CHIARA LUBICH
"Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).
Tie Jėzaus žodžiai yra nuostabus; juose glūdi krikščionybės esmė. Tai buvo prieš žydų Velykų šventę. Piligrimų miniose, kurios atėjo Jeruzalėn, buvo taip pat ir graikų. Jie klausinėjo ir norėjo pamatyti Jėzų. Apaštalai tai Jam pranešė. Tada Jėzus, kalbėdamas apie savo artėjančią mirti, pridėjo, kad ji nebus Jo apaštalų išsisklaidymo priežastis, ko galima būtų tikėtis, bet priešingai, ji patrauks prie Jo visus. Visus, tad ne tik savuosius, bet ir tuos, kurie įtikės Jį: kaip žydus, taip ir graikus, vyrus ir moteris, visus žmones, be rasės ar socialinės padėties skirtumo.
Kristaus atpirkimo darbas yra visuotinis. Graikų susidomėjimas Juo tą visuotinumą rodo. O jų troškimas matyti Jėzų ženklina, kad Jo "valanda atėjo” būti "pakeltam”. Ką tie Jo žodžiai "būsiu pakeltas nuo žemės” reiškia?
Evangelistui Jonui jie reiškia "būti pakeltam ant kryžiaus” ir "būti pašlovintam”. Jonas mato Kristaus kančioje ir mirtyje didžiausią Dievo meilę žmonijai. Jis mato toje meilėje tokią galybę, kuri patraukia visus žmones prie savęs ir laimi jiems prisikėlimą. Kristus, "pakeltasis ant kryžiaus”, jungia visus Dievo žmones vienybėn. Todėl kryžius daugiau jau nebereiškia prakeikimo ir mirties. Jėzus jj transformavo į pergalės ženklą, kuris nugali tikrąją mirtį — nuodėmę.
Kaip Viešpaties nukryžiavimą sekė Jo prisikėlimas, taip dabar kryžių seka šlovė. Mes kontempliuojame vieną ir tą pačią misteriją dviem aspektais — Dievą ir Meilę. Toji Meilė patraukia mus į save. Nukryžiuotasis ir prisikėlęs Viešpats patraukia mūsų širdis giliu ir asmenišku būdu. Jis kviečia mus dalintis Jo šlove ir moko mylėti kiekvieną taip, kaip Jis mylėjo — pasiruošus ir gyvybę atiduoti.
Kaip mes galime atsakyti į tokią nepaprastą meilę? Kaip galime gyventi tuo Dievo žodžiu? Šį kartą stengsimės giliai priimti į širdį ir kasdienine praktika gyventi tuo brangiausiu nukryžiuotojo ir prisikėlusio Viešpaties mokymu. Šis Jo mokymas padės mums aiškiau suprasti kentėjimų reikšmę mūsų gyvenime ir pastebėti jų nepaprastą naudą. Diena po dienos, kai patirsime mažesnius ar didesnius kentėjimus, kaip abejones, suklupimus, kitų nesupratimą, pertemptus santykius su kuo nors, sunkenybes darbe, ligą, nesėkmę ar didelį rūpestį, pasistenkime tada visa tai priimti ir aukoti Jėzui, kaip mūsų meilę Jam.
Įlašinkime tą mažą mūsų kentėjimų lašelį į Jėzaus kančios vandenyną, aukodami jį už daugelį, kurie reikalingi kokios nors pagalbos. Aukokime jį už mūsų brangiuosius, už Bažnyčią, tautų taiką, krikščionių vienybę ar kitą gerą tikslą. O tai padarę, nesustokime prie to, bet eikime pirmyn, darydami visa tai, ko Dievas nori — namie, darbe, mokykloj. .. O labiausiai stenkimės mylėti kiekvieną artimą, su kuriuo tik susiduriame kiekvieną mūsų gyvenimo momentą.
Jei tai darysime, į mūsų sielą ateis ramybė, meilė, džiaugsmas, šviesa ir naujos jėgos. Tai patyrę, matysime, kad, apkabindami savo kasdieninį kryžių ir taip jungdamiesi prie nukryžiuotojo bei apleistojo Jėzaus, mes jau čia, žemėje, dalyvaujame prisikėlusio Viešpaties gyvenime.
Tokios patirties atgaivinti, mes galėsime geriau padėti artimui sunkenybėse, rūpesčiuose ir ašarose surasti ramybę ir džiaugsmą.