Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1984m. 10 Lapkritis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1984 / LAPKRITIS - NOVEMBER / VOLUME XXXV, NO. 10

GARBĖS IR PADĖKOS GIESMĖ

326

 Bruno Markaitis, S.J.

POEZIJA IŠ LIETUVOS

328

 N.N.

ADVENTAS

329

 Vincas Kolyčius

VĖLINĖS

330

 Alė Rūta

ŠVENTIEJI IR VĖLINĖS

331

 A.D.

VISKAS IŠEINA Į GERA . . .

331

 Chiara Lubich

DIDYSIS STEBUKLAS

332

 Aleksandras Mauragis

NAUJASIS LIETUVIŲ VYSKUPAS

333

 A. Saulaitis, S.J.

JĖZAUS DIEVIŠKUMAS

335

 P. Daugintis, S.J.

PERSIJOS BAŽNYČIA - RYTŲ KRIKŠČIONIJOS CENTRAS

342

 John Stewart

UŽUOT KEIKUS TAMSĄ. . .

348

 Aldona Bielskienė

VĖŽYS, ŠIRDIS, MEILĖ, LIGONINĖ ... (V)

349

 Vytautas Kasniūnas

KAS MAN TIKĖJIME YRA MALONIAUSIA IR SUNKIAUSIA

351

 Gailė Eidukaitė

VINCAS

352

 Audrė Budrytė

TĖVYNĖJE

353

 Gediminas Vakaris

KALBA

355

 Juozas Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

356

 Skaitytojai

TRUMPAI IŠ VISUR

358

 J. Pr.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

350

 Red.

Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš šios vasaros įvairių kultūrinių bei religinių renginių. Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.

STATEMENT OF OWNERSHIP “LAIŠKAI LIETUVIAMS”—Letters to Lithuanians—is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceeding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 2495 copies. Total distribution—2428 copies, mail subscription—234S, free distribution—SO. None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers; left-overs 67 copies. Annual subscription —$8.00, single copy is 80c. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.

GARBĖS IR PADĖKOS GIESMĖ

BRUNO MARKAITIS, S.J.

     Dėkingumas, kito žmogaus pozityvus įvertinimas ir jam pagarba yra vieni svarbiausių dalykų žmogiškoje bendruomenėje. Nelabai reikšminga, ar ta bendruomenė yra religinė, ar sekuliarinė. Ankstyvoji krikščionija pasižymėjo šiomis ypatybėmis, ypač pagarba kitam asmeniui. Nežiūrint įvairių įtakų, tos bendruomenės, kartais labai mažos, remdamosis Jėzumi Kristumi ir iš Jo semdamosis tikėjimo, vilties ir dvilypės meilės, atseit meilės Dievui ir žmogui, išvystė pagarbą žmogui iki nuostabaus gylio ir grožio.

     Minint Padėkos dieną, kaip tik derėtų apsistoti ties šiais dalykais. Ir gal reikėtų pridėti vieną pastabą, būtent ar ne per banaliai ir paviršutiniškai suprantame meilę. Juk lengviau kalbėti apie meilę žmonijai, nes tai abstrakcija; sunkiau — apie meilę šeimos nariui, draugui, kaimynui, bendradarbiui, asmenims, sėdintiems tame pačiame bažnyčios suole, priklausantiems tai pačiai organizacijai, nes tai konkreti tikrovė.

Naujasis vyskupas išeivijos lietuviams Paulius Baltakis, O.F.M.

     Svarbu visa tai, kas jau pasakyta. Tačiau patys svarbiausi dalykai yra pasiaukojimas bendram reikalui; kančia, surišta su atlaidumu ir auka; tikėjimas į pasiaukojimu ir darbu kuriamą ateitį; pasirengimas mirti už žmogų ir aukščiausias vertybes, kaip antai tiesą, gėrį ir meilę.

Skaityti daugiau:

Poezija iš Lietuvos

AUKA

Kodėl, širdie manoji, nutilai?. .
— Jaučiu pilkų dienų didingą rimtį. . .
Žvaigždėtais laiptais žengia angelai
Mano aukos ir meilės pasiimti. . .

Ar kils ji dūmais smilkalo baltais,
Ar juodu nevilties šešėliu leisis?
Ar po svajotos Tėviškės skliautais
Ilsėtis vakare turėsiu teisės?. .

Pati sudegsiu meilės ugnyje
Atnešiu gyvą širdį paaukoti. . .
Šviesusis Angele, priimki ją
Ir teikis mūs Kūrėjui atiduoti.

Jam mano dienos, darbas ir daina,
Širdies giesmė ir meilė amžina. . .

TIESA

Visur tamsu, tik Tavo žvakė dega,
Ir akys dega, kupinos vilties.
Jose matau aš nemarumo jėgą,
Jos remiama širdis ramiai kentės.

Tiktai viltis nušviečia tamsų kelią,
Kol ji negęsta
nieko nebaisu.
Tu saugok ją, tą spindinčią ugnelę,
Kol Saulė kels iš guolio debesų. . .

Nakties drugiai į žvakės šviesą skrenda. . .
O gal tai vėlės mirusių draugų?. .
Su tavimi per sutemas jie brenda,
Kad tau keliauti būtų gera ir saugu.

Aš nebijau tamsos juodos nakties,
Kol dega sieloje ugnis vilties. . .

Skaityti daugiau:

ADVENTAS

VINCAS KOLYČIUS

     Per keturias Advento savaites Žodis tapęs Kūnu, Jėzus, gali paliesti mūsų širdis ir mintis, kad visas mūsų gyvenimas pasikeistų. Jei praleisime šį laikotarpį su nuoširdžiomis pastangomis geriau Jėzų pažinti ir prie jo priartėti, tai tikrai jis atsilieps į mūsų širdies troškimus. Tada Kalėdos mums bus didelė džiaugsmo šventė — tikras Jėzaus atėjimas į mūsų asmenišką gyvenimą.

MŪSŲ ADVENTAS IR DIEVO ADVENTAS

     Per keturias Advento savaites prisimename tuos amžius, kai žmonija ilgėjosi ir laukė Atpirkėjo. Atpirkėjas atėjo, bet ar visur ir pas visus? Kviečiame, kad jis labiau perimtų mūsų kasdieninį gyvenimą ir mūsų išsiblaškiusias mintis bei širdis, pilnas neišsipildžiusių troškimų. Tai mūsų Adventas. Laukimas yra mūsų žemiškos būsenos dalis.

     Bet ar kada pagalvojame, kad Dievo Adventas tęsiasi visą laiką? Jis laukia ir laukia, kad žmogus pas jį ateitų. Jis laukia, kad mes jį priimtume, jo žodį išgirstume, jo meilei atsilieptume, jam atidarytume savo širdies duris. "Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. . CJn 1,10).

DIEVO PAŽADAS

     Senajame Testamente Dievas kalbėjo per pranašus, žadėdamas išgelbėti žmoniją. Krauju paženklinta sutartis, sudaryta su Abraomu, vėliau su Moze, rodė Dievo troškimą turėti artimus draugystės santykius su žmonėmis. Jis prižadėjo atsiųsti Mesiją, Emanuelį — Dievas su mumis — visai tautai. Tačiau žydų tautos istorijoje matome, kaip tauta lūpomis prisiekdavo ištikimybę, o savo elgesiu nuo Dievo nusisukdavo.

Skaityti daugiau:

VĖLINĖS

ALĖ RŪTA

     Krikščioniškajame pasaulyje Vėlinės švenčiamos nuo viduramžių. Pagonys tikėjo, kad mirusieji būna netoli giminės namų, kad jiems, kaip ir gyviesiems, reikia maisto ir kitų dalykų. Užtat per Vėlines žmonės valgydavo prie kapų ir dalį maisto palikdavo mirusiems. Bažnyčia tai draudė. Vietoj "vėlių maitinimo” skatino duoti išmaldas vargšams, kad už mirusius pasimelstų.

     Lietuviai, net ir tapę krikščionimis, dar laikėsi pagoniškų papročių. Jie tikėjo, kad artimųjų vėlės per Kūčias, Velykas, Vėlines aplanko savo artimuosius, ragauja jiems palikto maisto. O žmogui mirus, šeimos vėlės jį pasitinka, atidaro "vėlių vartelius”, sodina į "vėlių suolelį”. Tai yra mūsų tautosakoje.

     Senovėje kapinės buvo vadinamos alkais. Tai gražios vietos kalneliuose, prie medžių. Alkavietes žmonės lankydavo ir apverkdavo savo artimus mirusiuosius, palikdavo jiems maisto ir pilnas ašarines... Eiliuota Livonijos kronika (13 amž.) mini raudas ir jų apeigas. Nuo 14-to amžiaus žinomas šermenų vardas — tai laidotuvių pietūs. Nuo šermeninių atskirdavo maisto ir vėlėms.

     Istoriniai 17-to amžiaus šaltiniai teigia, jog lietuviai tikėję, kad vėlės lieka gamtoje: medžiuose, gėlių, paukščių ir kitų gyvūnų pavidalu. Vėlė ūkauja pelėda, svyruoja berželyje, lekianti žirgu. . . Viduramžių radiniai parodo, kad moterų kapuose yra paukščio pavidalo paminklai, o vyrų — žirgo išvaizdos ženklai.

     To tikėjimo liekanos užtinkamos iki pat Nepriklausomybės laikų. Atsimenu, kaip prie Kūčių stalo ir mūsų šeimos palikdavo maisto likučių — naktį atėjusioms vėlėms paragauti...

Skaityti daugiau:

ŠVENTIEJI IR VĖLINĖS

A. D.

     Lapkričio mėnesį Bažnyčios kalendoriuje įrašytos dvi ypatingos šventės: Visų šventųjų ir Vėlinių. Jau iš vaikystės laikų man yra labai įsispaudę vaizdai iš graudžių giedojimų kaimo kapinėse, žvakių šviesų prieblandoje. Koks buvo mano nusiminimas, kai Vokietijoje nebuvo tokių Vėlinių, kai Visų šventųjų diena buvo tik paprasta, kasdieninė.

     Vėliau gyvenime, kai teko šiek tiek pasimokyti, pastebėjau, kad įvairiose tautose labiau prigyja ir įsišaknija tos tikėjimo tiesos, kurios turi šaknis ankstyvesniame, pagoniškame tikėjime, pvz., lietuvių bendravimas su dausų vėlėmis.

     Katalikų Bažnyčia mus moko, kad yra šventųjų bendravimas, kad mes esame daug skolingi prieš mus gyvenusiems, kad jų palikimas mus lydi. Už vienus turime melstis dėkodami, už kitus — atsiprašydami, dar už kitus — atleisdami. Bet mes negalime būti abejingi mūsų giminių kartų kartoms, iš kurių daug ką paveldėjome, negalime būti abejingi visuomenės kartoms, kurios kūrė, siekė, sudarė dabartinę mūsų gyvenimo padėtį.

Skaityti daugiau:

VISKAS IŠEINA | GERA...

CHIARA LUBICH

     "Be to, mes žinome, kad viskas išeina į gera, mylintiems Dievą” (Rom 8,28).

     Jei gilinsimės į tai, ką šv. Paulius sako apie Dievo meilę visiems žmonėms, suprasime ir šį nuostabų jo sakinį, kurs duoda šviesos mūsų gyvenimo įvykiams, kartais taip nesuprantamai susipynusiems. Apaštalas dažnai kalba savo laiškuose apie Dievo meilę mums ir apie Jo malonę, kuri viršija visus mūsų silpnumus. Dievas turi planą kiekvienam ir Jis laiko mus savo minty visą laiką. Jis sutvėrė mus "ir paskyrė tapti panašiais į Jo Sūnaus pavidalą” (Rom 8,29; Ef 1,4). Tai, kad Dievas siuntė savo Sūnų į šį pasaulį ir davė mums Jo dvasią, mus užtikrina, jog Jis darys viską, bandys viską, kad tik Jo planas būtų įvykdytas (Rom 8, 32; 8,15-17). Tame apaštalo mokyme mes tą užtikrinimą ir randame.

     "... viskas išeina į gera, mylintiems Dievą”. Ne kiekvienam Dievas viską išveda į gera, bet tiems, kurie Jį myli ir į Jo meilę atsako. Dievo meilė mums nėra kažkokia bendrybė. Jo meilė yra asmeninė, speciali, ji viską paverčia į gera, veikia išganymui, tikrajai laimei ir dvasiniam augimui tų, kurie Jį myli.

Skaityti daugiau:

DIDYSIS STEBUKLAS

ALEKSANDRAS MAURAGIS

     Prie didžiųjų stebuklų reikėtų priskirti Romos Bažnyčios išlikimą per 2000 metų. Kai skaitai jos audringą istoriją, kai matai ją erezijų draskomą, karuose, inkviziciniuose teismuose paskendusią, su įvairiais priešais kovojančią; kai jos vadai buvo ir yra labai nutolę nuo Kristaus idealo ir pavyzdžio; kai tuo pačiu metu matai ją, skelbiančią evangelines dorybes, artimo meilę, žmonių lygybę, dalinančią Dievo malones ir gailestingumą, negali atsistebėti, negali suprasti, kaip ji, nežiūrint tokių audrų, galėjo iki šiol išsilaikyti, kaip ji nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Ir šiandien ji yra šviesiausia viltis, vienintelė tikroji jėga, galinti išgelbėti žmoniją iš jai gresiančios pražūties.

     Šiandien matome tokį, galima sakyti, pamišusį pasaulį, kuriam trūksta krikščioniškosios moralės principų, be kurių nebesusikalbame, nebepasitikime vieni kitais. Nei duoti žodžiai, nei sudarytos sutartys, nei valstybių įstatymai nebeteikia garantijos ne tik valstybiniam ar asmeniniam žmogaus gyvenimui, suterštam kriminalais bei kitomis socialinio gyvenimo atmatomis, bet ir tarptautinis bendradarbiavimas taip surizgo, taip ištižo, kad nevaldomos aistros gali išsprogdinti pasaulį ir sunaikinti žmoniją su visa jos civilizacija.

Skaityti daugiau:

NAUJASIS LIETUVIŲ VYSKUPAS

A. SAULAITIS, S.J.

     "Šiandieną priimdamas vyskupo misiją ir apsiimdamas ypatingai rūpintis pasaulyje išsisklaidžiusių lietuvių reikalais, pasižadu visą savo gyvenimą glaudžiai dirbti su šventuoju Tėvu ir su visais katalikais vyskupais bei kunigais kiekviename krikščionyje atstatyti autentišką Kristaus veidą”.

     Pusantro tūkstančio žmonių, 150 kunigų ir 22 vyskupų akivaizdoje rugsėjo 14 d. Portland. Maine, katedroje naujasis pasaulio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis, OFM atsiliepė pronuncijaus arkivyskupo Pio Laghi žodžiui prieš pat vyskupo šventimų apeigas: "Šiandieną Bažnyčia kviečia Paulių Baltakį tapti ganytoju-vyskupu ir tarnauti lietuviams katalikams išeivijoje: mokyti tikėjimo tiesų, vadovauti liturgijai ir valdyti”.

Vysk. Pauliaus Baltakio šventinimo apeigos Portlando katedroje. Teresės Gaidelytės-Meiluvienės nuotr.

     Vysk. Baltakis pokalbiuose su lietuviais kunigais lietuvių katalikų kongrese Toronte rugsėjo pradžioje pasikalbėjimuose su spauda ir kituose pareiškimuose išryškina savo misijos uždavinius: glaudžiai veikti JAV vyskupų konferencijoje, rūpintis lietuviškų parapijų bei misijų gerove, sielotis toliau nuo tradicinių lietuviškų parapijų gyvenančiaisiais, parūpinti katalikišką žodį lietuvių radijo programoms ir spaudai, ugdyti lietuvių dvasines ir kultūrines vertybes, kreipti ypatingą dėmesį į Lietuvos Vyčius ir lietuvių kilmės žmones, artimai bendradarbiauti su pasauliečiais, ugdyti diakonų ir kitas tarnybas Bažnyčioje, skatinti pašaukimus į dvasininkų bei vienuolių tarnybas, remtis lietuvių kunigų vienybių talka.

Skaityti daugiau:

JĖZAUS DIEVIŠKUMAS

P. DAUGINTIS, S.J.

     Apsišvietusiam, kritiškam XX amžiaus žmogui Jėzaus dieviškumas gali atrodyti tiek priimtinas, kiek Budos skelbiama reinkarnacija. Dievo Sūnaus inkarnacija (įsikūnijimas), gimimas žmogumi taip pat gali atrodyti neįtikėtinas dalykas. Tačiau tarp Budos ir jo skelbiamos reinkarnacijos (žmogaus gimimas iš naujo kokiu kitu gyviu) ir tarp Įsikūnijusio Dievo Sūnaus yra didelis, esminis skirtumas. Budos mokslas apie reinkarnaciją nėra patvirtintas tikrais faktais, nėra istoriniu šaltinių, kaip ir apie daugelį kitų rytiečių religijų skelbiamų dievų ir žmonių įsikūnijimų. O apie Jėzaus buvimą, gyvenimą ir mokslą, apie jo dieviškumą patvirtinančius dalykus ir stebuklus turime autentiškų ir patikimų istorinių šaltinių.

KELETAS PRIELAIDŲ

     Nekalbėsime apie Jėzaus istoriškumą, apie kurį jau rašėme šių metų "Laiškuose lietuviams”.1 Šio straipsnio rėmuose negalime įsileisti į svarstymus, kad begalinis transcendentinis Dievas, visai kitokios negu žmonės kategorijos asmeninė būtybė, gali apsireikšti žmonėms ir kad, iš tikrųjų įvairiais būdais apsireiškęs, kalbėjo žmonėms apie didžiuosius klausimus. Dievas turi būdų ir priemonių įrodyti, kad jis gali apsireikšti ir, ką nori, apreikšti. Tai išryškėja ir Senojo, ir Naujojo Testamento knygose.

Organizacijos su vėliavomis žygiuoja į šv. Kazimiero minėjimo pamaldas Toronte. St. Dabkaus nuotr.

     Taip pat tik prabėgomis užsimename, kad tuos Dievo apreikštus dalykus (įvykius, tiesas, doros normas, bendravimą) žmogus turi laisvai priimti. Mat žmogus yra socialinė ir istorinė būtybė. Jis gimsta šeimoje, auga žmonių bendruomenėje, veikia drauge su kitais žmonėmis. Daug dalykų jis perima iš praeities: naudojasi iš žmonių išmoktais dalykais, pasigamintais daiktais, įrankiais, mašinomis ir kitomis priemonėmis. Iš kitų jis perima ir ilgainiui atskleistas tiesas bei kitas vertybes.

Skaityti daugiau:

PERSIJOS BAŽNYČIA — RYTŲ KRIKŠČIONIJOS MISIJINĖS VEIKLOS CENTRAS

JOHN STEWART

     Versdami šį straipsnį, siūlome labiau susidomėti krikščionybės istorija pasaulyje, išeinant net anapus krikščionijos formos, kuri išsivystė ant graikiškojo ir lotyniškojo kultūros podirvio. Siūlome susidomėti krikščionybe, kuri yra kadaise reiškusis Persijoje, šiandieniniame Irane.

     Tas dėmesys, be abejo, neturi reikšti, kad mes mažai vertiname tą krikščionybės formą, kuri išlaikoma gyva, vadovaujant Romos popiežiui. Tačiau manome, kad būtų tam tikras nuostolis krikščionybės supratimui, jeigu užmerktume akis toms krikščionybės formoms, kurios iš Bažnyčios vienybės atsiskyrė, bet kurios yra palikusios daugiau ar mažiau pėdsakų žmonijos istorijoje.

     Šiam tikslui ir išvertėme keletą puslapių iš knygos apie nestorijinę krikščionybę, parašytos John Stewart, išleistos Edinburge, Škotijoje, ir Madras, Indijoje, 1928 m. Pasinaudota nauja laida Kereloje, Indijoje, 1961 m. Prie vertimo pridėjome keletą pastabų bei paaiškinimų.

     Susidomėjimas šia, jau beveik išnykusią krikščionybės forma gali būti naudingas keliais atžvilgiais. Visų pirma jis parodo, kad Kristaus paskelbtasis mokslas neapsiribojo vien Europa. Kristaus asmuo yra padaręs didelę įtaką ir kitoms kultūroms. O tas faktas, kad daugelis tų krikščionijų yra išnykusios ar tebeliudijamos tik mažų grupių ar krikščioniškų antkapių, yra perspėjimas mums, kad krikščionybė nėra automatiškai išsilaikanti vertybė. Ji yra išlaikoma organizuotomis visuomenės pastangomis.

Vertėjas

     Rytų Bažnyčios, arba Nestorijinės Bažnyčios, veikla turėtų susidomėti kiekvienas krikščionis, kuris nori geriau pažinti krikščioniją. Iš čia krikščionybė pasiekė tolimąsias Kinijos sritis, Mongoliją, Sibirą, Japoniją, Indiją. Norint suprasti šią misijinę veiklą, reikia pirmiausia susipažinti su krikščionijos atsiradimu ir išsivystymu Persijoje, kuri anais laikais siekė plačiau negu šiandieninis Iranas.

Organizacijų atstovai atneša simbolines aukas mišių metu, kurias aukojo Toronto arkivyskupas Carter, kon-celebruojant lietuviams kunigams, šv. Kazimiero jubiliejaus minėjime.    St. Dabkaus nuotr.

     Pirmaisiais dviem šimtmečiais po Kr. Persijoje vyravo Partų tauta. 226 m. Persų dinastija Sassanidai nugalėjo Partų dinastiją Arascidus ir užvaldė Iraną.

Skaityti daugiau:

UŽUOT KEIKUS TAMSA, VERČIAU UŽDEGTI BENT MAŽĄ ŽVAKUTĘ

ALDONA BIELSKIENĖ

     Perskaičius šį posakį, pirmiausia į galvą ateina mintis, kad žmonės yra linkę kritikuoti ir nieko nedaryti, norėdami atitaisyti blogybes. Kokia čia gali būti priežastis? Argi žmonės taip tingi savo gyvenimą pagerinti ir savo problemas išspręsti? Štai vienas tokio tingėjimo pavyzdys. Daugelis lietuvių nori, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, bet patys labai mažai pastangų parodo. Gal jie veža vaikus į lituanistinę mokyklą, bet vėl yra nepatenkinti, kad ten vaikai neišmoksta tiek lietuvių kalbos, kiek jie pageidautų. Jie gal kritikuoja už tai mokyklas, bet patys nieko nedaro. O ar būtų sunku kasdien paskirti bent penkiolika minučių, pamokant vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti? Žinoma, gali būti visokių priežasčių, bet vis dėlto turbūt dažniausiai pasitaikanti priežastis yra tinginystė. Šiuo atveju kitų kritikavimas — keikimas tamsos yra tik savęs pateisinimas.

     Bet gal yra ir kitokių priežasčių. Juk sunku tikėti, kad žmonės būtų tokie tinginiai. Net ir didžiausias tinginys nesėdės tamsoje,  jeigu čia pat yra žvakutė, kurią jis galėtų lengvai uždegti.

Skaityti daugiau:

Vėžys, širdis, meilė, gydytojas, ligoninė, antroji vienatvė ir mirtis (V)

Vytautas Kasniūnas

     Kad būtų šeimyniškiau ir jaukiau, kitą viešą susitikimą su Nina, viešnia iš Kanados, buvo nutarta surengti vasarvietėje, netoli miesto, visuomenės veikėjos Irenos Brazaitienės namuose. Namas didelis, apsuptas vaismedžių sodo, gražioje vietoje prie ežero. Čia kartais rengiamos gegužinės, jaunimo stovyklos.

     Į tą antrąjį "Žmogaus gyvenimo seminarą” suvažiavo daug žmonių. Subruzdėjo visi buvusieji Jonaičių vaišėse, dalyvavusieji "pirmojo seminaro” pasikalbėjimuose. Atskubėjo viengungiai pasismaližiauti (kaip visados, netrūko smailialiežuvių), atvažiavo puošniai pasidabinusios viengungės, kurių viena, atsinešusi pavydo raugalą, ne vienai draugei į ausį pašnibždėjo: "Noriu pažiūrėti, kaip ta Nina atrodo, kurią pamatę vyrai galvas praranda.. .” Moterys atsivežė maisto, vyrai "šaltinio vandenėlio”. O Bruzdeika, pirmasis atskubėjęs, atsivežė net palapinę, juokaudamas, kad "skautas visuomet turi būti pasiruošęs geriems darbeliams”. Tonaičių, kunigo ir gydytojo lydima, atvyko Nina, žvilgsniais nubadyta, šypsniais ir lūpų kartėliais sutikta... Taip, taip! .. lūpų kartėliais, su gražiu pavydu: .. kad aš mokėčiau taip apsirengti, kaip ji, kad manoji laikysena būtų tokia žavi, kad aš galėčiau kontroliuoti savo svorį...” Vienam smailialiežuviui kaimynė į ausį pašnibždėjo: "Didelis čia daiktas, kalbos visada gražesnės ir garsesnės negu tikrovė”. Jis, jai atsakydamas, tyliai padainavo: "Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, paukščio sparnus kad turėčiau. ..” Paskui garsiau pridūrė: "Pavydas pavydėjo, nė pats neturėjo...”

Skaityti daugiau:

Kas man tikėjime yra maloniausia ir sunkiausia

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Gailė Eidukaitė

     Nuo mažens esu įpratusi kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų ir gyventi taip, kaip pridera gerai krikščionei. Kai būdavau nuliūdusi ar jaučiausi, kad neturiu kur ieškoti pagalbos, aš turėjau Dievą, kuriam galėjau visas savo bėdas pasakyti. Buvo gera žinoti, kad Jis mane myli ir Jam svarbu kas mano gyvenime daros. Nuėjus į mišias, aš išeidavau patenkinta ir laiminga. Žinojau, kad nesvarbu, kas galėjo įvykti, Dievas mane mylėjo ir Jam aš rūpėjau. Todėl aš einu į mišias iš pagarbos Dievui ir norėdama Juo toliau pasitikėti.

Gailė Eidukaitė.

Skaityti daugiau:

Vincas

 ("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Audrė Budrytė

     Paskutinė mokslo metų diena. Vincui — paskutinė gimnazijos diena. Jis sėdi klasėje, tyliai stebėdamas savo mėgstamiausią mokytoją. Mokytojas rimtai kalba, atsisveikina su berniukais. Dabar paskutinė proga jam perspėti jaunuolius. Sekančiais metais jie ne tik mokysis su berniukais; universitete jie vėl drauge su mergaitėm studijuos.

     Toliau kalba mokytojas, ir jo žodžiai stebina Vincą. Jis sako, kad mergaitėm neverta siekti profesijų, kad jų vieta visados bus šeimoje. "Tai šitaip galvoja mokytojas, kurį aš taip gerbdavau!”—mąsto Vincas. ..

     Suskamba skambutis. Vincas eina į sekančią pamoką, bet neužmiršta mokytojo kalbos. Pradeda pritaikyti mokytojo mintį prie savo šeimos. Kai jis buvo mažas berniukas, jo tėvelis mirė. Motina nutarė vėl pradėti mokytis ir įstojo į universitetą. Kai mažiukas Vincukas žygiuodavo į darželį, mamytė tekina į savo pamokas bėgdavo. Įsigijo diplomą, susirado darbą ir taip ji viena šeimą išlaikė. "Ar jai neapsimokėjo siekti profesijos?” — galvojo Vincas.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

“TIESA” NUSISKUNDŽIA

     Labai svarbu sutelkti visų pastangas maisto programai įgyvendinti. Reikia neatidėliojant spręsti visus agropramoninio komplekso vystymosi uždavinius. Tai žemės ūkio intensyvinimas, tolesnis kiekvieno hektaro derlingumo ir gyvulių produktyvumo didinimas. Labai svarbu intensyviau ir ūkiškiau naudoti žemę, kelti žemdirbystės kultūrą, didinti visų žemės ūkio kultūrų, ypač javų ir bulvių, derlingumą. Pagrindinės gairės, kurių būtina laikytis plėtojant gyvulininkystę — tai gamybos intensyvinimas, sumaniai tai derinant su gyvulių skaičiaus didinimu. Būtų žymiai geriau analizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių ekonomikos problemas. Išaiškinti kai kurių ūkių ekonomikos problemas. Išaiškinti kai kurių ūkių atsilikimo priežastis ir jas nedelsiant pašalinti.

     Nors pastaraisiais metais racionaliau naudojami materialiniai ištekliai, tačiau žaliavų, energijos ir medžiagų suvartojimas produkcijos vienetui mažėja ne tokiais tempais, kaip norėtųsi. Dar neretai netausomas liaudies turtas: rūdija nepanaudoti įrengimai, sugenda prastai laikoma žemės ūkio producija.

LIETUVOS MINERALINIAI VANDENYS

     Lietuvoje yra įvairaus mineralinio vandens. Druskininkų, Birštono ir Stakliškių mineraliniai vandenys minimi viduramžių kronikose. Jau 16-me amžiuje Biržų krašto gyventojai Smardonės šaltiniais malšino sąnarių skausmą. Dar senais laikais palangiškiai sakydavo, kad čia iš žemės gelmių trykštąs vanduo stebuklingas, ir juo prausdavosi.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS TAISYMAI

     k a d ir j o g yra beveik sinonimai. Jungtukas jog kartais gali būti vartojamas vietoj jungtuko kad, o jungtukas kad visuomet gali būti vartojamas vietoj jungtuko jog. Jungtuką jog galima vartoti papildinio ir veiksnio šalutiniams sakiniams prijungti, pvz.: Dabar apsisakiau visai giminei, jog niekuomet iš savo krašto neišvažiuosiu (Jablonskis). Matai pati, jog aptekome darbais (Žemaitė). Žinau, jog tu mane myli. Atsitiko, jog moteriškė apako (Jablonskis). Taip pat jungtuką jog vietoj kad galima vartoti išeities reikšmę turintiems šalutiniams sakiniams prijungti: Žalčio dantys tokie smulkučiai, jog negalėtų jais nė įdrėksti žmogui (Jabl.). Motina taip susuko, jog ir kaimynai išgirdo (Žemaitė). Taip išdėjo, taip išdirbo, jog šuva mėsos neėstų (Jabl.).

     Niekada negalima vartoti jungtuko jog, jungiant šalutinius tikslo aplinkybės sakinius; čia turi būti pavartotas tik jungtukas kad arba senybinis idant: Manau, kad vaikas prašo tėvą pinigų, jog (=kad) galėtų nusipirkti knygą. Girdėjau, kad tėvas uždraudė sūnui važinėti automobiliu, jog ( = kad) išvengtų nelaimių. Norint šiuose sakiniuose išvengti du kartu pasikartojančio jungtuko kad, galima vartoti jog vietoje pirmojo kad. Būtų tikslu taip pasakyti: Manau, jog vaikas prašo tėvą pinigų, kad galėtų nusipirkti knygą. Girdėjau, jog tėvas uždraudė sūnui važinėti automobiliu, kad išvengtų nelaimių.

     j o m ar k a s (lenk. j ar mark)turgus, prekymetis.

     J u m o r a s (rus. jumor) — geriau humoras.

     k a č e r g a (gud. kočergą)pagaikštis.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

BESĄLYGINĖ KAPITULIACIJA DIEVUI

Kunige Redaktoriau,

     Kunigas Jonas savo straipsnyje “Kodėl jūs tikite?” (LL š.m. vasario mėn.) rašo apie naują krikščionio tipą, kuris galėtų besąlygiškai kapituliuoti Dievui, t.y. aklai pasitikėti: “Šok stačia galva į Dievo glėbį, nors jo ir nematai. Štai kas yra tikrasis tkėjimas ir kodėl tikima”. Aš suabejojau tokia išvada ir norėčiau platesnių paaiškinimų.

     Tokio tikėjimo neturėjo nei Adomas su Ieva, būdami rojuje, nei Petras, kai jam Kristus liepė eiti per vandenį Genezareto ežere, nei Paulius, kuris filosofavo, sakydamas, kad norįs vieno, o darąs kita. Kristus darė daug stebuklų, bet nė vienam neliepė šokti iš bokšto, nes šokantysis iš bokšto gali pakeisti savo tikėjimą ir nukristi žemyn. Pasakojama, kad kartą Mahometas norėjęs parodyti savo tvirtą tikėjimą. Jis liepęs ateiti kalnui pas jį, bet kalnas neatėjo. Tada Mahometas nuėjo pas kalną. Taigi realybė turi savo ribas.

     Dievas žino, kad nėra žmogaus be nuodėmės ir be abejonių. Jos žmogaus prigimčiai yra būtinos, todėl būtina ir realybė, kurioje žmogus gyvena, nes šitokioje situacijoje žmogus gali pasirodyti toks, koks jis yra, ko jis siekia, kaip jis tobulėja, ko jis yra vertas. Tikro krikščionio pavyzdys yra šv. Augustinas — tai kelias, kuriuo žmogus pašauktas eiti per pasaulį į amžinybę. Tik nuodėmingi būdami, galime tobulėti — atgailauti, o atgailaudami galime džiaugtis “felix culpa”, nes tai krikščioniškas kelias tapti Dievo vaiku.

     Geriausi mano linkėjimai Jums, kunige Redaktoriau, ir kunigui Jonui.

A. Mauragis

Gerbiamas p. Mauragi,

     Jūsų atsiliepimas į mano minėtą straipsnį buvo maloni staigmena. Kiek pastebėjau, retai mūsų skaitytojai reaguoja į straipsnius. Todėl Jums ačiū!

Skaityti daugiau:

Trumpai iš visur

■    Prancūzijos vyskupai savo specialiame laiške pasisakė prieš vienašališką nusiginklavimą ir už branduolinius ginklus kaip priemonę atsiginti nuo užpuolėjų. Vienašališkas nusiginklavimas atmestinas, nes jis gundo kaimyninius kraštus pasinaudoti palankia aplinkybe ir pulti nusiginklavusį kraštą.

■    Romoje spalio 5-9 d. įvyks pasaulio kunigų rekolekcijos, kuriose kalbės popiežius Jonas Paulius II ir Motina Teresė iš Kalkutos. Tikimasi, kad iš 100 kraštų dalyvaus apie 7000 kunigų. Šioms rekolekcijoms paskatinimas buvo, kai Motina Teresė vyskupų sinde Romoje 1980 m. pareiškė: “Atnešiau prašymą jums visuomenės atmestųjų — vargšų, mirštančių, ligonių, pamirštų. . . Jie prašo pranešti, kad reikia šventų kunigų”.

■    Minneapoly Ruth Christensen, 23 m., atėjusi į pornografinių dalykų krautuvę, protestuodama užsidegė save. Gaisro gesintuvu užgesintą, sunkiai apdegusią ją nuvežė į ligoninę. Buvo rastas jos raštelis, kuriame ji buvo pareiškusi: “Seksizmas sužlugdė mano gyvenimą”. Rasta ir atsišaukimų: “Sustabdykit pornografiją”.

■    Lenkijoje po 45 metų pertraukos vėl pradėtas leisti savaitraštis “Przegląd Katolicki”. Jis buvo įsteigtas 1863 m., turėjo sustoti 1939 m. Dabar gautas leidimas vėl jį leisti. Spausdinama 25.000 egzempliorių.

■    Jugoslavijoje pasklido garsas, kad ten Marija pasirodė šešiems vaikučiams. Į tą vietą nuvyko ir Italijos kunigas su būreliu maldininkų. Jie ten pasimeldė. Policija areštavo kun. Pietro Villasanta, iš Italijos nuvykusį į Jugoslavijos kaimelį Medjugorje, į pasirodymo vietą. Teismas jam paskyrė 50 dol. pabaudos.

Skaityti daugiau:

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Bronius Kviklys. LIETUVOS BAŽNYČIOS. IV tomas. Panevėžio vyskupija. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. 1984 Šv. Kazimiero metai. Architektūriniai tekstai: dr. inž. Jurgis Gimbutas. Redakcija: Bronius Kviklys, Juozas Mažeika, kun. dr. Anicetas Tamošaitis, S.J., kun. dr. Juozas Vaišnora, M.I.C. Korektorius: Juozas Masilionis. Žemėlapis: Vitalis Matulaitis. Dailininkas ir technikinis redaktorius: Petras Aleksa. Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60629. Kieti viršeliai, 532 psl., daug iliustracijų. Tiražas 1500 egz.

Antanas Rubšys. RAIDĖ UŽMUŠA, DVASIA GAIVINA. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1984 m. I. Autoriaus pasikalbėjimai apie Šv. Raštą. II. Antrojo Vatikano Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dieviškąjį apreiškimą. 85 psl., kaina nepažymėta. Jurgis Gliauda. KOVO KETVIRTOJI. Romanas. Viršelis Pauliaus Jurkaus. Išleido “Darbininkas” 1984 kazimieriniais metais. 240 psl. Romanas iš šv. Kazimiero gyvenimo.

Juozas Kralikauskas. ĄŽUOLAI PILIAKALNYJE. Devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos. Išleido “Tėviškės žiburiai”. Aplanką ir viršelį piešė Romas Viesulas. Išleista Toronte 1984 m. 206 psl., kaina nepažymėta.

Jonas Gutauskas. TIK VIENAS ŠUOLIS. Eilėraščiai. Įvadas Marijos Stankus-Saulaitės. Kalbą tikrino Juozas Vaišnys, S.J. Viršelis ir iliustracijos sesers Mercedes. Spausdino “Tėviškės žiburiai”. Išleista 1984 m. 92 psl., kaina nepažymėta.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS

     Skelbiame XXVI straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui.

     Suaugusiems siūlomos šios temos: 1. Mūsų išeivijos religinio ir tautinio gyvenimo skersinis pjūvis (angl. cross-section). 2. Dėl ko šeimos skiriasi? 3. Pavyzdžio reikšmė ir galia.

     Jaunimui (iki 30 m. amžiaus) skiriamos temos: 1. Moterų kova už lygias teises. 2. Dėl ko jaunimas nutolsta nuo religijos? 3. Iš kur kyla vaikų nesusipratimai su tėvais?

     Suaugusiųjų straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 10 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — ne mažiau kaip du mašinėle rašyti puslapiai (bet pageidaujama ir ilgesnių). Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu ir kartu su straipsniu į voką įdedamas uždaras vokelis su tikrąja autoriaus pavarde, adresu ir telefonu. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki kovo mėn. 15 dienos. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” renginyje gegužės mėn. 5 dieną.

     Suaugusiems numatytos tokios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 80 dol., IV — 70 dol. Jaunimui: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 70 dol., IV — 50 dol. Vertinimo komisija, reikalui esant, gali ir kitaip paskirstyti premijas.

     Premijų mecenatai: Juozas Vembrė — 200 dol., Jonas Veselka — 150 dol., Elena Antanaitienė — 100 dol., Ona Požarniukaitė — 100 dol., Veronika ir Jurgis Janušaičiai — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol.

Skaityti daugiau: