Mielieji Brone ir Algi,

     Jūs man apmokėjote atostogų kelionę į Meksiką ir meldėtės, kad, žemei drebant, išlikčiau ne tik gyvas, bet ir sveikas, tai suprantu Jūsų nekantrumą sužinoti, kaip aš visa tai pergyvenau, kokie mano įspūdžiai. Laiške visko neaprašysiu, bet plačiau išsikalbėsime, kai susitiksime. Dabar tik stambieji pirmi įspūdžiai.

     Meksikos sostinėje (čia ji vadinama tik vienu vardu — Meksika) nutūpiau rugsėjo 2 d. popiet. Aerouoste pasitiko Jūsų, Brone, sesers vyras Karolis su šoferiu ir nusigabeno pas save, beveik į patį miesto centrą, į dvylikos aukštų "dangoraižį”. Jūsų sesuo Liucija su vyru primygtinai kvietė mane apsigyventi pas juos visą mano atostogų laiką, bet kadangi jėzuitų vienuolynas ir bažnyčia nuo jų namų tik už pusantro bloko, ir mane broliai jėzuitai taip pat mieliausiai priėmė gyventi, tai, padėkojęs Jūsų giminėms už svetingumą, pasirinkau mūsų vienuolyną, kur tikrai jaučiausi kaip namie. Juk ir pas geriausius draugus būtų sunku nesivaržyti ir bijoti tapti jiems našta per trejetą savaičių. Pagaliau jie maloniai nusileido. Suprato mano gerus norus. O kadangi jie gyveno taip arti nuo vienuolyno, tai vis tiek beveik kasdien su jais praleisdavau nemaža valandų, iš kurių turiu gražiausius prisiminimus. Ačiū Judviem, kad mane su jais supažindinote.

     Maloniose atostogose, "kaip inkstui taukuose beplaukiojant”, išaušo rugsėjo devynioliktosios gražus rytas. Anksti atsilaikęs šv. mišias, nuėjau į valgyklą pusryčiauti. Nešuos iš virtuvės į valgyklą karšto pieno puoduką ir, vos valgyklon įžengęs, pajutau tartum suktųsi ar svaigtų galva. Na, manau, "Joneli, jau vėl išsitiesi ant grindų”, kaip jau ne kartą man yra atsitikę, praradus sąmonę. Skubinuos prie stalo padėti pieną, kad neišliečiau. Bet einu šlitiniuodamas, tartum girtas. Kas čia? Pakeliu galvą — gi ant sienos kabantys du paveikslai siūbuoja, tartum senovės sieninių laikrodžių švytuoklės, kairėn, dešinėn, kairėn, dešinėn, kartu svyruoju ir aš, vos pastovėdamas antkojų. Atsisėdu. Triukšmingai atsidaro durys, trenkia į sieną, įbėga vienas kunigas, šaukdamas: "Žemė dreba, žemė dreba!” Sėdžiu ir laukiu, kas čia bus. Jaučiu, kaip grindys su mano kėde linguoja, tartum ežero bangos, supa, supa. .. laukiu. Nesibijau. Ne dėl to, kad būčiau drąsuolis, bet kad niekad nebuvau patyręs žemės drebėjimo, tai nežinojau, kas gali atsitikti, nebuvo ko bijotis. Juk ko nežinai, to ir nesibijai! Net neatėjo mintis, kad būtų verta pasimelsti!

     Pagaliau bangavimas ir siūbavimas pradėjo lėtėti, silpnėti ir pagaliau visai nurimo. Man atrodė gana ilgas drebėjimo laikas. Bet kitą dieną laikraščiai pranešė, kad jis trukęs tik porą minučių.

     Baigęs pusryčius, einu į savo kambarį apsitvarkyti. Pasitinka zakristijonas ir sako, kad manęs laukianti kažkokia ponia — norinti pasikalbėti. Užeinu į zakristiją. Čia bestovinti Karolio sesuo ir ima susijaudinusi pasakoti, kas atsitiko jų bute. "Einam, — sakau, — noriu pats viską pamatyti”. Beeidami pasivijom ir Liuciją. Ji pasakoja, kad visi trys likę sveikutėliai, tik išsigandę, ir kambariai atrodo, kaip karo metu subombarduoti. Kadangi mieste nutrūko elektra, tai neveikė keltuvai. Teko ropoti į dvyliktą aukštą savom kojelėm. Laiptuose daug prikritusio tinko luitų ir daug dulkių. Kai kur net plytos suaižėję, ir pro jų tarpus matyti kaimyniniai pastatai.

     Sunkokai kvėpuodami, pasiekiam šeimininkų butą. Karolis jau besitvarkąs. Salonėlio ir valgyklos kilimai bei virtuvės grindys "pasipuošę” stiklų ir meniškų keramikos indų šukėmis ir smulkesniais gabaliukais, tartum blizgančiu žvyru. Lentynos sugulę ant grindų, knygos ir papuošalai išsimėtę po visus kambarius. Nuvirtęs ir televizijos aparatas. Virtuvėje ne tik daug indų sudužę, bet ir, šaldytuvo durims atsivėrus, išlėkę stiklai su įvairiais maisto produktais.

     Viską apmetus akimis, Liucija pradėjo pasakoti, kaip kas atsitiko: "Buvo dar tik 7 valanda ryto. Vyras jau buvo atsikėlęs ir rengėsi vykti į tarnybą. Aš dar tebemiegojau. Tik juntu, kad mano lova kruta, svyruoja. Pamaniau, kad mano vyras Karolis šį rytą ypatinga išdaiga mane nori prižadinti. Bet kai lova staiga nučiuožė prie sienos ir ant jos užvirto priešais stovėjusi komoda su veidrodžiu, supratau, kad čia ne Karolio išdaiga. Šokau iš lovos. Negaliu vietoje pastovėti. Šaukiu Karolį. Atbėga jis ir svainė. Visi trys susikabinę aslos viduryje susiglaudžiame ir pradedame melstis. Svainė šaukiasi Dievo, kad atleistų jai tokias ir tokias nuodėmes, kaip per išpažintį. Mano vyras meldžiasi ispaniškai, aš — lietuviškai. Ir taip meldėmės iki sienos nebelingavo ir viskas nurimo. Tuoj visi trys užsimetėme gatvės drabužius ir bėgam prie keltuvų nusileisti žemyn ir eiti į bažnyčią padėkoti Dievui, kad išlikome gyvi ir net nesužeisti. Keltuvas neveikia. Leidžiamės laiptais žemyn. Matome, kad pirmieji dešimt aukštų daug labiau nukentėję negu mūsų vienuoliktasis ir dvyliktasis. Bet kas juose tikrai atsitiko, sužinojome tik parėję iš bažnyčios. Visi daug daugiau nukentėję negu mes. Tik, ačiū Dievui, nebuvo nė vienas nei užmuštas, nei sužeistas”.

     Išeiname į balkoną. Iš 12-to aukšto tolokai galima matyti. Keliose vietose kyla dūmai. Dujų vamzdžiams sprogus, kilo gaisrai ne vienoje vietoje. Buvo pavojinga išeiti be kaukės, kad neapsinuodytum. Matome ir sugriuvusių namų, tiek senesnių ir žemesnių, tiek naujausių gelžbetoninių aukštų pastatų, o kitus šalia jų bestovinčius. Tas žemės drebėjimas, atrodo, spardėsi, kaip išdykėlis berniokas, tai vienur, tai kitur padarydamas žalos, bet ne iš eilės viską nusiaubdamas.

     Pasigirdo ugniagesių, policijos ir greitosios pagalbos mašinų staugimai. Jiems pagalbon vyriausybė atsiuntė 10.000 kareivių tvarkai palaikyti ir žmonėms gelbėti.

     Dar valandėlę pasidžiaugę, kad mums žemės drebėjimas praėjo be didesnių nuostolių ir nepalietė mūsų sveikatos — atsisveikinome. Išėjau plačiau pasidairyti po miesto gatves.

     Gatvėse ir parkuose pilna žmonių. Tačiau panikos ar isteriškų verksmų niekur nepastebėjau. Žmonės vaikšto būreliais, šnekučiuojasi, vaikai laksto. . . Ambulansai važiuoja ir važiuoja beveik be pertraukos. Policijos ir ugniagesių garsiakalbiai įspėja žmones nevaikščioti šaligatviais arti namų. Geriau eiti gatvės viduriu, kad neužkristų ant galvos plytos ar kas kita, namams dar ne visai nusistovėjus. Jėzuitų vienuolynas, kaip ir Karolio su Liucija pastatas, yra "Colonia Roma” vadinamojoje miesto dalyje, visai prie centro, kuri su kitomis trimis gretimomis miesto dalimis labiausiai nukentėjo. Mieste buvo nugriuvę daugiau kaip 500 namų, trejetas viešbučių su svečiais, mokykla, ligoninė, kūdikių gimdymo ligoninė, kur daug naujagimių ir motinėlių sutraiškė griuvėsiai, nors dar po keleto dienų kelis kūdikius ištraukė gyvus iš po griuvėsių, kur nebuvo nei maisto, nei švaraus oro! Daugybės namų tik langai ištrūkinėję. Jėzuitų vienuolyne tik pirmame aukšte vienas didelis langas susprogęs, kurį teko išimiti. Jokių kitų nuostolių nepadaryta.

     Žmonės, atrodė, laikosi tvarkos ir disciplinos. Kadangi nebuvo žinoma, ar nepasikartos žemės drebėjimas, tai gyventojai pradėjo kraustyti iš savo butų ir namų jiems reikalingiausius ir brangiausius daiktus, krovė juos parkuose ar plačiuose bulvaruose, kur nenukentėjo pastatai. Policija, kariuomenė, o kiek vėliau ir jaunimas juos saugojo, kaip ir patys savininkai.

     Rugsėjo 20 dienos dienraščiai pranešė, kad vakarykštis žemės drebėjimas buvęs visų stipriausias žinomoje Meksikos istorijoje. Jis viršijo net 8 Richterio lentelės laipsnius. Tiesa, žemė drebėjo ne tik Meksikos sostinėje, bet ir kitose trijose valstijose. Tik iš ten mažiau gauta žinių, nes nutrūko susisiekimas telefonais, radiju ir televizija. Tik susisiekimo tinklą atstatant, pradėjo ateidinėti pirmosios žinios, kas dėjosi provincijos kaimuose ir miesteliuose. Ir ten buvo nemaža užmuštų, sužeistų, visaip nukentėjusių. Prezidentas paskelbė trijų dienų gedulą.

     Meksikos miestas turi apie 18 milijonų gyventojų. Tai didžiausias miestas pasaulyje. Jis turi labai gerą šešių linijų požeminį traukinių tinklą — Metro. Jis kasdien perveža maždaug pusę šio miesto ir užmiesčių gyventojų. Traukiniai eina kas minutę. Žemės drebėjimas kilo kaip tik didžiausio keleivių važiavimo metu — tarp 7 ir 8 val. ryto, kai visi skuba į darbus, įstaigas, mokyklas. Elektrai nutrūkus, visi traukiniai sustojo. Nors žmonės išsigando, bet labai nuostabu, kad čia nebuvo jokios didesnės panikos. Visi galėjo pamažėle iš požemių išeiti. Trečią dieną traukiniai vėl pajudėjo. Ir aš dviem linijom vykau į Marijos šventovę Guadalupę. Kai norėjau įmesti pinigą (tik vienas pezas! Už dolerį tada mokėjo 345 pezus), pamačiau užrašą "Gratis” ir užklijuotą skylutę. Kiek dienų taip nemokamai keleivius važinėjo, nežinau. Lygiai nemokamai leido naudotis ir viešaisiais telefonais.

     Čia Jums pridėsiu savo gal vaikišką mintį. Rodos, antros savaitės atostogų pradžioje prisiminiau, jog esu skaitęs, kad Meksikoje įvyksią žemės drebėjimų. Tada pagalvojau: "O vis dėlto būtų įdomu žemės drebėjimą ir man patirti”. Na, ir še tau! Po keleto dienų net du drebėjimus patyriau. Ačiū Dievui, kad išnešiau sveiką kailį!

Meksikos sostinės gatvės po žemės drebėjimo.   J. Kidyko nuotr.


     Antrasis žemės drebėjimas buvo 21-os dienos vakarą apie 15 minučių prieš aštuonias. Buvau nuėjęs bažnyčion į vakarines mišias. Jos buvo laikomos apytamsyje, tik prie žvakių šviesos. Žmonių buvo nemažai. Kunigas baigė mišias ir ėjo į zakristiją. Žemė vėl pradėjo drebėt ir linguot. Palubėse kabantieji sietynai pradėjo suptis, jų stikliukai žvangėti. Už savo nugaros išgirdau balsiai lotyniškai kalbant: "Šventas Dieve, šventas galingasis, šventas nemarusis, pasigailėk mūsų!” Ir aš tuoj prie tos maldos prisidėjau, ir taip garsiai meldėmės, iki drebėjimas sustojo. Drebėjimui liovusis, sukalbėjome padėkos himną "Tave, Dieve, garbiname”. Aišku, drebėjimas vėl išgąsdino žmones, bet buvo gerokai silpnesnis už pirmąjį. Laikraščiai rašė, kad naujų didesnių nuostolių nepridaręs.

     Gal paklausite, kokį įspūdį man padarė tie drebėjimai ir pamatytos nelaimės bei žmonių elgesys? Žmonės, nežiūrint vienos kitos išimties, atrodė gana ramūs, disciplinuoti, nors ir nuliūdę bei susirūpinę. Daugiausia ašarų išliejo tie, kurių artimi asmenys buvo griuvėsių prislėgti, ypač kai nežinojo, ar jie dar gyvi, ar jau mirę. Įspūdinga buvo ir tai, kad daugybė bėgo į bažnyčias melstis. Nemažą įspūdį padarė tai, kad pakako poros minučių griuvėsiais paversti šimtmečiais išstovėjusius, o taip pat ir modernius pastatus, niekais paversti žmonių sukrautą gal net viso gyvenimo darbo ir vargo turtą. Bet pagalvojau, ar ne daug daugiau žūsta Amerikos automobilių nelaimėse, kurių būtų galima išvengti, jei vairuotojai atsargiau elgtųsi, laikytųsi eismo taisyklių. O kur tie milijonai žudomų nekaltų bejėgių kūdikių, kurių motinos nenori jų gimdyti! Jų niekas neapverkia, net krikšto jiems nesuteikia! Argi būtinai reikia baisaus žemės drebėjimo ar kokio uragano, kad žmonės imtų bėgti prie Dievo? Ar daug kas nors persižegnoja, sėsdamas į automobilį ar eidamas vakare į lovą? O kiek žmonių, važiuodami automobiliu, žūsta, kiek iš ryto jau neatsikelia iš lovos!

     Meksikos sostinėje gyvena arti 18 milijonų gyventojų, apie 90% yra katalikai. Jų sielos poreikiams aptarnauti yra 900 bažnyčių. Ir štai per tokį stiprų žemės drebėjimą nesugriuvo nė viena bažnyčia, net žymiai nenukentėjo! Kai kur tik žvakidės nuo altoriaus nusirito ir viena kita statula sudužo, kai kaimynystėje modernios statybos gelžbetoniniai pastatai pavirto griuvėsių krūvomis. Gal dėl to žmonės instinktyviai bėgo į bažnyčias šauktis Viešpaties globos. Laimė, kad Meksikos bažnyčios visą dieną atidarytos. O kaip mes, Amerikoje gyvenantieji tikintieji, patektume į savo bažnyčias, kurios stovi visą dieną užrakintos? Iki praėjusio pasaulinio karo taip pat ir mūsų bažnyčios būdavo visą dieną atidarytos. Ne kartą teko matyti besimeldžiančius ir žiemos metu sušalusius vargšus, atėjusius iš gatvės susišildyti į savo Tėvo namus, kai žmonės jų nepriėmė. Po šio žemės drebėjimo Meksikos kardinolas įsakė visiems klebonams leisti apsigyventi bažnyčiose visiems, netekusiems savo namų ar butų, išnešus Švenčiausiąjį į zakristiją.

     Pasidalinsiu dar vienu įspūdžiu. Sostinės dienraštis pasidžiaugė, kad žmonių gelbėti šoko ne tik policija, ugniagesiai ir kariuomenė, bet taip pat tūkstančiai vyrų, moterų ir ypač jaunimo. Tas jaunimėlis labai nustebino meksikiečius. Skautės, skautai ir kiti mokyklų bei universitetų studentai būriais siūlėsi policijai padėti. Gatvių sankryžose jie tvarkė automobilių judėjimą, nes šviesos neveikė. Nuo užgriuvusių gatvių eismą kreipė į kitas gatves. Prižiūrėjo, kad į nukentėjusių vietas nesiveržtų visokie žiopliai, nieko bendra neturintieji su tais namais. Jaunimas padėjo ieškoti griuvėsiuose žuvusiųjų ir gyvų užgriuvusiųjų.

     Žodžiu — ta katastrofa suartino žmones. Ir mano mielieji Karolis su Liucija tai pastebėjo. Jie pasakojo: "Ir mes, šiame pastate gyvenantieji, mažai vienas su kitu bendravome. Keltuve ar koridoriuje susitikę, pasakydavome 'Labas!’ — tai ir viskas. Bet, vos tik žemės drebėjimui nutilus, savo kambariuose šiek tiek apsidairius, tuoj šokome teirautis kitų gyventojų, ar jiems ko netrūksta, siūlėmės padėti, kaip seni bičiuliai. Daugelis priėmė į savo namus bent vieną kitą naktį pernakvoti nelaiminguosius. Atrodo, kad visi žmonės tartum automatiškai atsiminė Kristaus žodžius: 'Ką padarėte vienam iš šitų mano mažiausių brolių, man padarėte!’ ”

     Tokios artimo meilės meksikiečiai nebūtų parodę, net ir daugelį metų vieni prie kitų gyvendami, jei nebūtų buvę to žemės drebėjimo. Šia proga dar pagalvojau, ar nėra didesnių sudrebėjimų už žemės drebėjimus. Argi nesudreba ir ilgai nedreba žmogaus sąžinė, padarius didelį nusikaltimą Dievui ar žmonėms? Ar tokiais atvejais tuoj bėgame pas mus mylintį Tėvą prašyti atleidimo? Ar stengiamės tuoj su kitais susitaikyti, maloniai priglausti ir padėti atsigauti į moralinį skurdą patekusiam žmogui? O gal jais tik piktinamės ir apie jų klaidas be jokio gailesčio kitiems pasakojame? Ar nebūtų daug geriau ir krikščioniškiau tokiu atveju tarti: "Viešpatie, būk jam gailestingas, kaip aš noriu, kad būtum gailestingas ir man?!”

     Kitais įspūdžiais pasidalinsime, Algi ir Brone, kai netrukus susitiksime. Iki to malonaus pasimatymo pavedu Jus maloningai Viešpaties globai!

     Jums dėkingas už tokias įdomias atostogas

Kun. Jonas

mProf. Antonino Zichichi, vienas žymiausių dabarties astrofizikos atstovų, pareiškė: “Nėra nė vieno mokslinio atradimo, kuris būtų priešingas tikėjimui”. Tai jis pareiškė birželio 26 d. savo paskaitoje Peruggia universitete, Italijoje.