JUOZAS PRUNSKIS

     Nenorėdami išeivijoje pasilikti vien tik duoneliautojais, turime giliai jausti tą misiją, kurią gyvenimas mums, išblokštiems iš tėvynės, skiria. Visu pirma mes čia turime tautinę misiją — su visa šeima, su vaikais ir vaikaičiais išlikti lietuviškai kalbančiais ir lietuviškos dvasios žmonėmis. Tai tautinė misija, kurią vykdyti gražiai padeda Lietuvių Bendruomenė su savo mokyklų tinklu.

     Mes turime ir savo kultūrinę misiją — ugdyti kultūrines vertybes išeivijoje ir su jomis supažindinti kitas tautas, ypač tas, kurių tarpan gyvenimas mus nubloškė. Čia irgi daug talkina Lietuvių Bendruomenė, su sėkmingai ugdomu Lietuvių Fondu.

     Mes turime ir savą politinę misiją — visomis jėgomis veikti, siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo. Šias pastangas organizuoja Vyr. Liet. Išlaisvinimo Komitetas, Amerikos Lietuvių Taryba ir paskutiniu metu Lietuvių Bendruomenė. Tegu tik nė krislelis jų jėgų nebus naudojamas tarpusavio trinčiai, o bus nukreiptas bendram laisvinimo darbui.

     Turime ir humanitarinę misiją — budėti, kad nė vienas lietuvis išeivijoje, ar kur tik jis bebūtų, neliktų sumurkdytas į nepakeliamą skurdą. Čia pagalbon ateina sėkmingai beveikiąs Balfas, susilaukiąs gražios paramos iš išeivijos visuomenės. Gražiai talkina ir Lietuvos Dukterys.

     Mums yra skirta ir tarptautinė misija — visomis jėgomis, panaudojant kruviną mūsų tautos patyrimą, išryškinti pasaulio tautoms apie ateistinio komunizmo diktatūros grėsmę, kur žmogus tampa valstybės kalinys, priklausąs nuo raudonųjų buržujų malonės, be veiksmingos teisinės pagalbos išsaugoti savo — žmogaus teises.

     Šalia visų šių suminėtų svarbių uždavinių, mums taip pat nepamirština religinė misija. Nedaug bus naudos iš priaugančios kartos, jeigu ji tik mokės kalbėti lietuviškai, bet nebus lietuviškos dvasios, o į lietuvišką asmenybės sąvoką įeina ir charakterio taurumas bei krikščioniškoji žmogaus kultūra, kam tvirtus pagrindus sudaro religinis idealizmas su moraliniu ryžtu.

     Šias dvasines vertybes visų pirma turime ugdyti savyje, bet taip pat ir talkinti jas ugdant tuose, kuriuose mūsų dvasinė parama ar įtaka gali būti palaiminga. Apaštalavimas nėra tik praėjusių dešimtmečių atlieka, o gyvybinės dabarties reikalas. Moderniajame pasaulyje yra daug pasimetimo. Yra gausu ir srovių, traukiančių į klystkelius. Vieni kitus paremdami dvasinėje ištvermėje, mes galime daug nusipelnyti, siekiant lietuviškąsias asmenybes išlaikyti skaidriame dvasiniame švytėjime.

     Psichiatras gydytojas K. Meninger yra parašęs knygą "Whatever Became of Sin”. Joje man į akis krito ypač šis posakis: "Būtų niekšiška, tikrai, visą atsakomybę už mūsų moralinę sveikatą ir protinę higieną užkrauti tik ant dvasiškijos. Jie gi to negali pasiekti vieni. Visi mes turime reikiamą vaidmenį atlikti. . .”

     Savo dienoraštyje Kristupas Kolumbas, vykdamas į savo rizikingą kelionę ieškant naujo pasaulio, 1492 metais rašė, kad jis turi vilties naujoje žemėje sutikti vietinius gyventojus ir galės nustatyti būdą, kuriuo bus galima juos atversti "į šventą mūsų tikėjimą”.

     Šias Kolumbo viltis ir uždavinius turėtume mes, kiekvienas ateivis j jo atrastą žemę, tęsti, ypač savosios tautos žmonių tarpe.

     Kai vadinamos Išganymo armijos steigėjas William Booth, sulaukęs 75 m. amžiaus sukakties, buvo priimtas Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VII, valdovas, pasidžiaugęs jo darbu, paprašė palikti autografą albume. W. Booth įrašė: "Jūsų Didenybe, kai kurių žmonių siekimas yra menas, kitų — garbė, dar kitų — auksas. Mano siekimas — žmonių sielos”. Žinomas yra jo šūkis: "Eikite ieškoti sielų, ir tai pačių silpniausių”. Savo naujiems pareigūnams William Booth pabrėžė: "Aš jus pasmerkiu sunkiems darbams visam jūsų natūraliam gyvenimui”.

     To religinio sąjūdžio ryžtas, išreikštas j u steigėjo ir vadovo žodžiais ir pavyzdžiu, gali būti mums įkvėpimu ryžtis dirbti ir nepabūgti pasiaukojimo, skleidžiant tas tiesas, kurios mums yra tikros, kurios mūsų tautai taip svarbios, kurios galės teikti mūsų broliams, įvairių pasaulio vėjų blaškomiems, gyvybinę atsparą.

     Mūsų šviesusis Sibiro kankinys, švento ir pasišventusio gyvenimo vyras prof. Pranas Dovydaitis viename savo laiške dar 1921 metais rašė: "Aš ieškau ir randu malonumo padaryti bent kiek žmonėms gera, padirbėt Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui...”

     Tam buvo skirtas jo visas gyvenimas, ir kokį šviesų bruožą jis paliko mūsų tautos istorijoje!

     Religinės minties skleidėjas B. Graham savo knygoje "The Challenge” primena, kad kasdien pasaulyje miršta gal apie 10.000 žmonių iš bado ir dėl menko maitinimosi. Tačiau ir turtingesniuose kraštuose kiek daug atsiranda dvasios lavonų dėl sielos alkio. Neužmiršdami paremti alkstančių, patys būdami dėkingi už sotumą, neškime dvasios peną kitiems, visų pirma dvasia silpstantiems savo tautiečiams, jei kur tokius pastebėsime.

     Tam yra daug visokių būdų. Perskaitę religinį žurnalą, nenumeskime jo ar nepalikime vien glūdėti lentynose, o perleiskime per rankas tų, kurie tokio žurnalo negauna. Nenumeskime į šiukšlyną krikščioniškos kultūros laikraščio, o perduokime kaimynui, kuris dar jo negauna. Perskaitę ką svarbesnio — papasakokime kitiems, gal ir juose atsiras noras tokiu spaudiniu susidomėti. Jausdami, kad mūsų pažįstamas žmogus atsidūręs vidinėje kryžkelėje, nepagailėkime valandėlės laiko su juo bandyti tikrąjį kelią išsiaiškinti.

          Dažnai palaiminga įtaka ateina ir be žodžių. Kartą viena moteris padavė skelbimą į Niujorko laikraštį, ieškodama sau tarnautojos. Tačiau skelbime pažymėjo, kad tarnybos norinti moteris neturi būti katalikė.

Perskaičiusi skelbimą, atėjo viena pasisiūlyti. Paklausta apie tikybą, pasisakė, kad yra katalikė. Seimininkė priminė, kad juk skelbime buvo paminėta, jog katalikė nebus priimta.

     —    Bet, ponia, priimkite mane pabandyti. ..

     Šeimininkė surizikavo priimti. Iš pradžių viskas ėjo sklandžiai. Praslinkus kiek laiko, toje šeimoje susirgo vaikai limpama liga. Tarnai, patys prisibijodami, išbėgiojo. Bet naujai priimtoji su pasišventimu tarnavo ir sergantiems, nesitraukdama, nors žinojo galimybę užsikrėsti.

     Užgulė tą šeimą dar ir kita nelaimė — bankrotas. Šeima turėjo išsiparduoti. Skirtis net su labai mielomis savo brangenybėmis. Šeimininkė ypač gailėjo, kad reikės netekti taip labai jos mėgstamo paveikslo.

     Apie tai patyrusi naujoji tarnautoja nupirko tą paveikslą ir tada, vėl atiduodama šeimininkei, pratarė:

     —    Čia dabar bus Jūsų. . .

     Visa tai neliko be atgarsio. Šeimininkė pagaliau apsisprendė pati tapti katalike, paveikta tarnautojos, kurios nenorėjo priimti, nes ji katalikė. ..

     Tai buvo gyvas įrodymas dar F. Dostojevskio skelbtos tiesos: "Garbingai elgiantis, galima išgelbėti net tokį žmogų, kuriame Dievo paveikslas jau beveik užgesęs”.

     Gal čia bus naudinga prisiminti mūsų didį kovotoją dėl gėrio ir tiesos — Adomą Jakštą, kuris skelbė: "Nėra žmogui didesnės garbės, kaip ta, kai Dievas mus pavartoja savo įrankiais. Bet kad tos garbės būtume verti, rūpinkitės turėti visuomet tyrą sąžinę, nes Dievas purvinu įrankiu nesinaudoja. . .”

     Nesiteisinkime, kad mums trūksta laiko ar galimybių. Atmintinas teisingas žodis, kurį ištarė Douglas Smithall Freeman: "Daugiausia naudingo darbo šiame pasaulyje padaro žmonės, kurie neturi laiko, kurie yra pervargę ar gerai nesijaučia...”