Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
SKULPTORĖ ONA ŠUMINAITĖ
"Kultūros baruose” Laima Surgailienė rašo, kad, beskaitydama neseniai išleistą studiją "Iš lietuvių kultūros istorijos”, užtikusi pastraipą, kur sakoma, kad visi medžio drožėjai buvo vyrai. Žinomas vienas atvejis, kai mergina irgi tuo darbu užsiiminėjo. Ta mergaitė buvo našlaitė Ona Vasiliauskaitė, 1930 m. turėjusi 14 metų. Ganydama ji drožinėjo karves, arklius ir kitus gyvulėlius. Jos darbais susidomėjo dailės kūrinių vertintojas P. Galaunė. Jis tapo sužavėtas jos drožiniais.
Ši moteris buvo neeilinė asmenybė. Didelio dėmesio vertas jos likimas, o taip pat ir savotiška kūryba. Šios dailininkės gyvenimą sunku sujungti į visumą, nes net tris kartus keitėsi jos pavardė. Vaikystėje, pagal patėvį, buvusi Vasiliauskaitė. Studijuodama pasivadino motinos mergautine pavarde — Šuminaite. Ištekėjusi, pagal vyrą — Jurkiene. Ona Šuminaitė-Jurkienė gimė 1916 m. Šuminu km., Utenos apsk. Nors našlaitė ji, kaip rašė P. Galaunė, nebuvo, bet jos vaikystė buvo sunki. Tėvai vertėsi sunkiai, be jos šeimoje dar trys vaikai. Mergaitė anksti pradėjo dirbti. Paaugusi ėmė drožinėti. Labiausiai mėgo drožinėti gyvulėlius, kurie išeidavo nuostabiai gyvi. Sunku patikėti, kad ši niekur nesimokiusi mergaitė taip jautriai pagauna tų gyvulėlių — karvių, arklių, avelių — judesius, santykį ir panašumą. Jie pilni vaikiško nuoširdumo. Mergaitė turėjo svajonę mokytis dailės. Ši svajonė visiškai netikėtai išsipildė. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, pažįstami ją nusiveža į Kauną ir nusiveda pas Antaną Sutkų, garsų režisierių, lietuvių teatro veikėją. A. Sutkus su žmona, būdami bevaikiai, apsiima ją globoti, leisti į mokslą ir rūpintis ja jau visą gyvenimą. Sutkai pirmiausia leidžia ją į Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokyklą, kurioje ji išeina pradinį mokyklos kursą. 1933 m. Onutė Šuminaitė į-stoja Kauno meno mokyklon. Baigia bendrąjį skyrių, paskui skulptūros ir keramikos studijas. Geriausiai jai sekasi skulptūra, ir šios srities darbai visada geriausiai vertinami. Studentė gabi, dirba su didžiausiu užsidegimu. Meno mokykla suformuoja jos braižą: tai konstruktyvus, sintetizuotas realizmas.
Studijos Meno mokykloje — pats laimingiausias laikotarpis jos gyvenime. Baigusi, kaip daug žadanti dailininkė, gauna stipendiją studijuoti skulptūrą Italijoje. Visas svajones sutrukdo karas.
Onutę Šuminaitę karo įvykiai, ir su jais susijusios asmeninio gyvenimo sąlygos, sugrąžina atgal į kaimą. Taip likimas lėmė, kad ji liko Gaivenių kaime (Utenos apskrityje), kur ištekėjo, augino sūnų ir pragyveno beveik visą savo likusį gyvenimą. Ant jos pečių užgulė visi kaimo moters darbai: reikėjo dirbti ūkyje, prižiūrėti sodą, daržą, gyvulius. Apie kūrybą negalėjo būti ir kalbos — tiesiog nebuvo laiko. Jos gyvenimas ėjo taip, tarsi nebūtų buvę tų studijų metų, gražių vilčių ir pirmųjų kūrinių, tarsi neturėtų dviejų — skulptorės ir keramikės — išsimokslinimo. Jos potraukio į dailę niekas nesuprato. Kaimo žmonėms atrodė, kam jai, suaugusiai moteriai, reikalingas tas "balvonų” lipdymas, tarsi mažam vaikui. Tai visiškai nerimtas darbas, sodžiuje iš jo nepragyvensi. 1950 m. ją stipriai suluošino eržilas. Visam gyvenimui prarado sveikatą ir net po gydymų skausmai paliko dešinėje rankoje.
Dailininkė skaudžiai išgyveno savo likimą. Kaltino šeimą, artimuosius, kad užgynė dirbti. Kaltino globėjus Sutkus, kad leido pažinti meno šviesą, bet nesudarė sąlygų kurti. Prie visų nesėkmių dar prisidėjo jos būdas. Buvo perdėtai jautri, užsispyrusi ir išdidi. Vylėsi, kad gal kas nors pakvies kurti, pasiūlys, o jei ne — tai ir nereikia, išmaldos ji neprašys.
Jos viduje rusenanti kūrybos ugnelė ją nugalėjo. Nugalėjo per vėlai ir visiškai nedėkingomis kūrybai aplinkybėmis. Po trijų dešimtmečių pertraukos, kai vyras išvažiavo, o sūnus baigė mokslus ir išėjo į gyvenimą, ji liko viena ir apie 1967 m. vėl atsidėjo kūrybai. Ima lipdyti modelius, vėliau drožti juos iš medžio. Dailininkė stebi gyvulėlius ir stengiasi pavaizduoti jų būseną. Pasenę, išvargę, nedarbingi, nuleistom galvom arkliai, nukamuotos badaujančios karvės, sulysę kumelės, švelniai saugančios savo palikuonis. Šiose liūdnose skulptūrėlių nuotaikose ji ieškojo panašumo su savo likimu, siekė perteikti savo dvasinius išgyvenimus.
Kita Šuminaitės skulptūrų grupė — vaizduojanti žmogų. Jos tikslas apnuogintu žmogaus kūnu ir judesiu perteikti dvasines būsenas — skausmą, nusivylimą, nuovargį. Daugiausia vyrų skulptūros: stiprūs, galingi kūnai guli ar sėdi suglebę nuleistomis galvomis, nusvirusiomis rankomis.
Onutė Šuminaitė yra sukūrusi apie penkiasdešimt skulptūrėlių. Pusė jų šiandien saugoma Utenos kraštotyros muziejuje. Užpalių vidurinės mokyklos mokytojas A. Juknys sukūrė apie ją įdomų filmą, už kurį mėgėjiškų filmų šventėje gavo pirmąją premiją ir pažymėjimą.
Ona Šuminaitė mirė 1983 m. pavasarį.
KOMPOZITORIUS ALGIMANTAS RAUDONIKIS
"Kultūros baruose” S. Stanevičiūtė kalbasi su kompozitorium Algimantu Raudonikiu. Kompozitorius pasakoja, kad šeimoje tikrų muzikantų nebuvo, tačiau daina namuose skambėdavo dažnai. Nuo pat vaikystės mėgo muziką ir labai norėjo groti. Nepraleisdavo nė vieno muzikinio filmo. Augo ir mokėsi pokario metais. Pirmąsias muzikos žinias gavo, besimokydamas Joniškio pirmoje vidurinėje mokykloje. Dainavo mokyklos chore ir akompanavo tautiniams šokiams. Šokiams gaidų nebuvo, tad grodavo iš klausos kieno nors padainuotas melodijas. Apie kūrybą dar nieko nežinojo. Stojant į J. Tallat Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos kompozicijos klasę, reikėjo pateikti savos kūrybos. Parašė, pagal lietuvių poetų tekstus, keletą dainų. Dar ir šiandien beturįs tuos pirmuosius kūrybinius bandymus. Bijodamas, kad dėl silpno pasirengimo gali į muzikos mokyklą nepakliūti, įstojo į Vilniaus V. Kapsuko universiteto Ekonomikos fakultetą. Ekonomistas neišėjo. Baigęs Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kompozicijos klasę, pas profesorių Eduardą Balsį.
Studijų metais yra sukūręs Sonatą smuikui su fortepijonu, Simfonetę ir Baladę simfoniniam orkestrui, kantatas — "Kovotojo giesmė”, (J. Jakšto žodžiai), "Tau, Tėvyne, mūsų dainos” (V. Barausko žodžiai) ir daug įvairių smulkesnių kūrinių. Konservatorijoje studijuodamas, 1961 m. parašė pirmąją estradinę pjesę "Rumbą”.
Baigusį konservatoriją paskyrė į Lietuvos mokslinį kultūros centrą. Dirbdamas Muzikos skyriuje, daug važinėjo po Lietuvą. Vieno kito vieneto vadovo paprašytas, rašė kaimo kapeloms, pučiamųjų instrumentų orkestrams, liaudies instrumentų, pramoginių ir tautinių šokių rateliams, vokaliniams ansambliams. Daugiausia rašė dainas. Viena pirmųjų plačiai paplitusių jo dainų, sukurta prieš dvidešimt metų, "Pavasarį grįžta jaunystė”, pagal P. Gaulės žodžius. Po metų sukūrė pramoginius šokius: "Ridrito”, "Banga” ir "Čiukuras”. Visi laimėjo premijas — pirmąją, antrąją ir trečiąją. Didžiausio pasisekimo susilaukė daina "Lauksiu tavęs ateinant” (J. Lapšinsko žodžiai).
"Be poetų nebūtų ir dainų” — sako kompozitorius. Dainos sukuriamos dvejopai. Kartais poetas pasiūlo tekstą, bet dažniausiai sukuriama muzika, o tik tada poetas rašo dainos tekstą pagal kompozitoriaus pasiūlytą temą. Kompozitorius, bendradarbiaudamas su poetais J. Lapašinsku, S. Žlibinu, E. Selelionių, parašė daug dainų.
Algimantas Raudonikis 1963 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos profesoriaus E. Balsio kompozicijos klasę. Nuo 1967 m. dirba tik kūrybinį ir visuomeninį darbą. Yra Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos narys, kariams pagalbos teikimo komisijos pirmininkas. Už kūrybą yra kelis kartus apdovanotas S. Šimkaus ir J. Švedo premijomis. Jam suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.
AR LIETUVA LIKS DAINŲ KRAŠTU?
"Kultūros baruose” Eduardas Balčytis rašo, kad chorų kiekybė ir kokybė — vienas iš pagrindinių rodiklių, iš kurių galima spręsti, ar Lietuva gali vadintis dainų kraštu. Dešimtys tūkstančių išlikusių liaudies dainų — geriausias įrodymas, kad žmonės daug ir mielai dainavo. Kada žmogus dirbdavo vienas ir šalia jo nebūdavo daugiau nieko, jis susimąstydavo. Jo pasąmonėje esančios dainų melodijos prasiverždavo niūniavimu, švilpavimu arba suskambėdavo visu balsu su žodžiais. Dainavimas, melodijų niūniavimas bei jų skambėjimas mintyse buvo ne kas kita, kaip vienas iš mąstymo būdų. Šiandien taip neatsitinka mūsų laikų žmogui. Dėl melodijų galvoje stokos žmogus darosi neramus, rūstus, o kartais net piktas.
Šiandien dažno jaunuolio galvoje ne melodijos, o vėjai švilpauja. Įgimtą poreikį dainuoti jis pajunta tik po alučio bokalo. Tada atgyja atminties kampučiuose pasilikusios melodijų nuotrupos. Išsiveržia jos šauksmais ir klyksmais, sodriais žodžių iškraipymais. Tokį dainavimą galima girdėti kiekvieno šeštadienio ir sekmadienio naktį.
Rimtesni žmonės susiėjimuose, pobūviuose, užuot dainavę, linkę iškilmingas kalbas sakyti. Be kalbos pabaigos stikliuko negalima pakelti. Kuo mokytesnė draugija, tuo įmantresnės kalbos, sąmojai, anekdotai, bet ne dainos.
Per vestuves padainuojama, jeigu leidžia muzikantai. Šiandien muzikantai ne tik groja, bet ir vadovauja vestuvėms, ypač jei žioplas piršlys. Muzikantai kalbas sako, vadovauja užstalės linksmybėms ir net dovanas dalija. Taip ir nelieka laiko dainoms. Iš tikrųjų muzikantai nemoka nė vienos tikros vestuvinės dainos. Jie traukia dainuškas, iškraipydami jų tekstus.
Seniau kaimo jaunimo pasilinksminimai, šokiai, gegužinės be dainos nepraeidavo. Kai muzikantai ilsėdavosi, bernai ir merginos lenktyniaudavo dainų skambumu.
Ar Lietuva liks dainų kraštas, priklauso ne vien nuo chorų, jų skaičiaus ar kokybės. Esminis dalykas yra, ar daina liks kiekvienam kasdienine gyvenimo būtinybe, dvasinių išgyvenimų įsikūnijimo forma. Ar ji skambės kiekvieno — mažo ir didelio žmogaus — prote ir širdyje. Ar kiekvienas turės savo dainų skrynelę.
ANKSTYVAS BULVIŲ SODINIMAS
Šiemet Lietuvoje pradėta sodinti bulvės balandžio antrąją savaitę.
"Tiesoje” rašoma, kad bulvės vadinamos antrąja duona. Kiekvienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiniškai suvalgo 110 kilogramų bulvių. Bulvės taip pat gera ir reikalinga žaliava pramonei, todėl jų poreikis kasmet didėja. Tačiau padėtis, auginant bulves, kelia didelį susirūpinimą. Daugelis ūkių gauna nepateisinamai mažą bulvių derlių. Neįvykdo jų gamybos ir pardavimo valstybei planų. Jau per daugelį metų neįstengiama padidinti bulvių derlingumo. Dėl mažo bulvių derliaus kaltinami ūkių vadovai. Jie parenka netinkamą bulvėms dirvą, ją menkai patręšia ir blogai prižiūri augančias bulves.
Šiemet Lietuvos žemdirbiams įsakoma iš esmės pagerinti bulvių auginimą ir kiekviename ūkyje jau šiemet jų gauti ne mažiau kaip po 150-160 centnerių iš hektaro. Tai minimalinė užduotis. Nemaža dalis ūkių turi galimybių ir privalo padaryti viską, kad derlius būtų dar didesnis.
Vis dar trūksta bulvių sodinimo ir priežiūros mašinų. Kasant ir rūšiuojant, kelis kartus bulves perkraunant, jos tiek apsidaužo, kad jų nepavyksta išsaugoti iki pavasario.
Bulvininkystė kelia didelį susirūpinimą. Jau per daugelį metų niekaip neįstengiama padidinti bulvių derlingumo, o tuo pačiu ir surinkti didesnį bendrąjį bulvių derlių.
Akmenės, Pakruojo, Raseinių ir Telšių rajonuose iš hektaro prikasama vos po 57-68 centnerius. Varėnos, Šalčininkų rajonuose iš hektaro prikasa per 150, o kai kuriuose ūkiuose ir daugiau kaip po 200 centnerių bulvių.
"Tiesa” tikisi, kad žemdirbiai, išstudijavę pernai metų pamokas, pasiryžę išauginti gerokai didesnį bulvių derlių negu pernai. Pasiekti tikslą padės taip pat ir kolektyvinė ranga, pagal kurią dirbs pastovios bulvių augintojų grandys.
JEI ŠALTA — SUŠILDYS DEGTINĖ
Ukmergėje pra pastatas su užrašu — kavinė "Ąžuoliukas”. Kartą šioje kavinėje teko užsakyti pietus. Dėl visų patiekalų buvo susitarta, išskyrus arbatą. Seimininkės pasakė: "Mes neturime nei puodelių, nei stiklinių, taigi nei arbatos, nei kavos nesitikėkite. Galime pasiūlyti tik gaivą”.
Užsakant pietus, sakėme, kad žmonės bus sužalę, tai jiems būtinai reikia atsigerti šiltos arbatos.
— Jei šalta, sušildys degtinė, — juokavo kavinės šeimininkė. Mes nenorėjome juokauti ir dar kartą išgirdome:
— Nieko negalime padėti. Neturime nei puodelių, nei stiklinių, neverdame nei arbatos, nei kavos!
Nenorėjome tikėti, kad kavinė neturi puodukų. Vėliau sužinojome, kad kavinė "Ąžuoliukas” Ukmergėje garsėja kaip užeiga, kurioje galima persisotinti alkoholiu. Čia labiau gerbiami tie svečiai, kurie geria svaiginamuosius gėrimus, ne arbatą.
VIENI SODINA — KITI NAIKINA
Viename "Tiesos” numeryje rašoma, kad suoš nauji šilai. Varėnos rajone miškai užima beveik 160 tūkstančių hektarų, tai yra daugiau kaip 60 procentų. Kasmet vis sužaliuoja jaunuolynai plynose aikštėse.
Šiemet balandžio pirmosiomis dienomis miškus sodinti pradėjo Dainavos, Zervynų, Senovės, Latežerio ir kitos girininkijos.
— Šį pavasarį pasodinsime 850 hektarų miškų. Želdinimo darbuose dalyvaus apie 800 žmonių, — pasakoja Varėnos miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktorius
Vytautas Vaznevičius. — Mums padeda talkininkai iš rajono ūkių, įmonių, įstaigų, mokyklų.
Kitame "Tiesos” numeryje skamba taip: "Penkmečio ketvirtuosius respublikos miškininkai pradėjo gerai nusiteikę. Pernai visos miško įmonės įvykdė miško medžiagos sortimentinius planus. Virš plano išvežta daugiau kaip 27 tūkstančiai kubinių metrų. Miško ruošos darbai vis plačiau mechanizuojami. Žiemą, per šių darbų karštymetį, triūsia apie 700 mechanizuotų miško ruošos brigadų. Kirtavietėse jau nebe naujiena ir galingosios medžių pjovimo mašinos. Ima plisti miško ruošos brigadų lenktyniavimas”.
GYVENTOJŲ PRIEAUGLIS LIETUVOJE
Lietuvoje pirmojo vaiko neatsisako nė viena šeima, bet dėl antro svyruoja. Pagal gimstamumo lygį Lietuva tarp sąjunginių respublikų — viena iš paskutiniųjų. Apie 50 procentų šeimų turi tik po vieną vaiką. Vyraujančia tapo šeima, kurioje vienas, du vaikai. Miestuose tokių šeimų 90 procentų. To tautai neužtenka, nes tėvų kartos nebepakeičia vaikų karta. Mažėjant gimstamumui, gyventojai sparčiai sensta. Daugėja pensininkų.
Statistikos skyrius, tiriantis gyventojų sudėtį, apklausinėjo šeimas, kodėl jos turi tik vieną vaiką, kokios priežastys trukdo jiems turėti du, tris vaikus. Pagal gautus atsakymus kai kurios šeimos neturi ir neketina turėti daugiau kaip vieną vaiką dėl materialinių sunkumų ir buto sąlygų. Sakoma, kad antro, trečio vaiko gimimas pablogins materialinę padėtį. Tėvų uždarbį reikės padalinti didesnei šeimai. Buto sąlygos taip pat nepagerės. Peršasi išvada, kad augant materialinei gerovei, gerėjant buto sąlygoms, šeimos neturėtų atsisakyti antro ir trečio vaiko. Gyvenimas šios išvados nepatvirtina. Materialinės gerovės augimas automatiškai nesąlygoja gimstamumo didėjimo. Statistikos ir įvairūs tyrimai rodo, kad kuo geriau šeimos aprūpintos materialiai, tuo mažiau vaikų turi ir neketina turėti daugiau.