CHIARA LUBICH
"Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs — atras ją” (Mt 10,39).
Skaitant šiuos Jėzaus žodžius, atsistoja prieš akis dvigubas gyvenimas: tas, kurį statosi žmogus šiame gyvenime, ir amžinasis gyvenimas, Dievo duotas per Jėzų Kristų. Šis antrasis nesiriboja mirtimi, ir niekas negali jo atimti. Galima gyventi vienu ir kitu būdu. Galima prisirišti prie žemiško gyvenimo, galvoti tik apie save, apie savo daiktus, apie savo kūrybą, užsidaryti tik savo kiaute, ir galutinė išvada — neišvengiama mirtis. Bet galima tikėti, kad savo buvimą gavai iš Dievo, daug gilesnį ir autentiškesnį, turėti drąsos gyventi taip, kad užsipelnytum tą dovaną, net paaukodamas savo žemiškąjį gyvenimą už amžinąjį. "Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs — atras ją”. Kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, jis turėjo omeny kankinio gyvenimą. Tu, kaip ir kiekvienas krikščionis, turi būti pasiryžęs pasekti Mokytojo pėdomis, būti ištikimas evangelijai ir prarasti savo gyvybę net smurto mirtimi ir tokiu būdu užsipelnyti amžinąjį gyvenimą. Jėzus pirmasis prarado savo gyvybę ir ją garbingai atgavo. Jis iš anksto įspėjo nebijoti tų, kurie užmuša kūną, bet negali užmušti sielos. Jei atidžiai skaitysi evangeliją, pastebėsi, kad net šešis kartus Jėzus pareiškia šią mintį. Tokiu būdu pabrėžia, kaip svarbi ir išganinga tokia mirtis. Skatinimas prarasti savo gyvybę nėra tik skatinimas kankinystei. Tai yra pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo taisyklė.
Reikia būti pasiruošusiam atsisakyti save turėti gyvenimo tikslu, atsisakyti savo egoistinės nepriklausomybės. Tikras krikščionis, jei tikrai toks nori būti, turi statyti Kristų savo gyvenimo centre. Ar žinai, ko Kristus iš tavęs nori? Rodyti meilę kitiems. Jei tu vykdysi jo programą, būsi praradęs save ir atradęs gyvenimą.
Negyventi tik sau tikrai nėra taip, kaip kai kurie gali galvoti, kad tai atsisakymo ir pasyvumo nusiteikimas. Vienas žymus teologas yra pasakęs: "Tai nereiškia niekinti gyvenimą ir juo nesirūpinti, bet kreipti savo gyvenimą meilės keliu”. Krikščionio gyvenimas yra visuomet labai didingas, o atsakomybės jausmas visuotinis. Jau iš žemiškojo gyvenimo gali patirti, kad aukodamas save, išgyvendamas meilę, daugini savo gyvenimu. Kai būsi praleidęs dieną tarnaudamas kitiems, kai žinosi, kad tavo kasdieninį darbą, gal labai nuobodų ir sunkų, būsi pavertęs meile, patirsi džiaugsmo ir jausiesi pilnesnis, tobulesnis žmogus. Sekdamas Jėzaus įsakymais, kurie visi remiasi meile, po šio trumpo gyvenimo atrasi amžinąjį. Atsimink, koks bus Jėzaus teismas. Jis tars stovintiems dešinėje (aš linkiu, kad ir tu būtum toj pusėj): "Ateikite, palaimintieji... nes aš buvau alkanas, ir mane pavalgydinote... buvau svetimas, ir mane priėmėte, plikas, ir mane pridengėte..Kad taptum amžinojo gyvenimo dalininku, žiūrės tiktai, ar mylėjai savo artimą, ir laikys padaryta sau pačiam, ką padarei artimui.
Tad kaip įgyvendinti šį naują žodį? Kaip prarasti jau nuo šiandien gyvybę, kad vėliau atrastum? Pasiruošk didžiam ir lemtinam egzaminui, kuriam esi gimęs. Pasižvalgyk aplinkui ir pripildyk savo dieną meile. Kristus ateina pas tave tavo vaikuose, tavo žmonoj, tavo darbo drauguose, partijoj, laisvalaikyje... Visiems daryk gera. Neužmiršk ir tų, su kuriais kasdien susipažįsti per laikraščius, per draugus, per televiziją. .. Visiems daryk gera pagal savo išgales. O kai tos išgalės tau atrodys išsemtos, gali už juos, gyvus ir mirusius, pasimelsti. Ir tai yra vertingas meilės pareiškimas.
Iš italų kalbos išvertė
kun. Antanas Sabas