Kunige Jonai,
Linkiu Jums laimingų Naujųjų metų! Man jie turėtų būti laimingi. Su jais žengiau į dvidešimt penktuosius savo amžiaus metus. Taigi turėčiau būti jau "subrendęs vyras”, ar ne? Pora metų draugauju su tikinčia katalike, dora mergaite. Ir pats esu tikintis. Gana reguliariai dalyvaujame Eucharistinėje puotoje sekmadieniais ir jungiamės su Kristumi. Apie vidurvasarį tikimės susituokti ir labai norime sukurti gyvą, katalikišką, laimingą šeimą. Bet kai apsidairau aplink, kai regiu, kas atsitinka su mano buvusiais, rodos, taip pat tikinčiais draugais ir draugėmis, tai sudreba širdis. Suabejoju, ar mudviem pasiseks geriau. Ką galėtume, kunige Jonai, daryti, į ką reikėtų kreipti svarbiausią dėmesį?
Juozas Z.
Malonusis Juozai,
Ačiū už pasitikėjimą! Džiaugiuos rimta Jūsų galvosena. Tačiau baiminuos, ar pataikysiu gerai patarti. Aš Jūsų nepažįstu. O norint teisingai patarti, reikia žmogų gerai pažinti. Ir charakterį, ir polinkius, gabumus, ir silpnybes, ydas bei aistras. Ar gydytojas neišsiteirauja smulkiai savo pacientą jo gyvenimo, maitinimosi įpročių ir kitokių dalykų, prieš nustatydamas diagnozę ir prirašydamas vaistus? Man nežinoma, kokią vietą Dievas užima kasdieniame Jūsų gyvenime, ne vien sekmadieniais. Nežinau, kaip žiūrite į mūsų laikų modernųjį pasaulį. Nežinau, kodėl apsisprendėte susituokti. Ar tik todėl, kad Jūsų amžiaus vaikinai ir merginos normaliai tuokiasi, nes viens kitam patinka? Ar bandėte kaip nors patirti, ar Dievas šaukia jus tuoktis, ar gal jis siūlo Jums kitą kokį luomą? Matote, kiek daug nežinomųjų — ir aš turiu duot jums patarimą, kaip sukurti “gyvą, katalikišką, laimingą šeimą”. Labai sunkus uždavinys. Bandysiu betgi atkreipti Jūsų dėmesį į vieną kitą dalyką, kurie, mano supratimu, žinotini kiekvienam išmintingam jaunam žmogui ir apsvarstytini.
Geras ūkininkas ar sodininkas rūpestingai ištiria dirvožemį, į kurį bers sėklą, sodins medelį. Nuo dirvos labai pareis, kaip augs javas ir medis. Ne mažiau svarbu ir Jums gerai apsižiūrėti, kokia yra gyvenamoji ir gyvensimoji aplinka: ar ji palanki, ar nepalanki "gyvai, katalikiškai, laimingai šeimai” tarpti.
Pirmiausia, Juozai, ar įsisąmoninai, kokiame pasaulyje šiandien gyveni? Jis yra kitoks, labai kitoks, negu tas, kuriame augo mūsų tėveliai ir stengėsi mus užauginti. Jiems Dievas buvo amžinas, visagalis, visa žinantis, šventoji tiesa, nuo jo pareina ir šis mano laikinasis gyvenimas, ir amžinybė. Šis gyvenimas yra tik pasiruošimas amžinajam. Jiems rūpėjo tam Dievui patikti, laikytis jo įsakymų. Jo įsakymai ir Kristaus pamokymai jiems buvo šventas, neliečiamas dalykas, nors kartais ir nepatiko ar juos dėl savo žmogiškojo silpnumo sulaužydavo.
Mūsų laikų pasaulis, su galybėmis įvairiausių automatų ir technologijos stebuklų, pačiose šaknyse pakeitė buvusį lėtą, ramų, ūkišką gyvenimą. Televizijos, radijas, teleskopai, elektroniniai mikroskopai, stetoskopai, seismografai įgalina pliką žmogaus akį stebėti giliausias mūsų pasaulio gelmes, kampus ir užkampius, kuriuos, seniau sakydavo, regi tik Dievas. Dizeliniai ir kitokių energijų varomi motorai sustiprino žmogaus muskulus ar juos net pakeitė. Tik pagalvok apie milžiniškus elektra veikiančius kilnojamuosius kranus, stabdžius, lazerio spindulius, jų valdomus erdvėlaivius bei raketas, atomines bombas, ar atominėse jėgainėse gaminamą elektrą — ar žmogus netampa beveik visagalis? Ar jam dar reikalingas Dievas, kurio veikimas nė kiek neregimas, nepatiriamas ?
Magnetofonai, kompiuteriai, mikrofilmai sukaupia į juosteles ir plokšteles tiek informacijų, žinių, kiek mūsų atmintis neįstengtų visų atminti. O čia spustelėjai mygtuką, kitą, ir per keletą akimirkų turi, ko ieškojai. Ir kokie svaiginančiai greiti kompiuterių skaičiavimai! Telefonai, radijai, T.V pateikia mūsų akims ir ausims viso pasaulio kraštus ir įvykius iki mažiausių smulkmenų. Šitokių išradimų gausybėje paskendęs žmogus ima svajoti, kam jam reikalingas Dievas. Dar keletas dešimtmečių, na, kad ir šimtinė metų, ir žmogus paims į savo rankas visą pasaulį, pasidarys jį tokį, kokio nori, dar geresnį už Dievo sukurtąjį. Šitaip svajojančių ir gyvenančių, tartum Dievas jiems nė kiek nereikalinga sena atgyvena, yra jau milijonai. Ir tai ne vien priverstinio ateizmo valdomuose kraštuose, bet ir save dar krikščioniškomis bei katalikiškomis tebelaikančiose tautose. Tokių nuotaikų persunktos mokyklos ir universitetai; tokiomis pažiūromis gyvena daugelis mūsų jaunimėlio. O šitokios nuotaikos ar nėra konflikte su tradiciniu mūsų tikėjimu? Praktiškai tokios nuotaikos pasirodo religinio tikėjimo nusilpimu, net jo atmetimu. Labiau negu bet kada praeityje tikintieji jaučia grėsmę savo tikėjimui. Jiems tenka nuolat kovoti su netikėjimo užkrečiamomis bacilomis. Netikintieji, kaip Taršo Saulius, jaučiasi atlieką geriausią žmonijai pasitarnavimą, raudami iš šaknų visas tikėjimo liekanas. Verta atidžiai apžvelgti, kokiose srityse ir kaip modernusis žmogus kertasi su tradiciniu tikėjimu. Tai padės Jums geriau susigaudyti, kokiame pasaulyje teks kurti savo "gyvą, katalikišką, laimingą šeimą” ir ką daryti.
1. Tradicinis tikėjimas kreipė žmogaus žvilgsnį į transcendentinį Dievo pasaulį, kuriame gyventi ruošiamės čia, žemėje. Dievas apreiškė žmonėms, ko iš jų laukiąs.
Moderniam žmogui pirmiausia rūpi šis dabartinis pasaulis, ir žmogaus veikla sukasi tik apie "pasaulietiškus dalykus”. Visas tiesas pats žmogus susikuria. Tiesos, ar tiesų, jis negauna iš kažkokio Dievo.
2. Objektyvumas ir asmeniškumas. Tradiciniam tikėjimui tiesa yra objektyvus dalykas. Tiesa yra tiesa, ir tikrovė yra tikrovė, ar žmogus ją pripažįsta, ar ne. Prieštaravimo įstatymas nepareina nuo žmogaus galvosenos. Jis glūdi pasaulio ir gyvenimo tikrovėje.
Moderniam žmogui, persisunkusiam subjektyvizmu ir romantizmu bei savo paties patirties garbinimu, objektyvi tiesa ir dėsniai yra sunkiai suvirškinamas maistas. Tiesa jam yra žmogaus kūrybingų energijų išdava. Aklai priimti Dievo žodį tik todėl, kad jis tai pasakęs, jam atrodo įžeidimas ir pažeminimas žmogiško orumo ir galybės.
3. Autoritetas ir mokslinis kritiškumas. Tradicinio tikėjimo akte nėra vidinio, verčiančio protą priimti aiškumo (evidencijos). Žmogus pasitiki Dievo autoritetu, kurs negali apgaudinėti ir negali būti apgaunamas.
Modernusis žmogus atėjo į mokslo pasaulį, kuriame vyrauja kritika, suabejojimai visomis iki šiol turėtomis tiesomis ir dėsniais, vis ieškojimas naujų dėsnių ir galimybių viską kitaip aiškinti negu praeityje. Jis nelinkęs domėtis jokiomis protui ištirti ir įrodyti negalimomis tiesomis. Ko jis nemato, neapčiuopia ir nepagauna jokiais aparatais, tai jam neįdomu, jo neliečia, neegzistuoja.
4. Religinė patirtis ir tyla, nebūtis, Dievo mirtis. Tradicinis tikėjimas savo sustiprinimo ieškojo religinėje patirtyje. Kanonizavo vyrus ir moteris, kurie sakėsi turėję stiprius mylinčio Dievo patyrimus. Visas "malonės” mokslas remiasi prielaida, kad Dievas nori ir iš tiesų įeina į žmogaus kasdienį gyvenimą, jei tik žmogus būna jam atviras. Aišku, tokių Dievo patyrimų nepatikrinsi nei psichologiniais, nei kitais mokslo eksperimentais.
Modernusis žmogus visiškai nesusiderinęs su kokiu kitu, už mūsų pojūčių neva egzistuojančiu pasauliu. Tas pasaulis jam yra visiška tyla, kaip nebūtis. Jam Dievas yra "miręs”. Savo pasaulį jis kuria be jokios Dievo įtakos.
5. Tikėjimo principinės doktrinos ir joms priešiškumas. Tikėjimo doktrinų klestėjimas labai priklauso nuo keturių dalykų ir kaip žmogus į juos reaguoja: meilė, baimė, kaltė ir atsisakymas.
Moderniam žmogui ne tik "Mylėk savo artimą, kaip pats save”, bet ir baimė, ir kaltė, ir atsisakymas yra "nešvarūs žodžiai” — visiškai nepriimtini. Modernusis žmogus, nepaisant jo išdidumo, yra perkimštas visokių baimių dėl savo egzistencijos. Jam įkyrėjo jo paties išgyvenami silpnumai, negalėjimas susidoroti su labai greit besikeičiančiu pasauliu. Jam taip sunku suvokti patį save, kas jis iš tiesų yra, tad kalbėt jam apie savęs atsisakymą yra visiškai tuščias burnos aušinimas. Kaip jis atsisakys to, ką jis pats nežino, ar turįs.
6. Teologinė ir žmogiškoji orientacija. Tradicinis tikėjimas savo studijas pradėjo Dievu ir jo veikla. Santykiuos su Dievu jis, Dievas, imasi iniciatyvos visuose dalykuose.
Modernusis žmogus visų pirma orientuojasi į žmogų ir visa tai, kas jį liečia. Pedagogikos dėsnis yra: mokymosi eigoje pradėti tuo, ką žmogus jau žino, ką yra patyręs. Todėl jam nelabai terūpi busimieji dalykai, ypač liečiantieji Dievą, kurio egzistencijos jis negali patirti savo pojūčiais.
7. Aukščiausias tikėjimas ir kūrybinės naujovės. Tradicinis tikėjimas teikė žmonėms savo tiesas, kaip aukščiausią ir galutinę tiesą. Visas apreiškimas įrekorduotas Šv. Rašte, išsakytas nepakeičiamomis dogmomis ir tiesomis. Visa tai ne žmogaus proto išsigalvojimas, o Šventosios Dvasios, tiesos Dvasios, atskleidimai, ir tik jie duoda tiesos pilnybę.
Modernusis žmogus vadovaujasi pažangos nuotaikomis. Jam visas žinojimas yra reliatyvus, laikinis, iki naujos tiesos ir dėsniai bus surasti. Tikėt kokia nors galutine, nebepakeičiama tiesa, moderniam žmogui atrodo bergždžia, nevaisinga, nesąmonė.
8. Tikėjimo tvirtumas, atvirumas abejonėms bei kritikai.
Tikėjimas irgi skyrė ir skiria neklaidingas nesikeičiančias ir galinčias pasikeisti ne neklaidingas tiesas. Ne neklaidingas tiesas galima diskutuoti, jomis abejoti. Tik neklaidingųjų tiesų negalima kritiškai liesti. Jos amžinos.
Modernusis žmogus jaučiasi galįs, turįs teisę ir laisvę abejoti visomis tiesomis ir jų prielaidomis. Visos suponuojamos tiesos turi pasiduoti nagrinėjamos mokslinėmis hipotezėmis, ir jis priima tik tai, ką jam protas pateisina. Bet tikėjimas remiasi kito asmens, kad ir Dievo, žodžiu. Tai esą nemoksliška, nežmogiška.
9. Tradicinis tikėjimas orientavosi ateitin, amžinybėn, t.y. būsimojon amžinojon laimėn.
Modernusis žmogus gali būti trumparegis, bet jam praktiškai rūpi jo laimė dabar, čia, tuojau. Ir tai duoda jam tiek rūpesčių, kad nelieka laiko svajoti apie tolimą ateitį. Kaip sakoma: "Geriau žvirblis rankoje, negu erelis padangėse”.
10. Tradicinis tikėjimas vis pabrėžia, kad žmogus yra priklausomas sutvėrimas, nuolankus didesnės galybės — Dievo tarnas. Žmogus vykdo savo Kūrėjo valią.
Modernusis žmogus jaučiasi pats sau pakankamas, nė nuo ko nepriklausomas. Priklausomybę nuo kito, kad ir nuo Dievo, jis laiko demoralizavimu, pažeminimu.
11. Reikalavimas moksliškai įrodyti moksliškai nepatikrinamus dalykus. Tikėjimo jokiais vidiniais, protui aiškiais (evident) argumentais negalima nei įrodyti, nei nuneigti. Todėl yra bergždžias dalykas sustatyti mokslą ir tikėjimą kaip nesuderinamus priešus. Juodu niekada nebuvo ir nebus toje pat rungtynių lygmėje. Fizinio pasaulio dėsnių negalima taikyti dvasios pasauliui. Kokiais fizikos ar chemijos dėsniais įrodysi ar nuneigsi, pvz., meilę, patriotizmą, pasiaukojimą idealui? Reikalauti tikėjimo tiesų moksliškų patikrinimų yra tas pat, kaip reikalauti pasverti kilogramais ar išmatuoti centimetrais meilę ir patriotizmą.
12. Bažnyčia ir institucija. Viena didžiųjų Bažnyčios "nuodėmių” esąs jos didelis organizuotumas, milžinų pasaulinių institucijų pavyzdžiu. Jos doktrinos erzino žmogų, tartum senmergėlė pamaldi teta, visokiais draudimais, suvaržymais, kai žmogui reikalinga laisvė. Be to, Bažnyčia vis laikė ir laiko save "išgelbėtųjų sielų elitu”, geresne už visą pasaulį. Visi, kas ne jos nariai, esą pražuvėliai nusidėjėliai. Toks dvasinis triumfavimas Vatikano II pasmerktas. Tiesa, visada buvo švelnių gailestingų rankų "pragaran skęstantiems nusidėjėliams gelbėti”, jei tik jie prisipažintų esą nusidėjėliai ir atsiverstų, t.y. paklustų Bažnyčiai. Ji laikė save vienintele tvirtove nedorybei ir netikėjimui sulaikyti.
Moderniam žmogui šitokia Bažnyčios ir tikinčiųjų nuotaika yra nepriimtina, tik erzina ir atstumia. Modernusis tiki visų žmonių vienybe, kad visi tokie pat. Bažnyčia, skirdama geruosius ir bloguosius, tik skaldo žmoniją, sėja neapykantą, fanatizmą, jai nepritariančius laiko priešais. Tokia Bažnyčia moderniam pasauliui nepriimtina, todėl nepriimtinas nė jos Dievas.
Na, Juozai, kad prirašiau, tai prirašiau! Bet jei turėjai laiko iki čia skaityti, tai, manau, gali regėti, kokiame skirtingame nuo mūsų tradicinio tikėjimo pasaulyje gyvename. Ir ta tokia netikėjimo nuotaika dar tebeplinta pasaulyje, mūsų gyvenamoje aplinkoje. Tokioje aplinkoje teks Jums, Juozai, kurti savo "gyvą, katalikišką, laimingą šeimą”. Todėl tenka Jums su busimąja žmonele dabar gerai apsigalvoti ir apsispręsti, kuriomis nuotaikomis bei įsitikinimais vadovausitės, kurdami savo lizdelį — tradiciniu tikėjimu su jo reikalavimais, ar moderniojo žmogaus su visiška, niekieno nevaržoma laisve galvoti ir elgtis, kaip kas išmano. Ar Jūs tikėsite kad nei Dievo, nei žmogaus esminė prigimtis nesikeičia, kaip nesikeičia matematikos tiesa, jog du ir du yra keturi?
Kaip jau aukščiau užsiminiau, kritiškas protas tikėjimo negali nei duoti, nei sugriauti. Jį duoda tik pats Dievas. Todėl tokius dalykus svarstant, būtinai reikalinga nemaža nuoširdžios asmeniškos maldos, t.y. tas problemas aptarti su pačiu Dievu ir prašyti, kad jis stiprintų Jūsų tikėjimą, duotų vis geriau, vis aiškiau jį suprasti, jį įsimylėti ir būti jam vis ištikimesniais bendradarbiais.
Dar liko keletas čia nepaliestų naudingų klausimų. Apie tai gal kitą kartą, jei norėsite. O tuo tarpu nesvyruodamas tikėk, kad Dievas Jus myli tokius, kokie esate, ir nori padėti Jums rasti tikrąjį kelią į gyvą, katalikišką ir laimingą šeimą. To ir linkiu!
Jūsų Kristuje
Kun. Jonas
P.s. Rašydamas šį laišką, apsčiai naudojausi prof. J. Powell, S.J., mintimis knygoje "A reason to live! a reason to die!”