REX
Tu vienas virš šios žemės ir žvaigždynų,
Tu vienas amžinas— Didysis Rex.
Tave išreikšti, Dieve, dvasią gryną,
Spalvų nei žodžių žmogui neužteks.
Aukšti kalnai ir melsvas lino žiedas,
Ir jūrų šelmės, ir žvaigždžių takai
Per amžius didžią Tavo garbę gieda—
Tu visa savo meile palaikai. . .
Dangaus skliautus Tavasis sostas remia,
Ir mes Tavu alsavimu gyvi,
Ant Tavo delno ilsis mūsų žemė,
Ir jos vaikai nurims tiktai Tavy.
Tavoj didybėj skęsdamas šaukiu:
“'Lenkiuosi Tau. Ir myliu, ir tikiu. .
BIČIULYSTĖ
Suspaudus širdį alkaną, neramią,
It bailų paukštį, genamą audros,
Aš dieną naktį klaidžiojau po žemę—
Ieškojau džiaugsmo, šypsenos tyros.
Tačiau širdies surasti negalėjau,
Nors ją kitiems aš veltui dalinau. . .
Tikėjau meilės žodžiais ir mylėjau,
Bet vienumoj— be draugo gyvenau. . .
O tu, lyg saulę—- šviesią bičiulystę,
Neši ant rankų ištiestų.
Ji man neleis nakties tamsoj paklysti
Ir švies, ir šildys, ir gaivins kartu. . .
Žemės keleiviui daugiau nė nebereikia,
Jeigu tik geras draugas lydi naktį klaikią.
TYLA
Pražydo pienės pievos pakrašty,
Aplink tyla. . . beribė ir bekraštė. . .
Slogi tyla. . . kalbėt net nedrįsti. . .
Gal ji padės gyvenimą suprasti?
Ar aš ne pienė amžių laukuose,
Silpna, trapi, lyg tas pūkelis baltas?
Tik dulkių sauja žemės audrose,
Kurias nešioja skausmo vėias šaltas.
Pabirs ant mano kapo pelenai.. .
Bet glūdi sieloj nuostabi gyvybė.
Ir vėl gyva. . . gyvensiu amžinai,
Nes sieloje gyva pati Dievybė.
O žmogiška būtie, silpna, trapi,
Kokias gilias tu paslaptis slepi. . .
RAMYBĖ
Tai Tu mane šauki vidur nakties,
Kai mielas sapnas nuo manęs pabėga,
Kai visos žvaigždės gęsta be vilties—
Tada jaučiu slaptingą Tavo jėgą.
Kai Tavo akys žvelgia į mane—
Širdis aukštyn pro juodą tamsą kyla.
Tu ją gaubi šviesa — tylia, švelnia,
Audra Tavam alsavime nutyla.
O jei banga siūbuojanti užlies,
Ramybės Kalną bus sunku pasiekti.
Ir niekas man pakenkti negalės,
Kol nesiliaus man Tavo akys šviesti. . .
Ramybe sielos, kurgi tu slepies?
Apgaubk mane— ir baimė sutrupės. . .
