Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

PAVEIKSLAI VILNIAUS GALERIJOJE

     Vilniaus paveikslų galerija — vienas svarbiausių Lietuvos kultūros centrų. Joje visuomet daug lankytojų. Čia yra ne tik lietuvių dailininkų darbų, bet ir praėjusių šimtmečių italų, flamandų, prancūzų ir vokiečių tapytų paveikslų.

     Galerijoje yra didžiulė drobė, ant kurios nutapyta legenda apie pabėgusio iš Sodomos Loto su dukterimis gyvenimas. Ant etiketės paveikslo pažymėtas autorius — austrų dailininkas Johanas Francas Michaelis Rotmageris (1660-1730). Tačiau tokio dailininko nei austrų, nei pasaulinė meno istorija nežino. Žmonės, darydami užrašą, tikriausiai galvojo apie Johaną Francą Michaelį Rotmajerį (1654-1730). Tikrasis paveikslo autorius yra ir ne J.F.M. Rotmajeris, o vokiečių tapytojas Johanas Karlas Lotas (1632-1698), J.F.M. Rotmajerio mokytojas. Didelis mokytojo ir mokinio braižų panašumas buvo pagrindas įsivelti priskiriamai klaidai. J.K. Lotas savo kūryboje labai mėgo "Loto ir dukterų” siužetą. Šia tema jis yra nutapęs per 20 paveikslų. Paveikslai yra Vienos, Drezdeno, Genujos, Florencijos ir kitose galerijose. Vilniaus paveikslų galerijos kūrinys yra vienas brandžiausių. Spėjama, kad jis nutapytas paskutiniame 17 a. dešimtmetyje.

     Galerijoje yra keletas nuotaikingų senųjų meistrų peizažų. Vienas jų — "Kalnuotas Italijos peizažas su upe” — pateikiamas kaip nežinomo 17 a. prancūzų dailininko kūrinys. Tikrinant autorystę, buvo nustatyta, kad kūrinį nutapė italų  dailininkas M. Sardis (1711-1733), gyvenęs ir dirbęs Romoje. Gretinant Vilniaus paveikslą su Romoje ir Torine esančiais M. Sardžio peizažais, sutampančiais nuotaika, detalėmis, net dydžiu, "Kalnuoto Italijos peizažo” autorystė yra pagrįsta. Jo kūriniai reti ir jo darbo suradimas Lietuvoje — reikšmingos menotyros tvirtai nustatytas dalykas.

     "Draugija pajūryje” peizažas priskiriamas G. Gisolfi (1623-1687). Peizažas įdomus, jame akivaizdi Neapolio dailininko Salvatore Roso (1615-1675) įtaka. G. Gisolfi buvo S. Roso mokinys. Paveikslų galerijoje kabo ir pačiam S. Roso priskiriamas paveikslas "Šv. Povilas atsiskyrėlis”. Savo spalvingumu ir drąsiu kompoziciniu sumanymu kūrinys primena Neapolio dailininkų kūrybinę dvasią. Gilinantis į paveikslo spalvinių santykių darną, paveikslas išslysta iš Neapolio ir net iš Italijos meno mokyklos rėmų. Šio paveikslo autorius yra ispanų tapytojas Diegas Polas (1619-1655).

     Galerijoje kabo paveikslas "Kristus ir apaštalas Tomas”. Paveikslas priskiriamas nežinomam 17 a. Neapolio meno mokyklos dailininkui. Ieškant panašumų dailininkų kūryboje, buvo aptikta daug panašių kūrinių, artimų Vilniaus paveikslui. Buvo išaiškintas ir autorius — tai Neapolio dailininkas G. Do (1604-1654).

     Kitas darbas "Kristaus dėjimas į karstą” neturėjo autoriaus. Buvo priskiriamas Venecijos mokyklai. Parmos tapytojas S. Badaloci (1585-1647) yra nutapęs keletą "dėjimo į karstą” darbų, kuriems charakteringa pagrindinių figūrų pasikartojimas, apšvietimas ir t.t. Vilniaus galerijoje esantis paveikslas priskiriamas šiam tapytojui.

     Galerijoje yra didelio formato paveikslas "Išmaldos dalijimas”. Įdomus, sudėtingas kūrinys. Sakoma, kad tai nežinomo 17 a. italų dailininko darbas. Šio pasakymo šiandieniniam žiūrovui nepakanka. Tyrinėjimais įrodyta, kad tai kopija pagal Parmos meno mokyklos dailininko B. Skedoni (1578-1615) paveikslą. B. Skedoni yra nutapęs keletą tokios kompozicijos variantų, besiskiriančių tarpusavy tik dydžiu ir kai kuriomis mažmenomis. Vilniaus galerijos paveikslas — vienas iš paskutinių dailininko šia tema darbų, esančių Neapolio pinakotekoje, kopija.

     Paveikslų galerijoje kabo 17 a. nežinomo italų dailininko paveikslas "Jaunuolio nubaudimas”. Neseniai paaiškėjo, kad šio paveikslo autorius yra italų dailininkas N. Renieri (1590-1667).

     Vilniaus paveikslų galerijoje dar yra keli italų dailininkų sukurti madonų paveikslai. Vienas iš gražiausių — "Madona sopulingoji”. Paveikslas nutapytas Romos mokyklos dailininko G. B. Salvi. Šis paveikslas yra pakeitęs kelis autorius. Greta paveikslo kabo panašaus dydžio darbas, vaizduojantis madoną su miegančiu kūdikiu. Jis laikomas 17 a. nežinomo meistro kūriniu. Šiandien išaiškinta, kad paveikslas nutapytas dailininko Angelo Masaroci (1691-1758). Paveikslas yra kopija iš Romos Luko meno akademijos.

     Savo meistriškumu ne vieną Paveikslų galerijos lankytoją sudomina nedidukas paveikslas—"Marija ir šventas Domininkas”. Jo autoriumi laikomas Neapolio dailininkas F. Solimeno (1657-1747). Deja, šis paveikslas yra ne F. Solimeno darbas. Jį nutapė Romos mokyklos dailininkas G. B. Gauli (1639-1709). Artimas savo dydžiu paveikslas "Šv. Trejybė ir Ignacas Lojolą”, iki šiol buvęs nežinomo 17 a. Neapolio dailininko kūrinys. Šiandien šis paveikslas priskiriamas Romos mokyklos dailininkui G. Paserio.

     Gražiai galeriją praturtina keletas mūšių scenų.

     Paveikslų priskyrimo kortelėse daug netikslumų, ne tik apibrėžiant meno mokyklas, bet ir nurodant dailininkus bei jų gyvenimo datas. Čia apžvelgta tik dalis Vilniaus paveikslų galerijos kūrinių, reikalingų jų priklausymui pataisymų.

MŪSŲ ŽYMIŲJŲ ŽMONIŲ TESTAMENTAI IR PALIKIMAI

     "Pergalėje”, literatūros, meno ir kritikos žurnale, Aleksandras Žirgulys pateikia du mūsų literatūros klasikų testamentus:

     Juozo Tumo-Vaižganto ir Vinco Mykolaičio-Putino. Tumo-Vaižganto testamentas jau buvo išspausdintas A. Merkelio paruoštoje ir 1934 metais išleistoje monografijoje "Juozas Tumas-Vaižgantas”. V. Mykolaičio - Putino testamentas pirmiau niekur nebuvo spausdintas, todėl manome, kad "Laiškų lietuviams” skaitytojams bus įdomu su juo susipažinti. "Pergalėje” taip rašoma: "Kitas skaitytojų dėmesiui siūlomas testamentas yra V. Mykolaičio-Putino. V. Mykolaitis prieš karą yra buvęs Lietuvių rašytojų vicepirmininku ir pirmininku. Gana stropiai dalyvavo lietuvių rašytojų veikime ir renginiuose. Po karo ilgokai buvo Lietuvos rašytojų draugijos valdybos narys. V. Mykolaičio-Putino testamentas skelbiamas pirmą kartą. Yra įdomus vieno žymiausių Lietuvos rašytojų paskutinės valios pareiškimas.

     Mano testamentas. Aš, žemiau pasirašęs Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozo sūnus, turėdamas pilną protą ir reikalų nusimanymą, rašau šį testamentą:

     1.    Mūrinį dviejų aukštų namą Kaune, Vaižganto g. No. 36, palieku savo žmonai Emilijai Mykolaitienei-Kvedaraitei, Longino. Ji į to namo statybą yra įdėjusi daug savo lėšų ir triūso. Pageidauju, kad to namo pirmojo aukšto kambariuose būtų įrengtas mano memorialinis muziejus, kur būtų sudėtas mano literatūrinis palikimas — knygos, rankraščiai, laiškai, nuotraukos ir kita panašaus pobūdžio medžiaga. Noriu, kad mano žmona savo ruožtu tą namą pavestų Lietuvių rašytojų sąjungai ar panašiai organizacijai, kuri jame išlaikytų mano memorialinį muziejų ir patalpą gyventi to muziejaus prižiūrėtojui.

     2.    Savo teises į medinį namą Kačerginėje, Janonio g. No. 5c, perleidžiu taip pat savo žmonai Emilijai Mykolaitienei. Tas namas pastatytas mano lėšomis, bet užrašytas dokumentuose Eugenijai Stanevičienei -Kvedaraitei, Longino, kuri yra įsipareigojusi grąžinti mums statybai išleistą sumą, penkis tūkstančius rublių. Teisę į tą sumą ir namo nuosavybės galutinį sutvarkymą perleidžiu savo žmonai Emilijai Mykolaitienei.

     3.    Teisę į savo raštus, jų leidimą ir honorarus, pavedu savo žmonai Emilijai Mykolaitienei. Pageidauju, kad honorarų grynos sumos, atskaičius mokesčius trisdešimt nuošimčių, būtų paskirta mano giminėms. Kuriems ir kiek išmokėti, nuspręs pagal reikalą šio testamento vykdytoja Emilija Mykolaitienė.

     4.    Savo santaupas Taupomosiose kasose — Vilniaus kasos No. 6763 ir Kauno kasos No. 6762, palieku savo žmonai Emilijai Mykolaitienei.

     5.    Visą kitą savo judomąjį turtą, šiame testamente anksčiau nesuminėtą, pavedu taip pat savo žmonai Emilijai Mykolaitienei.

     Reiškiu pagarbą visiems padėjusiems man žengti vingiuotu mano gyvenimo keliu, ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir už rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat nuoširdžiai atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus. Kačerginė, 1964 m. spalio 9 d.

     E. Mykolaitienė, vykdydama V. Mykolaičio-Putino žodžius, galėjo laiku reikalą sutvarkyti testamentiškai. Deja, po rašytojo mirties šį dalyką ji paliko savieigai. E. Mykolaitienė mirė 1983 m. rugpjūčio mėnesį, testamento nėra parašiusi, ir rašytojo valia pavesti minėtąjį namą Rašytojų sąjungai liko neįvykdyta.

     Mūsų visuomenėje netrūksta žavių memorialinių nusistatymų ir žygių, einančių iš širdies, ne iš įstatymo raidės. Be jokio testamento, vien savo širdinga iniciatyva S. Gruodienė, kompozitoriaus J. Gruodžio (1854-1948) žmona, po vyro mirties stengėsi kiek galėdama išlaikyti muziko darbo kambaryje tokią tvarką ir atmosferą, kokios būta jam gyvam esant. Tinkamu laiku dalį rašytinio palikimo, gaidas, korespondenciją ir ikonografinę medžiagą atidavė archyvinėms, muziejinėms įstaigoms. Dar prie vyro gyvos galvos užrašinėjo jo atsiminimus. Šiemet skaitytojai susilauks įdomios memuarų knygos. Pagaliau prieš kurį laiką kompozitoriaus našlė J. Gruodžio namą perdavė valstybei, pasiprašiusi už tai komunalinio buto. Dažnai artimo žmogaus garbei išsižadama tokių vertybių, už kurias būtų galima paimti didelę sumą pinigų”.

VILNIAUS UNIVERSITETO MOKSLINĖ BIBLIOTEKA

     Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje jau 413 metų kaip be pertraukos aptarnaujami skaitytojai. Bibliotekos patalpose 1575-76 m. pradėjo veikti Universiteto spaustuvė. Ji per du šimtmečius buvo didžiausia knygų leidimo įmonė Lietuvoje. Joje buvo išspausdinti didelės reikšmės lietuvių kultūrai turėję leidiniai, kaip M. Daukšos "Postilė” ir K. Sirvydo "Trijų kalbų žodynas”. Vilniaus universiteto biblioteka yra turtingiausia Pabaltyje senomis knygomis ir pilniausia pasaulyje senųjų lietuviškų knygų rinkiniu. Čia yra M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmai ir kitos didelės retenybės knygos. Slaviškų knygų rinkinys pradėtas Pranciškaus Skorinos "Apaštalu”. Beveik septyniasdešimt procentų visų Lietuvos bibliotekų pirmojo spaudos laikotarpio iki 1501 m. saugoma Universiteto bibliotekoje. Bibliotekos 15-18 a. geografinių žemėlapių rinkinys yra turtingiausias visoje Rytų Europoje. Smuglevičiaus salėje, kurioje yra senųjų ir retų spaudinių skyrius, nuolat veikia paroda, ir lankytojai gali susipažinti su senomis ir retomis knygomis. Mokslinės knygos šioje bibliotekoje užima svarbią vietą ir daro Vilniaus universiteto ir jo bibliotekos patalpų visumą savotišku architektūros, mokslo ir knygos muziejumi. Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos senųjų knygų rinkinys tapo tyrinėjimo dalyku patiems bibliotekos moksliniams darbuotojams. Atrodo, kad Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos senųjų ir retų knygų rinkinį ir jų parodą galima pavadinti knygos muziejumi.

APVARDŲ EŽERAS (Zarasų raj.)

     Lėkšti krūmais apaugę krantai, sakytum, pamažu ištirpsta skaidriame vandenyje. Visas šis didokas, mažne apvalus, ežeras daro gaivios ramybės įspūdį. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos ežerų, kuriame dar ir šiandien galima pasigauti vėžių.