KARALIŲ PASAKA

Tu dar pabūki mylimu vaiku,
Tu dar pabūk... Juk taip nedaug gyventi...
Aš tau “Karalių, pasaką” seku,
Kviečiu į tyro džiaugsmo šventę.

Kaip saulė žėri tėviškės ugnis,
Ant savo delno ją Karaliai saugo. . .
Neges tėvų sodyboj židinys,
Jis švies tau, klystančiam be draugo.

Namų ugnelė ir Tėvo akys geros
Karaliaus akyskupinos širdies,
Žvaigždė pro tamsią naktį palydės,
Kol užtekės malonios Ryto žaros.

Te nieks nedrumsčia kūdikio sapnų,
Saugiai globojamų karališkų delnų. . .

PILIES PASAKA

Yra kažkur nepaprasta pilis,
Kur Grožis, Laimė ir Tiesa gyvena.
Joje yra ir man skirta dalis,
Jei tik įspėsiu savo laimės dieną.

Ten spindi saulė dieną ir nakčia,
Ten visa gaubia laimė ir ramybė.
Ten neįžengs jokia žmogaus kančia,
Neras kelių skriauda ir neteisybė.

Ir skuba minios šimtmečių keliais,
Ir Laimės pilį vis pasiekt mėgina.
Bet tiktai tuos Valdovas įsileis,
Ko stačios kalno uolos nebaugina.

Bet nebijau, nors kalnas ir status,
Žinau kitus
atsarginius vartus.

 

PASAKA II

Šešėlyje piktos Lemties sparnų
Tau pienės pūko niekas nepavydi.
Pasieksi
liks saujelė pelenų,
Ir verksi
vienas kalnuose paklydęs.

Vylingos laimės pasaka sena,
0 mes
tie kūdikiai, maži, paklydę.
Širdis vis klysta, laimės alkana,
O laimė pievų pienėmis nužydi. . .

Maža rankutė, godžiai ištiesta,
O juodas paukštis jau nagus galanda. . .
Pabyra dulkėm pienė paliesta,
Ieškoto džiaugsmo kūdikis neranda.

Aš jam padėti nieko negaliu,
Nes pats einu to kūdikio keliu. . .

PASAKA III

Sakyki, kur keliauji, karalaite,
Tyli viešnia saulėlydžių šalies.
Tavęs pakviest. . . Namo jau metas eiti,
O tu dar tremtinio kelių gailies.

Pažvelk, jau renkas vakaro šešėliai,,
Ir baigiasi gyvenimo diena. . .
Eime namo. Reik grįžt pas Tėvą vėlei,
Klajoti skausmo žemėje
gana.

Jau paskutinį kartą spindi saulė,
Ir ašaros pabyra nejučiom. . .
Bet ne tavęs verkiu, nykus pasauli,
Nes tavo dienos buvo tik kančia.

Ir kas gi sakė, kad mirtis baisi?
Ji
džiaugsmo rytas žemės liūdesy.