsisprendžia už Gėrį.
Su ta mintimi vėl išeinu į šiltą popietės orą, į šviesią Šv. Sebastijono baziliką, pastatytą virš katakombų. Čia puošniame altoriuje šventojo palaikai. Jis buvo vienas iš pirmųjų kankinių. Mirė, sušaudytas strėlėmis. Žiūriu į jo statulą: gyvos, šiltos, ramios formos. Net ir strėlė krūtinėje — tik graži puošmena... Kokia romantiška mirtis baltutėliame marmure! Ne tokia ji buvo Sebastijonui, kai baimė, kraujas, skausmas ir paskutinės abejonės temdė valią:
Pakeldamas akis aukštyn drebėjau,
Kad nepalaužtų valios man kančia —
Įsmigo štai pirmoji vilyčia,
Ir nerimas, o Viešpatie, praėjo.
J. Aistis
Vėl skubame, grūdamės į mažus autobusiukus. Susirūpinęs tėvas Vaišnys skaičiuoja savo "aveles”. O jei kuri pasiklydo katakombose, kas tada? Aišku, kaltas bus "piemuo”, ne "avelė”. Mudvi su Irena jam nesakom, kad buvom ne į tą urvą nulindusios ir, raudonskruosčio italiuko minutei nebegirdėdamos, apsigandom truputį...
Pagaliau visi savo vietose. Atgal į Romą su triukšmu ir kvapą gniaužiančiais prasilenkimais! Mes linksmi: pagaliau važiuojam į Šv. Petro aikštę, į popiežiaus audienciją. "Pasitaikė, kaip akloms vištoms grūdas”, džiaugiasi losangelietė Alfa, abiejose rankose mojuodama lietuviškomis vėliavėlėmis. "Netikėjau, kad Romoje jos bus reikalingos, bet sakau, tepasivažinėja trispalvė po pasaulį”, aiškina ji magišką vėliavėlių atsiradimą.
Vėl dardam per užterštą Tiberį, prie autobusiuko langų prisiploję fotografuojam Šventojo Angelo tvirtovę, rudą, apvalią, tartum šokoladinį tortą. Posūkis šen, patriūbi-jimas ten, ir prieš akis — Mikelandželo kupolas! Į aikštę renkasi žmonės, važiuoja pilni turistų autobusai. Prie bazilikos laiptų minia jau tiršta. Paliekam autobusiuką šoninėj gatvelėj prie aukštos Vatikano sienos ir pėsti skubam pirmyn. Tiek kartų atvirukuose matyta Berninio kolonada stebina didumu, bet nuvilia nešvarumu. Kaip visur, suodžių klodai bjaurina tobulas formas. Tik jaunučių popiežiaus sargų margadryžiai apdarai pagyvina pastatų pilkumą.
Pasibaigus dešinei kolonadai, mus pasitinka frakuoti, ordinuoti ponai. Tai šv. Tėvo audiencijų tvarkdariai. Jie nurodinėja vietas. Mums skirtas kamputis labai geras. Nors šv. Tėvo sostas tolokai, tačiau takas, kuriuo jis važiuos savo "popmobiliu”, gal už 50 pėdų — patogu fotografuoti.
Vakaras vėsus, saulėtas. Lengvas vėjelis plukdo papurusius debesis virš aikštės. Būriai pilkų ir baltų balandžių rimtai tupi savo "ložėse” virš kolonados; būriai žmonių, linksmai klegėdami, renkasi savo vietas. Mes jau "nutūpėm” ant pilkų plastikinių kėdžių. Dairomės, kalbamės. Ponas Žilevičius, aki priglaudęs prie savo "bazookos”, nuo kolonados "traukia” marmurinius šventuosius, vyskupus, pranašus. Retkarčiais jo blizgantis objektyvas užgriebia ir mus — mirtingus bendrakeleivius. Frakuotieji tvarkdariai vis dar atveda naujus žmonių būrius.
Žvalgausi į tas kolonas, statulas, langus, karnizus. Visa, kas vaikystėje buvo skaityta istorijos vadovėliuose, kaip nerealu ir nepasiekiama, dabar, šį vėjuotą gegužės vakarą, yra tikra. Tik baisiai gaila, kad nematysiu bazilikos vidaus: audiencijų metu ji uždaryta, o rytoj jau išskrendam namo.. .
Staiga minios klegesys pakinta į linksmus šūkavimus. Didžiulis bazilikos laikrodis rodo 5,15 po pietų. Jonas Paulius II atvažiuoja! "Viva il papa! Tegyvuoja šv. Tėvas! Valio Jonas Paulius!” — aidi šūkiai, plazda įvairiaspalvės vėliavėlės. Mūsų Alfa užverbavo ponią Adelę į vėliavininkes. Adelė aukšta, šviesiaplaukė — puikiai tinka laikyti trispalvę. Nebėra abejonių, kas mes per vieni: plazda dvi vėliavėlės, o Alfa iš savo krepšio ištraukia net ir užrašą — Lituania.
Atvažiuoja, atvažiuoja! Linksmas susijaudinimas skalauja mus, kaip šilta banga. Visi ant kėdžių! Ištiesti kaklai, paruošti foto aparatai. Štai ir jis ant lėtai slenkančios mašinos platformos. Spusteliu kamerą. Gaila— nugara į mus, nes laimina minią kitoje pusėje. Bet kai apsukęs ratą važiuos veidu į mus, padarysiu gražesnę nuotrauką. Gerai, kad nežinau, jog daugiau nepadarysiu jokios nuotraukos, jog už 10 minučių šv. Tėvą praveš pro čia sukritusi ir kruviną... Nieko nežinom, nieko nenujaučiam. Kalbamės, stypsodami ant kėdžių, kaip gandrai. Energingosios mūsų vėliavininkės nusiiria pirmyn, visai arti tako, kuriuo šv. Tėvas eis i sostą.
Atvažiuoja! Antrą kartą atvažiuoja! Nuspiriu batus, kad tvirčiau stovėčiau ant savo pakrypusios kėdės. Minty anas šaltas spalio rytas Čikagoje, išpuošta Kalifornijos gatvė, ir Jonas Paulius atviram automobily pravežtas per greitai. .. Gerai, kad nežinau, jog šiandien jį praveš dar greičiau.. .
Linksmi šūkavimai jau čia pat. Gal šimtas pėdų. Nematau per žmones. Reikia ir ant kėdės stiebtis. .. Trys šūviai! Duslūs, nerealūs... Balandžiai pakyla ir išsiskleidžia, kaip didžiulė pilka vėliava. Netoliese ima rėkti žmonės... Negaliu susigaudyt, kas įvyko. Viskas taip keista, tartum stovėčiau už stiklo, tartum sapnuočiau. Dar kelios sekundės, ir pro šalį pralekia popiežiaus automobilis. Matau tik juodas "carabinieri” kepures. Aplink mane subyra tas nerealumo stiklas — žinau, kad įvyko kažkas baisaus. "Popiežių nušovė. ..”, sako kažkas su skaudžia rezignacija. "Egli è morto! Egli è morto! — pravirksta jauna italiukė. Bet minia per daug pritrenkta, kad isteriškai šauktų. Aplink tik murmesys, lyg miško šnarėjimas. Kaip? Kas? Kur sužeidė? Ar mirtinai? Ne. Taip... Tik peršovė.. . Ranką... krūtinę.., petį... Klausimai ir atsakymai verčiasi vienas per kitą, o virš galvų, sukdami aplink aikštę, jau kleksi mėlyni helikopteriai ir dejuoja sirenos.
Prie garsiakalbio vienas po kito ateina prelatai ir keliomis kalbomis praneša, kad šv. Tėvas sužeistas, nežinia kaip sunkiai, bet jau nuvežtas į ligoninę. Tikintieji prašomi melstis. Lėtai ir iškilmingai skamba skausmingoji rožančiaus dalis, kalbama lotyniškai. Balandžiai vėl ramiai tupi savo vietose, ir saulė jau nuriedėjo už mūrų. Vietoj debesų — vakaro danguj helikopteriai. Jų sraigtų kleksėjimas primena karą, šūvius, baimę. Argi ne karas čia įvyko prieš pusvalandį? Viena fazė pasalūniškos kovos prieš taikdarius, prieš žmoniškumo ir meilės skelbėjus.
Šeštą vakaro minia pradeda skirstytis. Išeiname ir mes. Senutė vienuolė, kuri sėdėjo netoli mūsų, vėl atitrepsi iš kažkur ir vokiškai paaiškina, kad užpuolikas turkas, kad jis sugautas, o šv. Tėvas peršautas į vidurius. Tai ir buvo pati tiksliausia viso vakaro informacija.
Tylėdami sulipam į autobusiuką. Nesiriša kalba. Aplink mus vėl mašinų spūstis. Vėl sudejuoja sirenos, atskuba keli policijos automobiliai. Bet ir jie įstringa tarp kitų. Sirenos, triūbijimai, maišatis. Juodakepuriai "carabinieri” uždaro gatvę. Spėliojam, kas čia vėl nutiko. Iš kažkur ateina gandas, kad buvęs antras užpuolikas. Kad jį dabar gaudo... Tuo tarpu mūsų šoferis, nebūtų romėnas, atbulas išvingiuoja mažom gatvelėm. Skubam į Šv. Kazimiero kolegiją vakarienės.
Prie gausių vaišių, užgėrus raudono ir balto vyno, atsiriša mūsų liežuviai: kas girdėjo du, kas tris šūvius? Kas ką matė? Kas kur stovėjo? Kokios paskutinės žinios. Ką pranešė televizija? Vaišingasis prel. Jonušas visu išklauso, su visais kalbasi, o žinias apie šv. Tėvo sveikatą mums atneša jaunas klierikas, vis bėgiodamas į kitą kambarį pažiūrėti televizijos.
Po vakarienės mažai belieka laiko apžiūrėti Šv. Kazimiero kolegijai, apie kurią tiek daug gero esu girdėjusi. Ne kartą čia viešėjusi Vena paskubomis aprodo įvairius kambarius, terasą, bendrabutį, dažnai priglaudžiantį Romoje besilankančius tautiečius. Nenoriai atsisveikinam su prel. Jonušu ir jaunuoju klieriku. "Žiūrėk, nepabėk, — sakome jam, — mums reikia lietuvių kunigų!”
Sugrįžę viešbutin, perkam laikraščius.
Šio vakaro laida — istorinė. Stambios juodos antraštės šaukia: ATTENTATO AL PAPA! SCONVOLGENTE GESTO DI VIOLENZA! Itališkai tai ne graikiškai — galima paskaityti, o kai ką net suprasti. Ko "neįkandam”, kreipiamės į tėvą Vaišnį, kad išverstų.
Žinias beskaitant, atsiranda dar vienas geradaris, kuris pasišauna mus pavedžiot po Romą. Tai tėvas Rabikauskas, bažnytinės istorijos profesorius garsiajame Gregorianumo universitete. Jis Romoje gyvena jau 30 metų, taigi jau kaip ir tikras romėnas. Jo pasiūlymą priimam entuziastiškai ir trepsim siaurom gatvelėm — laimingos avelės tarp dviejų ganytojų — tėvo Rabikausko ir tėvo Vaišnio. Įdomu vaikščioti svetimame mieste naktį, jei eini su draugų būriu ir turi gerą vadovą. Toks buvo tėvas Rabikauskas — malonus, linksmas ir daug žinąs. Pravedė jis mus pro Kvirinalą — Italijos karalių rūmus (dabar prezidentūra), kurie man neatrodė karališkai, pro Panteoną, visų pagoniškosios Romos dievų šventovę; parodė karaliaus Emanuelio paminklą, išpuoštą kolonomis ir statulomis (gal todėl nepagarbiai vadinamą "vestuvių tortu”) ir nuvedė į keturių fontanų, t.y. keturių obeliskų sankryžą. (Na, ir prisivežė romėnai iš Egipto obeliskų, tartum rąstų!).
Šis pasivaikščiojimas turbūt buvo maloniausias tėvui Vaišniui: jis vėl ėjo gatvėmis, kuriomis vaikščiojo, būdamas Gregorianumo studentas. Jis mums parodė St. Andrea al Quirinale bažnyčią, kurioje laikė pirmąsias Mišias ir Šv. Ignaco bažnyčią, kur buvo įšventintas kunigu.
Nepamiršo tėvas Rabikauskas mus nuvesti ir prie Trevi fontano. Kaip galima lankytis Romoje ir neįmest pinigėlio į jo magiškus vandenis! Teška, šlama auksu apšviestos čiurkšlės, maudydamos nimfas, undines ir jūrų arklius. Per petį metami skęsta turistų pinigėliai, ir man ausyse suskamba populiari dainelė "Three coins in the foun-tain”. "Mesk, — ragina mane Emilija, — ne per tą, per kairį petį! Ir galvok sugrįžti!” Metu pinigą ir galvoju sugrįžti. . . į Jeruzalę. Arba į Galilėją. Ten, kur Žmogaus Sūnų pajutau arčiausiai. O Roma, tu esi Amžinas Miestas, bet ne visų keliai į tave veda...
Vėl sėdžiu transatlantiniame Alitalia lėktuve. Visi sklaidom itališkus ir angliškus laikraščius. Ačiū Dievui, šv. Tėvas laimingai pergyveno sunkią operaciją, jo gyvybei pavojus sumažėjęs.
Vietato fumare! Allacciare le cinture! Rūkyti draudžiama! Užsisekite diržus! Perspėja blykčiojančios raidės. Ima staugti motorai. Kylam. Arrivederci, Roma! Nepaprasta kelionė baigiasi. Nežinau, koks fontanas begalėtų išburt tokią kitą. . .