Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVOS ŽIEMOS
Šiemet Lietuvoje šalčiai spustelėjo nelauktai. Ruduo buvo gražus. Žiemos šalčius lydi nelaukti atlydžiai.
Meteorologų požiūriu, žiemos metas, kai vidutinė paros temperatūra žemesnė už nulį. Rytinėje Lietuvoje vidutinė paros temperatūra dažniausiai nukrinta žemiau nulio lapkričio antroje pusėje, o pajūryje— gruodžio pradžioje. Žemiau nulio temperatūros laikotarpis rytinėje Lietuvoje trunka iki kovo pabaigos, o pajūryje iki kovo pradžios. Kas metai žiemos pradžia ir pabaiga keičiasi. Oras nepastovus pirmąją žiemos pusę. Baltijos pajūryje šaltos žiemos paprastai būna kas 2-4 metai. Rytinėje Lietuvos dalyje — 6-8 kartus per dešimtmetį. Lietuvos žiemoms būdingi atodrėkiai. Net ir labai šaltomis žiemomis būna 20-30 atodrėkio dienų. Šiltomis žiemomis dirva įšąla iki 20-30 centimetrų, o pajūryje dirva būna įšalusi tik kelias dienas.
Labai šaltomis žiemomis oro temperatūra nukrenta iki 30-40 laipsnių žemiau nulio. Dirvos įšąla metrą ir daugiau. Snigti pradeda gruodžio pabaigoje, ir sniegas išsilaiko iki kovo vidurio. Tačiau būna žiemų, kai sniegas užkloja žemę jau lapkričio mėnesį ir išsilaiko iki balandžio. Daugiamečiai stebėjimai rodo, kad šaltos žiemos pasitaiko dvigubai dažniau negu šiltos.
Šalčiausia Lietuvoje būna, kai iš šiaurės rytų alsuoja Arktis. Atslinkus oro masėms iš pietvakarių, nuo Viduržemio jūros, oro temperatūra pakyla virš nulio.
1968 metais jau spalio mėnesį oras dažnai atšaldavo. Žiema buvo šalta, ir tik vasario pabaigoje temperatūra pakilo iki nulio. 1960 metais žiema buvo švelni, nes į Lietuvą plūdo oro masės iš Atlanto.
Nepaprastai atšiauri žiema buvo 1880 metais. Jau 1879 metų lapkričio pradžioje užsnigo. Sniegas išsilaikė iki balandžio pabaigos. Šiltas žiemas įamžino senoviniai metraščiai ir kronikos. Rašoma, kad 1380 metų žiema buvusi labai šilta, ruduo ilgas, dienos saulėtos ir šiltos beveik iki Naujųjų Metų.
LIETUVOS LIAUDIES ORO SPĖJIMO MOKSLAS
Per amžius Lietuvoje susikūrė savitas oro spėjimo mokslas. Jis niekieno nerašytas, tik iš lūpų į lūpas perduodamas. Liaudies meteorologija, liaudiški orų spėjimai gyvi dar ir šiandien. Daugeliui kaimo žilaūsių nereikalingi termometrai, barometrai ir įvairūs prietaisai, registruojantys oro pasikeitimus. Žemaičiai ir aukštaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai, zanavykai ir Rusnės, Neringos, Ventės rago žvejai, kiekvienas senesnis Lietuvos kaimas, kiekviena sodyba turi savus "oro biurus”.
Visi laukdavo ir ilgėdavosi iš šiltų kraštų sugrįžtančios guviosios baltosios kielės arba ledspiros. Paukštelis, kuris, pasak senelių, trepteli koja ir ledus išspardo, srau-numon pagena. Kielė, skrisdama iš šiltų kraštų, pasinaudoja gandro paslauga. Atsitupia jam ant nugaros, o tas gudrią paukštelę parneša j Lietuvą. Parskridusi Lietuvon, kielė čiauškėdavo:
— Paspyriau ledą — nuėjo jo puta!
Ir tikrai, po dienos kitos ledai pajudėdavo. Kielė dar labiau prapliupdavo:
— Aš kielė, mano kojos kaip piestos. Aš tą sniegą sulesiu, o ledus išspardysiu. Aš pati kaip kupeta, mano kojos kaip piestos. Sumušiu ledą kaip nieką.
Įdomūs Lietuvos žmonių pastebėjimai:
— Jei sniegas užkrinta lapus ant medžių, bus švelni žiema.
— Sausas kovas, šlapias mojus (gegužė) — bus javeliai kaip gojus.
— Jei kovo mėnesį išgirsi perkūniją — pavasario metą karvės duos mažai pieno.
— Per kiek savaičių po Jurgio (4-23) pražysta sodai, per tiek savaičių po Petro (6-29) pjaus rugius.
— Jei žvaginė (pievų žolė) braška, reikia šieną pjauti.
— Kai auštant Sietynas (žvaigždynas) ateina į pietus, laikas rugius sėti.
Kiekvienas pagirio ar vidumiškio kaimas savaip orus buria. Dzūkai iš Zervynų sako:
— Nuo balų rūdos (geležingų šaltinių) eina garsas — speigas artinasi.
— Džiovinti baravykai klėtyje braška — šarmos lauke.
— Juodi dugniniai ešeriai kimba, šiltas oras į šaltą mainysis.
— Jei kurtinys po bruknynus trepsi — šaltis girion ateis.
Geriausias žmonėms barometras — žvėrių ir paukščių elgesys.
— Kai gulbės išskrenda, tai į trečią dieną sniego bus.
— Jei gervės skrenda žemai, greitai bus žiema. Jei gervės skrenda aukštai — ilgai rogės pašaly stovės.
— Jei viduržiemy saulėta, tai barsukas išeina iš savo urvo, pasisuka ir vėl gula oloje ant kito šono. Jei tą dieną blogas oras, barsukas nebeeina iš urvo ir lieka gulėti ant to paties šono. Tai rodo, kad bus ilgas ir blogas pavasaris.
— Šernas taką per skynimą krūtine praaria — dar gilesnis sniegas iškris.
— Briedžiai nuo balų traukiasi — šerkšnu dengsis giria.
Iš kur tokios pranašystės, spėlionės, einančios iš kartos į kartą? Ar jos tikros, teisingos? Biologai, zoologai, botanikai, kitų mokslo sričių žinovai neneigia paprastų žmonių pranašysčių. Šios pranašystės paremtos gyvais gamtos reiškiniais, gyvūnų elgesiu ir būdu, floros ir faunos pasauliu.
ĮŠALO GULBĖS
Gulbės pamėgo Bobrinės ežerą (Zarasų raj.). Rudeni, išskrisdamos j šiltus kraštus, sustojo čia pailsėti. Aštuonetas gražuolių gyveno ežere porą savaičių. Netikėtai spustelėjo šaltukas, sukaustė ežerą, ir gulbės į-šalo į ledą. Eigulys Bronius Lumpickas pastebėjo gulbių nelaimę. Talkon pasikvietė gamtos bičiulius. Pusę dienos jie laužė ežero ledą, kol prisikasė prie gulbių. Išlaisvintos gulbės pakilo ir, apsukusios ratą aplink ežerą, nuskrido į pietus.
LIETUVOJE DAR YRA VILKŲ
Prie Vaisenos ežero, Zarasų apylinkėse yra dideli avietynai. Iš gretimo kolūkio moterys rinko dideles prisirpusias avietes. Staiga iš tankmės išlindo vilkė su keliais mažais vilkiukais. Uogauti ten moterys daugiau nėjo ir niekam nepranešė apie pilkių šeimyną. Kai atėjo ruduo, ties Turniškėmis, Gražutės miške, žmonės pamatė vilkų šeimyną. Apylinkėje vilkai ėmė šeimininkauti. Ne vienam avinui numovė kailį. Supykę medžiotojai vieną vilką nušovė, o kiti pabėgo.
ĮDOMUS RADINYS
Minijos pakrantėje rasta prieš kelis šimtmečius Lietuvos miškuose išnykusio tauro kaukolė. Tauro protėviai davė pradžią ne vienai naminių galvijų veislei. Lietuvos miškuose taurai gyveno jau prieš aštuonis tūkstančius metų. Keturioliktojo amžiaus pabaigoje juos dar medžiojo. Tuo metu buvo vertinami ragai, iš kurių nagingi meistrai gamindavo vario inkrustacijomis papuoštas taures. Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje Lietuvos giriose buvo nušautas paskutinis tauras.
Tauro kaukolę rado Kretingos rajono, Raguviškiii kaimo gyventoja V. Viršilienė. Kaukolė atiduota Kretingos kraštotyros muziejui.
VAIKŲ RAŠYTOJAS
Laikraštyje "Literatūra ir Menas” paminėta 120 metų sukaktis nuo žymaus lietuvių vaikų rašytojo ir pedagogo Prano Mašioto gimimo. Rašytojas gimė 1863 m. netoli Kudirkos Naumiesčio esančiame Pustelninkų kaime. Paūgėjusį tėvas Jonas dvi žiemas pamokė rašto ir atidavė pusmečiui į Naumiesčio pradžios mokyklą, o paskui į Marijampolės gimnaziją, kurią 1883 metais baigė sidabro medaliu. 1887 m. Maskvos universitete baigė matematikos mokslus. Grįžęs į Lietuvą, dirbo švietimo ministerijoje.
Pranas Mašiotas dar vadinamas vaikų literatūros tėvu. Jis parengė ir išleido 150 knygų vaikams. Daugiausia rašytojas vaizduoja gerai jam pažįstamo gimtojo kaimo vaikus. Gimtinės aplinką, vaikystės metus P. Mašiotas gražiai yra aprašęs savo prisiminimų knygose "Ir aš mažas buvau” ir "Gimnaziją atsiminus”. Atsiminimų knygose rašytojas skaitytoją nukelia į užmirštą suvalkiečių buities šalį, pateikdamas niekieno dar neužrašytą anų laikų gyvenimo tikrovę.
P. Mašioto kūrinių kalba labai gyva, paprasta ir vaizdinga. Iš rašytojo knygų tūkstančiai žmonių pažino pirmąsias raides, mokėsi suvokti pasaulį ir didžiuosius gyvenimo reiškinius.
PRISIMINTAS S. DAUKANTAS
Papilės kultūros namuose įvyko minėjimas, skirtas lietuvių istoriko, kalbininko, švietėjo 190-osioms gimimo metinėms. S. Daukanto gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgė rašytojas V. Girdzijauskas ir filologijos kandidatas A. Mockus. S. Daukanto kūrybą padeklamavo aktorius L. Noreika.
Papilės miestelyje ant S. Daukanto kapo buvo padėta gėlių puokštė.
MIRĖ ANTANAS MIŠKINIS
Lietuvių literatūra neteko įžymaus vyresniosios kartos kūrėjo. Antanas Miškinis buvo valstybinės premijos laureatas, poetas, prozininkas ir vertėjas.
A. Miškinis gimė 1905 m. sausio 29 d. Utenos raj., Juknėnų kaime. 1934 m. baigė Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Iki 1948 m. mokytojavo Kauno gimnazijose. 1936-1940 buvo Kauno radiofono direktorius. A. Miškinis dalyvavo lietuvių rašytojų draugijos veikloje. Buvo vienas iš laikraščio "Literatūros naujienos” (1934 -1938 m.) steigėjų. 1944-1948 m. dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1925 m. Eilėraščių rinkinys "Balta paukštė” išspausdinta 1928 m., "Varnos prie plento” — 1935, "Keturi miestai” — 1938. Kūryboje labai ryškus lietuvių kaimo poetizavimas.
Antano Miškinio geriausieji kūriniai įėjo į klasikinį lietuvių literatūros fondą. Iš jų mokėsi ir mokysis tauraus paprastumo ir nuoširdumo ne viena jaunųjų poetų karta.
Antanas Miškinis mirė po ilgos ir sunkios ligos 1983 m. gruodžio 16 d.
■ Popiežius Jonas Paulius II lapkričio 13 d. paskelbė nauja palaimintąja Palestinos arabę, vienuolę karmelitę Nukryžiuotojo Jėzaus Mariją, pavarde Baourdy. Ji augo, būdama našlaite. Globėjai mušė, kad ji priimtų islamo tikėjimą, bet ji buvo nepalaužiama. Tapusi karmelite, kūrė vienuolynus Indijoje, Šv. Žemėje. Turėjo mistinius išgyvenimus, jos kūne buvo Kristaus kančios žymės. Mirė teturėdama 32 m. amžiaus.
■ Hong Konge įvyko tarptautinis pasauliečių apaštalavimo kongresas, svarstęs apaštalavimo būdus Azijoje. Kongreso dalyviams skirtame laiške popiežius Jonas Paulius pažymėjo, kad Bažnyčia dabar remiasi ypač pasauliečių veikla. Pasauliečių apaštalavimo darbui popiežius nurodė penkias svarbiausias sritis: šeima, darbininkija, teisingumo ir taikos ugdymas, kultūra, dialogas su kitomis religinėmis bendruomenėmis.