Vytautas Kasniūnas

     Svečių nuotaika buvo pakili. Vyrų veidai, įkaitę nuo stipresnių gėrimų, moterų — nuo dažų ir komplimentų. Išsiskirstę iš valgomojo kambario mažais būreliais, jungėsi į didesnius. Kiekvienas iš jų turėjo savo vadovus. Buvo lengva žinoti, kokia tema kokiame susigrupavime bus kalbama. Kur buvo Nina, ten susispietė didžiausias būrys.

     —    Jūs turėtumėte parašyti knygą, — pasakė Ninai kunigas Juozas, atsisėdęs šalia gydytojo.

     —    Jei ištaisysite mano kalbą, galėčiau bandyti, — juokėsi Nina.

     —    Ji gimnazijoje buvo geriausia mokinė, — įsiterpė Ninos klasės draugė, — rašė eiles, noveles, ir aš esu tikra, kad yra parašiusi savo išgyvenimų knygą.

     Svečiams besikalbant, šeimininkas atnešė likerio, konjako ir siūlė svečiams.

     —    Kad ir tu nemoki vaišinti svečių, — apibarė Jonaitienė. — Įpilk, paduok ir tada paprašyk.

     —    Ką gi, bijai, kad svečiai nekartotų joniškiečių pasakymo: "Visko buvo, visko buvo, per daug buvo, bet to prašymo taip ir nebuvo — taip nevalgę ir negėrę namo nuklampojom”, — juokavo Kazėnienė.

     —    Su tais prašymais tai tikra bėda, skundėsi kunigas, — reikėtų išmesti iš galvos visus tuos prašymus ir duoti svečiams laisvės.

     —    Nėra jau taip lengva papročius keisti, — įsiterpė gydytojas. — Lietuviai labai vaišingi, nuoširdūs. Mano tėvai dzūkai. Tėvas glostydamas vaišina, prašo, ragina, o motina pabučiuodama gatava svečiui maistą į burną įdėti. Kartais prašydama ji ir savo sukurtų dainų padainuoja.

     Mums besiginčijant apie vaišingumą, prašymą, šeimininkas pripildė stikliukus ir kvietė išgerti už kanadietę viešnią Niną, iš toliausiai atvykusią. Sudaužęs su ja stikliukais paprašė, kad tęstų savo įdomų pasakojimą. O kas nori šokti, paprašė į apatinį kambarį. Sakė, tuoj muziką įjungsiąs.

     Tai išgirdusi Paštukaitienė, anksčiau prieštaravusi tokioms kalboms, susirado vietą atsisėsti netoli Ninos ir paklausė:

          —    Ar jūs, ponia Nina, pažinojote Papievius? Juk tai baisi šeimos tragedija. Taip staiga ir netikėtai mirė vyras, paskui žmona. Ir amžiumi, kiek žinau, neseni, prašokę šešiasdešimtmetį.

     —    Pažinojau labai gerai, tai mano artimi draugai. Papievis mokėsi su mano vyru, — atsakė Nina.

     —    Jis mirė širdies liga?

     —    Neklausė gydytojų, nedarė širdies operacijos, tad po antros atakos mirė. Jis buvo 63 metų amžiaus, galėjo išeiti į pensiją, bet buvo apsisprendęs laukti pilnos pensijos. Jis, būdamas architektas, dirbo Amerikoje ir Kanadoje. Be valstybinės pensijos, būtų gavęs ir iš kompanijos. Kiek jis pinigų turėjo, kas gi žino, bet buvo prisipirkęs daug namų, nuosavybių ir ūkių. Vienus pirkdavo, kitus parduodavo.

     —    Sako, kad piniginiuose reikaluose buvęs labai kietas. Mokėjo taupyti.

     —    Labai kietas, per daug kietas. To jis nesigindavo. Sakydavo, kad reikia taupyti senatvei, juodai dienai. Vis pasiguosdavo, kad savo duoklę atiduos labdarai ir kitiems lietuviškiems reikalams vėliau, kai išeis į pensiją. Tada, sakydavo, apskaičiuosiu, kiek man reikia pragyvenimui, o kitus išdalinsiu, išmėtysiu į kairę ir dešinę.

     —    Tokie pinigų nemėto, — įsiterpė Kazėnas. — Jie jaučiasi laimingi, kai sutaupo, kai pavyksta išsisukti iš prašomos aukos, kai pigiai nuperka ir brangiai parduoda. Nesigėdi apgauti net geriausių draugų. Jie — pinigo vergai.

     —    Grįžkim prie Papievio, — pertraukė Paštukaitienė, — negi dėl pinigų nedarė širdies operacijos?

     —    Taip, dėl pinigų. Jis buvo smulkiai apskaičiavęs, kiek turės sumokėti gydytojams, ligoninei, kiek gaus iš apdraudos. Ta suma, kurią jis būtų turėjęs sumokėti iš savo kišenės, jį gąsdindavo. Jis pats gydėsi visokiais vitaminais, eidavo į biblioteką skaityti medicinos knygų, žurnalų. Vis laukė, tikėjosi, kad greitai bus išrasti nauji vaistai, ir jis pigiai išsigydys.

     —    Ar jis rūpinosi savimi, prisižiūrėjo?

     —    Ir dar kaip! Ir dar kaip! Kur tik buvo sunkesni darbai, žmonai atiduodavo. O pats vis skųsdavosi, kad šoną skauda, kojos tinsta, išsigalvodavo visokių negalių. Jo širdies liga buvo paveldėta. Jei būtų gydytojų paklausęs, padaręs širdies operaciją, galėjo dar ilgai gyventi.

     —    Ar jis mirė staiga?

     —    Naujųjų metų išvakarėse. Buvo labai audringa ir šalta diena. Žmona norėjo eiti į Naujųjų metų sutikimą, o jis ne. Jis atkalbėjo ją, nenorėjo net eiti pas kaimynus, gyvenančius už poros kvartalų, nes reikėjo nusinešti dalį maisto ir gėrimų. Mat, žiemos audrai ištikus, kaimynai sutarė suruošti sudėtinę vakaronę. Pradėjo jiedu ginčytis. Žmona pyktelėjusi pasigriebė laikraštį ir atsisėdo minkštasuolyje, o jis, stovėdamas prie lango ir žiūrėdamas į siaučiančią audrą, tikino ją, kaip gera būti šiltame kambaryje, kaip neišmintinga leisti pinigus Naujųjų metų išvakarėse — kas juos leidžia šį vakarą, tas nieko nesutaupys, o viską išleis ir ateinančiais metais. .. Tai buvo jo pasakyti paskutiniai žodžiai... Po to staiga suklykė ir, kakta atsimušęs į lango stiklą, sukniubo. . . Atvažiavusi pirmoji pagalba rado jį jau mirusį.

     —    Įdomu, ar buvo sudaręs testamentą?

     —    Kur tau! — Nina pakėlė balso toną.

     — Namų karas vykdavo, jei žmona užsimindavo, kad reikia eiti pas advokatą ir surašyti testamentą. "Tau tik ir rūpi pinigus mėtyti, — sakydavo, — tu tik ir lauki, kad aš palikčiau testamentą ir greičiau mirčiau, kad galėtum už kito ištekėti!”

     —    Tai ji turėjo bėdos, vyrui mirus?

     —    Ir dar kaip! Žinoma, su advokatų pagalba sutvarkė, bet ir pinigų daug išleido.

     —    Keistas kai kurių įsitikinimas, kad, jeigu sudarysi testamentą, tai greičiau mirsi, — įsiterpė Jonaitienė.

     —    Kaip tik atvirkščiai. Staiga, netikėtai daugiau miršta tų, kurie neturi testamentų. Tokia statistika.

     —    Ar Papievienė taip pat buvo taupi?

     —    Taip, ji buvo taupi, kai kur net šykšti, kaip ir vyras. Bet ji mėgo socialinį, visuomeninį gyvenimą, mėgo draugauti su žymesniais žmonėmis. Draugijoje buvo įdomi, maloni, mėgo daug kalbėti.

     —    Juk ji mirė vėžiu ir labai greitai?

     —    Ligoninėje buvo keturias savaites.

     —    Darė operaciją?

     —    Po vyro mirties, draugų pakviesta, ji rengėsi važiuoti į Jamaiką. Keletą dienų prieš kelionę ji pasijuto karščiuojanti. Manė, kad serga sloga ir, bijodama, kad neužkrėstų draugų šeimos, nutarė nueiti pas gydytoją. Nuėjo ir namo daugiau negrįžo.

     —    Kur rado vėžį?

     —    Kaip įprasta sakyti — atidarė ir uždarė. Visi viduriai buvo vėžio apimti. Gydytojai pasakė, kad beviltiška.

     —    Ar ji žinojo, kad turi vėžį? Kad ilgai negyvens?

     —    Gydytojas viską pasakė.

     —    Kaip ji visa tai priėmė?

     —    Laikėsi gana ramiai. Pasakė, kaip turi būti laidojama. Susisiekė su dukra ir sūnumi. Sūnus atvažiavo ir ją slaugė. Duktė paskambindavo telefonu ir, sužinojusi, kokioje padėtyje motina yra, pirmiausia susirado advokatą, kad rūpintųsi jos palikimu. Neatvyko nė į laidotuves, nes esą vaikas sirgęs. Iš tikrųjų nebuvo išsipagiriojusi nuo narkotikų ir degtinės.

     —    Nepasisekė jiems su vaikais.

     —    Papievis vaikais nesirūpino, skundėsi, kad laiko neturįs, o be to — tai moterų darbas. Taip jis sakydavo. Ji vaikais rūpinosi, juos mylėjo. Ji veždavo juos į lietuviškas mokyklas, kursus, stovyklas, pati daug dirbo keliose organizacijose. Bet vaikai jos pėdomis nepasekė. Mergaitė buvo išbėgusi iš namų, dar būdama gimnazijoje. Kai studijavo universitete, namie retai pasirodydavo. Šiek tiek bendravo su lietuviais. Kai baigė studijas, laikraščiai spausdino jos nuotraukas, aprašymus. Mergaitė buvo labai graži. Motinos svajonė, kad ištekėtų už lietuvio, neišsipildė. Taip ji ir dingo tarp San Francisco narkomanų.

     —    O sūnus?

     —    Jis baigė architektūrą, iškilo į garsenybes, su lietuviais nebendrauja, nutraukė su jais bet kokius ryšius ir dingo kairiųjų viešpatystėje. Net ir karieji liberalai sako, kad jis kažkur paklydęs. Motiną palaidojo gana taupiai, nors Papievių draugai tvirtina, kad vaikų pasmaguriavimui teko apie milijonas dolerių.

     —    Ką ji pasakodavo apie savo gyvenimą?

     —    Gailėjosi, kad labai sunkiai ir daug dirbo, taupė ir neturėjo ramaus gyvenimo. "Kaip juodas jautis dirbau, — skundėsi, — grįžusi iš darbo, dirbusi antvalandžius, skubėdavau namų ruošai, kiemo ir daržo darbams. Nesigailiu dirbusi visuomeninį darbą. Tai buvo tikra mano gyvenimo atgaiva. Mylėjau žmones, jaunimą, norėjau jiems padėti. Džiaugiausi pasiektais laimėjimais. Neturėjau laiko pasirūpinti savo sveikata, nors niekados nesirgau, operacijų neturėjau. O kai vyras susirgo, rūpinausi juo”.

     —    Ar ji taip ir nesiskundė savo sveikata?

     —    Maždaug prieš metus ar daugiau jai pradėjo kristi svoris. Tuo ji ir pasiskųsdavo. Bet kai moterų tarpe nuolatinis rūpestis dieta ir kaip numesti svorį, atsikratyti lašinukų, tai niekas nekreipė dėmesio į jos nuogąstavimus. Tą jos nusiskundimą priimdavo džiaugsmingai, su pagyrimais. Žiūrėk — ji valgo, nieko nesisaugo, o svoris nekyla! Tai ko moteriai begalima daugiau norėti?

     —    O jei būtų kasmet tikrinusis sveikatą arba, svoriui krentant, būtų aplankiusi gydytoją, gyventų ir šiandien, — įsiterpė gydytojas.

     —    Ar ją dar gydė, kai rado, kad vėžys išsiplėtęs?

     —    Gydė.

     —    Ar verta, daktare, tokį ligonį gydyti? — paklausė Kazėnienė.

     Gydytojui rengiantis atsakyti į šį klausimą, šeimininkė paprašė svečius persikelti į valgomąjį naktipiečių.

(Tęsinys kitame numeryje)